0

BK 184 str.: vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos. Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-234-942/2015

Posted by Mindaugas Bilius on 2015 10 30 in BK |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-234-942/2015

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. spalio 15 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,
gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikоs generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams; 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.
Baudžiamoji byla A. Z. dėl kaltinimų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Civilinio ieškovo UAB „B.“ civilinis ieškinys dėl 3150 Lt priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžiu panaikintos Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalys, kuriomis A. Z. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl pinigų priėmimo kvito suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo), BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl statybos rangos sutarties suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo), BK 209 straipsnį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, ir dėl šių dalių priimtas naujas nuosprendis:
A. Z. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pinigų priėmimo kvito suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl statybos rangos sutarties suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo), 209 straipsnį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių, paskirtų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, bendrinimo BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 1 punkto pagrindu.
Pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio: iš aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, nes baudžiamasis procesas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nutrauktas suėjus senaties terminui ir nustatyta, kad UAB ,,B.“ 3150 Lt civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, nes A. Z. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. buvo nuteistas už šias nusikalstamas veikas:
pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB ,,B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, einamų pareigų pagrindu turėdamas jam patikėtą teisę veikti bendrovės vardu ir sudaryti sandorius, iš kurių atsiranda teisėtos bendrovės pareigos ir teisės, veikdamas ir atstovaudamas UAB ,,B.“ bei žinodamas, kad įmonė nėra skolinga UAB „V.“ 440 300 Lt, pažeisdamas Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalį (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalį (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalį (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams), Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), 37 straipsnio 7 punktą (Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais), UAB ,,B.“ įstatų 2.1 punktą (Bendrovės veiklos tikslas yra gauti pelną, tenkinti akcininkų ekonominius interesus, gautą pelną efektyviai panaudoti bendrovės veiklos plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui, darbuotojų kvalifikacijai kelti), 7.2 punktą (Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais bei pareiginiais nuostatais), 2008 m. lapkričio 17 d. patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai išrašė ir kaip UAB ,,B.“ direktorius pasirašė 440 300 Lt „Paprastąjį vekselį“ ir uždėjo įmonės antspaudą, šiuo vekseliu UAB ,,B.“ besąlygiškai įsipareigojo 2009 m. gruodžio 17 d. sumokėti UAB „V.“ 440 300 Lt skolą, taip neteisėtai išrašė bei patvirtino žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, nes tikrovėje UAB ,,B.“ 2008 m. lapkričio 17 d. jokios skolos bendrovei „V.“ neturėjo. A. Z. neteisėtai perdavė 440 300 Lt paprastąjį vekselį UAB „V.“ atsakingiems asmenims, taip neteisėtai jį panaudojus UAB „V.“ įgijo teisę reikalauti UAB ,,B.“ sumokėti 440 300 Lt, o A. Z. iššvaistė jam einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės 440 300 Lt vertės turtinę teisę.
pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB ,,B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, veikdamas ir atstovaudamas UAB ,,B.“ bei žinodamas, kad įmonė nėra skolinga UAB „V.“ 440 300 Lt, 2008 m. lapkričio 17 d. patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išrašė ir kaip UAB ,,B.“ direktorius pasirašė 440 300 Lt „Paprastąjį vekselį“ bei uždėjo įmonės antspaudą; šiuo vekseliu UAB ,,B.“ besąlygiškai įsipareigojo 2009 m. gruodžio 17 d. sumokėti UAB „V.“ 440 300 Lt skolą. Taip jis neteisėtai išrašė bei patvirtino žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, nes UAB ,,B.“ 2008 m. lapkričio 17 d. jokios skolos UAB „V.“ neturėjo. A. Z. neteisėtai perdavė 440 300 Lt „Paprastąjį vekselį“ UAB ,,V.“ atsakingiems asmenims, taip neteisėtai jį panaudojo ir UAB „V.“ įgijo teisę reikalauti iš UAB ,,B.“ besąlygiškai sumokėti 440 300 Lt. 2009 m. gruodžio 7 d. UAB „V.“ reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2009/12/07 perleido UAB „U.“ reikalavimo teises į 440 300 Lt „Paprastąjį vekselį“. Po to UAB „U.“ atsakingi asmenys kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl UAB ,,B.“ bankroto bylos iškėlimo ir 2010 m. balandžio 29 d. teismo nutartimi UAB ,,B.“ buvo iškelta bankroto byla. Taip A. Z. suklastojo tikrą dokumentą ir žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, dėl to UAB ,,B.“ buvo padaryta didelė žala – UAB „V.“ įgijo teisę reikalauti iš UAB ,,B.“ besąlygiškai sumokėti 440 300 Lt, o UAB ,,B.“ buvo iškelta bankroto byla;
pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB ,,B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2008 m. vasario 13 d. darbo sutartį Nr. 1 ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už UAB ,,B.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, o nuo 2008 m. kovo 17 d. pagal pasirašytą su UAB ,,B.“ visiškos materialinės atsakomybės sutartį faktiškai eidamas ir bendrovės kasininko pareigas, todėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punktą (Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą <…> ūkio subjektas pildo kasos knygą (knygas), kurios (kurių) lapai turi būti sunumeruoti, perverti virvele ir užantspauduoti. Įrašas, nurodantis kasos knygos lapų skaičių, tvirtinamas ūkio subjekto vadovo ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) parašais) būdamas atsakingas ir už įmonės kasos apskaitos tvarkymą, nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį (Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams), 6 straipsnio 2 dalį (Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 12 straipsnio 1 dalį (Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <…>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą (Pinigai, neįforminti kasos pajamų orderiais, laikomi kasos pertekliumi ir <…> ūkio subjektuose įskaitomi į jų pajamas), nes 3150 Lt piniginių lėšų, gautų į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, už parduotą UAB ,,B.“ priklausiusį katilą „Junkers Euroline“ nepervedė į UAB ,,B.“ sąskaitas ar įmonės kasą bei nepateikė dokumentų, pateisinančių šių piniginių lėšų panaudojimą UAB ,,B.“ veikloje, taip naudojo UAB ,,B.“ lėšas be apskaitos dokumentų;
A. Z. taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5 punktą (Visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas pertvarkant įmonę <…> keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam materialiai atsakingam asmeniui), 9 punktą (Įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku <…> teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą), 10 punktą (Inventorizacija atliekama remiantis įmonės vadovo įsakymu arba potvarkiu), nes neorganizavo jo atsakomybėje buvusio įmonės materialaus turto inventorizavimo, t. y. neparašė įsakymo, nesudarė inventorizacijos komisijos ir išeidamas iš darbo neperdavė kitam atsakingam asmeniui įmonės materialiojo turto ir piniginių lėšų likučio bendrovės kasoje, dėl to nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB ,,B.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, dėl šių kaltinimų:
pagal BK 183 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB „B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2008 m. kovo 17 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas materialiai atsakingu asmeniu bei eidamas ir bendrovės kasininko pareigas, nurodė A. Ž. už UAB „B.“ pagal 2008 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BA Nr. 000073 parduotą katilą „Junkers Eurolin“ pinigines lėšas pervesti į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“. A. Ž. įvykdžius nurodymą ir 2008 m. lapkričio 10 d. į šią A. Z. asmeninę sąskaitą pervedus 3150 Lt, A. Z. jų į įmonės bankų sąskaitas ar kasą negrąžino ir nepateikė dokumentų, pateisinančių šių piniginių lėšų panaudojimą UAB „B.“ veikloje, taip pasisavino jam einamų pareigų pagrindu patikėtą 3150 Lt vertės svetimą turtą (pinigines lėšas) ir UAB „B.“ padarė 3150 Lt turtinę žalą;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB „B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, veikdamas ir atstovaudamas UAB „B.“ bei žinodamas, kad įmonė nėra pajėgi atlikti darbus objekte, t. y. kad UAB „B.“ neatliks išplanavimo pakeitimo ir kapitalinio remonto darbų, 2008 m. lapkričio 17 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su UAB „V.“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2008/11/17, kuria UAB „B.“ įsipareigojo UAB „V.“ atlikti išplanavimo pakeitimą bei kapitalinį remontą verslo centro „(duomenys neskelbtini)” patalpose ir garantavo, kad UAB „B.“ yra pajėgi atlikti darbus objekte per nurodytą terminą ir nurodytas apimtis, A. Z. pasirašė kaip UAB „B.“ direktorius bei uždėjo įmonės antspaudą, taip patvirtino žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, nes UAB „B.“ neturėjo žmogiškųjų išteklių sutartyje numatytiems darbams atlikti, o subrangos sutarties statybos remonto darbams atlikti nebuvo sudariusi ir nesiruošė jos sudaryti. Taip A. Z. suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai suklastotą dokumentą panaudojo – 2008 m. lapkričio 17 d. neteisėtai perdavė UAB „V.“ atsakingiems asmenims;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB „B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2008 m. kovo 17 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas materialiai atsakingu asmeniu, eidamas ir bendrovės kasininko pareigas, 2008 m. lapkričio 5 d. surašė UAB „B.“ pinigų priėmimo kvitą serija BA Nr. 1, kurio eilutėje „Sumokėti už“ įrašė „Turbo kamininį katilą Junkers Euroline ir dūmų išmetimo kaminą“, eilutėje „Sumokėta suma“ įrašė „Trys tūkstančiai vienas šimtas penkiasdešimt Lt 00 ct“, eilutėje „Sumokėjau“ įrašė „A. Ž.“ ir eilutėje „Pinigus gavau“ įrašė „Direktorius A. Z.“ bei pasirašė kaip UAB „B.“ direktorius, taip surašė bei patvirtino žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, nes UAB „B.“ 2008 m. lapkričio 5 d. jokių grynųjų piniginių lėšų iš A. Ž. negavo. Taip A. Z. suklastojo tikrą dokumentą ir žinomai suklastotą dokumentą panaudojo – 2009 m. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, perdavė įtraukti į UAB „B.“ buhalterinę apskaitą, o įmonės buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, nežinodamas, kad šis dokumentas suklastotas, įtraukė jį į įmonės buhalterinę apskaitą;
pagal BK 209 straipsnį tuo, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d., dirbdamas UAB „B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 dalies 1 punkto ir 9 punkto reikalavimus (Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą) būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas CK 2.87 straipsnio 1 dalį (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalį (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalį (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams), Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), 37 straipsnio 7 dalį (Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais), UAB „B.“ įstatų 2.1 punktą (Bendrovės veiklos tikslas yra gauti pelną, tenkinti akcininkų ekonominius interesus, gautą pelną efektyviai panaudoti bendrovės veiklos plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui, darbuotojų kvalifikacijai kelti), 7.2 punktą (Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais bei pareiginiais nuostatais), veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas nusikalstamą tikslą sąmoningai blogai valdyti įmonę nulemiant jos bankrotą, veikė priešingai įmonės interesams bei priiminėjo akivaizdžiai ekonomiškai bendrovei nenaudingus sprendimus, prieštaraujančius įstatymams ir UAB „B.“ įstatams:
2008 m. lapkričio 17 d. neteisėtai išrašė ir kaip UAB „B.“ direktorius pasirašė 440 300 Lt „Paprastąjį vekselį“ ir uždėjo įmonės antspaudą, šiuo vekseliu UAB „B.“ besąlygiškai įsipareigojo 2009 m. gruodžio 17 d. sumokėti UAB „V.“ 440 300 Lt skolą, taip neteisėtai surašė bei patvirtino žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, nes UAB „B.“ 2008 m. lapkričio 17 d. jokios skolos UAB „V.“ neturėjo; jis neteisėtai perdavė 440 300 Lt paprastąjį vekselį UAB „V.“ atsakingiems asmenims ir UAB „V.“ įgijo teisę reikalauti UAB „B.“ besąlygiškai sumokėti 440 300 Lt, taip iššvaistė jam einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės 440 300 Lt vertės turtinę teisę. 2009 m. gruodžio 7 d. UAB „V.“ reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2009/12/07 perleido UAB „U.“ reikalavimo teises į 440 300 Lt „Paprastąjį vekselį“. Po to UAB „U.“ atsakingi asmenys kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl UAB „B.“ bankroto bylos iškėlimo ir 2010 m. balandžio 29 d. teismo nutartimi UAB „B.“ buvo iškelta bankroto byla. Šiais savo veiksmais A. Z., sąmoningai blogai valdydamas UAB „B.“ – iššvaistęs 440 300 Lt vertės turtinę teisę, pasunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tai nulėmė UAB „B.“ bankrotą ir padarė didelę, iš viso 613 809,12 Lt, turtinę žalą kreditoriams: UAB „O.“, AB „T.“, UAB „A.“, UAB „V.“, UAB „T.“, UAB „S.“, UAB „G.“, UAB „U.“.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. Z. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir baudžiamosios bylos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pinigų priėmimo kvito suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo), BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl statybos rangos sutarties suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo), BK 209 straipsnį nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai ir dėl jų priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. Z. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų: įrodymus vertino neišsamiai bei šališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, selektyviai pasirinkdamas įrodymus, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius, pasisakydamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje, 209 straipsnyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, nesiėmęs visų įmanomų priemonių nustatyti teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes (neatliko įrodymų tyrimo), ir tai laikytina esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė išvados, kodėl laiko, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neobjektyviai, o konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl civilinių teisinių santykių, kylančių iš rangos sutarties, atribojimo nuo baudžiamųjų teisinių santykių, kaip precedentą nurodė kasacines nutartis, kuriose suformuota praktika būtent dėl civilinių teisinių santykių peraugimo į baudžiamuosius.
Kasatorius teigia, kad, priešingai, nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo 2008 m. lapkričio 17 d. išrašytą vekselį sieti su tos pačios dienos statybos rangos sutartimi (remiantis jos 5.2.17 punktu), nes UAB „B.“ neturėjo jokio pagrindo išduoti vekselio, taip pat neturėjo skolos bendrovei „V.“. Pagal sutarties 5.2.17 punktą per 10 d. po sutarties pasirašymo rangovas pateikia 30 proc. sutarties sumos (132 000 Lt) banko atlikimo garantiją arba draudimo kompanijos atlikimo laidavimo raštą; rangovui to nepadarius (iki 2008 m. lapkričio 27 d.) jis privalo užsakovui, kaip sutartinį prievolių įvykdymo garantą, išrašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 100 proc. sutarties sumos. Taigi pagal šį sutarties punktą teisė ir pareiga išrašyti vekselį galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2008 m. lapkričio 27 d. Būtent tokią išvadą pateikė specialistas P. Malinauskas. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas UAB „B.“ atsakingų asmenų parodymus, rašytinius įrodymus, atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. Z., pasirašydamas rangos sutartį ir paprastąjį vekselį, neketino vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Statybos rangos sutarties sudarymas buvo tik dėl akių (nesiekiant teisinių padarinių – patalpų išplanavimo pakeitimo ir kapitalinio remonto atlikimo, o turint vienintelį tikslą – išrašyti vekselį), tačiau iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria jus non oritur). Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, CK 6.930 straipsnio nuostatos su nagrinėjama situacija nėra susijusios.
Kasatorius taip pat nurodo, kad neparemti įrodymais A. Z. parodymai (kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas), jog „užsitikrinti banko garantiją ar gauti draudimo kompanijos laidavimo raštą nurodytu laikotarpiu nebuvo jokios galimybės“. A. Z. tikslas buvo vekselio išrašymas, nes sutartį ir vekselį pasirašė tuo pačiu metu. Nors liudytojas V. K. parodė, kad jis tarėsi su A. Z. dėl statybos darbų atlikimo, tačiau jis negalėjo nurodyti konkretaus objekto, adreso, darbų apimčių, o jo nurodyta darbų kaina svyravo nuo 200 000 iki 400 000 Lt, teigė, kad buvo kalbėtasi apie apdailos darbus, nors objekte Vilniuje, (duomenys neskelbtini), reikėjo atlikti išplanavimo pakeitimą ir kapitalinį remontą, matė sąmatą, bet byloje nėra įrodymų, kad šiam objektui buvo sąmata. Priešingai, nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, A. Z. iš esmės nepadarė nieko, kad įvykdytų UAB „B.“ vardu prisiimtus įsipareigojimus: nėra įrodymų, kad sutartis ir vekselis buvo įtraukti į įmonės apskaitą bei ruoštasi sutartį vykdyti, kad A. Z. (ar kiti asmenys) kreipėsi dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado gavimo, projekto padarymo, leidimo statybai gavimo, užsakovo sutikimo samdyti rangovą, subrangovo suradimo ir t. t. (tai numatyta Statybos įstatymo (redakcija nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) 23 straipsnio 1 dalyje, 6 dalies 4 punkte, 20 straipsnyje). Nors A. Z. teigė, kad statybos rangos sutartį turėjo įgyvendinti bendrovės „B.“, „V.“ ir „Ž.“, šių įmonių atsakingi asmenys negalėjo pateikti projektų, skaičiavimų ir sąmatų.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo sutapatino A. Z., kaip įmonės vadovą, su ūkio subjektu UAB „B.“, nes jį atleidus iš darbo, tretiesiems asmenims nebuvo jokių kliūčių sudaryti sutartis su šia bendrove (po A. Z. išėjimo iš darbo UAB „B.“ sudarė ne mažiau kaip 50 sutarčių, vykdė visus anksčiau prisiimtus įsipareigojimus. Be to, nebedirbdamas direktoriumi A. Z. liko UAB „B.“ akcininku, tiesiogiai suinteresuotu šios įmonės tolesne veikla bei pelno siekimu.
Kasatorius nurodo, kad iš ištirtų įrodymų matyti, jog UAB „B.“ neturėjo materialinių resursų pagal statybos rangos sutartį numatytiems darbams už 440 300 Lt (su PVM) nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2009 m. gegužės 7 d. atlikti (bendrovėje dirbo vos šeši darbuotojai). Be to, bendrovė negavo raštiško užsakovo sutikimo dėl subrangovo samdymo, nesudarė subrangos sutarties. Specialistų išvados, kad UAB „B.“ nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. liepos 3 d. sudarė tris rangos sutartis su UAB „H.“, kurių vertė 6 145 093,85 Lt, bei iš esmės visus šiose sutartyse numatytus darbus (pasitelkdama subrangovus) atliko, kasatoriaus manymu, tik patvirtina faktą, jog A. Z. tyčia nuslėpė 2008 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutartį, nes priešingu atveju bendrovė šią sutartį būtų sėkmingai, kaip ir kitas, įvykdžiusi. Įrodymai nepatvirtina, kad UAB „V.“ siųstos pašto siuntos UAB „B.“, kurios 2009 m. vasario 10 d., 2009 m. kovo 16 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. galbūt buvo perduotos UAB „B.“ (lydraščiuose nenurodytas kliento (mokėtojo) numeris, atsakingi įmonės darbuotojai, pateikiantys siuntas, siuntų kiekis vnt., įvertinimo kaina, pranešimai nepasirašyti UAB „V.“ įgalioto asmens), būtų pristatytos ir įteiktos UAB „B.“ atsakingiems asmenims.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino UAB „B.“ atsakingų asmenų – liudytojų L. B. (direktorius), A. B. (buhalterė), R. S. (administratorės), šios įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „G.“ direktorės E. M. ir buhalterės V. V. – parodymų (jie patvirtino, kad apie 2008 m. lapkričio 17 d. rangos sutartį ir paprastąjį vekselį nežinojo), specialistų išvadų ir paaiškinimų, kt. rašytinių įrodymų, liudytojų A. L., A. Š., G. L. ir R. M. parodymus vertino selektyviai, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2014). Kasatorius pažymi, kad tiek R. S. (kuriai, kaip teigia A. Z., perdavė sutartį), tiek ir kitiems atsakingiems bendrovės asmenims nebuvo jokio tikslo slėpti pasaulinės krizės metu sudarytą pelningą sutartį (L. B. parodė, kad tokia sutartis būtų vykdoma pirma eile). Todėl A. Z. parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja įrodymams, verslo logikai.
Kasatorius nurodo ir tai, kad iš 2009 m. gruodžio 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2009/12/07 matyti, kad UAB „V.“ perleido reikalavimo teisę į 440 300 Lt UAB „B.“ skolą bendrovei „U.“. Liudytojas A. Š. parodė, kad jis sužinojo apie UAB „B.“ skolą, kai jį informavo UAB „U.“ atstovai (ne anksčiau kaip 2009 m. gruodžio 15 d.). Tuo tarpu pagal A. Z. pasirašytos sutarties 6.2 punktą UAB „B.“ darbus turėjo baigti ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 7 d., o pagal vekselį įsipareigojo sumokėti skolą (440 300 Lt) 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrovė „V.“ vienašališkai 2009 m. gegužės 7 d. nutraukė sutartį su UAB „B.“. Nėra jokio pagrindo remtis G. L. parodymais, kad UAB „B.“ atsakingi asmenys žinojo apie iš rangos sutarties kylančias prievoles, nes apie tai iš G. L. jie galėjo sužinoti tik tada, kai buvo pasibaigę A. Z. prisiimtų įsipareigojimų terminai. Taip pat nėra jokio pagrindo remtis ir A. Š. parodymais įrodinėjant aplinkybes, kad jis, kaip UAB „B.“ atstovas, žinojo apie prievoles, kylančias iš rangos sutarties, nes įgaliojimas jam buvo išduotas tik 2009 m. lapkričio 19 d. ir apie skolą bei vekselį jis sužinojo iš UAB „U.“ atsakingų asmenų ne anksčiau kaip 2009 m. gruodžio 15 d.
Be to, iš UAB „B.“ statybos sutarčių registro matyti, kad jame neįregistruota 2008 m. lapkričio 17 d. sutartis, nors kitos sudarytos sutartys (ir 2008 m. lapkričio 28 d., sudaryta A. Z.) yra įregistruotos. Iš UAB „B.“ 2008 m. vasario 11 d.–2008 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės matyti, kad nenurodytos bendrovės piniginės garantijos būtent 440 300 Lt sumai pagal 2008 m. lapkričio 17 d. paprastąjį vekselį. Kasatorius pažymi, kad A. Z. dalyvavo 2009 m. balandžio 30 d. akcininkų susirinkime, kuriame buvo tvirtinama ši finansinė atskaitomybė, tačiau apie su UAB „V.“ sudarytą rangos sutartį bei įmonės vardu prisiimtus įsipareigojimus sumokėti 440 300 Lt įmonės direktoriaus neinformavo, t. y. patvirtino iš esmės suklastotą finansinę atskaitomybę. Kasatoriaus manymu, tai parodo A. Z. nusikalstamos veikos tęsimą bei tikslą (kad įmonės atsakingi asmenys nežinotų apie šią rangos sutartį ir įsipareigojimus, kartu negalėtų vykdyti sutarties, dėl to įmonė patirtų nuostolį ir bankrutuotų). Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartyje nurodyta, kad: pagal ieškovės UAB „U.“ ieškinį nutarta iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „B.“; patvirtinti BUAB „B.“ kreditoriniai finansiniai reikalavimai – iš viso 513 059,66 Lt, iš kurių UAB „U.“ 441 691,90 Lt (86 proc. visų reikalavimų). Tai, kasatoriaus manymu, rodo akivaizdžią A. Z. tyčią.
BUAB „V.“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens 2013 m. sausio 23 d. rašte nurodyta, kad pagal perduotus dokumentus nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. nėra bendrovės sudarytų sandorių su UAB „B.“. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo direktoriaus pavaduotojo 2012 m. spalio 31 d. rašte nurodyta, kad R. M. nuosavybės teise priklausiusiose patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nebuvo užregistruoti jokie rekonstrukciniai pakitimai dėl nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vykdytų statybos darbų. 2008 m. sausio 9 d. komisija pripažino tinkamomis naudoti šias administracines patalpas. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus 2012 m. birželio 6 d. rašte nurodyta, kad 2008–2009 m. nebuvo išduota statybą leidžiančių dokumentų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išplanavimo pakeitimui bei kapitaliniam remontui atlikti. Tai, pasak kasatoriaus, rodo, kad A. Z. nesikreipė dėl pagal 2008 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutartį prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti būtinų statinio projektavimo sąlygų sąvado bei leidimo statybai gavimo. Kiti UAB „B.“ atsakingi asmenys taip pat nesikreipė, nes nuo jų A. Z. nuslėpė prisiimtus įsipareigojimus.
Kasatorius taip pat išdėstė 2011 m. balandžio 26 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/73 pateiktų išvadų, specialisto P. Malinausko paaiškinimų, liudytojo R. M. parodymų esmę. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. M. pasirašė 2008 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutartyje dėl darbų, kurie nebuvo atlikti ir kurių galbūt iš vis nebuvo planuojama atlikti, todėl laikytinas suinteresuotu asmeniu. Tokiais atvejais, kai liudytojai yra suinteresuoti asmenys, teismai turėtų remtis tik ta jų parodymų dalimi, kurios teisingumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82/2007).Taigi, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus vertino selektyviai atrinkdamas atskiras šių įrodymų dalis, o ne jų visumą, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2014). Dėl šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes:A. Z., neketindamas sukurti teisnių padarinių, su UAB „V.“ pasirašė statybos rangos sutartį Nr. 2008/11/17 (BK 300 straipsnio 1 dalis); suklastojęs 2008 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutartį, neteisėtai, neturėdamas jokio pagrindo, išrašė ir kaip UAB „B.“ direktorius pasirašė 440 300 Lt paprastąjį vekselį, taip suklastojo tikrą dokumentą ir žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, dėl to UAB „B.“ buvo padaryta didelė žala (BK 300 straipsnio 3 dalis);jis iššvaistė didelės vertės turtinę teisę (BK 184 straipsnio 2 dalis) bei sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą (BK 209 straipsnis).
Kasatorius pasisakydamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados iš esmės argumentuojamos bendro pobūdžio teiginiais, atskirais fragmentais, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio bei įrodymų vertinimui svarbių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-351/2010), selektyviai atrenkant įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2014).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. Z. nuosekliai parodė, kad: pinigų priėmimo kvitą už šildymo katilą jis išrašė A. Ž. vardu, pastarojo paprašytas; pinigus į jo asmeninę sąskaitą paprašė pervesti todėl, kad pervedus juos į „Parex“ banką, kuriame buvo bendrovės atsiskaitomoji sąskaita, jie būtų buvę įšaldyti, nes šio banko veiklos tęstinumas pagal viešojoje erdvėje buvusią informaciją buvo abejotinas; pinigų priėmimo kvitą pateikė bendrovės administratorei, kuri privalėjo jį pateikti bendrovės buhalteriją tvarkančiai UAB „G.“; 2008 m. gruodžio 1 d. pinigus iš savo asmeninės atsiskaitomosios sąskaitos paėmė, o nutraukus su juo sudarytą darbo sutartį, perdavė naujam direktoriui L. B..
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad A. Ž. parodymai (jis niekada nėra parodęs, kad perduoti grynųjų pinigų neturėjo galimybės, nes gyvena kitame mieste, kad su A. Z. buvo susitaręs pervesti pinigus į šio asmeninę sąskaitą) patvirtina A. Z. parodymus. Be to, aplinkybė, kad „Parex“ bankas Latvijoje susidūrė su finansiniais sunkumais, nepatvirtina, jog nebuvo galima atlikti operacijų Lietuvoje; pats A. Z. tuo laikotarpiu be jokių problemų bendrovės sąskaitose, esančiose „Parex“ banke, vykdė finansines operacijas. Neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iki 2008 m. gruodžio 1 d. UAB „B.“ turėjo tik vieną atsiskaitomąją sąskaitą būtent „Parex“ banke – DnB NORD banke turėjo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), šios sąskaitos pirmasis parašas patvirtintas A. Z., taip pat sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)SEB banke, šioje sąskaitoje galiojo direktoriaus A. Z. parašas.
Kasatorius teigia, kad, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, nėra įrodymų apie 3150 Lt piniginių lėšų įnešimą į UAB „B.“ kasą 2008–2009 m. V. V. ir E. M. parodė, kad įmonės grynųjų pinigų nematė ir įmonės kasos nekontroliavo, todėl jų parodymai apie pinigų gavimą kasoje tėra prielaidos. A. Z. teigė, kad pinigus grąžino 2009 m. pradžioje į buhalteriją, vėliau pakeitė parodymus ir teigė, jog pinigus 2008 m. gruodžio 8 d. perdavė kasininkui, L. B.. Tačiau L. B. parodė, kad tą dieną su A. Z. nebuvo susitikęs, pastarasis į akcininkų susirinkimą neatvyko, jam jokių piniginių lėšų neperdavė. A. B. (UAB „B.“ buhalterė) parodė, kad apie dujų katilą jai nežinoma. 2009 m. spalio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/136 dėl UAB „B.“ 2008 m. vasario 11 d.–2008 m. gruodžio 31 d. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog 3150 Lt į bendrovės kasos knygos pajamas neįtraukta ir šie pinigai bendrovės kasoje neįtraukti į apskaitą. A. Z. avanso apyskaitoje nebuvo užfiksuota 3150 Lt. Savo išvadas specialistai patvirtino teisiamajame posėdyje. Taigi A. Z. parodymai iš esmės paneigti liudytojų L. B., A. B., A. Ž., V. K. parodymais, UAB „B.“ buhalterinės apskaitos dokumentais bei 2009 m. spalio 17 d. specialisto išvada ir paaiškinimais. Šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo ir nemotyvuotai atmetė.
A. Z., kaip einantis bendrovės administracijos vadovo pareigas ir turintis įgalinimus tvarkyti finansinius reikalus, žinojo, kad į jo asmeninę sąskaitą pervestos piniginės lėšos už parduotą įmonės katilą ir kaminą yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Taigi jis žinojo ir apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. To pakako kelti atsakomybės klausimą dėl lėšų panaudojimo, o A. Z. neigiant šią aplinkybę, jam atsirado pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius, kad jos buvo panaudotos pagal paskirtį. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2009, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-332/2014).
Kasatorius nurodo, kad vadovaujantis finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų blankų gamybos, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo taisyklių 4 punktu: „Kvitų blankai naudojami klientams atsiskaitant arba perkant iš asmenų prekes ir atsiskaitant su jais grynaisiais pinigais tik nustatytais atvejais, kai neprivaloma naudoti kasos aparatų. Kvitai nepakeičia kasos pajamų ar kasos išlaidų orderių ir negali būti išrašomi įnešant pinigus į ūkio subjekto kasą ar juos šioje kasoje išmokant“, 5 punktu: „Kvitai išrašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus“, todėl 2008 m. gruodžio 8 d., kai, A. Z. teigimu, jis 3150 Lt perdavė L. B., pinigų priėmimo kvitas negalėjo būti išrašytas.
A. Z., būdamas UAB „B.“ direktoriumi ir kasininku, suprato, kad apmokant sąskaitas grynaisiais pinigais, taip pat priimant grynuosius pinigus ar juos išlaiduojant būtina surašyti atitinkamus kasos dokumentus. Nors A. Z. teigia, kad grąžino pinigines lėšas įmonei, tačiau įmonėje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių minimos pinigų sumos įnešimą į įmonės sąskaitą, kasos pajamų orderių, todėl darytina išvada, jog pinigai nebuvo panaudoti įmonės reikmėms, o įmonės atsakingas asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-499/2013).
Pinigų priėmimo kvitu patvirtinama, kad A. Ž. sumokėjo 3150 Lt, o UAB „B.“ šias pinigines lėšas gavo, t. y. laikoma, kad A. Ž. įvykdė savo įsipareigojimus UAB „B.“, įgijo teisę reikalauti iš bendrovės savo įsipareigojimų vykdymo. UAB „B.“ nors ir negavo pinigų už prekę, išrašius kvitą jai atsirado visi teisiniai padariniai, tenkantys pardavėjui, mokėti mokesčius, atsiskaitinėti su kitais ūkio subjektais ir pan. Liudytoja V. V. parodė, kad pinigų priėmimo kvitą serija BA Nr. 1 įtraukti į buhalterinę apskaitą 2009 m. pateikė įmonės UAB „B.“ administratorė R. S. ir kad jį rado įmonėje ant stalo tarp dokumentų. Nėra įrodymų, kad A. Z. perdavė kvitą 2008 m., 2008 m. gruodžio 9 d. inventorizacijos metu kvitas nebuvo rastas. Darytina išvada, kad A. Z. kvitą perdavė, kai jau nedirbo UAB „B.“. Suklastoto buhalterinės apskaitos dokumento panaudojimas, kai tai padaro ne įmonės atsakingas asmuo, kvalifikuotinas kaip žinomai suklastoto dokumento panaudojimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius, pasisakydamas dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo, atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas A. Z. baudžiamąją bylą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukė suėjus senaties terminui, nes jis dėl šios veikos buvo nuteistas. Byloje nustatyta, kad A. Z. 3150 Lt, gautų pardavus turbo kamininį katilą „Junkers Euroline“ ir dūmų išmetimo kaminą, nepervedė į UAB „B.“ sąskaitas ar įmonės kasą bei nepateikė dokumentų, pateisinančių šių piniginių lėšų panaudojimą bendrovės veikloje. A. Z., 2008 m. lapkričio 21 d. parašęs prašymą atleisti iš einamų pareigų nuo 2008 m. gruodžio 8 d., neorganizavo jo atsakomybėje buvusio įmonės materialaus turto inventorizavimo, neperdavė kitam atsakingam asmeniui įmonės materialiojo turto ir piniginių lėšų likučio bendrovės kasoje, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų „Inventorizacijos taisyklių“ 5 punktą „visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas pertvarkant įmonę <…> keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam materialiai atsakingam asmeniui“, 9 punktą „įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku <…> teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą“, 10 punktą „inventorizacija atliekama remiantis įmonės vadovo įsakymu arba potvarkiu“. Dėl visų šių veiksmų buvo negalima nustatyti UAB „B.“ 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d. veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. A. Z. padaryti pažeidimai bei dėl jų kilę padariniai nurodyti 2009 m. spalio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/136 dėl UAB „B.“ 2008 m. vasario 11 d.–2008 m. gruodžio 31 d. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, specialistų D. Meidienės, P. Malinausko paaiškinimuose. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl nesivadovavo specialistų išvadomis bei paaiškinimais, liudytojo L. B. ir kt. parodymais, patvirtinančiais, kad A. Z. apgaulingai organizavo bei tvarkė UAB „B.“ buhalterinę apskaitą. Kasatorius pažymi, kad tai, jog prasidėjus kitiems finansiniams metams buvo pateiktas suklastotas pinigų priėmimo kvitas, negali turėti įtakos praėjusių finansinių metų įmonės veiklos rezultatams ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad nuteistasis pasisavintų lėšų realiai negrąžino, žalos neatlygino bei apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-427/2014). Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto požymio – turtinės teisės išvaistymo
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 13 d. išteisinamuoju nuosprendžiu A. Z.. Anot kasatoriaus, A. Z., pasirašydamas statybos rangos sutartį ir paprastąjį 440 300 Lt vekselį, neketindamas vykdyti sutartinių įsipareigojimų, neteisėtai perdavė jį UAB „V.“ atsakingiems asmenims. Taip „V.“ įgijo teisę reikalauti iš UAB „B.“ sumokėti 440 300 Lt ir taip A. Z. tyčia išvaistė jam einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės vertės – 440 300 Lt svetimą UAB „B.“ turtinę teisę. Po to UAB „V.“ reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2009/12/07 perleido reikalavimo teises UAB „U.“, kurios atsakingi asmenys kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl UAB „B.“ bankroto bylos iškėlimo ir 2010 m. balandžio 29 d. teismo nutartimi UAB „B.“ buvo iškelta bankroto byla.
BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo turto išvaistymo dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs svetimas turtas ar turtinė teisė. Taigi šio nusikaltimo dalykas gali būti tiek svetimas turtas, tiek svetima turtinė teisė. Svetimas turtas – tai kaltininkui patikėti ar jo žinioje esantys jam nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Svetima turtinė teisė – tai kaltininkui patikėta ar jo žinioje esanti savininko ar teisėto valdytojo daiktinė ar prievolinė teisė ar teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 straipsnio 1 dalis).
Turtinė teisė gali būti iššvaistyta įvairiais būdais, pvz.: 1) neteisėtai perleidžiant ją kitiems asmenims; 2) juridiškai ją panaikinant; 3) nerealizuojant jos per nustatytą terminą ir taip nulemiant jos išnykimą; 4) padarant ją beverte (pvz., įmonės įgaliotas atstovas atsisako įkeitimo, faktiškai panaikindamas skolos grąžinimo užtikrinimą. Dėl to įmonės turtinė teisė gali likti beverte). Inkriminuojant turtinės teisės iššvaistymą būtina nustatyti akivaizdų atlikto sandorio neteisėtumą ir neatlygintinumą, ypač jeigu tai padaryta ūkinėje veikloje.
Esminis turto iššvaistymo, kaip ir turto pasisavinimo, skiriančio šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams požymis yra tas, kad nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus tam turtui. Turto iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas savo veikloje turi vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 5 dalis). Tačiau pažymėtina tai, kad vien tik neteisėtas bendrovės vadovo disponavimas jam patikėtu ar buvusiu jo žinioje turtu dar nereiškia, jog buvo padaryta BK 184 straipsnyje numatyta veika. Būtinasis turto iššvaistymo, kaip ir kitų nusikaltimų nuosavybei, požymis – turtinės žalos padarymas. Dėl to kvalifikuojant turto ar turtinės teisės iššvaistymą reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant šiuo turtu buvo padaryta turtinė žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2012). Nusikalstami padariniai šiuo atveju yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Pažymėtina, kad turto ar turtinės teisės išvaistymo atveju kaltininkas gali ir neturėti naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2007).
Tiek turto, tiek turtinės teisės esminė savybė yra jų ekonominis turinys, kurį įmanoma išreikšti piniginiu ekvivalentu. Kai kuriais atvejais griežtos takoskyros tarp sąvokų „turtas“ ir „turtinė teisė“ nustatyti neįmanoma (pvz., nekilnojamasis turtas ir teisė į jį, banko sąskaitoje esantys pinigai ir reikalavimo teisė bankui, vertybinis popierius ir jo turėtojui priklausanti turtinė teisė ir t. t.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-182-139/2015). Apie šių sąvokų turinį kiekvienu atveju galima spręsti iš konkrečios bylos aplinkybių.
Analizuojant turto išvaistymo kaip nusikalstamos veikos požymius darytina išvada, kad iš esmės visais atvejais turtas ar turtinė teisė patikima ar perduodama asmens žiniai civilinių teisinių santykių pagrindu. Darytina išvada, kad teisės, kylančios iš rangos sutarties, taip pat gali būti laikomos turtinėmis teisėmis BK 184 straipsnio prasme. Statybos rangos sutartis yra atskira rangos sutarčių rūšis, kuriai taikomos tiek bendrosios rangos santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, pateiktos 6.644–6.671 straipsniuose, tiek specialiosios statybos rangos santykius reglamentuojančios nuostatos, pateiktos 6.681–6.699 straipsniuose. Rangos sutartis yra pagrindinis teisinis dokumentas, nustatantis statytojo (užsakovo) ir statybos rangovo tarpusavio santykius, atsiskaitymo tvarką ir formas, turtinę atsakomybę ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2004). Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai dėl turtinės teisės išvaistymo.
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. Z., būdamas UAB „B.“ direktoriumi, 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2008/11/17 su UAB „V.“, atstovaujama direktoriaus R. M., dėl patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išplanavimo pakeitimo ir kapitalinio remonto. Statybos rangos sutartyje buvo numatyta ir statybos kaina – 440 300 Lt (statybos rangos sutarties 4.2 punktas). Pagal šios statybos rangos sutarties 5.2.17 punkte įtvirtintas nuostatas sutarties šalys susitarė, kad per 10 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos rangovas pateikia 30 proc. sutarties sumos, t. y. 132 000 Lt, banko atlikimo garantiją arba draudimo kompanijos atlikimo laidavimo raštą, kurio galiojimo terminas vieneri metai nuo sutartos darbų atlikimo pradžios datos ir kurio tekstas ir turinys turi būti suderinti su užsakovu dėl sutartinių įsipareigojimų, tarp jų baudų ir delspinigių mokėjimų, įvykdymo. Rangovui nepateikus per nurodytą terminą garantinio laidavimo rašto, rangovas privalo užsakovui kaip sutartinių prievolių įvykdymo garantą išrašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 100 proc. sutarties sumos t. y. 440 300 Lt su PVM, užsakovo nurodytam terminui. Rangovui tinkamai ir laiku atlikus darbus, vekselis laikomas negaliojančiu ir yra grąžinamas rangovui. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad A. Z. 2008 m. lapkričio 17 d. pasirašė ir paprastąjį vekselį statybos rangos sutartyje numatytai statybos kainai – 440 300 Lt, pagal kurį UAB „B.“ besąlygiškai įsipareigojo sumokėti UAB „V.“ vekselyje nurodytą skolos sumą iki 2009 m. gruodžio 17 d. Vertinant baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pasirašyto vekselio turinys (skola) neatitiko faktiškai susiklosčiusių santykių tarp šalių UAB „B.“ ir UAB „V.“, sudarius statybos rangos sutartį ir garantuojant jos vykdymą išrašytu paprastu neprotestuotinu vekseliu.
Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, dėl kokių aplinkybių atsirado pasiūlymas atlikti statybos darbus UAB „V.“ objekte, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pats A. Z. parodė, kad apžiūrėjus objektą buvo nuspręsta pasirašyti statybų rangos sutartį. Statybų rangos sutartį Nr. 2008/11/17 ir kaip priedą prie sutarties 2008 m. lapkričio 17 d. paprastąjį 440 300 Lt vekselį, jau parengtus pasirašyti, jam pateikė UAB „V.“ direktorius R. M. (T. 4, b. l. 18). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje iš esmės nebuvo surinkta kokių nors įrodymų, kad ir UAB „V.“ buvo reikalinga ši statybos rangos sutartis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu UAB „V.“ direktorius R. M., kuris ir pasirašė statybų rangos sutartį, buvo pasislėpęs nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo, todėl nebuvo galimybių jį apklausti.
Siekiant kuo labiau užsitikrinti piniginių prievolių įvykdymą, be kitų prievolių užtikrinimo būdų, yra vekselis. Verslo santykiuose svarbu laiku, t. y. sutartais terminais, vykdyti pinigines prievoles. Priešingu atveju tai gali lemti net verslo subjekto bankrotą. Teisminiai ginčai užtrunka ilgesnį laiką, kreditorius turi įdėti nemažai pastangų, todėl vekselio panaudojimą lemia reikalavimų patenkinimo greitumas bei paprastumas ne ginčo tvarka. Naudojimąsi vekseliais augimą gali lemti ir ekonominės krizės, kurių metu vekselis patvirtina savo, kaip vieno greičiausių bei efektyviausių kreditoriaus reikalavimų patenkinimo priemonės, vardą. Tai ypač aktualu šios baudžiamosios bylos kontekste.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013 pažymėjo, kad atskiruose įstatymuose (pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatyme) yra tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Tačiau konstatuodamas, kad vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, kasacinis teismas dar kartą pabrėžė, kad tokiu atveju vekselis negali būti sutapatinamas su Civilinio kodekso šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (rankpinigiais, laidavimu, garantija ir pan.) ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, naudojimas civilinėje apyvartoje tik sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą. Aptariamoje kasacinėje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors vekselio, kaip vertybinio popieriaus, abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau visuomet yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Tai reiškia, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, pagal jį prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi tiesioginės įtakos vekselio teisinei padėčiai. Dėl šios priežasties kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas savo teises, iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (tarp jų ir iš vekselio davėjo) gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė yra pažeista.
Taigi vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos (2014 m. sausio 31 d. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).
Nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad A. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, jog statybos rangos sutarties ir vekselio pasirašymo metu šis sutarties įvykdymo užtikrinimo būdas, t. y. paprastas neprotestuotinas vekselis, buvo vienintelė galimybė gauti užsakymą, nes užsitikrinti banko garantiją ar gauti draudimo kompanijos laidavimo raštą nurodytu laikotarpiu nebuvo jokios galimybės. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. K., kuris buvo UAB „Ž.“ vadovas, taip pat parodė, kad 2008 m. buvo ekonominės krizės pradžia, kiekvienas užsakovas tapo brangus, apie laidavimą ar banko garantijas nebuvo tartasi, todėl vekselių išrašymas buvo populiarus (T. 5, b. l. 41–43). Todėl Lietuvos apeliacinis teismas visiškai pagrįstai A. Z. išrašytą paprastąjį vekselį laikė UAB „B.“ sutartinių įsipareigojimų UAB „V.“ įvykdymo užtikrinimo priemone (sutartinų įsipareigojimų pagal statybos rangos sutartį įvykdymo garantija).
Šioje baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo paneigtos aplinkybės, kad A. Z. statybos rangos sutartį ir pasirašyto vekselio kopiją pateikė UAB „B.“ administratorei R. S., kuri vedė sutarčių registrą. Ar ši sutartis ir paprastasis vekselis buvo įtraukti į registrą iki 2008 m. gruodžio 8 d., kai su A. Z. darbo santykiai buvo nutraukti, taip pat liko neatskleista. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas vyriausias specialistas P. Malinauskas parodė, kad 2008 m. lapkričio 17 d. neprotestuotinas 440 300 Lt vekselis, kuris buvo išrašytas įmonės UAB „B.“ įmonei „V.“, į buhalterinės apskaitos registrus ir finansinę atskaitomybę nebuvo įtrauktas (T. 5, b. l. 65). Šie prieštaravimai baudžiamojoje byloje liko nepašalinti, nes 2011 m. balandžio 26 d. šio specialisto išvadoje Nr. 5-2/73 dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų nurodyta, kad ar 2008 m. lapkričio 17 d. išduotas paprastasis 440 300 Lt vekselis buvo apskaitytas registruose, nustatyti nėra galimybės, nes apskaitos registrai už 2008 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesius neišsaugoti ir tyrimui nepateikti (T. 4, b. l. 70).
Statybos rangos sutarties 5.2.3 punkte buvo įtvirtinta, kad rangovas iki darbų pradžios su užsakovu suderina darbų vykdymo projektą, detalią sąmatą bei darbų projektą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad A. Z. vadovaujamoje bendrovėje nebuvo žmogiškųjų išteklių pačiai atlikti rangos sutartyje numatytus darbus, nebuvo sudaryta subrangos sutartis, statybos darbų sąmata. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šios statybų rangos sutarties 6.1 punktą rangovas darbus turėjo pradėti vykdyti nuo 2009 m. vasario 2 d. Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad A. Z. tarėsi su juo dėl maždaug 400 000 Lt statybos darbų subrangos pagrindais, rodė statybos darbų sąmatą dėl objekto vidaus apdailos darbų (T. 5, b. l. 41–43). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. L., kuris dirbo UAB „B.“ statybos darbų vadovu, taip pat patvirtino, kad įmonė buvo pajėgi atlikti statybos–remonto darbus už 430 000 Lt. Atliekant darbus buvo pasitelkiamos kitos įmonės, sudaromos subrangos sutartys ir tai buvo normali to meto statybų verslo praktika (T. 4, b. l. 165).
Taigi, įvertinus A. Z., V. K., A. L. parodymus bei statybos rangos sutartyje nurodytą statybos darbų pradžią – 2009 m. vasario 2 d., Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nustatė, jog A. Z. ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad būtų įvykdyti visi sutartiniai įsipareigojimai. UAB „B.“ neįvykdė statybų rangos sutartyje numatytų darbų, nes A. Z. iš UAB „B.“ direktoriaus pareigų buvo atleistas 2008 m. gruodžio 8 d., t. y. likus dar beveik dviem mėnesiams iki darbų pradžios (T. 1, b. l. 35).
Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, jog 2011 m. balandžio 22 d. vyriausio specialisto P. Malinausko išvadoje Nr. 5-2/70 dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų pažymima, kad UAB „B.“ vykdyti darbų savo jėgomis negalėjo, nes neturėjo žmogiškųjų išteklių, nebuvo priimtų dirbančių asmenų ir neturėjo techninės, technologinės įrangos ir kt. (T. 3, b. l. 64). Iš šios specialisto išvados taip pat matyti, kad UAB „B.“ nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. liepos 3 d. sudarė tris rangos sutartis su UAB „H.“, kurių bendra vertė 6 145 093,85 Lt. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad UAB „H.“ atsiskaitė pagal sutartis ir sumokėjo UAB „B.“ sutartyse numatytą sumą – 6 145 093,85 Lt, o UAB „B.“ turėjo piniginių lėšų atsiskaityti su subrangovu, t. y. bendrove „A.“ (T. 4, b. l. 63-67). Todėl teisinga Apeliacinio teismo išvada, kad UAB „B.“, būdama panašioje finansinėje situacijoje ir turėdama tuos pačius žmogiškuosius resursus, su subrangovų pagalba sugebėjo atlikti rangos sutartyse numatytus statybos darbus. Taip Apeliacinis teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB „B.“, vadovaujama A. Z., negalėjo atlikti statybos darbų ir pagal 2008 m. lapkričio 17 d. statybų rangos sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas visai nevertino UAB „V.“ siųstų pranešimų UAB „B.“ (2009-02-10, 2009-03-16, 2009-05-08). Iš šių pranešimų matyti, kad jie gavėjui buvo siųsti registruotu paštu (T. 3, b. l. 138–143). Vadinasi, UAB „B.“ šiuos pranešimus, po to, kai A. Z. buvo atleistas iš darbo, gavo, tačiau dėl nežinomų priežasčių rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. Apklaustas kaip liudytojas teisiamojo posėdžio metu G. L., kuris nuo 2009 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. dirbo UAB „U.“ direktoriumi, patvirtino, kad apie 2008 m. lapkričio 17 d. statybų rangos sutarties pagrindu prisiimtus įsipareigojimus UAB „B.“ buvo žinoma. Be to, jo vadovaujama bendrovė iš UAB „V.“ buvo perėmusi reikalavimo teisę pagal UAB „B.“ išrašytą 440 300 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį, buvo kreiptasi į šią bendrovę raginant įvykdyti prievolę. Po šio kreipimosi iš UAB „B.“ buvo gautas pasiūlymas išsipirkti 2008 m. lapkričio 17 d. vekselį už 50 000 Lt sumą (T. 5, b. l. 40–41). Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje galimybėmis suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka nebuvo pasinaudota.
Teisėjų kolegija pažymi, kad organizuojant verslą svarbią reikšmę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą verslo partnerio sąžiningumu, jog šis vykdys verslą, suteikiantį abipusę naudą. Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, todėl konfliktinių situacijų tarp verslininkų sprendimas baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis gali būti konstatuojamas tik išimtiniais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013).
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas A. Š. parodė, kad UAB „B.“ akcininkai A. Z. ir L. B. akivaizdžiai konfliktavo tarpusavyje, kaltino vienas kitą nekompetencija, blogu įmonės valdymu ir pan. (T. 4, b. l. 166). Be to, A. Š. parodė, kad L. B., išvažiuodamas atostogauti ir suteikdamas jam mėnesiui laiko komercijos direktoriaus įgaliojimus, kontaktuodamas su juo iš užsienio, ragino jį organizuoti UAB „B.“ bankroto procedūrą A. Z. jau nebūnant UAB „B.“ akcininku (T. 4, b. l. 165-166 ).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad 2008 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutarties 6 punkte yra įtvirtinti darbų atlikimo terminai, pagal kuriuos UAB „B.“ įsipareigojo remonto darbus pradėti 2009 m. vasario 2 d. ir baigti ne vėliau kaip 2009 m. gegužės 7 d. Kadangi vekselis pripažįstamas kaip prievolės užtikrinimo priemonė (šiuo atveju statybos rangos sutarties), tad sudarius šią rangos sutartį ir pasirašius šios prievolės užtikrinimui 2008 m. lapkričio 17 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį tarp UAB „B.“ ir UAB „V.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. CK 6.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Taigi šioje baudžiamojoje byloje prievolės užtikrinimas 440 300 Lt vekseliu turėjo pasibaigti įvykdžius pagrindinę prievolę – statybos remonto darbus ne vėliau kaip 2009 m. gegužės 7 d. Taip paprastojo neprotestuotino vekselio pasirašymas jo sudarymo dieną nesukėlė UAB „B.“ jokių turtinių padarinių ir neįpareigojo bendrovės besąlygiškai šio vekselio apmokėti iki 2009 m. gruodžio 7 d. Prievolė pagal šį vekselį apmokėti UAB „V.“ 440 300 Lt kilo tik po 2009 m. gegužės 7 d., t. y. tik po to, kai bendrovė neįvykdė ir nesiėmė vykdyti pagrindinės prievolės – statybos rangos sutarties.
Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes A. Z. veiksmai išrašant UAB „V.“ paprastą neprotestuotiną vekselį, užtikrinantį statybų rangos sutarties vykdymą, negali būti pripažinti turinčiais BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Šios baudžiamosios bylos kontekste UAB „B.“ direktoriaus A. Z. prisiimtų įsipareigojimų perleidimas UAB „V.“ negali būti vertinamas kaip turtinės teisės iššvaistymas BK 184 straipsnio 2 dalies prasme net ir nustačius šio sandorio neteisėtumą ir prieštaravimą įmonės interesams. Tokios turtinės teisės išvaistymo būdas išeitų už BK 184 straipsnyje kriminalizuotos turtinės teisės išvaistymo aiškinimo ribų, nes tai būtų ne tik plečiamasis baudžiamosios teisės normos aiškinimas (šiuo atveju išplėsta kriminalizacija nebūtų pateisinama), bet jis prieštarautų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Todėl teisėjų kolegija pritaria Lietuvos apeliacinio teismo išvadai dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė išvadas, kurių akivaizdžiai nepatvirtina jokie bylos įrodymai ar kurios paremtos tik prielaidomis arba nepatikimais ir prieštaringais duomenimis. Juolab pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad, jo nuomone, A. Z. padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, nesprendė klausimo dėl civilinių teisinių santykių, kylančių iš rangos sutarties atribojimo nuo baudžiamųjų teisinių santykių.

 
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas A. Z. pripažino kaltu ir nuteisė už tris nusikalstamas veikas: už tai, kad, būdamas UAB „B.“ direktoriumi ir kasininku, pasisavino jam patikėtą svetimą turtą – 3150 Lt, kuriuos už įsigytą iš UAB „B.“ šildymo katilą „Junkers Euroline“ A. Ž. 2008 m. lapkričio 10 d. pervedė į jo asmeninę sąskaitą AB „Swedbank“; suklastojo UAB „B.“ pinigų priėmimo kvitą, įrašydamas, kad pinigus A. Ž. sumokėjo, o A. Z. juos gavo; bei gautų į savo asmeninę sąskaitą 3150 Lt nepervedė į UAB „B.“ sąskaitas ar įmonės kasą ir nepateikė dokumentų, pateisinančių šių piniginių lėšų panaudojimą UAB „B.“ veikloje.
Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti.
Turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto savininkui. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai – suvokiant svetimo turto pavertimo savu turtu aplinkybę, numatant daromą žalą šio turto savininkui netekus turto (turtinės teisės) ir norint šių padarinių.
Turto pasisavinimui inkriminuoti nepakanka vien tik pinigų paėmimo fakto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011). Šioje baudžiamojoje byloje buvo būtina vertinti visus A. Z. veiksmus, tiek subjektyviuosius, tiek ir objektyviuosius požymius.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad į A. Z., kaip UAB „B.“ direktorių, kreipėsi A. Ž. norėdamas įsigyti šildymo katilą ir jį sumontuoti Kaune. Pristačius šildymo katilą užsakovui ir jį sumontavus buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra (serija BA Nr. 000073) bei pinigų priėmimo kvitas (serija BA Nr. 1), kurį savo parašu patvirtino A. Z.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pinigų priėmimo kvitas už šildymo katilą ir jo montavimą A. Ž. prašymu buvo išrašytas jo vardu kaip garantija katilo gedimo atveju. Paties A. Ž. šildymo katilo montavimo metu nebuvo namuose, todėl jis nei PVM sąskaitos faktūros, nei pinigų priėmimo kvito pasirašyti negalėjo (dokumentų antrieji egzemplioriai A. Ž. prašymu buvo palikti Kaune jo nurodytu adresu). Be to, A. Ž. pageidavimu, jam neturint galimybės atsiskaityti grynaisiais pinigais, atsiskaitymas pagal PVM sąskaitą faktūrą už įsigytą šildymo katilą buvo atliktas pervedimu į asmeninę A. Z. banko sąskaitą. A. Z. paprašė A. Ž. pervesti pinigus už šildymo katilą į jo asmeninę sąskaitą todėl kad UAB „B.“ tuo metu turėjo tik vieną atsiskaitomąją sąskaitą „Parex“ banke, o šio banko veiklos tęstinumas pagal viešoje erdvėje buvusią informaciją buvo abejotinas, buvo bloga banko finansinė padėtis (informacija iš Europos sąjungos oficialaus leidinio „Valstybės pagalba-Latvija“ dėl „Parex“ banko; straipsnio kopija iš internetinės svetainės www.mareketnews.lt apie „Parex“ banką). Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau paminėtos aplinkybės netiesiogiai patvirtina, jog A. Z., prašydamas pervesti pinigus į savo asmeninę sąskaitą, nesiekė jų pasisavinti, o priešingai – siekė išsaugoti bendrovės lėšas.
Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją turto pasisavinimas galimas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-93/2013, 2K-148/2013, 2K-7-198/2008 ir kt.). Apie kaltės turinį sprendžiama, inter alia, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.
Analizuojant baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad vėliau pinigų priėmimo už šildymo katilą kvitą A. Z., remdamasis UAB „B.“ nustatyta tvarka, perdavė įmonės administratorei R. S., kuri pagal savo pareiginius nuostatus privalėjo jį pateikti bendrovės buhalteriją tvarkančiai UAB „G.“. Tuo tarpu pervesta A. Ž. pinigų suma už šildymo katilą į asmeninę A. Z. sąskaitą taip ir liko pas jį. Bylos duomenimis, 2008 m. gruodžio 1 d. A. Z. šiuos pinigus iš savo asmeninės sąskaitos paėmė ir 2008 m. gruodžio 8 d., kai su juo jau buvo nutraukti darbo santykiai, perdavė juos naujam UAB „B.“ direktoriui L. B.. Pažymėtina, kad vien tik turto laikymo kitoje, nei priklauso, vietoje fakto nepakanka šiai nusikalstamai veikai pagrįsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010).
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos V. V. parodymais, kuri buvo UAB „G.“ buhalterė apskaitininkė ir nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. tvarkė UAB „B.“ buhalterinę apskaitą. V. V. parodė, kad pinigų priėmimo už šildymo katilą kvitas buvo pateiktas 2009 m., todėl į 2008 m. ataskaitą nebuvo įtrauktas. Analogiškus parodymus davė ir UAB „G.“ direktorė E. M., kuri patvirtino, kad piniginės lėšos – 3150 Lt buvo apskaitytos kaip įneštos į kasą 2009 m. ir atsispindi kasos apskaitos dokumentuose už 2009 m. Darytina išvada, kad pinigų priėmimo kvitas už šildymo katilą buvo pateiktas buhalterinei apskaitai ir pinigai UAB „B.“ kasoje buvo gauti. Apeliacinės instancijos teismas tą aplinkybę, kad pinigų kvitą UAB „B.“ administratorė R. S. į buhalterinę apskaitą pateikė pavėluotai ir dėl to šis kvitas nebuvo įtrauktas į 2008 m. buhalterinę apskaitą, vertino kaip neturinčią reikšmės sprendžiant A. Z. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje faktinės aplinkybės, kad piniginės lėšos – 3150 Lt, gautos į A. Z., kaip atsakingo asmens asmeninę sąskaitą už parduotą šildymo katilą‚ nebuvo įneštos į UAB „B.“ kasą ir apskaitytos 2009 m., liko nepaneigtos ir vyriausiojo specialisto P. Malinausko 2011 m. balandžio 22 d. pateiktoje išvadoje Nr. 5-2/70 dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų bei vyresniosios specialistės D. Meidienės 2009 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/136 dėl UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie specialistai netyrė UAB „B.“ ūkinės finansinės veiklos už 2009 m., nes apskaitos registrai bendrovėje buvo tvarkyti tik iki 2008 m. liepos 31 d.
Taigi darytina išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad piniginės lėšos – 3150 Lt – nebūtų panaudotos UAB „B.“ veikloje, tuo padarant žalą bendrovei. Taip pat nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šios piniginės lėšos nebuvo įneštos į bendrovės kasą. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo priimtam išteisinamajam nuosprendžiui dėl A. Z., nes byloje nėra nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. buvo nuteistas ir už tai, kad išrašydamas pinigų už šildymo katilą kvitą į jį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Baudžiamosios bylos duomenimis, pats A. Z. iš esmės neneigė šio fakto, tačiau teigė, kad tuo jis nesiekė kam nors sukelti žalingas pasekmes.
BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2013). Be to, pažymėtina, kad ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2010, 2K-559/2011).
Todėl šios baudžiamosios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, visiškai pagrįstai įvertino, kad išrašant pinigų priėmimo kvitą, nurodant priimtų pinigų sumą iš esmės nebuvo pažeistos jokios teisinės vertybės, jokių žalingų padarinių nei UAB „B.“, nei A. Ž. nesukėlė. Kita vertus, tokie A. Z. veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo, kuriam esant kiltų baudžiamoji atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. buvo nuteistas ir už tai, kad gavęs 3150 Lt piniginių lėšų iš A. Ž. į savo asmeninę banko sąskaitą už parduotą UAB „B.“ priklausantį šildymo katilą nepervedė jų į UAB „B.“ sąskaitas ar įmonės kasą, taip pat nepateikė dokumentų, pateisinančių šių piniginių lėšų panaudojimą UAB „B.“ veikloje.
Pažymėtina, kad BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. Šio įstatymo nuostatos įpareigoja į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (6 straipsnio 2 dalis), ir šias ūkines operacijas ir įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (12 straipsnio 1 dalis), taip pat juose turi būti nurodyti privalomi rekvizitai – ūkinės operacijos turinys ir ūkinės operacijos rezultatas pinigine išraiška (13 straipsnio 4 ir 5 dalys).
BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, visiškai pagrįstai konstatavo, kad piniginės lėšos, gautos už parduotą šiluminį katilą, buvo perduotos naujajam UAB „B.“ vadovui L. B. ir jos buvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tiek kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tiek ir skundžiamajame nuosprendyje nurodytas suklastoto pinigų priėmimo kvito panaudojimas pasireiškė šio kvito perdavimu įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą. Taigi, vien kaltinimo struktūra ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės eliminuoja baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes pats teismas konstatavo, kad šis kvitas buvo perduotas įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į ją buvo įtrauktas. Bylos duomenys taip pat leidžia teigti, kad A. Z. pateikė pinigų priėmimo kvitą bendrovės administratorei R. S., kuri buvo atsakinga už UAB „B.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, o pinigus, kaip ir anksčiau minėta, – naujajam bendrovės direktoriui L. B.. Taigi A. Z. ne tik kad negalėjo turėti jokių dokumentų, patvirtinančių šių piniginių lėšų panaudojimą, bet ir negalėjo pateikti tokių dokumentų. Todėl galima sutikti su Apeliacinio teismo išvada, kad A. Z. veiksmuose ir neveikime nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje.
Pritartina kasacinio skundo argumentui, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendyje nėra tokios jo dalies, kuria A. Z. baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus senaties terminui, nes pagal šį nuosprendį A. Z. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, nesuėjus įstatyme nustatytiems senaties terminams. Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, nurodydamas, jog „dėl šių aplinkybių nuosprendžio dalis, kuria A. Z. baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus senaties terminui, naikintina. Dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis“. Teisėjų kolegija tai vertina kaip neesminį nuosprendžio motyvavimo trūkumą. Juolab kad rezoliucinėje nuosprendžio dalyje šis trūkumas buvo pašalintas ir jokių teisinių padarinių nesukėlė.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei nustatydamas faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesui keliamų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka nuosprendžių surašymui keliamus reikalavimus pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas byloje pagal nustatytas bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus skundo pagal jame nurodytus argumentus.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
Aurelijus Gutauskas

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex