Po privataus asmens (nukentėjusiojo) kreipimosi į valstybės teisėsaugos institucijas pradėto ir vykstančio ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo teisė teikti tyrimui reikšmingus duomenis (pavyzdžiui, neviešai darytus garso (vaizdo) įrašus), kuriais siekiama pagrįsti savo versiją dėl kaltininko galimai nusikalstamų veikų ir kuriais vėliau yra grindžiamas kaltinimas, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka. Byla nr. 2k-7-165-648/2021

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko, Sigitos Jokimaitės, Prano Kuconio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,

nuteistajam A. P., jo gynėjams advokatams Valentinui Račiui, Rasai Aurelijai Kučinskaitei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu A. P. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendis.

1. P. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, taikant BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš A. P. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 154 470 Eur.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Bylos esmė
2. A. P. nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka valstybės tarnautojams bei jiems prilygintiems asmenims, savo naudai tiesiogiai pats provokavo ir reikalavo duoti 210 470 Eur kyšį, susitarė priimti kyšį ir tiesiogiai per šešis kartus priėmė dalį 154 470 Eur reikalauto kyšio, pažadėjęs paveikti (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y.: pažadėjęs, jog pasinaudos savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka (duomenys neskelbtini) savivaldybės valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, kad šie veiktų R. A. naudai, t. y. kad (duomenys neskelbtini) savivaldybėje būtų pasirašyta taikos sutartis tarp UAB „L“ ir UAB „V“ dėl pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, vykusių susitikimų metu A. P. tiesiogiai provokavo R. A. duoti ir susitarė priimti 6470 Eur kyšį bei susitikimo metu 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) automobilių aikštelėje (duomenys neskelbtini), iš R. A. priėmė dalį reikalauto kyšio – 1470 Eur vertės septynis dovanų maišelius su kava, viskiu, saldainiais, o prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), priėmė kitą dalį reikalauto kyšio – 5000 Eur vertės penkis (duomenys neskelbtini) dovanų čekius; 2017 m. spalio–vasario mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, namo (duomenys neskelbtini), kieme A. P. tiesiogiai provokavo R. A. duoti ir susitarė priimti 75 000 Eur kyšį bei susitikimo metu 2017 m. vasario mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo (duomenys neskelbtini), kieme iš R. A. tiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio – 75 000 Eur; 2017 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, vykusių susitikimų metu A. P. tiesiogiai provokavo R. A. duoti ir susitarė priimti 65 000 Eur kyšį bei susitikimų 2017 m. balandžio–gegužės mėnesiais metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per du kartus priėmė dalį reikalauto kyšio, t. y. 30 000 Eur priėmė aikštelėje (duomenys neskelbtini), o 35 000 Eur priėmė kotedžo (duomenys neskelbtini), garaže. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, A. P. 2017 m. balandžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vykusių susitikimų metu, pažadėjęs, jog pasinaudos savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, kad šie veiktų R. A. naudai, t. y. kad (duomenys neskelbtini) savivaldybei būtų pateikta reikalinga (duomenys neskelbtini) pažyma, jog statybos projektas (duomenys neskelbtini), vyksta be nukrypimų, toliau tiesiogiai provokavo R. A. ir reikalavo duoti bei susitarė priimti 8000 Eur kyšį ir susitikimų 2017 m. balandžio–gegužės mėnesiais metu, tiksliai nenustatytu laiku, namo (duomenys neskelbtini), kieme iš R. A. priėmė dalį reikalauto kyšio – 8000 Eur. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, A. P. pokalbių telefonu metu ir 2017 m. gruodžio 28 d. namo (duomenys neskelbtini), kieme vykusio susitikimo metu tiesiogiai provokavo R. A. ir reikalavo duoti dar 50 000 Eur kyšį pirmiau minėtai taikos sutarčiai derinti ir pasirašyti bei žadėdamas pasinaudoti savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka (duomenys neskelbtini) savivaldybės valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, kad šie veiktų R. A. naudai, t. y. kad (duomenys neskelbtini) savivaldybėje būtų pasirašyta taikos sutartis tarp UAB „L“ ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės dėl pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, dėl šios taikos sutarties pasirašymo 2018 m. gegužės 18 d. apie 10.30 val. vykusio susitikimo metu automobilių aikštelėje šalia pastato (duomenys neskelbtini), savo naudai tiesiogiai provokavo R. A. ir reikalavo duoti 50 000 Eur ir 6000 Eur, iš viso 56 000 Eur kyšį.
3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikęs byloje papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. P. išteisinimo pagal BK 226 straipsnio 4 dalį priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus, nes teismas neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų įrodymais, padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl A. P. kaltės.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kasatoriaus teisės į teisingą (sąžiningą) procesą, šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

3.2.                      Pagrindiniai įrodymų šaltiniai, kuriais grindžiama kasatoriaus kaltė, yra savarankiški liudytojo R. A. fiksuoti jų pokalbiai, kurie de facto (faktiškai) buvo suderinti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, o duomenys, gauti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV) bei slapto sekimo veiksmus, buvo gauti neteisėtai, t. y. jais negalėjo būti grindžiamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo R. A., jau vykstant tyrimui, su ikiteisminio tyrimo institucijų žinia slapta darytus pokalbių su kasatoriumi įrašus, kurie nebuvo sankcionuoti BPK nustatyta tvarka arba dalis jų buvo sankcionuota nepagrįstai (pvz., 2018 m. sausio 9 d. nutartis), neįžvelgė ilgą laiką (beveik metus) sąmoningai kasatoriaus atžvilgiu atliekamų provokacinių veiksmų, neteisėtai kaip provokacijos rezultatą surinktą informaciją nepagrįstai ir neteisėtai pripažino leistinais įrodymais ir vertino juos kaip pakankamus kasatoriaus kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ne visada išsamiai, nuosekliai ir pakankamai motyvavo, kodėl įrodymus bei argumentus atmeta arba vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, įvykdžius nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 2 dalyje, atliktas bylos įrodymų vertinimas nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes teismas vertino tik tuos įrodymus, kurie grindžia teismo išvadas dėl kasatoriaus kaltės, o kaltę paneigiančius apskritai nutylėjo ir nepasisakė, kodėl jų nevertina ir jie yra atmestini, arba iš esmės iškreipė jų turinį, nuosprendyje išdėstyti motyvai yra prieštaringi, teismo išvados neatitinka nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, nei kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos. Darydamas išvadą apie kasatoriaus ir liudytojo R. A. santykių tikrąjį turinį, teismas nepateikė nuoseklių, įtikinančių ir iš bylos įrodymų išplaukiančių išvadų apie kasatoriaus neva įvykdytą nusikaltimą ir nepaneigė pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad kasatorių A. P. ir R. A. siejo neformalūs verslo santykiai.

3.3.                      Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus duotus parodymus bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atmetė kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės ir gresiančios bausmės. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas grindė liudytojo R. A. pareiškimais pradėti ikiteisminį tyrimą, jo savarankiškai, vykstant ikiteisminiam tyrimui, su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia darytais, bet nesankcionuotais įrašais, byloje esančiomis ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis, kuriomis įvairiais laikotarpiais, vykstant ikiteisminiam tyrimui, buvo sankcionuotos įvairios procesinės prievartos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas konkrečių byloje esančių įrašų dalis, darė išvadas, kad juose nurodytos pinigų sumos kasatoriaus yra siejamos ne su liudytojo R. A., kuriam buvo paskolinęs 124 000 Lt (35 912,88 Eur), skola kasatoriui ar sutartu 300 000 Lt (86 886 Eur) užmokesčiu, kurį R. A. žadėjo kasatoriui sumokėti, kai jie kartu pastatys pastatą (duomenys neskelbtini), o su kasatoriaus tariama prekyba poveikiu. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti savarankiški įrodymų šaltiniai, dėl kurių nepasisakyta ar pasisakyta tendencingai bei selektyviai, atmetė išimtinai tik tų įrodymų (duomenų) šaltinių pagrindu, kurių turinys daugiausiai buvo nulemtas paties liudytojo R. A. valinių veiksmų.

3.4.                      Teismas liudytojo R. A. 2017 m. rugpjūčio 30 d., 2018 m. sausio 9 d. prašymuose pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytas aplinkybes nepagrįstai laikė teisingomis ir įrodymų šaltiniais, nes juose, kasatoriaus įsitikinimu, nurodyta išimtinai jo su advokatų pagalba išgalvota istorija, kurios skundų padavimo metu nepagrindė jokie duomenys ir kuri neabejotinai nebuvo įrodyta šio baudžiamojo proceso metu. Svarbi aplinkybė, kad minėtuose prašymuose R. A., kaip ir viso proceso metu, nuosekliai teigė, jog neva buvo kasatoriaus apgautas, turint tikslą iš jo išvilioti pinigus, ir kasatoriaus tariamai padarytą nusikalstamą veiką traktavo kaip sukčiavimą. Dėl jokių kasatoriaus veiksmų, kuriais būtų paveikti valstybės tarnautojai, kad veiktų liudytojo R. A. naudai, jis su kasatoriumi niekada nesitarė ir tariamai pinigus mokėjo kasatoriui už jo ir jo komandos teisėtą darbą, siekiant išspręsti objekto (duomenys neskelbtini), problemas. Dar svarbiau, kad ne tik pats R. A., bet ir teisėsaugos pareigūnai, pradėdami ir atlikdami ikiteisminį tyrimą pagal minėtus pareiškimus, nenustatė ir neįžvelgė kasatoriaus veiksmuose BK 226 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių. Kaltinamajame akte ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi kasatoriaus veiksmai įvertinti kaip prekyba poveikiu, atlikti bendra tyčia, nors ilgą laiką teisėsaugos pareigūnų jie buvo vertinami ir tiriami kaip sukčiavimas. Ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių ir R. A. parodymų patikimumu, ikiteisminio tyrimo pareigūnų nešališkumu bei proceso teisingumu (sąžiningumu), tai pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas.

3.5.                      Pažymėtina, kad teismai pripažino, jog liudytojo A. P. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs viso proceso metu, nustatyta neatitikimų dėl jo nurodytų aplinkybių. Tai kartu su jo akivaizdžiu suinteresuotumu proceso baigtimi bei siekiu klaidinant teisėsaugos institucijas išspręsti jam palankiai tarp jo ir kasatoriaus susiklosčiusius turtinius santykius per se (savaime) sudarė pagrindą šio asmens parodymus vertinti itin kruopščiai ir atidžiai, bet apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai savo išvadas grindė R. A. parodymais ir ta apimtimi, kiek jų nepatvirtino jokie kiti įrodymų šaltiniai.

3.6.                      Iš bylos medžiagos turinio matyti, jog nuo pat pirmosios apklausos liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tris kartus, bet, vertinant jo parodymų nenuoseklumą, per svarbiausias jo apklausas 2017 m. rugsėjo 4 d., 2018 m. balandžio 12 d., taip pat 2019 m. rugsėjo 11 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jis kas kartą kitaip nurodė būtent visas esmines įvykių aplinkybes – pažinties bei bendradarbiavimo pradžią, susitikimų laiką (ar 2016 m. rugsėjį, ar 2016 m. rugsėjo pradžioje, ar lapkričio–gruodžio mėnesiais, ar 2017 m. sausio–vasario mėnesiais), taip pat ir susijusias su pinigų kasatoriui mokėjimu, net ir tokias reikšmingas kaip 75 000 Eur perdavimo aplinkybes, apie likusias pinigų sumas (kaltinamajame akte nurodyta, kad 6470 Eur neva perduota 2016 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini) dovanų čekiais ir kt., o liudytojas buvo nurodęs didesnę pinigų sumą – 36 870 Eur) apskritai nėra jokios detalesnės ir aiškesnės informacijos, liudytojas negalėjo nurodyti tikslių susitikimo vietų, duodamas parodymus nuolatos juos keitė ir, kasatoriaus įsitikinimu, melavo, o apklausiamas bylos nagrinėjimo metu jau abstrakčiai, matyt, siekdamas sušvelninti netikslumus, nurodė, kad šio turinio pokalbiai vyko 2016 m. pabaigoje, 2017 m. pradžioje, daugiau nieko netikslindamas. Visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas laikė neesminėmis, nors jos itin svarbios ir leidžia pagrįstai konstatuoti, kad šio liudytojo nurodomos aplinkybės yra neteisingos. Akivaizdu, kad kai kalbama apie tokios pinigų sumos (154 470 Eur) perdavimą per sąlyginai trumpą laiko tarpą ir didelėmis dalimis (75 000 Eur, 35 000 Eur, 30 000 Eur), šias aplinkybes, jeigu jos būtų tikrai įvykusios, liudytojas turėjo prisiminti ir dėstyti nuosekliai bei aiškiai.

3.7.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį įrodymų šaltinį ne atsietai, o kartu su įrodymų visuma, nustatė, kad nuo pat proceso pradžios liudytojas R. A. sąmoningai nuslėpė reikšmingą aplinkybę, jog nuo 2012–2013 m. kartu su kasatoriumi dalyvavo projekto (duomenys neskelbtini), įgyvendinimo procese, taip bandydamas sudaryti regimybę, jog su kasatoriumi iki 2016 m. praktiškai buvo nepažįstamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp kasatoriaus ir liudytojo R. A. nuo 2012 m. iki 2017 m. jau buvo susiklostę neformalūs verslo santykiai, susiję su minėto pastato projektavimu ir statyba, dėl to tarp jų kilo ginčas dėl projekto finansavimo ir tarpusavio skolų, kurį R. A. ėmėsi spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis. Šią aplinkybę patvirtina kiti rašytiniai įrodymai (buhalterinės apskaitos ir kiti su projektu susiję dokumentai, liudytojo R. A. parodymai).

3.8.                      Apeliacinės instancijos teismas prieštaravimus liudytojo R. A. nuosprendyje ignoravo, bylos nagrinėjimo metu 2020 m. lapkričio 4 d. posėdyje aiškindamasis aplinkybes apie neva kasatoriui sumokėtus pinigus, nurodė konkrečias pinigų sumas, perskaitęs jas iš kaltinamojo akto, tiesiog paklausė liudytojo R. A., ar tokios pinigų sumos buvo perduotos (faktiškai liudytojui buvo užduoti atsakymą menantys klausimai, taip pažeidžiant ir BPK 275 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o liudytojas tiesiog atsakė, kad taip).

3.9.                      Apeliacinės instancijos teismas net ir liudytojo R. A. parodymus vertino prieštaringai. Kaip matyti iš šio teismo nuosprendžio turinio, liudytojas R. A. viso proceso metu buvo nuoseklus tik dėl vienos aplinkybės, kad jis niekada nekalbėjo apie kyšio davimą, buvo tik kalbėta apie sėkmės mokestį. Nei statybų, nei teritorijos tvarkymo veikloje kasatorius nedalyvavo, buvo samdomas kaip patarėjas, turėjo savo komandą, jų susitarimas dėl kasatoriaus veikimo prisidedant prie projekto (duomenys neskelbtini), įgyvendinimo nebuvo susijęs su jokiais neteisėtais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta liudytojų parodymų analizė kaip tik leidžia konstatuoti, kad nė vienas iš jų nepatvirtino jokių aplinkybių apie tai, jog kasatorius arba kitas asmuo, veikiantis jo prašymu, būtų daręs ar ketintų daryti bet kokį neteisėtą poveikį sprendimus priimantiems asmenims. Problema buvo sprendžiama teisėtais būdais, pasitelkus advokatus, oficialiai siūlant sudaryti taikos sutartį. Tokiu atveju akivaizdu, kad R. A. parodymai, kuriuos teismas laikė kasatorių kaltinančiais įrodymais, kaip tik paneigia kasatoriui inkriminuotus veiksmus – susitarimą priimti kyšį, kyšio priėmimą bei pažadą paveikti valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis. Liudytojo R. A. parodymai, jo pateikti garso įrašai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai, kratos kasatoriaus A. P. gyvenamojoje vietoje protokolas bei šio procesinio veiksmo metu paimtų daiktų apžiūros protokolas, kuriuos išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino nuosekliai ir motyvuotai dėl jų pasisakydamas pirmosios instancijos teismas, neleidžia daryti tokių išvadų, kaip nurodoma skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

3.10.                      Apeliacinės instancijos teismas lentelę, pavadintą „A. paduoti finansai projekto problemoms spręsti“, rastą kratos kasatoriaus gyvenamojoje vietoje metu, kaip neva pagrindžiančią R. A. parodymus, tiesiog perkėlė į nuosprendį, nevertindamas nei jos teisingumo, nei sudarytojo, nei sudarymo aplinkybių, nenurodydamas motyvų, kodėl atmeta pirmosios instancijos teismo argumentus nuosprendžio 15.7 punkte, neįvertindamas, kad byloje nėra kitų duomenų, kurie galėtų pagrįsti kaltinimo teiginius apie 154 470 Eur perdavimą kasatoriui, t. y. nėra užfiksuotas pinigų perdavimo momentas, pinigai nebuvo rasti pas kasatorių ir paimti, nėra nustatyta pinigų kilmė, kad tokias ar panašias pinigų sumas liudytojas R. A. turėjo savo ar UAB „L“ banko sąskaitose, ar grynaisiais, ir kitos svarbios aplinkybės, galinčios pagrįsti pinigų perdavimo faktą bei aptariamos lentelės turinio teisingumą.

3.11.                      Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus kaltę, be kita ko, grįsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nutarties pagrindu darytais 2017 m. lapkričio 8 d. bei 2017 m. lapkričio 14 d. garso įrašais, netinkamai įvertino jų turinį, tai darė selektyviai ir tendencingai, nes juose nėra užfiksuota jokių aplinkybių, kurios tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai atskleistų bet kuriuos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 226 straipsnio 4 dalyje, požymius. Priešingai, šie pokalbiai grindžia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad liudytojas R. A., bendraudamas su kasatoriumi, visais būdais provokavo ir kurstė daryti nusikaltimą, veikdamas kaip de facto policijos bendradarbis, kūrė situaciją aktyviai skatindamas kasatorių užtikrinti taikos sutarties patvirtinimą neteisėtais būdais. Minėtos nutarties pagrindu elektroninių ryšių tinklais perduodamų pokalbių kontrolė vyko mėnesį, tačiau per jį jokių tiesioginių ar netiesioginių duomenų apie BK 226 straipsnio 4 dalyje nurodytą neva kasatoriaus atliktą nusikalstamą veiką gauta nebuvo, išskyrus 2017 m. lapkričio 8 d. pokalbį, iš kurio galima daryti vienintelę išvadą, kad liudytojas R. A. provokuoja kasatorių daryti nusikaltimą.

3.12.                      Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad R. A. pokalbius įrašinėjo pasinaudodamas nukentėjusiojo teise teikti įrodymus, pateikti prašymus ir kt., o privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-2005 ir kt.), o šiuo atveju vien garso įrašo darymas slapta ir nežinant kitai šaliai nėra tokia aplinkybė, kuri leistų daryti išvadą dėl garso įrašų padarymo pažeidžiant įstatymus. Tačiau byloje aptariami garso įrašai dėl jų pripažinimo įrodymais privalėjo būti įvertinami dviem aspektais. Pirma, ar šie įrašai buvo daromi su teisėsaugos pareigūnų žinia. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šiuos garso įrašus R. A. darė tiesiogiai kontroliuojant ar su teisėsaugos institucijų žinia, deklaratyvūs ir klaidingi, juos paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Faktą, kad įrašai buvo daromi su pareigūnų žinia, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2019 m. rugsėjo 11 d. teisiamajame posėdyje pripažino pats liudytojas R. A., jis nurodė, kad pokalbius įrašinėjo tik po to, kai kreipėsi į policiją, apie įrašų darymą informuodavo pareigūnus prieš jų darymą ir po to, kai juos padarydavo. Aplinkybes, kad tariamai naudojo savo advokato jam suteiktą įrašymo įrangą, liudytojas R. A. nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, jos liko nepatikrintos, nors jų nepagrindžia kiti bylos duomenys. Atsižvelgiant į šio liudytojo suinteresuotumą bei pirmiau aptartas aplinkybes dėl jo parodymų turinio ydingumo, šios naujai nurodytos aplinkybės privalėjo būti vertinamos kritiškai (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Vanyan prieš Rusiją, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog iki teismo leidimo R. A. atlikti nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus jis, įrašydamas pokalbius, faktiškai veikė su teisėsaugos pareigūnų žinia, jo veiksmai privalėjo būti vertinami ir tuo aspektu, ar jie nebuvo provokuojantys, ar jie atitinka leistinumo reikalavimus. Antra, ar jų turinys leidžia konstatuoti, kad liudytojo veiksmai buvo iš esmės pasyvūs. Šiuo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai įvertinęs bylos įrodymų visumą, konstatavo, kad R. A. veiksmai kasatoriaus atžvilgiu buvo provokuojantys. Tai leidžia spręsti R. A. iniciatyva ikiteisminio tyrimo metu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. sausio 1 d. pateiktų penkių garso įrašų su stenogramomis turinys, be to, juose užfiksuotas turinys patvirtina nuoseklius kasatoriaus parodymus, santykius su R. A. ir jų atliktų veiksmų tikrąją prasmę (2017 m. lapkričio 8 ir 14 d. darytų garso įrašų duomenys).

3.13.                      Kai buvo daromi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 15 punkte nurodyti (2017 m. gruodžio 22, 27 bei 28 d.) garso įrašai pokalbių telefonu metu ir susitikus gyvai, negaliojo ir nebuvo priimta jokia teismo nutartis dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, dėl to tokie duomenys negalėjo būti pripažįstami leistinais įrodymais šioje byloje. Kita vertus, būtina įvertinti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-44691-17, įrašus dariusio liudytojo R. A. iniciatyva pradėtas 2017 m. rugpjūčio 31 d., jau vyko beveik keturis mėnesius. Tuo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartyje nurodytas terminas, per kurį buvo leista klausytis jo pokalbių, jau buvo pasibaigęs ir jokios tyrimui reikšmingos informacijos gauta nebuvo. Jokia kita sankcija liudytojui R. A. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ar vykdyti kasatoriaus atžvilgiu kitas procesines prievartos priemones (pvz., 2017 m. gruodžio 28 d. įrašas buvo daromas susitikus tiesiogiai, o ne fiksuojant pokalbį elektroninių ryšių priemonėmis) apskritai nebuvo suteikta. Be to, per nurodytą laikotarpį (nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki aptariamų pokalbių 2017 m. gruodžio 28 d.) su liudytoju R. A. tiek telefonu, tiek ir susitikus gyvai buvo kalbėtasi daug daugiau kartų, negu yra pateikta jo darytų įrašų.

3.14.                      Pirmosios instancijos teismas nepripažino R. A. darytų nesankcionuotų garso įrašų leistinu įrodymų šaltiniu ne dėl to, kad jie daryti privataus asmens, kaip bandoma sudaryti regimybę apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, o dėl to, kad šis privatus asmuo buvo de facto veikiantis su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia ir jo veiksmai privalėjo būti vertinami ir provokacijos aspektu, kaip ir visi kiti tokio pobūdžio veiksmai. Tai atlikęs pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus atžvilgiu buvo įvykdyta provokacija (kasacinė nutartis baudžiamojo byloje Nr. 2K-7-141/2008). Aplinkybės, kaip gauti esminiai įrodymų šaltiniai – garso įrašai, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei kasacinės instancijos teismo jurisprudencija, leidžia daryti tik vieną išvadą, kad šie duomenys neatitinka teisėtumo ir leistinumo kriterijų, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse, ir jais negali būti grindžiamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados.

3.15.                      Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatavus Vilniaus apylinkės teismo nutarčių, priimtų po 2018 m. sausio 9 d., kai pagal R. A. pareiškimą buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas, teisėtumą ir jų pagrindu atliktų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumą, liko neįvertintos svarbios procesinės aplinkybės, rodančios akivaizdų ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinį nesąžiningumą ir procesines manipuliacijas, nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (16.4 bei 16.5 punktai), kurios leidžia daryti išvadas, kad nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo pradėti naują ikiteisminį tyrimą, sankcionuoti NVIV, nes šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas, leisdamas taikyti šias procesines prievartos priemones, buvo suklaidintas prokuroro. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ne tik 2018 m. sausio 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria buvo sankcionuota BPK 158 straipsnyje nustatyta procesinė prievartos priemonė, buvo neteisėta, kiek tai susiję su kasatoriui inkriminuotais veiksmais nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. balandžio 17 d., taip pat konstatavo, kad, pasibaigus teismo nustatytam šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminui (nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. kovo 10 d.), liudytojas R. A., veikdamas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia, ir toliau vykdė kasatoriaus atžvilgiu nesankcionuotus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, dėl to garso įrašai bei jų stenogramos nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. gauti suvaržant kasatoriaus teises, t. y. neteisėtu būdu, ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, kad šie veiksmai ne tik neturi teisinio pagrindo, bet realizuoti neteisėtai, t. y. yra provokuojantys. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tiesiog išvardijo tam tikrais laikotarpiais teismų priimtas nutartis, kuriomis sankcionuojamas įvairių procesinių prievartos priemonių taikymas, jų neanalizavo ir jų teisėtumo nevertino, nors privalėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją ir kt.).

3.16.                      Svarbu ir tai, jog formaliai nusikalstami pareigūnų (taip pat policijos bendradarbių) veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pažymėtina, kad ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba jos perauga į vienos veikos stambų mastą. Būtent tai ir įvyko šioje baudžiamojoje byloje. Jeigu nebūtų ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, akivaizdu, kad jau pirmieji kasatoriui inkriminuotos veikos veiksmai, vykę dar 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, buvo pakankami, kad būtų galima atskleisti tariamai vykdytą nusikalstamą veiką, o šios veikos pobūdis rodė, kad kasatorius veikė vienas, taigi nebuvo poreikio atskleisti bendrininkus. Nepaisant to, slapti (ir provokuojantys) R. A. veiksmai kasatoriaus atžvilgiu buvo taikomi iki 2018 m. liepos pabaigos, t. y. faktiškai beveik metus nuo tada, kai 2017 m. rugpjūčio 30 d. buvo pradėtas pirmasis ikiteisminis tyrimas. Tai, atsižvelgiant į tiriamos veikos aplinkybes, vertintina kaip ilgalaikis nusikalstamos iniciatyvos palaikymas, kuris taip pat leidžia kalbėti apie provokaciją. Tuo labiau kad aplinkybių, jog, kaip nurodyta kaltinime, kasatorius nuo 2016 m. gruodžio pabaigos iki 2017 m. gegužės mėnesio neva paėmė 154 470 Eur kyšį, pakako, kad būtų baigtas tyrimas ir byla būtų perduota į teismą, o ne dar metus būtų palaikoma nusikalstama iniciatyva bei kasatoriaus tariamos nusikalstamos veikos mastas būtų padidintas 56 000 Eur. Taip tolesnis, surinkus pakankamai įrodymų kasatoriui patraukti baudžiamojon atsakomybėn, NVIV atlikimas kasatoriaus atžvilgiu prisidėjo tik prie jo baudžiamosios atsa

3.17.                      Nors apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK nuostatas, neišanalizavo kasatoriaus atžvilgiu atliktų procesinės prievartos veiksmų, taip pat nesankcionuotų R. A. veiksmų teisėtumo, padarė formalią išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog nusikaltimas, kurio padarymu buvo kaltinamas kasatorius, buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėsaugos institucijų įsikišimo, dar iki R. A. kreipiantis į teisėsaugos institucijas, atliekant NVIV buvo tik prisijungta prie galimai daromos, o ne naujai provokuojamos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė, kad bylos įrodymai leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog R. A. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, veikdamas be teismo leidimo, bet faktiškai su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia, ilgą laiką visais būdais skatino ir lenkė kasatorių ieškoti ryšių (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, turėdamas tikslą bet kokiu būdu užtikrinti jo pageidaujamą rezultatą – sudaryti taikos sutartį tarp UAB „L“ ir UAB „V“, t. y. provokavo kasatorių įvykdyti nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad aptarti duomenys, neatitinka BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų ir jais negali būti grindžiamas teismo nuosprendis.

3.18.                      Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir nepagrįstai nesivadovaujant kasacinės instancijos teismo praktika prekybos poveikiu bylose netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 226 straipsnio 4 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir tik formaliai konstatavo šio nusikaltimo sudėties požymius, ir BK 72 straipsnis, nes nepagrįstai nuspręsta išieškoti iš kasatoriaus konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 154 470 Eur (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3.19.                      Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad kasatoriaus veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 226 straipsnio 4 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. Teismas nenustatė kasatoriaus pažado kyšio davėjui paveikti BK 226 straipsnyje nurodytus subjektus, byloje nenustatyta, kokius valstybės tarnautojus ar jiems prilyginamus asmenis kasatorius neva žadėjo paveikti. Šio teismo nuosprendyje lakoniškai ir deklaratyviai konstatuota, neva kasatorius teikė pažadą paveikti (duomenys neskelbtini) savivaldybę bei (duomenys neskelbtini) pareigūnus, bet šio būtino nusikaltimo sudėties požymio turinys liko neįrodytas. Paveikti instituciją (juridinį asmenį), neveikiant per konkretų jos pareigūną ar kitą atstovą, objektyviai nėra įmanoma, o duomenų apie konkretų (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarnautoją ir (ar) jam prilyginamą asmenį, kurį kasatorius neva žadėjo paveikti, byloje nėra. Kalbant apie būtiną šios nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį, svarbi yra ir kyšio davėjo, šiuo atveju liudytojo, pozicija. Kaip minėta, viso proceso metu vienintelė nepakitusi aplinkybė iš visų jo nurodytų faktinių aplinkybių – kad niekada kasatoriaus neprašė, su kasatoriumi nesitarė, nesiūlė ir (ar) nežadėjo duoti kyšio. Kaip ir kasatorius savo veiksmais niekada jam nesudarė įspūdžio, kad paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo (šiuo atveju liudytojo) interesai. Liudytojas R. A. nuosekliai aiškino supratęs, kad kasatoriui tariamai moka pinigus už teisėtą jo ir jo komandos darbą, vėliau suprato, kad kasatorius neturi jokios komandos ir iš esmės jo problemos nesprendė, o jį apgaudinėjo ir taip apgaule savinosi jam priklausančius pinigus, nusprendė kreiptis į policiją. Vis dėlto šių parodymų tuo aspektu, kaip kyšio davėjas R. A. suprato susitarimą ir kasatoriaus „pažadą“, apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Tačiau teismų nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad tokio pažado neteisėtai paveikti valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis nebuvo. Jeigu būtų sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis apie kasatoriaus tariamai padarytą nusikalstamą veiką, pažymėtina, jog tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta bylos duomenų analizė, kuri apeliacinės instancijos teismo liko nepaneigta, tiek ir liudytojo R. A. daryti garso įrašai byloje leidžia pagrįstai konstatuoti, kad šiuo atveju iniciatyva kyšininkauti kilo būtent iš kyšio davėjo, t. y. liudytojo R. A. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, kasatoriaus tariamai atlikti veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 226 straipsnio 4 dalį.

3.20.                      Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, nusprendė išieškoti iš kasatoriaus A. P. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 154 470 Eur, t. y. įvykdytos nusikalstamos veikos rezultatą, kuris atitinka konfiskuotino turto, apibrėžto BK 72 straipsnyje, požymius, bet nenurodė motyvų dėl įrodymų, pagrindžiančių tokį sprendimą. Kaip galima manyti iš nuosprendžio turinio, kasatoriaus tariamai gauta pinigų suma, pripažinta konfiskuotinu turtu, įrodinėjama liudytojo R. A. parodymais bei kratos kasatoriaus namuose metu rastu popieriaus lapu, kuriame nubraižyta lentelė, pavadinta „A. paduoti finansai projekto problemoms spręsti“. Dėl šių duomenų kaip įrodymų neleistinumo ir to, kad liudytojo R. A. teiginiai apie neva perduotas kasatoriui tokias pinigų sumas akivaizdžiai deklaratyvūs, pirmiau pasisakyta kasaciniame skunde. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytas ir užfiksuotas pinigų perdavimas, nenustatyta pinigų kilmė, pinigai nebuvo rasti ir paimti. Byloje nėra kitų duomenų apie nurodytų pinigų sumų egzistavimą ir jų perdavimą kasatoriui. Priešingai, liudytojo slapta, vykstant ikiteisminiam tyrimui, be sankcijų daryti garso įrašai patvirtina kasatoriaus nuosekliai nuo pat tyrimo pradžios nurodomas aplinkybes, kad jokių pinigų kyšiams, nurodytų kaltinamajame akte, niekada niekas kasatoriui nemokėjo. Tai reiškia, kad jokios turtinės naudos kasatorius negavo. Taigi, patikimai nenustačius, kad kasatoriui buvo perduotas aptariamas turtas, jo vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas kasatoriaus atžvilgiu negalėjo būti taikomas.

1. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Nuteistojo A. P. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys).
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019).??? Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.
10. Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
11. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas.
12. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Motyvai, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir nustatydamas tiesą byloje reikšmingais nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).
13. Nagrinėjamoje byloje A. P. apeliacinės instancijos teismo yra nuteistas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį už prekybą poveikiu, kuri pagal kaltinime nurodytas faktines aplinkybes susideda iš dviejų atskirų epizodų: 1) už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 metų gruodžio mėn. pabaigos iki 2017 metų gegužės mėn. tiesiogiai pats provokavo ir reikalavo duoti, susitarė priimti ir priėmė iš R. A. didelės vertės – 154 470 Eur – kyšį, pažadėjęs jam paveikti (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenys, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus; 2) už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. papildomai savo naudai tiesiogiai provokavo ir reikalavo iš R. A. duoti 56 000 Eur kyšį, žadėdamas pasinaudoti savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka (duomenys neskelbtini) savivaldybės valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, kad šie veiktų R. A. naudai.
14. Nors A. P. nuteistas už pavienę tęstinę veiką, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kaltinimo faktinių aplinkybių konstrukciją ir teismų nuosprendžių turinį, į kasacinio skundo argumentus atsakys pagal kiekvieną epizodą atskirai.
15. Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį nuteisti už tai, kad jis tiesiogiai pats provokavo ir reikalavo duoti, susitarė priimti ir priėmė iš R. A. didelės vertės – 154 470 Eur – kyšį, pažadėjęs jam paveikti (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis, kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatų pažeidimus (kasatorius ginčija teismo atliktą duomenų pripažinimo įrodymais pagrįstumą, taip pat įrodymų vertinimą išsamumo, įrodymų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo aspektu). Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo baigiamasis aktas – apkaltinamasis nuosprendis – neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų (teismo padarytos išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių nėra paremtos išsamiu bylos aplinkybių ir įrodymų išnagrinėjimu bei vertinimu, o motyvai, kodėl apeliacinės instancijos teismas atmeta ar kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, yra deklaratyvūs, paremti selektyviu įrodymų vertinimu).
16. Pirmosios instancijos teismas A. P. dėl kaltinimo provokavus, reikalavus, susitarus priimti ir priėmus 154 470 Eur kyšį išteisino konstatavęs, kad: 1) neįrodyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis R. A. perdavė A. P. 154 470 Eur sumą; 2) neįrodyta, kad A. P. žadėjo išspręsti R. A. problemas, papirkdamas valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis; 3) nenustatytas būtinasis nusikaltimo, nurodyto BK 226 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymis – kaltinamojo pažadas R. A. už kyšį paveikti valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis.
17. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingas išvadas ir nustatė, kad byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, jog A. P. kaltinime nurodytu laikotarpiu provokavo, reikalavo, susitarė priimti ir priėmė 154 470 Eur kyšį, pažadėjęs pastarajam paveikti (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė iš naujo įvertinęs liudytojo R. A. parodymus, byloje esančius garso įrašus (tiek liudytojo R. A. pateiktus, tiek gautus taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones), rašytinius įrodymus (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolus, kratos ir daiktų apžiūros protokolus ir kita), liudytojų parodymus.
18. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies įrodymus vertino nesilaikydamas įrodymų visumos vertinimo taisyklių, dėl to teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės yra nepagrįstos, taip pat ginčija teismo išvadas įrodymų patikimumo (liudytojo R. A. parodymai) ir pakankamumo kaltei pagrįsti aspektu.
19. Pirmiausia pažymėtina, kad A. P. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už didelės vertės – 154 470 Eur – kyšio provokavimą ir reikalavimą duoti, susitarimą priimti ir jo priėmimą, tai yra už BK 226 straipsnio 4 dalies dispozicijoje įvardytas keturias alternatyvias veikas. Kiekvienos iš šių veikų padarymo aplinkybės (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) turi būti įrodytos, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
20. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apie dviejų veikų – provokavimo ir reikalavimo duoti didelės vertės kyšį – padarymo aplinkybes ir įrodymus, kurie jas pagrįstų, išsamiai nepasisakoma. Šių veikų padarymo aplinkybės (kaip konkrečiai, kokiais veiksmais ar būdais A. P. reikalavo ir provokavo duoti didelės vertės kyšį) nuosprendyje neanalizuojamos, o dėl šių veikų padarymo įrodytumo pasisakyta aptakiai, nekonkretizuojant nustatytų veikų padarymo faktinių aplinkybių ir juos pagrindžiančių bylos įrodymų ir visiškai nepaneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados išteisintąjį pripažinti kaltu neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
21. Apie kitą prekybos poveikiu veiką – susitarimą priimti didelės vertė kyšį – apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta taip pat lakoniškai. Pažymėtina, kad susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos, bendrų veiksmų, siekiant susitarimo suderinimo bei įgyvendinimo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-693/2015, 2K-486-693/2015), ir tokias aplinkybes yra būtina nustatyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-697/2018). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas išvadą buvus susitarimą priimti kyšį padarė įvertinęs R. A. parodymų dalį bei nuosprendyje konkrečiai neidentifikuotų (laiko prasme) pokalbių garso įrašuose R. A. ir A. P. priskirtas tam tikras frazes (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 20 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo selektyviai įvertinti duomenys ir jų pagrindu padarytos išvados neatitinka šioje nutartyje aukščiau nurodytų teismų praktikos ir BPK reikalavimų dėl įrodymų vertinimo.
22. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad šis teismas išsamiau išanalizavo ir įvertino tik vieną iš A. P. inkriminuotų alternatyvių nusikalstamos veikos, nustatytos BK 226 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymių, tai yra didelės vertės – 154 470 Eur – kyšio priėmimą. Tačiau konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai šioje dalyje dėl apeliacinės instancijos teismo neišsamaus bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų visumos neįvertinimo yra pagrįsti.
23. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai – liudytojo R. A. parodymai, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, pas A. P. kratos metu rastas popieriaus lapas su spausdinta lentele, kurioje nurodytos tariamai A. P. perduotos pinigų sumos ir prekės ir kurios pagaminimo autorius nėra nustatytas, telefoninių pokalbių garso įrašai, kur užfiksuoti liudytojo R. A. teiginiai apie perduotas sumas, neįrodo kaltinimo faktinės aplinkybės apie A. P. perduotą didelės vertės kyšį. Apeliacinės instancijos teismas tuos pačius įrodymus vertino visiškai kitaip ir padarė priešingą išvadą, jog pakanka įrodymų A. P. kaltei pagrįsti.
24. Taigi byloje teismų atlikto įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti – išsiskyrė. Pažymėtina, kad teismas išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daro tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug aplinkybių: įrodymų kiekis, jų rūšys, patikimumas ir pan.
25. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis A. P. dėl didelės vertės kyšio priėmimo, yra liudytojo R. A. parodymai. Kiti bylos įrodymai (duomenys) (pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytos pinigų perdavimo aplinkybės, telefoninių pokalbių metu išsakyti liudytojo teiginiai, lentelė su skaičiavimais, liudytojų parodymai ir kt.) apie aptariamas didelės vertės kyšio perdavimo (paėmimo) aplinkybes arba yra išvestiniai iš liudytojo R. A. parodymų ir savarankiškos įrodomosios vertės neturi, arba niekaip nepatvirtina kaltinime nurodytų faktinių kyšio priėmimo aplinkybių.
26. Šiuo atveju pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojo R. A. parodymus dėl tariamai 154 470 Eur kaip kyšio perdavimo A. P. būtina vertinti atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą (liudytojo bendravimo ir santykių su A. P. pobūdį, apimtis ir pan.), o ne tik į liudytojo parodymų turinį. Būtent pirmosios instancijos teismas liudytojo R. A. parodymus patikimumo aspektu vertino atsižvelgdamas į tai, kad R. A. parodymai esmingai prieštaravo kitiems bylos įrodymams apie jį ir A. P. siejusius neformalius verslo santykius, vykdant pastato (duomenys neskelbtini), projektavimo ir statybos darbus. Teismas išvadą apie egzistavusius jų tarpusavio santykius dar nuo 2011–2012 metų padarė įvertinęs ir kitus įrodymus (kaltinamojo A. P. ir liudytojo R. A. parodymus, rašytinius įrodymus) ir apie šias aplinkybes išsamiai pasisakė nuosprendyje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 15.6 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. P. ir R. A. siejo neformalūs verslo santykiai, laikė nepagrįsta (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22–23 punktai), tačiau teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir padarytos nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų dėl įrodymų vertinimo išsamumo.
28. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tik dalį pirmosios instancijos teismo vertintų įrodymų, pavyzdžiui, teismas pasisakė dėl A. P. pateiktos pastato (duomenys neskelbtini), projektinės dokumentacijos (12 t., b. l. 1–153) atsiradimo pas pastarąjį aplinkybių, tačiau nevertino tame pačiame tome atskirame voke esančių dokumentų (2013 m. rašytų elektroninių laiškų, banko pavedimų, PVM sąskaitų faktūrų ir kita) įrodomosios reikšmės. Būtent, pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytais dokumentais, iš dalies grindė savo išvadas, kad tarp liudytojo R. A. ir A. P. egzistavo neformalūs verslo santykiai. Antra, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nevertino liudytojo R. A. parodymų, 2017 m. lapkričio 14 d. ir 2018 m. vasario 8 d. užfiksuotų pokalbių teismo išvadoms reikšmingo turinio (apie kitų asmenų dalyvavimą versle, R. A. ir A. P. tarpusavio skolas ir t. t.).
29. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo R. A., kurio iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš A. P. ir kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, parodymų patikimumą, turėjo atsižvelgti ir į šio liudytojo dviprasmišką procesinį statusą byloje. Ikiteisminio tyrimo pradžioje R. A. ikiteisminio tyrimo tyrėjos nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Vėliau ikiteisminį tyrimą perėmus tirti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai jam nukentėjusiojo statusas buvo panaikintas, jis procese tapo liudytoju. Pažymėtina, kad 2018 m. spalio 2 d. prokuroro nutarime panaikinti nutarimą pripažinti nukentėjusiuoju nurodyta, jog paties R. A. veiksmuose perduodant pinigus A. P. galima įžvelgti kyšininkavimo požymių (BK 226 straipsnio 1 dalis).
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnio 2 ir 4 dalys) esmė yra asmens įsipareigojimas už kyšį panaudoti (tikėtiną ar tariamą) įtaką ir paveikti atitinkamą instituciją (įstaigą, organizaciją) ar konkrečius reikiamus įgaliojimus turinčius asmenis, kad šie priimtų papirkėjui rūpimą tarnybinį sprendimą, atliktų tam tikrus pageidaujamus veiksmus ar, atvirkščiai, nepriimtų nepageidaujamo sprendimo arba neatliktų nepageidaujamų veiksmų. Taigi kyšininkaujant yra du subjektai – kyšio davėjas (papirkėjas) ir kyšio gavėjas (tarpininkas).
31. Pagal A. P. suformuluotas kaltinimo faktines aplinkybes, R. A. nėra įvardijamas kaip kyšio davėjas (papirkėjas), todėl nelogiška apeliacinio teismo išvada, kad yra įrodyta, jog jis buvo provokuojamas ir iš jo reikalaujama duoti didelės vertės kyšį, buvo susitarta dėl tokio kyšio davimo ir jis perdavė kyšį, o A. P. jį priėmė. Ši išvada tampa dar labiau nelogiška ir prieštaraujanti kaltinimo esminėms faktinėms aplinkybėms tada, kai teismas R. A. parodymus apie tai, jog šis su A. P. apie kyšius nekalbėjo ir nesitarė jo duoti, o dideles pinigų sumas davė tikėdamas, jog A. P., spręsdamas UAB „L“ problemas su (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos tarnautojais, veiks teisėtai, vertina kaip A. P. kaltę patvirtinančius įrodymus. Nors byloje liudytojo R. A. veiksmų teisinis vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, tačiau, vertinant jo parodymų patikimumą bylos aplinkybių viseto kontekste, tai yra svarbi aplinkybė ir apeliacinės instancijos teismas, prieš darydamas išvadas, turėjo į ją atsižvelgti.
32. Teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra nustatytas (neįrodytas) ir būtinasis nusikaltimo, nustatyto BK 226 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymis – kasatoriaus pažadas R. A. už kyšį paveikti valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis.
33. Nusikalstamos veikos, nustatytos BK 226 straipsnio 2 ir 4 dalyse (tarpininko kyšininkavimas), sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai (neteisėtai) veiktų (neveiktų), už tai pažadėjo ar susitarė priimti, reikalavo ar provokavo duoti arba priėmė kyšį. Nusikalstamos veikos baigtumui būtina nustatyti ne tik vieną iš pirmiau nurodytų alternatyvių su kyšio priėmimu (davimu) susijusių objektyviųjų požymių, bet ir tarpininko pažadą kyšio davėjui paveikti BK 226 straipsnyje nurodytą subjektą, kad šis atitinkamai veiktų ar neveiktų vykdydamas įgaliojimus. Toks pažadas turi būti realus ir tai yra įrodinėtina aplinkybė, kuri negali būti pagrįsta prielaidomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-788/2021). Kaltininko veiksmams kvalifikuoti neturi reikšmės tai, kam jis konkrečiai ketino skirti kyšį (pažadui įgyvendinti ar sau), – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo (neveikimo) bus patenkinti kyšio davėjo interesai. Kaltininko pažadas paveikti atitinkamus subjektus kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas ir aiškus.
34. Sutiktina su kasatoriaus kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad įrodymų visuma patvirtina, jog A. P. pažadėjo R. A. už kyšį paveikti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos ir (duomenys neskelbtini) tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apie šį būtinąjį nusikalstamos veikos požymį atskirai nėra pasisakyta, o išvada apie šio požymio nustatymą teismo padaryta įvertinus įrodymus dėl alternatyvių veikų – susitarimo priimti didelės vertės kyšį ir jo priėmimo. Kadangi teismo nuosprendyje nėra nurodyta konkrečių duomenų (įrodymų) dėl aptariamo požymio nustatymo, ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis yra grindžiama prielaidomis, o ne patikimais ir pakankamais įrodymais.
35. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. P. veiksmuose yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji jam inkriminuojamo nusikaltimo, nustatyto BK 226 straipsnio 4 dalyje, požymiai (kiek tai susiję su didelės vertės – 154 470 Eur kyšiu), nėra teisinga ir pagrįsta.
36. Apibendrindama tai, kad pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį ir nuteisdamas A. P. už didelio – 154 470 Eur – kyšio provokavimą ir reikalavimą jį duoti, susitarimą priimti ir jo priėmimą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais, taip pat įrodymų vertinimo taisyklių, o teismo priimto procesinio dokumento – apkaltinamojo nuosprendžio – turinys neatitinka BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, taikomų tokio dokumento turiniui. Šie padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl duomenų rinkimo (gavimo) ikiteisminio tyrimo metu teisėtumo, įrodymų leistinumo ir provokacijos

51. Kasatoriaus A. P., ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį nuteisti už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. papildomai savo naudai tiesiogiai provokavo ir reikalavo iš R. A. duoti 56 000 Eur kyšį, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai slapta liudytojo R. A. iniciatyva darytų pokalbių, vykusių tarp jo ir kasatoriaus, garso įrašus pripažino įrodymais ir jais grindė savo išvadas; garso įrašai padaryti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia, bet negavus teismo sankcijos tokiam veiksmui, todėl yra neleistini įrodymai.
52. Minėtas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant (renkant) įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais?? (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-895/2020).
53. Pagal BK 2 straipsnį pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai. Tačiau tai nereiškia, jog duomenų, turinčių reikšmę nusikalstamai veikai ištirti, neturi teisės sava iniciatyva teikti kiti asmenys. Antai BPK 28 straipsnyje nustatyta nukentėjusiojo teisė teikti įrodymus, o BPK 98 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.
54. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Tokiu atveju BPK ir kiti įstatymai griežtai reglamentuoja tokių duomenų rinkimo tvarką ir sąlygas, kaip antai kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją (BPK 154 straipsnis), atliekant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnis), atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis), slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis), kai tam reikalingas prokuroro nutarimas (BPK 1601 straipsnis) ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ir kt.
55. Kai duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, surenkami nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo institucijoms ar pareigūnams, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti tiesiogiai įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“).
56. Pagal teismų praktiką, privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais, o privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-143/2011, 2K-250/2012, 2K-338-511/2017, 2K-168-511/2019, 2K-232-976/2019, 2K-63-511/2021). Tačiau spręsdamas, ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-63-511/2021).
57. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pagal 2017 m. rugpjūčio 30 d. R. A. pareiškimą dėl galimo sukčiavimo pagal požymius nusikaltimo, nustatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, 2017 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyboje (toliau – Vilniaus apskrities VPK KP NNTV) pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas R. A. buvo apklaustas kaip liudytojas ir ikiteisminio tyrimo tyrėjos nutarimu pripažintas nukentėjusiuoju. Vykstant ikiteisminiam tyrimui R. A. atstovas advokatas L. Paltanavičius 2017 m. lapkričio 20 d. ir 2018 m. sausio 3 d. ikiteisminį tyrimą atliekančiai tyrėjai pateikė tarp R. A. ir A. P. 2017 m. lapkričio 14 dieną, gruodžio 22, 27 ir 28 dienomis vykusių pokalbių garso įrašus (penkis) su stenogramomis.
58. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad R. A. pokalbius su A. P. įrašinėjo savo iniciatyva su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia, bet be teismo leidimo ir faktiškai atliko BPK 158 straipsnio 1 ir 6 dalyse savo tapatybės neatskleidžiančius ir BPK 159 straipsnyje nustatytus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, be to, pokalbiuose R. A. provokavo, todėl pripažino, kad kaltinimui reikšmingas 2017 m. gruodžio 28 d. garso įrašas, kuriame užfiksuoti A. P. žodžiai, jog „sutartis kainuos „piatdesiat“, nelaikytinas įrodymu.
59. Apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas, būtent, kad liudytojo R. A. pateikti garso įrašai yra laikytini tinkamais įrodymais, nes: 1) liudytojas savo pokalbius su A. P. įrašė kaip privatus asmuo ir pateikė juos į bylą, norėdamas pagrįsti savąją nagrinėjamo įvykio versiją; 2) jis veikė kaip nukentėjusysis ir naudojosi BPK 28 straipsnyje išvardytomis nukentėjusiojo teisėmis, be kita ko, ir teise teikti įrodymus; 3) byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad garso įrašus R. A. darė tiesiogiai kontroliuojant ar su teisėsaugos institucijų žinia; 4) R. A. bendravimo su A. P. metu neatliko veiksmų, nustatytų BPK 158 ir 159 straipsniuose.
60. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo metu R. A. darytų garso įrašų (stenogramų) kaip įrodymų leistinumo byloje, pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą, ar garso įrašai daryti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinia ar jiems kontroliuojant.
61. Šiame kontekste pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
62. Taigi Konvencijos 8 straipsnis garantuoja asmens teisę į susižinojimo (telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ir pan.) slaptumą. Pagal Konvenciją riboti šią teisę galima tik kai tai įtvirtinta įstatymu, ribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje.
63. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktika, nagrinėjant bylas, susijusias su Konvencijos 8 straipsnio taikymu, parodo atvejus, kada asmens teisės į susižinojimo slaptumą ribojimas priskirtinas valstybei ir kyla jos atsakomybė pagal Konvenciją dėl neteisėto šios teisės ribojimo (1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M. M. prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 39339/98; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 5935/02; 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 38258/03). EŽTT praktika patvirtina, kad jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, teikdami vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą (pavyzdžiui, leisdami naudotis technikos priemonėmis pokalbiui įrašyti, duodami nurodymus, kaip naudotis suteiktomis priemonėmis, ir pan.), ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. Teismas pripažįsta, kad šioms byloms būdinga tai, jog kompetentinga valstybės institucija pasitelkia privačius asmenis įrodymams baudžiamajame procese rinkti, oficialūs valstybės pareigūnai veikia atlikdami savo tarnybines pareigas, tačiau nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos. Tokiais atvejais neabejotinai pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnio reikalavimas gerbti asmens susižinojimo slaptumą, o priešingos pozicijos palaikymas leistų valstybei išvengti savo įsipareigojimų pagal Konvenciją pasitelkiant privačius asmenis.
64. Pažymėtina, kad EŽTT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia nustato, ar asmens teisės į susižinojimo slaptumą apribojimas, vėliau ketinant gautus duomenis panaudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese, priskirtinas valstybės institucijai. Jeigu šios teisės ribojimas priskirtinas valstybei, o ji nesilaikė pagal Konvenciją nustatytų ribojimo sąlygų, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis.
65. EŽTT praktikoje taip pat konstatuota, kad Konvencijos 8 straipsnyje minimas susižinojimas apima ne tik susirašinėjimo, telefoninių ar kitokių pokalbių slaptumą, bet ir tiesioginio asmenų bendravimo slaptumą (sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką).
66. Kasacinės instancijos jurisprudencijoje yra ne kartą pasisakyta apie reikalavimą griežtai laikytis įstatymuose nustatytos tyrimui reikšmingų duomenų rinkimo tvarkos tais atvejais, kai pareigūnai jiems rinkti „pasitelkia“ privačius asmenis. Pavyzdžiui, teismų praktikoje yra konstatuota, kad duomenys, gauti pareigūnams suteikus asmeniui technines priemones pokalbiui fiksuoti siekiant nustatyti nusikalstamą veiką, įrodymais gali būti pripažįstami tik tada, kai tokie veiksmai yra sankcionuoti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo įstatymo nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, veiksmai, kurie prilygsta nusikalstamos veikos imitacijai (BPK 159 straipsnis) ar slaptam sekimui (BPK 160 straipsnis), gali būti atliekami tik BPK nustatyta tvarka gavus prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sankciją. Duomenys, gauti nesilaikant šios tvarkos, negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Kitoje byloje privataus asmens savo turima įrašymo įranga padarytas garso įrašas nepripažintas įrodymu, konstatavus, kad einančio pareigas teisėsaugos institucijos pareigūno inicijuotas privataus asmens pokalbių įrašinėjimas tam, kad jie būtų pateikti šiai institucijai, vienareikšmiškai vertintinas kaip valstybės institucijos atliekamas duomenų apie nusikalstamą veiką rinkimas; šiuo atveju nesvarbu, kieno įranga tam buvo panaudota, o svarbu, ar tai atliekant nebuvo laikytasi įstatymu nustatytos tvarkos tokiai informacijai rinkti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338-511/2017).
67. Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog liudytojas R. A. pokalbių įrašus padarė nekontroliuojamas ar be teisėsaugos institucijų žinios, nėra teisinga, ji prieštarauja bylos duomenims.
68. Abiejų instancijų teismai savo išvadas dėl to, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai žinojo apie liudytojo daromus garso įrašus, grindė liudytojo R. A. parodymais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo parodymai šiuo klausimu buvo prieštaringi: apklausiamas pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimo metu jis teigė, kad informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnus apie slapta daromus pokalbių įrašus, tačiau apklausiamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jis teigė priešingai – jis su pareigūnais nesikonsultavo dėl garso įrašų darymo, pareigūnai nežinojo, kad jis juos daro. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pastaraisiais liudytojo parodymais, nuosprendyje padarė išvadą, kad „byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šiuos garso įrašus R. A. darė tiesiogiai kontroliuojant ar su teisėsaugos institucijų žinia“. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra pašalinti skirtingu metu duotuose liudytojo parodymuose esantys prieštaravimai, be to, visiškai nėra motyvų dėl pirmosios instancijos teismo priešingos išvados.
69. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į aplinkybę, kad R. A. 2017 m. rugpjūčio 30 d. pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytoms aplinkybėms patvirtinti jo atstovas advokatas L. Paltanavičius 2017 m. lapkričio 20 d. ikiteisminį tyrimą atliekančiai tyrėjai asmeniškai įteikė tarp R. A. ir A. P. 2017 m. lapkričio 14 d. vykusio pokalbio garso įrašą (USB laikmeną) ir stenogramą. Taigi, nuo šių duomenų pateikimo dienos ikiteisminį tyrimą atliekančiai pareigūnei neabejotinai tapo žinoma apie tai, kad nukentėjusysis R. A. ikiteisminio tyrimo atlikimo metu bendrauja su asmeniu, dėl kurio galimai padarytos nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, daro pokalbių garso įrašus, juos teikia tyrimui, tai yra renka tyrimui reikšmingus duomenis.
70. Čia pažymėtina, kad aptariamas garso įrašas buvo padarytas tuo laikotarpiu, kai ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi nuo 2017 m. spalio 17 d. vienam mėnesiui buvo sankcionuoti A. P. ir R. A. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas (BPK 154 straipsnio tvarka). Beje, negavus tyrimui reikšmingų duomenų, ši neviešo pobūdžio procesinė prievartos priemonė po mėnesio taikymo nebuvo pratęsta.
71. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2017 m. lapkričio 20 d. tyrime gauti garso įrašas (laikmena) ir stenograma BPK nustatyta tvarka nebuvo apžiūrėti. Baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras po 2017 m. lapkričio 20 d. būtų ėmęsi veiksmų BPK nustatyta tvarka, įskaitant ir neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, rinkti tyrimui reikšmingus duomenis. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesys buvo pasyvus ir iniciatyva rinkti duomenis palikta nukentėjusiajam, pastarajam toliau tęsiant intensyvų bendravimą su galimu įtariamuoju byloje.
72. Pareigūnų neveikimas, kai, turint informacijos apie galimai vykdomą (tęsiamą) turtinį sukčiavimą nukentėjusiojo atžvilgiu, nėra realiai atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, įskaitant ir neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, o laukiama paties nukentėjusiojo renkamos (fiksuojamos) informacijos, nėra pateisinamas. Toks pareigūnų neveiklumas netoleruotinas ir dėl to, kad tyrimo atlikimo metu buvo matomas aiškus nukentėjusiojo suinteresuotumas rinkti sau palankius duomenis, siekiant pagrįsti savo pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytus duomenis apie A. P. galimai padarytą nusikalstamą veiką, taip pat nukentėjusiojo realiai atliekamų veiksmų neviešas pobūdis ir jo aktyvus elgesys.
73. Taigi nagrinėjamoje byloje nuo to momento, kai kompetentingiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams tapo žinoma apie nukentėjusiojo atliekamą duomenų rinkimą aptariamu būdu, pagal Konvencijos 8 straipsnio nuostatas asmens teisės į susižinojimo slaptumą ribojimo kontrolė perėjo valstybei (jos kompetentingiems pareigūnams) ir toks ribojimas buvo galimas tik įstatymų nustatyta tvarka, tai reiškia, jog nuo 2017 m. lapkričio 20 d. tyrimui reikšmingi duomenys procese turėjo būti renkami tik BPK nustatyta tvarka.
74. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptarti nukentėjusiojo veiksmai buvo atliekami su pareigūnų žinia, jiems kontroliuojant, tačiau nesikreipus į teismą ir negavus leidimo atlikti neviešo pobūdžio veiksmus (pavyzdžiui, nustatytus BPK 154, 158 ar 160 straipsnyje), tai yra jie gauti (surinkti) nesilaikant įstatymų reikalavimų.
75. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis turėjo teisę procese teikti įrodymus (šiuo atveju garso įrašus), yra teisinga. Tačiau negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad BPK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, apibrėžiančios nukentėjusiojo teises procese, leidžia ikiteisminio tyrimo metu savarankišką ir nekontroliuojamą nukentėjusiojo dalyvavimą tyrimui reikšmingų duomenų gavimo (rinkimo) procese, kuris faktiškai atitinka neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių esmę. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, po privataus asmens (nukentėjusiojo) kreipimosi į valstybės teisėsaugos institucijas pradėto ir vykstančio ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo teisė teikti tyrimui reikšmingus duomenis (pavyzdžiui, neviešai darytus garso (vaizdo) įrašus), kuriais siekiama pagrįsti savo versiją dėl kaltininko galimai nusikalstamų veikų ir kuriais vėliau yra grindžiamas kaltinimas, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka.
76. Apibendrindama tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog R. A. padaryti ir tyrimui pateikti garso įrašai laikytini įrodymu, yra nepagrįsta, nes padaryta nesilaikant BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimų, ir toks pažeidimas yra esminis, jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
77. Kasatorius A. P. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad liudytojui R. A. atliekant de facto (nesankcionuotus) nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus prieš kasatorių buvo įvykdyta provokacija dėl 56 000 Eur kyšio provokavimo ir reikalavimo.
78. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).
79. EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta ir tai, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius; provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas konstatuoti veikos padarymo faktą, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Milinienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74355/01; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-434/2013, 2K-52-942/2020).
80. Baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima informacijos apie asmens galimai daromą nusikalstamą veiką, tačiau proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-492/2011, 2K-510/2011).
81. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R. A. savo iniciatyva 2017 m. lapkričio–gruodžio mėn. įrašinėdamas pokalbius su A. P. faktiškai atliko BPK 158 straipsnio 1 ir 6 dalyse savo tapatybės neatskleidžiančius ir BPK 159 straipsnyje nustatytus nusikalstamą veiką (BK 226 straipsnio 3 dalis) imituojančius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – pradėjus ikiteisminį tyrimą liudytojas R. A., naudodamasis jam advokato suteikta garso įrašymo įranga, neatliko veiksmų, nustatytų BPK 158, 159 straipsniuose, o veikė kaip privatus asmuo (nukentėjusysis).
82. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada nėra visiškai teisinga, nes BPK 159 straipsnyje nustatyti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai galimi, kai jie nustatyta tvarka yra sankcionuojami, kai iš privataus asmens yra gaunama informacija, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai yra atliekami ir de facto, tai yra kai nustatoma, jog privatus asmuo veikė kontroliuojamas pareigūnų, tačiau nesankcionavus tokio veiksmo pagal BPK ar kitus įstatymus. Nagrinėjamu atveju informacijos, kad R. A. yra siūloma daryti nusikaltimą, nebuvo gauta.
83. Kita vertus, teismo išvada, kad R. A. veiksmai su pareigūnų žinia slapta įrašant pokalbius su A. P. atitiko savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų esmę (BPK 158 straipsnis), yra teisinga. Atsižvelgiant į BPK 158 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad atliekant tyrimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas laikėsi pareigos patikrinti provokavimo versiją, kilus įtarimų, kad teisėsaugos pareigūnai ar pagal jų nurodymus veikiantys asmenys galėjo atlikti savo tapatybės neatskleidžiančius veiksmus de facto.
84. Pirmosios instancijos teismas patikrino R. A. veiksmus provokacijos aspektu ir nustatė, jog šis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo itin aktyvus, savo iniciatyva įrašinėjo pokalbius su A. P. ir pateikė juos ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Teismas taip pat įvertino liudytojo pateiktų ir BPK 154 straipsnio tvarka gautų pokalbių turinį ir nustatė, kad R. A., nors pareiškime policijai nurodė, jog yra apgaulės auka ir supranta, kad taikos sutartis negalima, pokalbių metu derėjosi su A. P. dėl UAB „L“ ir UAB „V“ taikos sutarties sudarymo, spaudė jį imtis aktyvių veiksmų – „prispausti“, ką reikia. Toks R. A. skatinimas A. P. veikti aktyviai fiksuotas ne viename pokalbyje, dėl to A. P. 2017 m. gruodžio 22 d. pokalbyje R. A. nurodė, kad užmezgė ryšį su V. Š., o 2017 m. gruodžio 28 d. pasakė, jog „sutartis kainuos „piatdesiat“. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jei ne aktyvūs provokuojantys R. A. veiksmai, A. P. nebūtų ieškojęs ryšių (duomenys neskelbtini) savivaldybėje ir 2017 m. gruodžio 28 d. pokalbis nebūtų įvykęs. Taigi, teismas padarė išvadą, kad R. A. veiksmais A. P. buvo provokuojamas nusikalsti.
85. Apeliacinės instancijos teismas apie pirmosios instancijos teismo nustatytus konkrečius provokavimo veiksmus prieš A. P. aptariamu laikotarpiu nuosprendyje nepasisakė, tik nurodė, kad „liudytojo R. A. aktyvus domėjimasis taikos sutarties tarp UAB „L“ ir UAB „V“ dėl pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos sudarymu nepatvirtina A. P. provokavimo fakto padaryti nusikalstamą veiką“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 33 punktas). Tačiau tokia teismo išvada nėra pagrįsta nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išsamiu įrodymų visumos vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas) ir neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų įstatymo reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas išsamiau apie provokaciją (jos nebuvimą) pasisakė tik vertindamas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. balandžio 18 d. nutarties leisti R. A. atlikti A. P. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus realizavimo teisėtumą, tai atsakant į kasacinio skundo argumentus dėl provokacijos nėra aktualu.
86. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tikrino R. A. veiksmus provokacijos aspektu ir po to, kai R. A. 2018 m. sausio 9 d. raštu pranešė prokurorui, kad A. P. reikalauja iš jo 50 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus (garso įrašus (jų suvestines)) (tiek gautus taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, tiek R. A. padarytus), susirašinėjimą ir kitus dokumentus, padarė motyvuotą išvadą, kad A. P. nusikalsti provokuojantys R. A. veiksmai tęsėsi ir laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. Teismas nustatė, kad nurodytu laikotarpiu R. A. toliau intensyviai telefonu, elektroninėmis priemonėmis ir gyvai susitikimų metu bendravo su A. P. taip, tarsi pritartų jo planui už 50 000 Eur užmokestį sudaryti taikos sutartį tarp UAB „L“ ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės, skatino pastarąjį aktyviai veikti, kad bet kokiomis priemonėmis tokia taikos sutartis būtų sudaryta, tarėsi dėl terminų, nurodė, jog pinigų („biudžetas“) tam yra, minėjo sumas, perduotas „arbatai“ (kyšiams), tarėsi su A. P., kaip elgtis su taikos sutarties sudarymo procesą stabdančiu neįvardytu valdininku – mokėti jam pinigus ar bylinėtis su savivaldybe ir t. t. (išsami įrodymų analizė ir motyvai pateikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 17 punkte).
87. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptarti veiksmai, kuriais A. P. buvo provokuojamas nusikalsti, padaryti realizuojant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leistą neviešo pobūdžio procesinę prievartos priemonę, nustatytą BPK 158 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. sausio 10 d. nutartimi dviem mėnesiams buvo leista Vilniaus apskrities VPK KP NNTV 2-ojo skyriaus pareigūnams ir R. A., neatskleidžiant savo tapatybės, A. P. atžvilgiu atlikti slaptus veiksmus – techninėmis priemonėmis fiksuoti A. P. pokalbius ir kitokį susižinojimą bei veiksmus, daryti garso ir vaizdo įrašus, fotografuoti jo susitikimų su R. A. metu bei kitose nutartyje nurodytose vietose. Taigi, šia nutartimi R. A. buvo leista atlikti labai konkrečius veiksmus – techninėmis priemonėmis fiksuoti susitikimų su A. P. eigą ir turinį, tačiau nei pareigūnams, nei R. A. nesuteiktas leidimas tokių susitikimų metu atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka. Beje, iš bylos duomenų išplaukia, kad policijos pareigūnai prieš A. P. slaptų veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės, neatliko (7 t., b. l. 149).
88. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, tokius slaptus veiksmus prieš A. P. aktyviai atliko liudytojas R. A. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad jis pažeidė imperatyvią įstatymo nuostatą, draudžiančią kitą asmenį provokuoti daryti nusikalstamą veiką (BPK 158 straipsnio 4 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytas R. A. slaptų veiksmų pobūdis ir apimtis leidžia konstatuoti tai, kad liudytojas viršijo jam suteikto leidimo veikti slaptai ribas, nes realiai be teisėto leidimo pradėjo atlikinėti ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis). Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. A. tokius veiksmus A. P. atžvilgiu atliko ir po 2018 m. kovo 10 d., kai baigėsi pagal BPK 158 straipsnį suteiktas leidimas atlikti slaptus veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu yra išsamiai pasisakyta, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti teismo išvadoms.
89. Apibendrindama tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatyta, jog pirminiai duomenys apie A. P. 50 000 Eur kyšio provokavimą ir reikalavimą iš R. A. buvo gauti pažeidžiant asmens teisę į susižinojimo slaptumą, įstatyme nustatytą duomenų rinkimo tvarką. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai, elgdamiesi pasyviai ir ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, leido privačiam asmeniui rinkti tyrimui reikšmingus duomenis, todėl jie buvo gauti neteisėtu būdu, suvaržant žmogaus teises (Konvencijos 8 straipsnis) ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju veikos padarymą lėmė provokacija, o už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisingo bylos išnagrinėjimo principo vienas aspektų yra reikalavimas garantuoti, kad asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Teisingas turi būti visas procesas, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008).
90. Todėl apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl padarytų esminių BPK pažeidimų (369 straipsnio 3 dalis) panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                        Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Sigita Jokimaitė

Pranas Kuconis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis