1

BK 154 straipsnis: apibrėžiant šmeižimo sąvokos turinį įtvirtinta, kad paskleisdamas informaciją kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-697/2020

Posted by Mindaugas Bilius on 2020 10 21 in Baudžiamųjų bylų apžvalgos, BK |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-697/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08188-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.8.1.2

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

 

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio.

 

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžiu J. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

 

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis ir J. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti,

 

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

 

  1. J. K. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2019 m. vasario 21 d. 10.32 val., būdamas savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 2626“ su UAB „Tele2“ išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ SIM kortele, abonentiniu tel. Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė E. B. trumpąją tekstinę žinutę: „Sveiki. Bendraujant su žmonėmis būtina kalbėti tiesą apie V. G. G. būdamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pasirašė ir bankams išsiuntė slaptą suklastotą pažymą. Banditai pasinaudoję G. pasirašyta tikrovės neatitinkančia pažyma užvaldė R. P. iš (duomenys neskelbtini) turtą už 38 mln. eurų. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl žalos atlyginimo. P. iš LR valstybės reikalauja beveik 40 mln. eurų. G. už suklastotą pažymą iš banditų gavo 50 tūkst. litų. Visa istorija buvo aprašyta (duomenys neskelbtini) rašinyje (duomenys neskelbtini)“, taip tyčia šmeižė, t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią, žeminančią ir pakertančią pasitikėjimą informaciją apie V. G., neva šis padarė sunkų nusikaltimą, nurodytą BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšininkavimas, kai suma didesnė nei 250 MGL).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

  1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad būtent J. K., kaip pirminis informacijos šaltinis, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie V. G., be to, nenustatyta J. K. tiesioginė tyčia (suvokimas) skleisti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją apie V. G., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, tai yra būtinas BK 154 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis).

 

III. Kasacinio skundo argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja A. Sabaliauskienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

 

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami tuos pačius įrodymus byloje, priėmė priešingus sprendimus dėl J. K. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Abiejų instancijų teismai pripažino aplinkybę, kad duomenis apie nukentėjusįjį V. G. paskleidė J. K., apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neneigė, kad paskleisti duomenys gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, kad duomenų turinys skelbia, jog asmuo padarė sunkų nusikaltimą. Teismų išvados skiriasi dėl dviejų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių – tyčios apšmeižti (ne)buvimo J. K. veiksmuose bei jo paskleistų duomenų turinio reikšmės kaip informacijos ar kaip nuomonės – aiškinimo ir vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo netinkamas šių nusikalstamos veikos požymių aiškinimas ir taikymas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 154 straipsnio 2 dalies taikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-1073/2020).

 

3.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuomone pripažįstamas kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvus atspindys žinių ar gautos informacijos, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi būti paremta faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla.

 

3.3. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, ar J. K. skleidė nuomonę, ar informaciją, nuosprendyje yra dviprasmiškos. Nuosprendyje nurodyta, kad J. K. išsiųstoje žinutėje buvo skleidžiami faktai, ir kartu aptariama tai, kas teismų (ir Europos Žmogaus Teisių Teismo) praktikoje pripažįstama nuomone, teigiama ir tai, jog J. K. žinutės tekstą suformulavo susidaręs nuomonę.

 

3.4. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad J. K. išsiųstoje žinutėje paskleista ne asmens nuomonė, o tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad asmuo padarė sunkų nusikaltimą, patvirtina žinutės konstatuojamas, skatinantis skleisti tokią žinią turinys. Paskelbti duomenys, kad V. G. iš „banditų“ gavo 50 000 Lt (14 481 Eur), gali būti patikrinti (pirmosios instancijos teismas tokius duomenis patikrino remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro domenų išrašu apie V. G.), aplinkybė dėl gautų pinigų – 50 000 Lt (14 481 Eur) nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis.

 

3.5. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė motyvus, kad ne pats J. K. sugalvojo faktus, duomenis apie V. G., kad jis pakartojo (atpasakojo) publikacijose pateiktus duomenis, J. K. nebuvo pirminis autorius ar šaltinis, dėl to J. K. veiksmai nelaikytini informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio prasme. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis. Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų savo skleidžiamos informacijos neatitiktį tikrovei ir norėtų taip veikti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad J. K. sąžiningai klydo paskleisdamas faktą apie gautą 50 000 Lt (14 481 Eur) kyšį. Tokią išvadą teismas grindė J. K. parodymais, kad jis manęs, jog publikacijose R. P. nurodyti teiginiai yra patikimi ir pagrįsti, bet išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, nevertindamas įrodymų visumos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015). Byloje nustatyta, kad J. K. turi gyvenimiškos patirties, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, visuomeniškas, dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) politinėje veikloje, tai sudaro pakankamą pagrindą reikalauti, kad toks asmuo elgtųsi atsakingai bei rūpestingai, taip pat ir gebėtų objektyviai bei sistemiškai vertinti viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje skelbiamą informaciją, atitinkamai teisėtais būdais gauti sau rūpimą informaciją iš privačių asmenų, visuomenės informavimo priemonių, valstybės institucijų. Taigi tiesos kriterijus yra reikšmingas ir asmeniui, kuris susipažįsta su viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje skelbiama informacija, jis taip pat turi būti sąžiningas pasinaudodamas tokia informacija (ją platindamas). Akivaizdu, kad asmuo nėra objektyvus ir neveikia sąžiningai, jeigu, susipažinęs su viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje skelbiama informacija, kitam asmeniui (kitiems asmenims) perduoda tik dalį informacijos arba selektyviai pasirinktą neigiamą informaciją.

 

3.6. Publikacijų „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ prieštaringas turinys verčia jas skaitantį asmenį pirmiausia suabejoti jose (publikacijose) pateikiamų duomenų išsamumu, patikimumu. Kaip nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, publikacijose V. G. neigia klastojęs dokumentus (iš to kyla ir pinigų, kyšio paėmimo neigimas), siekdamas, kad būtų ištirtos aplinkybės, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, taip pat publikacijose R. P. nurodo netikintis, kad V. G. už 50 000 Lt (14 481 Eur) kyšį klastojo dokumentus, mano, kad V. G. pasirašė pažymą suklydęs. Akivaizdu, kad minimoje publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ iš pradžių pateikta R. P. nuomonė, kad jis mano, jog V. G. „<…> tą pažymą parašė už kokius 50 tūkst. Eurų“, tačiau tolesniame publikacijos tekste R. P. jau teigia žinantis, jog „G. yra „gan sąžiningas“, jog jis „nelabai tiki, kad pastarasis galėtų tą pažymą pasirašyti už kokius 50 tūkst. Eurų, mano, kad žmogus „apsižioplino“ ir viskas“. J. K. išsiųstoje žinutėje pateikiama ne R. P. nuomonė apie V. G., išsakyta žurnalistui, o konstatuojama, kad V. G. priėmė kyšį, t. y. padarė korupcinio pobūdžio nusikaltimą. R. P. publikacijose nepaskleidė informacijos, jog V. G. priėmė kyšį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad J. K. buvo įsitikinęs savo paskleistos informacijos teisingumu ir skleisdamas informaciją, kad V. G. priėmė kyšį, sąžiningai klydo.

 

3.7. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kaltės skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. J. K. rinkimų laikotarpiu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie (duomenys neskelbtini), neva jis padarė sunkų, korupcinio pobūdžio nusikaltimą. Iš žinutės turinio matyti, jog J. K. siekė, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų skleidžiama kitiems asmenims (kaip nuosprendyje pripažino pirmosios instancijos teismas, J. K. skatino tokią informaciją skleisti rinkėjams). J. K. žinutėje selektyviai pateikiamas publikacijose skelbiamų tik neigiamų duomenų apie V. G. turinys (tokie duomenys iškreipiami bei skelbiami kaip faktai). J. K., išsiųsdamas žinutę, laikėsi konspiracijos – ją išsiuntė iš naujai įsigytos išankstinio apmokėjimo SIM kortelės, ši kortelė buvo naudojama tik tikrovę neatitinkančiai informacijai skleisti.

 

3.8. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs tokias faktines aplinkybes patvirtinančius bylos įrodymus, J. K. veiksmus pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius sąžiningo elgesio kriterijus (įvertinęs ir tai, kad J. K. yra išsilavinęs, dirbantis, visuomeniškas, politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo), padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. veiksmuose nėra sąžiningo suklydimo situacijos ir kad skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją jis veikė tyčia.

 

3.9. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nevertino įrodymų, patvirtinančių J. K. konspiracinius veiksmus, žinutės turinio ir jos dalies, skatinančios skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, objektyvių aplinkybių, kad J. K. priklausė (duomenys neskelbtini), žinutės paskleidimo laiko, 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvados ir dėl jų nepasisakė, nors jie kartu su jau minėtais publikacijose skelbtais duomenimis paneigia, kad V. G. priėmė 50 000 Lt (14 481 Eur) kyšį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl J. K. tyčios šmeižti, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

 

  1. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

  1. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. Sabaliauskienės kasacinis skundas tenkintinas.

 

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies požymių

 

  1. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų. Saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinama skleidžiant apie asmenį netikras jį žeminančias ir niekinančias žinias.

 

  1. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios.

 

  1. Teismų praktikoje apibrėžiant šmeižimo sąvokos turinį įtvirtinta, kad paskleisdamas informaciją kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Kvalifikuodamas veiką pagal BK 154 straipsnį teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016).

 

  1. Išteisindamas J. K. apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš pagrindinių argumentų nurodė tai, kad J. K. tik iš esmės pakartojo (atpasakojo) „Lietuvos ryto“ ir „Laisvo laikraščio“ pateiktus duomenis publikacijose „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, todėl pripažino, kad J. K. veiksmai nelaikytini informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio prasme. Tiesa tai, kad informacijos šaltinis – laikraštis „Lietuvos rytas“ yra oficialus nacionalinis leidinys, kuris pagal minėto įstatymo 3 straipsnį privalo pateikti viešąją informaciją teisingai tiksliai ir nešališkai, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 69 punktą žinia yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Tačiau su pirmiau paminėtais apeliacinės instancijos teismo argumentais nėra pagrindo sutikti. Paskleisdamas apie asmenį kompromituojančią informaciją, – šiuo atveju informacija itin diskredituoja asmenį, nes ja perduodama žinia, kad asmuo paėmė 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio kyšį, t. y. padarė sunkų nusikaltimą, – asmuo, paskleidžiantis šią žinią, turi įsitikinti tokios informacijos patikimumu. Jei J. K., pateikęs nuorodą į publikacijas, jas būtų citavęs, visą ar dalį teksto, apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl išteisinimo reikėtų laikyti pagrįstais, tačiau E. B. jis išsiuntė trumpąją tekstinę žinutę: „Sveiki. Bendraujant su žmonėmis būtina kalbėti tiesą apie V. G. G. būdamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pasirašė ir bankams išsiuntė slaptą suklastotą pažymą. Banditai pasinaudoję G. pasirašyta tikrovės neatitinkančia pažyma užvaldė R. P. iš (duomenys neskelbtini) turtą už 38 mln. eurų. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl žalos atlyginimo. P. iš LR valstybės reikalauja beveik 40 mln. eurų. G. už suklastotą pažymą iš banditų gavo 50 tūkst. litų. Visa istorija buvo aprašyta (duomenys neskelbtini) rašinyje (duomenys neskelbtini).“ Šios žinutės esminės aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, yra išgalvotos. Kaip teigiama kasaciniame skunde ir yra nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, publikacijose V. G. neigia klastojęs dokumentus (iš to kyla ir pinigų, kyšio paėmimo neigimas), siekdamas, kad būtų ištirtos aplinkybės, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, taip pat publikacijose R. P. teigia žinantis, jog „G. yra „gan sąžiningas“, ir nurodo netikintis, kad V. G. už 50 000 Lt (14 481 Eur) kyšį klastojo dokumentus, mano, kad V. G. pasirašė pažymą suklydęs. Taigi publikacijoje buvo išsakyta tik galima prielaida dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) ir ten pat ta prielaida buvo paneigta. Publikacijoje nebuvo paskleista žinia apie tai, kad V. G. suklastojo pažymą, nes klastojimas yra tyčinis veiksmas, ir paėmė 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio kyšį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, jog J. K. E. B. išsiųstoje SMS žinutėje pateikė ne R. P. poziciją, o neigiamą konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie V. G. Tai patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-429(19), joje nurodyta, kad mobiliojo ryšio telefono žinutėje pateikta neigiama informacija apie V. G.: „G. <…> (duomenys neskelbtini) pasirašė ir bankams išsiuntė slaptą suklastotą pažymą“; „Banditai pasinaudoję G. pasirašyta tikrovės neatitinkančia pažyma užvaldė <…>“; „G. už suklastotą pažymą iš banditų gavo 50 tūkst. litų.“ Neigiama informacija apie V. G. suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija. Tai reiškia, jog J. K., iš minėtų publikacijų selektyviai atrinkdamas kai kurias frazes, kurios pirminiame tekste buvo pateiktos kaip bendro pobūdžio prielaidos, pateikė jas kaip žinią, t. y. visuomenės informavimo priemonėse skelbiamą faktą ar tikrus (teisingus) duomenis. Todėl nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, jog, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, J. K. atsiųsta SMS žinutė E. B. apie V. G. ir žinutėje pateikiamas turinys nelaikytina informacijos, duomenų paskleidimu BK 154 straipsnio 2 dalies prasme, todėl vien dėl šios priežasties J. K. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 2 dalį negalima. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad iš J. K. siųstos SMS žinutės E. B. turinio yra akivaizdu, jog ne pats J. K. sugalvojo faktus, duomenis, pateiktus SMS turinyje apie V. G., jog jis tiesiog informavo E. B. apie jau kitų asmenų (ar asmens) parašytą publikaciją, susijusią su V. G.

 

  1. Neteisingi apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad pagrindo J. K. traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nėra ir dėl to, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad J. K., parašydamas SMS žinutę E. B., turėjo tiesioginę tyčią apšmeižti V. G. apie neva pastarojo padarytą sunkų nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. K., vertindamas viešai publikuojamuose straipsniuose pateiktus faktus, sąžiningai klydo (buvo suklaidintas) dėl publikacijose pateikiamų faktų teisingumo. Su šiais teiginiais negalima sutikti, nes, kaip jau buvo ne kartą minėta, publikacijose nebuvo konstatuoti faktai, tik išsakyta bendro pobūdžio prielaida, nuomonė ir ji ten pat buvo paneigta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. K. išsiųstoje E. B. SMS žinutėje pateiktą informaciją suformulavo ne kaip (duomenys neskelbtini) R. P. poziciją, o kaip savo paties apgalvotai iš publikacijų išrinktą neigiamą informaciją apie V. G., pašalindamas iš jos hipotetinį turinį, turėdamas tikslą tokią melagingą informaciją, kuri niekina ir žemina V. G., pakerta juo pasitikėjimą, paskleisti per E. B. neapibrėžtam asmenų ratui. Darytina išvada, kad J. K. veikė tyčia, suvokdamas, kad SMS žinutėje nurodyta informacija neatitinka tikrovės, nes pirminiame šaltinyje nebuvo konstatuoti faktai ar konkreti pozicija, kad V. G. paėmė 50 000 Lt (14 481 Eur) kyšį ir suklastojo dokumentą, todėl paskleista žinutė yra žeminančio pobūdžio, niekinanti V. G. ir galinti pakirsti pasitikėjimą juo.

 

  1. Kad SMS žinutėje pateikta informacija apie V. G. yra melaginga, patvirtina Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie V. G. Iš šio išrašo matyti, kad nėra duomenų, jog Lietuvos Respublikoje prieš šį asmenį būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ar būtų teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015).

 

  1. J. K., būdamas išsilavinęs, dirbantis, visuomeniškas, (duomenys neskelbtini) politinėje veikloje dalyvaujantis žmogus, suprato, jog paskleidimas žinios dėl pažymos klastojimo ir 50 000 Lt (14 481 Eur) kyšio paėmimo yra apkaltinimas asmens nusikaltimų, taip pat ir sunkaus nusikaltimo, padarymu. Tokios informacijos reikšmę ir jos padarinius suvokia vidutinių sugebėjimų ir išsilavinimo asmuo. Kaip minėta, J. K. turi aukštąjį išsilavinimą ir visuomeninės veiklos patirties. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. K. veiksmai neatitinka „sąžiningo klydimo“ situacijos. Jis puikiai suprato, kokią žinią paskleidžia, ir norėjo ją paskleisti. Šią aplinkybę patvirtina bylos ikiteisminio tyrimo metu bei ją nagrinėjant teisme nustatytos paskleidimo aplinkybės – J. K., išsiųsdamas žinutę, laikėsi konspiracijos – ją išsiuntė iš naujai įsigytos išankstinio apmokėjimo SIM kortelės, ši SIM kortelė buvo panaudota tik vieną kartą – šiai tikrovę neatitinkančiai informacijai skleisti, išsiuntė anonimiškai. Tai rodo, jog J. K. ėmėsi veiksmų, kad nebūtų identifikuotas, kartu atskleidžia jo suvokimą, kad elgiasi neteisėtai.

 

  1. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neteisingai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu byloje Lyashko prieš Ukrainą bei kitomis panašaus turinio EŽTT bylomis, teigdamas, kad visuomenėje valstybės tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ar idėjoms, kurios priimamos palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės visuomenės, todėl asmuo, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, gali pavartoti tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina ir asmenį, paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise ją skleisti.

 

  1. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ji yra ribojama civiliniame, administraciniame ir baudžiamajame kodekse įtvirtintų teisės normų, ginančių žmogaus garbę ir orumą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai argumentavo, jog naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451-895/2016).

 

  1. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl J. K. tyčios šmeižti, nagrinėdamas bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus ir padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių nebuvimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

 

 

 

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį be pakeitimų.

 

 

 

 

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

 

Audronė Kartanienė

 

Alvydas Pikelis

1 Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2020 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex