BK 149, 150 str. ir 21 str.: vien parašytų SMS žinučių nepakanka, norint konstatuoti, kad asmuo rengėsi lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą. Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-518/2015

Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-518/2015

LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S

2015 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
gynėjui advokatui Juozapui Puškoriui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikоs baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios M. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
R. V. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas Panevėžio mieste bei rajone, Kupiškio mieste bei rajone, nenustatytoje ikiteisminio tyrimo metu vietoje, laikotarpyje nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., rengdamasis lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusios M. J. dukra M. J., gim. 2004 m., veikdamas pagal iš anksto sugalvotą sumanymą ir planą, žinodamas, kad ji yra mažametė ir siekdamas reikšmingai palengvinti savo nusikalstamo sumanymo sąlygas, naudodamas psichinę prievartą nukentėjusios M. J. atžvilgiu, aktyviais veiksmais ją sistemingai terorizavo bei baugino, o būtent: primygtinai įtikinėdamas ir kryptingai rašydamas SMS žinutes iš savo telefono, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), bei susitikęs su M. J. prie jos namų, esančių (duomenys neskelbtini), siūlydamas tiksline paskirtimi už tai jai sumokėti pinigus, reikalavo gauti nukentėjusios M. J. sutikimą leisti jam lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusios M. J. dukra mažamete M. J. gim. 2004 m., ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai M. J. nuolatinės baimės, netikrumo jausmą dėl dukros saugumo, dėl jos dukrai kylančio realaus sveikatai ir neliečiamumui pavojaus, tačiau jo rengimosi veiksmai nutrūko nukentėjusiajai M. J. atsisakius tenkinti jo prašymą ir apie tai pranešus teisėsaugos institucijai.
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras I. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant R. V. kaltu ir nuteisiant pagal BK 164 straipsnį 60 parų arešto bausme, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį – 6 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį – 4 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti R. V. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams. Iš R. V. priteisti M. J. 2 344,93 Eur (8 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies sutapatino nusikaltimo rengimosi stadiją su pasikėsinimu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pažiūros, įsitikinimai, mintys ir sumanymai ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas būtų labai pavojingas, negali būti baudžiami. Baudžiamosios atsakomybės negali būti, kol asmuo nieko nepadaro, siekdamas bent pasirengti realizuoti šį sumanymą. Nėra rengimosi padaryti nusikaltimą tais atvejais, kai asmuo, ketinantis daryti nusikaltimus, rengiasi ne konkrečiam nusikaltimui ar nusikaltimams, o neapibrėžtai nusikalstamai veiklai. Rengimosi subjektyvusis požymis pasireiškia tiesiogine, apibrėžta, konkretizuota tyčia.
Prokuroras nurodo, kad teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame nuosprendyje iš R. V. siųstų SMS žinučių nustatyta, kad jis siūlė M. J. atitinkamas pinigines sumas, kurios ženkliai kito didėjimo kryptimi, kad ši jam leistų su jos mažamete dukra atlikti lytinius santykius bei kitokius seksualinio pobūdžio veiksmus, paruoštų mergaitę tokiems veiksmams. Apelianto vertinimu, tai patvirtina, kad R. V., siekdamas atlikti lytinį aktą ar kitokio seksualinio pobūdžio veiksmą su mažamečiu asmeniu, rengėsi atlikti veiksmus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje. R. V. nusikalstamą sumanymą siekė reikšmingai palengvinti rašydamas SMS žinutes mažametės motinai M. J.. Išteisintojo rašytų SMS žinučių turinys yra nuoseklus ir konkretus, iš kurio matyti noras patenkinti savo lytinę aistrą. Laiko požiūriu SMS žinučių rašymas buvo intensyvus, R. V. nuo susirašinėjimo pradžios didino savo reikalavimus, juos konkretizavo. Už nusikalstamų ketinimų įgyvendinimą R. V. siūlė sumokėti, išteisintojo nurodomos pinigų sumos taip pat didėjo. Piniginio atlygio sumos didinimo faktą patvirtino ir M. J., kuriai nesutikus tenkinti R. V. reikalavimų, šis net siūlė surašyti paskolos raštelį. R. V. nuosekliai reikalavo suorganizuoti susitikimą su M. J. mažamete dukra, netgi buvo atvykęs į susitikimą, reikalavo mažametės telefono numerio ir jį tariamai gavęs, toliau intensyviai siekė užsibrėžto tikslo – patenkinti savo seksualinius poreikius su mažamete.
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. V. rašytų SMS žinučių turinį įvertino kaip demonstratyvų mėgavimąsi anatominėmis savo bei M. J. dukters kūnų dalimis ir pertekliniu, galimo susitikimo su mergaite, detalių akcentavimu. Darydamas tokią išvadą teismas neįvertino to, kad SMS žinutės buvo nevienkartinės, jų turinys buvo kryptingas, išteisintojo ketinimų rimtumą patvirtina ir SMS žinučių turinį atitinkantys veiksmai (atvykimas susitikti su mažamete, jos telefono numerio išreikalavimas).
Pasak prokuroro, apygardos teismas, vertindamas tik R. V. parodymus, jog šis atsisakė kvietimo užeiti į vidų pas M. J., pasakė, kad viskas buvo tik juokai ir atidavęs skolą išvyko, padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad taip R. V. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, o jo vaizduotėje egzistuojančių veiksmų tikslas buvo ne realūs lytiniai santykiai su mažamete M. J. dukra, o tik pats susirašinėjimo procesas. Ši teismo išvada paremta ne konkrečiais bylos duomenimis, o prielaidomis. Šioje dalyje pirmosios instancijos nevertino ir nepasisakė dėl M. J. ir R. T. parodymų, kurie tokią teismo išvadą paneigia. Iš M. J. parodymų matyti, kad atvažiavęs R. V. atrodė išsigandęs ir į vidų neužėjo įtardamas, jog jį gali apgauti. R. T. parodė, kad buvo sugalvojęs apgaule prisikviesti R. V. ir jį pamokyti. R. V. išgąstį patvirtina 2013 m. gruodžio 5 d., 14.07 val., siųsta SMS žinutė, iš kurios matyti, jog R. V. įtarė, kad pas M. J. jo kažkas laukia ir jis bijo dėl savo saugumo.
Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodoma, kad psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, t. y. ne tik grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tačiau ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz. besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Grasinimai turi būti realūs. Vertinant grasinimų realumą būtina įsitikinti, ar kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas nukentėjusiojo, ar nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir ar kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą.
Apeliantas teigia, kad pagal byloje surinktus duomenis M. J. atžvilgiu R. V. išsakytų grasinimų negalima vertinti tik kaip tarpusavio ginčo, nes neva šie grasinimai nebuvo realūs. Prokuroro nuomone, apygardos teismas nepagrįstai vienašališkai išskaidė kaltinime nurodytą veikos laikotarpį į dvi dalis, t. y. kad laikotarpyje nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. R. V. jokios psichinės prievartos, grasinimų, bauginimų ar terorizavimo veiksmų M. J. atžvilgiu neatliko, o R. V. ir M. J. tarpusavio bendravimas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. vertinamas kaip paprastas abipusis konfliktas, įvykęs informavus R. V. apie ketinimą pranešti policijai apie jo rašytas SMS žinutes. Prokuroras nesutinka su apygardos teismo vertinimu, kad R. V. SMS žinutėse nurodyti grasinimai išvežti, sudeginti namus, suspardyti, užmušti buvo tik atsakomojo pobūdžio, atsikirtimas į jo atžvilgiu įvardintus grasinimus, tačiau realizuoti išsakytų grasinimų R. V. neketino. Tokios nepagrįstos teismo išvados paremtos vien tik R. V. nenuosekliais parodymais, nevertinant kitų įrodymų visumos.
Prokuroro nuomone, R. V. inkriminuotos veikos laikotarpis buvo išskaidytas nepagrįstai, kadangi R. V. pradėjus reikalauti lytinių santykių su nukentėjusios mažamete dukra, M. J. pradėjo jaustis nesaugiai dėl savo dukros, patyrė psichologinį nerimą ir jos atžvilgiu naudotą psichinę prievartą – savo mažametį vaiką atiduoti seksualiniam išnaudojimui. M. J. dėl tokio pobūdžio R. V. SMS žinučių parodė, kad pradėjo saugoti savo dukrą, ją lydėdavo iki mokyklinio autobusiuko, parsivesdavo namo iš mokyklos, aiškindavo dukrai, kad nebendrautų su svetimais žmonėmis. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. T.. Prokuroras, vertindamas R. V. rašytų SMS žinučių turinį, apimtį, intensyvumą, nuoseklumą bei jo atliktus veiksmus, teigia, kad M. J. psichinę prievartą patyrė sistemingai nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. R. V. rašytų SMS žinučių turinys ir apimtis nesudaro pagrindo manyti, kad jis nevykusiai pokštavo ar jo reikalavimai turėjo ir galėjo būti suprasti kitaip. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. V. yra pakaltinamas, veikos metu suvokė ir galėjo valdyti savo veiksmus, todėl ilgalaikis, nuoseklus ir intensyvus veikimas paneigia R. V. iškeltą gynybinę versiją, bei leidžia teigti, kad nusikalstamus veiksmus jis atliko sąmoningai, juos darydamas suvokė jų pavojingumą, numatė, kad dėl jų gali atsirasti neigiami padariniai ir jų norėjo.
Taip pat nurodoma, kad pirmosios grasinančio turinio SMS žinutės buvo parašytos R. V., jam sužinojus, kad jis bendravo ne su M. J. mažamete dukra, o su R. T., grasinimai „sulyginti su žeme“, „užkurti“, „paversti lavonu“, „papjauti“ ir kt. akivaizdžiai yra keliantys baimę, nerimą, nesaugumo jausmą. Prokuroras pažymi, kad analogiško turinio žinučių iš M. J. ir R. T. pusės nebuvo. Apklausti M. J. ir R. T. patvirtino, jog grasinimai atrodė realūs ir gali būti įvykdyti. Prokuroro nuomone, visų įvykių raida ir susiklosčiusių santykių situacija sudarė pagrindą M. J. patikėti R. V. grasinimais. Be to, R. V. elgesio pasikeitimas (pykčio proveržiai, kryptingi grasinimai, aktyvūs veiksmai terorizuojant M. J., ją bauginant, siekiant sukelti baimę ir nesaugumo jausmą), kai jis sužinojo, jog visą laiką bendravo ne su M. J. mažamete dukra, o su R. T., taip pat rodo, kad R. V. rengėsi lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusios M. J. mažamete dukra.
Prokuroro vertinimu, bendrąja prasme R. V. veiksmai pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Veikos pavojingumą rodo ir tai, kad veiksmai buvo atliekami bauginant M. J. ir dėl jos dukros saugumo.
Kadangi R. V. nusikalstamas veikas įvykdė nepraėjus vieneriems metams po Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, todėl atleidimas dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, nustoja galioti ir turi būti sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir už šią nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo R. V. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismai apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą patikrina laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti R. V. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir BK 145 straipsnio 2 dalį. Iš esmės prokuroro apeliacinis skundas motyvuojamas pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, skunde aptariami atskiri byloje surinkti duomenys, kurie, anot apelianto, patvirtina R. V. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl R. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktų duomenų visapusišku ir objektyviu įvertinimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, skundžiamas nuosprendis iš esmės atitinka baudžiamojo proceso įstatyme jam keliamus turinio reikalavimus.
Dėl rengimosi lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą
Bendrąja prasme rengimosi veiksmais kaltininkas siekia sudaryti sąlygas nusikalstamiems tikslams pasiekti. BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodyti alternatyvūs objektyvieji rengimosi požymiai, tačiau BK nenustatyti visi galimi rengimosi padaryti nusikaltimą būdai (formos). Minėtame straipsnyje nenurodyti tyčiniai veiksmai (neveikimas) gali būti pripažinti rengimusi nusikaltimui, jei jie sudaro galimybes realizuoti nusikalstamą ketinimą ar reikšmingai lengvina sąlygas sumanyto nusikaltimo padarymui. Sprendžiant, ar konkretūs veiksmai (neveikimas) laikytini rengimusi padaryti nusikaltimą, vertinama ne tik pačių veiksmų (neveikimo) svarba sudarant galimybes ir palengvinant sąlygas padaryti nusikaltimą, bet ir visos kitos nusikalstamos veikos aplinkybės. Subjektyvioji parengtinės nusikalstamos veikos pusė pirmiausia apibūdinama siekiu sudaryti būtinas sąlygas pradėti sumanytą nusikalstamą veiką ar palengvinti jos padarymą, pradėti daryti nusikalstamą veiką ir siekti nusikalstamų padarinių. Nors rengimusi tiesiogiai į numatytą nusikaltimo dalyką dar nesikėsinama, rengdamasis nusikalstamai veikai kaltininkas jau yra nusprendęs, kad po atitinkamo pasirengimo pradės daryti sumanytą nusikaltimą. Rengimuisi, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota, konkreti ar alternatyvi tiesioginė tyčia. Tiek rengimosi tikslas, motyvas, tiek tyčia susiformuoja iki rengimosi veiksmų (neveikimo) pradžios.
R. V. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį buvo kaltinamas rengęsis lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiosios M. J. mažamete dukterimi. Pagal kaltinimą R. V. rengimasis nusikalstamai veikai apėmė primygtinį įtikinėjimą ir kryptingą SMS žinučių rašinėjimą M. J. siūlant sumokėti atitinkamą pinigų sumą už tai, kad ši leistų R. V. lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su jos mažamete dukterimi.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. V. neturėjo nei tikslo išžaginti ar seksualiai prievartauti M. J. mažametės dukters, nei tikslo pasiruošti tokio pobūdžio veiksmams, dėl ko SMS žinučių siuntinėjimo negalima laikyti rengimusi nusikalstamiems veiksmams. Pastaroji išvada skundžiamame nuosprendyje yra paremta visumos aplinkybių įvertinimu, tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde byloje surinkti įrodymai vertinami atsietai vieni nuo kitų, remiamasi ne įrodymų visuma, o atskirais fragmentais iš nukentėjusiosios M. J., jos sugyventinio R. T. parodymų bei R. V. siųstų SMS žinučių.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. V. iš savo mobilaus ryšio telefono rašė nukentėjusiajai M. J., o vėliau ir šios sugyventiniui R. T., apsimetusiam M. J. mažamete dukra, SMS žinutes, iš kurių turinio galima suprasti, jog R. V. siūlo M. J. už piniginį atlygį leisti lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiosios mažamete dukra, taip pat neva informuoja M. J. mažametę dukrą apie tai, kokius seksualinio pobūdžio veiksmus jie atliktų. Visgi formalus galimai objektyviuosius rengimosi požymius atitinkančių veiksmų atlikimas savaime nereiškia to, kad R. V. SMS žinutes rašinėjo turėdamas konkretų tikslą – lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su M. J. mažamete dukra. Nusikalstamus R. V. ketinimus, tyčią turi neginčijamai patvirtinti bylos įrodymų visuma. Pats R. V. neigė turėjęs tikslą seksualiai išnaudoti M. J. mažametę dukrą, siųstas SMS žinutes įvardijo kaip savotišką pramogą, žaidimą, siekiant išsiaiškinti, ar M. J. už pinigus parduotų savo dukrą. Byloje surinkti įrodymai R. V. parodymų nepaneigia.
Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, vien iš didelio skaičiaus išsiųstų SMS žinučių negalima kategoriškai teigti, kad R. V. ketinimai buvo nusikalstami. Pinigų sumos, kaip atlygio M. J. už leidimą seksualiai išnaudoti dukrą, didinimas taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina R. V. tiesioginės tyčios lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su mažamete M. J. dukra prieš jos valią. Vertinant šias aplinkybes atsižvelgiama ir į tai, jog tiek M. J., tiek jos sugyventinis R. T. parodė, kad R. V. atsiuntus pirmąsias SMS žinutes, kuriose užsiminta apie M. J. mažametę dukrą, abu nusprendė tyčia toliau susirašinėti su R. V., šį procesą duodami parodymus jie įvardijo kaip „žaidimą“, t. y. M. J. ir R. T. iš esmės patys provokavo R. V. toliau rašinėti SMS žinutes. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje užfiksuoto M. J. mobiliojo ryšio telefone išsaugoto susirašinėjimo SMS žinutėmis su R. V. (t. 1, b. l. 12-30), M. J. skatino R. V. įvairiomis formomis siekti jos pritarimo mažametės dukros seksualiniam išnaudojimui. M. J. 2013 m. lapkričio 29 d. 13.14 val. SMS žinutėje klausia R. V., kiek tiksliai šis sumokės (du ar tris tūkstančius litų), 13.57 val. teiraujasi, kaip R. V. gaus paskolą, 14.10 val. nurodo, kad kreditus duoda ir prekybos centre „Maxima“. 2013 m. gruodžio 3 d. net keliose SMS žinutėse (10.33, 10.39, 10.43, 10.45 val.) ragina R. V. gauti paskolą, vėliau siūlo R. V. kitokius galimus atlygio variantus: 10.33 val. SMS žinutėje klausia, ar R. V. neturi veikiančio kompiuterio, 15.28, 15.29, 15.39, 16.11, 16.15 val. SMS žinutėse tariasi, kad kartu su pinigais R. V. atvežtų ir fotoaparatą. Taigi, dėl aktyvių M. J. ir R. T. veiksmų susirašinėjant su R. V. pastarojo išsiųstų SMS žinučių kiekis ir pasiūlymai dėl tariamo atlygio už leidimą seksualiai išnaudoti mažametę M. J. dukrą neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar R. V. veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Be to, nors R. V. susirašinėjimo metu vis didino M. J. siūlomą pinigų sumą, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad R. V. tokių savo pasiūlymų, net jei jie ir būtų buvę išsakyti rimtai, nebūtų galėjęs įgyvendinti dėl savo sunkios materialinės padėties. Šią aplinkybę patvirtina antstolių pažyma apie nuteistojo neįvykdytas pinigines prievoles valstybei ( t. 3, b.l. 117 ). R. V. neneigė įvykių metu turėjęs daug įsiskolinimų, dėl ko paskolos nebūtų gavęs ir tai pats suprato. Nerealūs ir neįgyvendinami R. V. pasiūlymai negali būti pripažinti rengimusi nusikalstamai veikai.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek M. J., tiek R. T. mobilaus ryšio telefonuose išsaugotas ne visas susirašinėjimas su R. V., kas taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl galimo R. V. provokavimo siuntinėti SMS žinutes bei dėl M. J. ir R. T. parodymų patikimumo, kadangi akivaizdu, jog M. J. ir R. T. siekė nuslėpti tam tikras bendravimo su R. V. aplinkybes. Mažamete M. J. dukra apsimetusio R. T. mobilaus ryšio telefone išsaugotos vien R. V. SMS žinutės (t. 1, b. l. 28-30), dėl ko negalima nustatyti, ką R. V. rašė R. T.. Dėl R. T. siųstų SMS žinučių duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme R. V. paaiškino, jog iš SMS žinučių turinio suprato, kad bendrauja su suaugusiu asmeniu, o ne su vaiku, kas paaiškina R. V. siųstų SMS žinučių turinį, t. y. perdėtą lytinių organų ir neva būsimų lytinių santykių akcentavimą, nors bendraujant su mažamečiu ir siekiant jo palankumo toks bendravimas yra akivaizdžiai netinkamas. Apklausiama pirmosios instancijos teisme M. J. tvirtino išsaugojusi visą susirašinėjimą su R. V. ir SMS žinučių netrynusi, bet sulyginus jos mobilaus ryšio telefone buvusias SMS žinutes su R. V. mobilaus ryšio telefono išklotine (t. 1, b. l. 43) matyti, jog M. J. mobilaus ryšio telefone nemažai jos siųstų SMS žinučių nėra išsaugota (pvz., 2013 m. lapkričio 29 d. 09:28:34, 09:31:38, 11:23:13, 11:43:10 val., 2013 m. gruodžio 3 d. nuo 20.18 val. iki 20.22 val. siųstų SMS žinučių bendraujant su R. V., 2013 m. gruodžio 4 d. 07:08:59, 07:45:18, 08:40:28, 09:19:05, 09:20:36, 10:50:05, 12:53:26, 13:02:54, 13:26:57, 13:57:05, 17:12:57, 17:47:39 val., 2013 m. gruodžio 5 d. 05:49:23, 08:34:29, 08:39:10, 18:23:42, 2013 m. gruodžio 6 d. 11:02:33, 11:27:59, 12:03:59, 12:05:01 val.). Nors M. J. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad per visą kaltinime nurodytą laikotarpį su R. V. telefonu kalbėjosi tik prieš šiam atvažiuojant tariamai susitikti su jos mažamete dukra, tačiau R. V. mobilaus ryšio telefono išklotinėje užfiksuoti R. V. ir M. J. pokalbiai telefonu 2013 m. lapkričio 29 d. (12:49:27, 13:10:11, 13:11:48, 13:30:45, 14:05:38, 17:42:36 18:14:37, 18:26:20, 18:33:28, 18:52:34, 20:31:15, 20:44:44 val.), gruodžio 2 d. (15:00:36, 18:20:10 val.), gruodžio 3 d. (06:23:21, 13:01:14, 13:25:42, 17:05:31, 20:22:49, 20:32:57 val.), gruodžio 4 d. (11:34:47 val.), gruodžio 5 d. (10:17:48, 12:40:46, 12:53:47, 12:58:26, 13:05:14, 13:23:48, 13:32:52, 13:44:50, 15:00:32, 15:02:50 val.).
Vertinant susirašinėjimo tarp R. V. ir M. J. turinį atsižvelgtina ir į R. V. bei M. J. tarpusavio santykius bei jų tarpusavio bendravimą iki kaltinime nurodyto laikotarpio. R. V. ir M. J. patvirtino, kad 2013 metų vasarą du mėnesius artimai bendravo, buvo pora. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų SMS žinučių, bendravimas tarp R. V. ir M. J. vyko jiems ir nebesant pora ir dar iki to laiko, kai 2013 m. lapkričio 29 d. R. V. pirmą kartą užsiminė apie neva jo norimus atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamete M. J. dukra. Iš SMS žinučių turinio galima suprasti, kad net nebebūdami pora R. V. ir M. J. bendravo ir apie seksualinio pobūdžio dalykus. R. V. vis siūlydavo M. J. pinigų už atitinkamas intymias paslaugas, 2013 m. lapkričio 23 d. 17.45 val. išsiųstoje SMS žinutėje M. J. netgi sutinka su R. V. pasiūlymu, tos pačios dienos 20.55 val. SMS žinutėje R. V. prašo rašinėtis apie seksą. Be to, tokio pobūdžio susirašinėjimo iniciatoriumi buvo ne vien tik R. V., 2013 m. lapkričio 19 d. M. J. SMS žinute pati pasiūlo R. V. merginos telefono numerį, nurodydama, kad ši sutiktų lytiškai santykiauti. Taigi, iš R. V. ir M. J. susirašinėjimo, vykusio iki kaltinime nurodyto laikotarpio, galima spręsti, jog bendravimas seksualinio pobūdžio temomis jiems buvo įprastas. Kadangi susirašinėjimo eigoje įvairūs seksualinio pobūdžio R. V. pasiūlymai M. J. vis didėjo, todėl šiame kontekste įvertinus R. V. tikslą išsiaiškinti, kiek už pinigus gali padaryti M. J., t. y. ar ji parduotų savo mažametę dukrą seksualiniam išnaudojimui, domėjimasis M. J. mažamete dukra, tariamai siekiant lytinių santykių su ja, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Tai, kad susirašinėjant SMS žinutėmis R. V. tikslas buvo savotiškai išbandyti M. J., patvirtina ir R. V. SMS žinutės, kuriose jis klausia M. J., ar šios ketinimai leisti seksualiai išnaudoti mažametę dukrą yra rimti (2013 m. gruodžio 1 d. 16.44, 16.53 val., 2013 m. gruodžio 3 d. 17.40 val. SMS žinutės). 2013 m. gruodžio 3 d. 20.14 val. SMS žinutėje R. V. netgi tiesiogiai klausia M. J., ar ši iš tikrųjų taip pigiai parduoda savo dukrą.
Prokuroro apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad R. V. atvykimas susitikti su M. J. patvirtina nusikalstamus R. V. ketinimus. Priešingai, atvykęs susitikti R. V. atsisakė M. J. kvietimo užeiti į namus ir aiškiai pasakė M. J., kad viskas buvo tik žaidimas, savotiškas pajuokavimas. Prokuroro nuomone, R. V. atsisakė užeiti pas M. J. į namus ne dėl to, kad jo ketinimai nebuvo rimti, o neva dėl to, kad išsigando dėl savo saugumo, tačiau tokių prokuroro teiginių nepatvirtina byloje surinkti duomenys. Prokuroras nepagrįstai remiasi M. J. parodymais, kad atvažiavęs susitikti R. V. nesutiko užeiti į vidų, nes buvo išsigandęs, bei R. T. parodymais, kad R. V. kažkaip suprato, jog bus sumuštas. Šie M. J. ir R. T. parodymai tėra niekuo nepagrįstos prielaidos, be to, būtina atsižvelgti ir į aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl šių asmenų parodymų patikimumo. Tuo labiau, kad M. J. parodymai iš esmės prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi tiek R. V., tiek M. J. parodė, kad abu parūkė, atsigėrė kavos, nuvažiavo iki parduotuvės, R. V. grąžino M. J. dalį skolos, t. y. R. V. ir M. J. bendravo įprastai, o ne kaip vienas kito bijantys asmenys. Papildomai pažymėtina, kad R. V. atsisakymas užeiti pas M. J. skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai buvo įvertintas kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką, kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes R. V. iš viso neturėjo nusikalstamų ketinimų, kurių jis būtų galėjęs atsisakyti.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, jog R. V. 2013 m. gruodžio 5-6 dienomis M. J. ir R. T. grasinančio pobūdžio žinutes pradėjo rašinėti supykęs dėl to, kad sužinojo susirašinėjęs ne su M. J. mažametė dukra, o su R. T.. Kaip matyti iš R. V. susirašinėjimo su M. J. ir R. T., R. V. pyktį nulėmė tai, kad M. J. ir R. T. grasino parašysiantys pareiškimą policijai ir apkaltinsiantys R. V. pedofilija. R. T. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad R. V. grasinančio pobūdžio SMS žinutes pradėjo rašinėti po to, kai jis paskambino R. V. ir pakvietė atvažiuoti išsiaiškinti.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka pagrįsti R. V. kaltės padarius kaltinime nurodytą rengimąsi lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su M. J. mažamete dukra prieš jos valią.
Dėl išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį
BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas 1) terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Šios veikos pripažįstamos alternatyviomis. Sistemingas asmens bauginimas (terorizavimas) yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Grasinimai turi būti realūs, t. y. turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti įgyvendinti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos, t. y. BK 145 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia, kai kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip kryptingą grasinimą arba terorizavimą, bauginimą, siekiant sukelti kitam asmeniui baimę ir nesaugumo jausmą.
R. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. naudodamas psichinę prievartą M. J. atžvilgiu sistemingai ją terorizavo ir baugino, kas pasireiškė SMS žinučių rašymu bei susitikimu prie M. J. namų įtikinėjant bei įkalbinėjant M. J. leisti lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su jos mažamete dukra.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. V. išteisinimo dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog R. V. savo veiksmus suvokė kaip kryptingą terorizavimą ir bauginimą, norint sukelti kitam asmeniui baimę ir nesaugumo jausmą.
Visų pirma, atkreipiamas dėmesys į netinkamai suformuluotą kaltinimą, ką skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Kaltinime R. V. nusikalstamos veikos laikotarpis apibrėžtas nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., tačiau aprašant kuo pasireiškė M. J. terorizavimas ir sistemingas bauginimas apsiribojama tik kryptingu SMS žinučių rašymu ir susitikimu prie M. J. namų įtikinėjant M. J. leisti R. V. lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su mažamete M. J. dukra. Kaip jau buvo aptarta aukščiau, pastarieji veiksmai prasidėjo 2013 m. lapkričio 29 d. ir baigėsi 2013 m. gruodžio 5 d. Taip pat byloje yra užfiksuotas 2013 m. gruodžio 5-6 dienomis vykęs R. V. susirašinėjimas SMS žinutėmis su M. J. ir R. T. dėl kreipimosi į policiją dėl R. V. tariamo siekio seksualiai išnaudoti M. J. mažametę dukrą, tačiau pagal kaltinime aprašytus nusikalstamus veiksmus šis susirašinėjimas į R. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką nepatenka, nors prokuroras apeliaciniame skunde ir remiasi šiuo susirašinėjimu kaip įrodančiu R. V. kaltę. Tuo tarpu apie kokius nors R. V. veiksmus 2013 m. gruodžio 7-9 dienomis, kuriais M. J. būtų sistemingai terorizuojama ar bauginama, byloje iš viso nėra duomenų.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes dėl kaltinimo ydingumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskirai aptarė ir įvertino 2013 m. lapkričio 29 d. – 2013 m. gruodžio 5 d. bei 2013 m. gruodžio 5-6 dienomis vykusį susirašinėjimą tarp R. V. ir M. J. su R. T.. Kita vertus, pagal byloje nustatytas aplinkybes R. V. susirašinėjimą su M. J. ir R. T. vertinant tiek atskirais laikotarpiais, tiek kaip vientisą bendravimą vis tiek nėra pagrindo konstatuoti R. V. veiksmuose buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Ankstesnėje nutarties dalyje aptariant kaltinimą pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, susirašinėjimas SMS žinutėmis tarp R. V. ir M. J. nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. buvo detaliai išanalizuotas ir įvertintas. Byloje nustatyta, kad R. V. realių neigiamų pasekmių (sukelti nesaugumo jausmo, baimės dėl dukros saugumo) siųsdamas SMS žinutes nesiekė, tuo labiau kad tiek R. V., tiek M. J. buvo aktyvūs susirašinėjimo dalyviai, pati M. J. prisipažino savo iniciatyva įsitraukusi į savotišką žaidimą ir provokavusi R. V., kad tik šis neatsisakytų savo tariamų ketinimų seksualiai išnaudoti M. J. mažametę dukrą, tuo tarpu R. V. savo ruožtu taip pat provokavo M. J. siekdamas išsiaiškinti, ar ši iš tikrųjų parduotų savo mažametę dukrą. Tokio pobūdžio susirašinėjimo metu R. V. išsiųstų SMS žinučių nėra pagrindo vertinti kaip sistemingo terorizavimo ar bauginimo, kuris būtų sukėlęs M. J. nuolatinės baimės, netikrumo jausmą dėl dukros saugumo, realų pavojų dukros sveikatai ir neliečiamumui.
Šioje kaltinimo dalyje įrodinėdamas kilusias pasekmes prokuroras išimtinai remiasi M. J. ir jos sugyventinio R. T. parodymais, jog R. V. SMS žinutės neva M. J. sukėlusios baimę dėl mažametės dukros saugumo, dėl ko ji ar R. T., bijodami R. V. ketinimų, pasitikdavo iš mokyklos grįžtančią dukrą. Tačiau atsižvelgus į ankstesnėje nutarties dalyje nurodytas aplinkybes dėl R. V. provokavimo, siekio nuslėpti tikrąsias bendravimo su R. V. aplinkybes (ištrinant SMS žinutes, nutylint apie telefoninius pokalbius), besąlygiškai tikėti M. J. ir R. T. parodymais nėra pagrindo. Tuo labiau kad prokuroro apeliaciniame skunde cituojami M. J. parodymai yra prieštaringi – viena vertus ji teigia pradėjusi bijoti dėl dukros saugumo nuo tada, kai R. V. pradėjo rašinėti gašlias žinutes, tačiau taip pat nurodo ir tai, kad dar prieš R. V. gašlias SMS žinutes bijodavo, jog R. V. nepamatytų dukros prie mokyklos. Be to, nesutampa M. J. ir R. T. parodymai dėl tariamai M. J. kilusių pasekmių. M. J. nurodė dėl pablogėjusios psichinės sveikatos vartojusi vaistus, tuo tarpu R. T. teigė, kad M. J. vaistų nevartojo. Tokie prieštaringi parodymai rodo tiek M. J., tiek jos sugyventinio R. T. nesąžiningumą siekiant kiek įmanoma labiau akcentuoti neva M. J. kilusius psichologinius padarinius, todėl tikėti šių asmenų parodymais nėra pagrindo.
Kaip jau buvo minėta aukščiau, 2013 m. gruodžio 5-6 dienomis vykęs susirašinėjimas, kurio metu R. V. necenzūriniais žodžiais išvadino M. J. ir R. T., tiesiogiai ir netiesiogiai išsakė įvairaus pobūdžio grasinimus, kilo ne dėl R. V. pykčio sužinojus, kad su juo apsimetęs M. J. mažamete dukra susirašinėjo R. T., o dėl M. J. ir R. T. grasinimų kreiptis į policiją, be to, R. T. papildomai dar kvietė R. V. atvykti išsiaiškinti santykių, ką galima nedviprasmiškai suprasti kaip kvietimą muštis. Kaip matyti iš byloje esančių SMS žinučių, susirašinėjimo metu necenzūriniai kreipiniai, tam tikro pobūdžio grasinimai fiziniu susidorojimu buvo išsakomi abiejų bendraujančių pusių, todėl nėra pagrindo netikėti R. V. paaiškinimais, jog savo grasinimų jis neketino įvykdyti, o tik stengėsi analogišku būdu atsakyti į jam išsakytus grasinimus, kas nevertintina kaip BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas
Teisėjai Laima Garnelienė
Elena Vainienė