BK 211 str.: baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą taikoma tada, jeigu veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiajam asmeniui. Žalos dydį teismas turi nustatyti vadovaudamasis grynojo pelno kriterijumi, bet ne visomis (tikėtinomis) pajamomis. Baudžiamoji byla Nr. 2K–402-677/2015

Baudžiamoji byla Nr. 2K–402-677/2015

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S

2015 m. spalio 6 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikоs baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 211 straipsnį 60 MGL ( 7800 Lt) (2259,04 Eur) dydžio bauda.
Civilinio ieškovo UAB „F. B.“ civilinis ieškinys atmestas.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Civilinio ieškovo UAB „F. B.“ atstovės apeliacinis skundas tenkintas pakeičiant Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį, t. y. panaikinta nuosprendžio dalis, kuria civilinio ieškovo UAB „F. B.“ civilinis ieškinys atmestas, ir civilinio ieškovo UAB „F. B.“ civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. kovo 26 d., dirbdamas pagal neterminuotą darbo sutartį UAB „F. B.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkimų vadovu, 2004 m. birželio 7 d. pasirašęs UAB „F. B.“ direktoriaus D. J. patvirtintas Vidaus darbo tvarkos taisykles, kurių 5 skyriuje „Pagrindinės darbuotojų pareigos“ 5.1.4 punkte nurodyta, kad UAB „F. B.“ dirbantieji privalo „saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis;“, įsipareigojo neatskleisti ūkine komercine paslaptimi laikomos informacijos, tačiau laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2010 m. kovo 26 d., bendraudamas su UAB „K.“ darbuotojais elektronine ryšio priemone – bendrovei priklausančiu kompiuteriu ir iš jo siuntė komercine paslaptimi laikomą informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. sausio 11 d. pradėjęs dirbti UAB „K.“ pirkimų vadovu, perdavė UAB „K.“ darbuotojams UAB „F. B.“ duomenis: tiekėjų galimybes apie tiekiamų prekių kainas, gaminių brėžinius ir prekių savikainos skaičiavimo skaičiuoklę, t. y. tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašus bei juose esančią informaciją, kuri buvo UAB „F. B.“ komercinė paslaptis, taip jis padarė UAB „F. B.“ didelę 4 157 483 Lt (1 204 090 Eur) turtinę žalą, nes 2009 m. UAB „K.“ pardavė pirkėjams, kurie iki to laiko buvo UAB „F. B.“ pirkėjai, prekių už 5 851 264 Lt (1 694 643 Eur); per tą patį laikotarpį UAB „F. B.“ prekių pardavimas pirkėjams, kurie tapo UAB „K.“ prekių pirkėjais, sumažėjo 2009 m. 2 793 154 Lt (808 953 Eur) (4 673 952 Lt (1 353 670 Eur) – 1 880 798 Lt (544 716 Eur)), 2010 m. 1 364 329 Lt (395 136 Eur) (1 880 798 Lt (544 716 Eur) – 516 469 Lt (149 579 Eur)) iš viso 4 157 483 Lt (1 204 090 Eur); taip jis atskleidė UAB „F. B.“ komercine paslaptimi laikomą informaciją ir padarė UAB „F. B.“ didelę turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. Ž. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą R. Ž. nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasatorius teigia, apeliaciniu skundu prašęs patikrinti, ar teisingai jo veika kvalifikuota pagal BK 211 straipsnį, ar objektyviai ir visapusiškai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atskleisti ir įrodyti būtini šios nusikalstamos veikos požymiai, taip pat ar nebuvo pažeistos BK 2 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išvengė klausimo, ar Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, apibrėžiančios komercinės paslapties sąvoką civilinėse bylose, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika gali būti teisingai taikomos nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal BK 211 straipsnį ir ar teisingai pirmosios instancijos teismas taikė žalos apskaičiavimo ir įvertinimo taisykles, nustatytas CK 6.245–6.249 straipsniuose.
Kolegija pažymėjo, kad bylų pagal BK 211 straipsnį nėra, taigi nėra ir komercinės paslapties sąvokos baudžiamojoje teisėje išaiškinimo, todėl automatiškai pritaikė CK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose (pvz. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014), nesistengdama nagrinėti R. Ž. apeliaciniame skunde keliamų problemų šiuo klausimu.
Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo normomis neapibrėžia, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi, kaltinamajame akte komercinės paslapties apibrėžimas ir požymiai nurodyti nebuvo. Pasak kasatoriaus, apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, pats turėjo patikrinti, ar UAB „F. B.“ Vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.1.4 punkte nurodyti duomenys laikytini komercine paslaptimi. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi komercinės paslapties apibrėžimu civilinėse bylose (CK 1.116 straipsnis), tačiau nepatikrino ir nenagrinėjo, ar informacija, už kurią buvo teisiamas R. Ž., atitiko tuos kriterijus, kurie nurodyti šioje teisės normoje, taip pat teismų praktikoje civilinėse bylose dėl komercinės paslapties paskleidimo. Teismų praktikoje išskiriami tokie komercinės paslapties požymiai, kuriais, pasak kasatoriaus, turėjo vadovautis teismai: 1) nevieša informacija, t. y. slapta, nežinoma tretiesiems asmenims, 2) saugoma informacija, t. y. ar įmonės vadovybė ėmėsi priemonių tokiai informacijai apsaugoti, 3) ar tokia informacija turi komercinę vertę. Šie klausimai turėjo būti sprendžiami renkant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pateikiant juos teismui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino perduotus duomenis, kaip komercinę paslaptį, nes netyrė, ar jie atitinka CK 1.116 straipsnyje nurodytus kriterijus. Taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, nes vidinis teismo įsitikinimas nebuvo paremtas nei įrodymais byloje, nei įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismas išvardijo tris kriterijus ir nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose, tačiau šiuo klausimu neatliko įrodymų tyrimo BPK 324 straipsnio 6 dalies tvarka. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad šis klausimas sprendžiamas sudėtingai, kartais prireikus, pasitelkiami specialistai, atliekamos ekspertizės. Neatlikęs jokio įrodymų tyrimo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo vertinti R. Ž. veiksmų atitikimo nusikalstamos veikos sudėčiai, nes įrodymai šiuo klausimu nebuvo renkami ikiteisminio tyrimo metu.
Kasatorius tvirtina, kad buvo pažeisti BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai. Neatlikus jokio papildomo įrodymų tyrimo, nepakanka nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad būtų įrodyta, jog informacija, už kurios paskleidimą nuteistas R. Ž., būtų laikoma komercine paslaptimi. Jeigu naudojamasi CK nuostatomis, tai ir įrodinėjimui turi būti taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir civilinėse bylose.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nebuvo nustatyti visi būtinieji veikos požymiai. Nusikaltimo pagal BK 211 straipsnį pagrindiniai požymiai yra slaptos, neskelbtinos informacijos atskleidimas asmens, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo darbo ar tarnybos, jeigu dėl tokios informacijos perdavimo buvo padaryta didelė turtinė žala, t. y. informacijos slaptumas, didelė žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų turi būti ištirti ir įrodyti, teismų praktikos dėl tokių bylų nėra.
Kauno apylinkės teismas nurodė, kad dėl R. Ž. veiksmų UAB „F. B.“ patyrė 4 157 483 Lt dydžio turtinę žalą. Tokia žala teismas laikė UAB „F. B.“ pardavimų sumažėjimą 2010 metais, palyginus su 2008 metais.
Turtinė žala nustatoma pagal CK 6.249 straipsnio taisykles, bet sumažėję pardavimai (įplaukos) teismų praktikoje niekada nebuvo laikomi patirta turtine žala. Pagal teismų praktiką negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Apskaičiuojant negautas pajamas turi būti iš negautų įplaukų atimamos sąnaudos (išlaidos), kurių būtų turėjęs nukentėjusysis, o iš likusios dalies atimamas pelno mokestis pagal Pelno mokesčio įstatymą. Negautos pajamos teismų praktikoje yra pelnas, kurį realiai nukentėjusysis turėjo gauti, bet negavo dėl kaltininko neteisėtų veiksmų.
Teismas tokį žalos dydį nustatė remdamasis 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/34 (joje nėra apskaičiuotas negautas pelnas, kuris laikytinais įmonės patirta žala), tačiau teismas netyrė UAB „F. B.“ patirtų išlaidų, jų neatėmė, kaip neatėmė ir mokėtino pelno mokesčio, tą patvirtino ir specialistė Z. K., apklausta teisme.
Teismas negautas įplaukas laikydamas negautu pelnu pažeidė CK 6.249 straipsnį ir nesilaikė teismų praktikos reikalavimų (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-362/2008, 3K-3-322/2008, 3K-3-6/2011 ir kt.). Taigi nenustačius tikrojo žalos dydžio negalima teigti, jog tokia žala buvo didelė, tai tik prielaida.
Kasatorius pažymi, kad vien prokuroro pateiktų aplinkybių nagrinėjimas ir vertinimas neatitinka BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytų nagrinėjimo teisme ribų ir pažeidžia BPK 7 straipsnį. Kauno apylinkės teismas tyrė būtent tik tas aplinkybes, kurios patvirtina kaltinamąjį aktą, visiškai netyrė R. Ž. ir jo gynėjos pateiktų duomenų, taip pat jau esančių duomenų apie UAB „F. B.“ ekonominę būklę nuo 2008 metų, ekonominės būklės įtakos pardavimų sumažėjimui nuo 2008 metų iki 2010 metų, atskirų antstolio 2011 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių protokole pateiktų elektroninio susirašinėjimo fragmentų viso susirašinėjimo kontekste, selektyviai rėmėsi 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvadose Nr. 5-2/34 pateiktais duomenimis. Visi šie duomenys yra svarbūs nustatant turtinės žalos dydį. Teismas tyrė tik tas aplinkybes, kurios patvirtina kaltinamąjį aktą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 7 straipsnį ir sudarė sąlygas priimti neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo netyrė, neatliko dėl to jokio įrodymų tyrimo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 324 straipsnio 10 dalį.
Kasatorius teigia, kad teismas netyrė ir priežastinio ryšio tarp R. Ž. veiksmų ir sumažėjusių UAB „F. B.“ pardavimų. Įmonės pardavimų sumažėjimo laikotarpis ir R. Ž. veiksmai, už kuriuos jis nuteistas, nesutampa. Jau nuo 2008 m. įmonė buvo nemoki, negalėjo normaliai vykdyti jokios įprastinės savo veiklos, tą patvirtina 2009 m. gruodžio 10 d. Kauno apygardos teismo nutartis, kuria UAB „F. B.“ iškelta restruktūrizavimo byla. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, tą padaryti atsisakė ir Kauno apygardos teismas.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje sprendžiant dėl veikos pagal BK 211 straipsnį požymių buvimą vadovaujamasi civilinės teisės kriterijais. Pagal šiuos kriterijus apibrėžiama komercinės paslapties sąvoka, nustatoma turtinė žala, taip pat priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos. Taigi nebelieka kriterijų atribojimo, kokiu atveju problemos dėl komercinės paslapties atskleidimo turi būti nagrinėjamos civiline, o kokiu atveju baudžiamąją tvarka. Šioje byloje teismai nagrinėdami bylą žinojo, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (Nr. 2-2364-823/2015) pagal UAB „F. B.“ ieškinį atsakovams R. Ž. ir UAB „K.“ dėl žalos atlyginimo. Šioje byloje iš esmės nagrinėjami tie patys klausimai, t. y. komercinės paslapties atskleidimo bei Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies pažeidimo klausimai. Net ir turėdama duomenis apie šios bylos nagrinėjimą teisėjų kolegija nevertino šios aplinkybės kaip pagrindo konstatuoti, kad ginčą galima išspręsto civiline tvarka. Teismas nepasinaudojo BPK 323 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe sudaryti mišrią teisėjų kolegiją.
Taigi pasak kasatoriaus, teismai neteisingai išaiškino ir taikė BK 211 straipsnį, nes neįrodė, kad realiai buvo paskleisti įmonės komercinę paslaptį sudarantys duomenys, neišsiaiškino, ar jie iš viso buvo paskleisti, neteisingai paskaičiavo įmonės nuostolius ir nenustatė jų tikrosios atsiradimo priežasties. Tirdamas tik tuos įrodymus, kurie pagrindė kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnį, 242 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalė, 324 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato V. Bužinsko kasacinį skundą atmesti.
Pasak prokuroro, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nagrinėjant bylą teismuose nepadaryta. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. Ž. apeliacinį skundą, nurodė tris kriterijus ir išvardijo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, formuojančias teismų praktiką civilinėse bylose dėl komercinės paslapties nustatymo.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų neatlikdamas įrodymų tyrimo, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, papildė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl komercinės paslapties sąvokos, išanalizavo jos požymius, todėl jokių neaiškumų, dėl kurių reikėtų pasitelkti specialistus ar skirti ekspertizes, nėra. Nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301, 324 straipsnio 6 dalis.
Prokuroras nesutinka ir su skundo teiginiais, kad teismai netyrė priežastinio ryšio tarp R. Ž. veiksmų ir atsiradusios žalos. Specialistė nustatė bendrovės negautas pajamas dėl UAB „F. B.“ pirkėjų sumažėjimo ir UAB „K.“ padidėjimo (pirkėjų). Įmonės veikloje negautos pajamos traktuojamos kaip nuostolis. Žymus pajamų, ekonominės naudos sumažėjimas turėjo įtakos blogesniems UAB „F. B.“ rezultatams. Jei iš gaunamų pajamų negalima nusipirkti žaliavų, išmokėti darbo užmokesčio, tai negalima išplėtoti veiklos, tad galiausiai įmonė bankrutuoja. Taigi šiuo atveju žalos negalima tapatinti vien su negautu pelnu. Kita vertus, UAB „F. B.“ pardavimai sumažėjo 4 157 483 Lt. Iš šios sumos išskiriant negautą pelną, jis žymiai viršytų BK 212 straipsnio 1 dalyje nurodytą didelės turtinės žalos sumą (150 MGL), t. y. vis tiek nepanaikintų baudžiamosios atsakomybės. Šioje situacijoje negautas pelnas turėtų įtakos sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, tačiau jis paliktas nenagrinėtas baudžiamojoje byloje ir nagrinėjamas civiline tvarka.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žalingi padariniai kilo dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų, jie nebūtų atsiradę, jeigu nebūtų buvusios nusikalstamos veikos. Teismas išanalizavo R. Ž. veiksmus, bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad didelė turtinė žala UAB „F. B.“ atsirado dėl komercinės paslapties atskleidimo, dėl to kad R. Ž. perdavė komercinės paslapties informaciją konkuruojančiai įmonei. UAB „K.“, panaudojusi gautą informaciją perviliojo UAB „F. B.“ produkcijos pirkėjus, dėl to bendrovė negavo pajamų ir patyrė didelės žalos.
Prokuroras nesutinka su skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus. Šis teiginys grįstas vien tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ne tokias išvadas, kokių tikėjosi nuteistasis. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pasisakė iš esmės visais skunde išdėstytais klausimais ir motyvavo, kodėl juos atmeta. Prokuroro manymu, teismas pagrįstai neskyrė didesnio dėmesio UAB „F. B.“ 2008 m. ekonominei būklei, nes ši aplinkybė neturi ryšio su byla. 2008 m. laikotarpis nebuvo inkriminuotas, todėl neturi reikšmės, kokia bendrovės ekonominė padėtis buvo tais metais. Taip pat nebuvo pagrindo tirti viso kasatoriaus susirašinėjimo su konkurentų įmone, nes tai neturi reikšmės bylos nagrinėjimui. Tuos susirašinėjimus, kurie reikšmingi bylai, teismas plačiai aprašė ir atitinkamai įvertino. Specialisto išvadose pateiktus duomenis teismas pakankamai motyvuotai išdėstė nuosprendyje.
Prokuroras sutinka, kad R. Ž. veiksmai nebuvo priskirti civiliniams santykiams, nustatyti visi būtinieji požymiai pagal BK 211 straipsnį. Įvertinus bylos duomenis, manytina, kad R. Ž. sąmoningai, nesąžiningai, piktybiškai nusikalstamais veiksmais kenkė bendrovės veiklai, dėl to buvo padaryta didelė žala. Veikos pavojingumas pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika.
Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 211 straipsnio taikymo ir kitų kasacinio skundo motyvų
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą už pažeidimus, susijusius su bendrovės komercinių paslaugų apsauga, numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys: 1) drausminė; 2) civilinė 3) administracinė; 4) baudžiamoji. Minėtos atsakomybės rūšys skiriasi viena nuo kitos atsakomybės taikymo pagrindais, poveikio priemonėmis, padariniais, atsakomybės subjektais ir kitais atsakomybės taikymo aspektais. Paprastai bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimų atvejais kompensuoti patirtą žalą taikoma civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 211 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už komercinės paslapties atskleidimą. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam asmeniui, kuris atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta arba kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiajam asmeniui. Taigi, baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali kilti tik tuo atveju, kai, neteisėtai atskleidus komercinę paslaptį, padaroma didelė turtinė žala komercinės paslapties savininkui.
Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 211 straipsnį, svarbu įvertinti būtinus šios nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.
Komercinės paslapties atskleidimo būtinieji objektyvieji požymiai yra dalykas – komercine paslaptimi laikoma informacija, veika – komercine paslaptimi laikomos informacijos atskleidimas, padariniai – didelės turtinės žalos nukentėjusiajam atsiradimas ir priežastinis ryšys tarp šios veikos ir atsiradusios didelės turtinės žalos.
Kolegijos nuomone, BK 211 straipsnyje įtvirtintas požymis ,,komercinė paslaptis“ reiškia, kad turi būti nustatyti informacijos, laikomos komercine paslaptimi, teisiniai pagrindai: 1) parengtas komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašas; 2 ) nustatyti asmenys, kuriems atliekant pareigas gali būti suteikiama teisė susipažinti su informacija, kuri yra komercinė paslaptis; 3) nustatyta tokių asmenų supažindinimo su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis tvarka; 4) šių asmenų atsakomybė už šiuos informacijos atskleidimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „F. B.“ įregistruota juridinių asmenų registre 2004 m. balandžio 16 d. Pagal vieno iš steigėjų liudytojo D. J. parodymus, įmonė pirkdavo ir parduodavo medieną, skirtą pakuoti. Prekes įgydavo Lietuvoje, o parduodavo užsienyje. Reikėjo įgyti prekes pigiau ir brangiau jas parduoti. R. Ž. pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. darbo sutartį su UAB „F. B.“ buvo įdarbintas pirkimų vadovu. Jo darbinės pareigos buvo ieškoti naujų tiekėjų, bendrauti su minėtos bendrovės tiekėjais, teikti jiems reikiamą informaciją, tartis dėl sutarčių sąlygų, daryti brėžinius pagal pirkėjų paklausimus bei juos persiųsti tiekėjams, tikrinti gaminių kokybę. Su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis R. Ž. pasirašytinai buvo supažindintas. Šių taisyklių 5.1 punkte nurodyta, kad dirbančiųjų pareiga saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis. Įmonės ūkine-komercine paslaptimi laikoma buvusių, esamų įmonės klientų ir asmenų, teikusių įmonei komercinius pasiūlymus, duomenys, įskaitant jų adresus ir kontaktinius duomenis, įmonės teikiamų ir ankščiau tiektų kitiems asmenims prekių specifikacijos, kiekiai ir jų kainos, įmonei parduodamų prekių tiekėjų ir buvusių tiekėjų pavadinimai, įskaitant jų kontaktinius duomenis, prekių tiekimo sąlygos, įmonei pervežimo paslaugas teikiančių ir teikusių praeityje įmonių pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, taip pat visi gauti iš kitų asmenų ir bendrovei paruošti komerciniai pasiūlymai, gautos ir pačių paruoštos sutartys, jų šablonai, skaičiavimo programos, brėžiniai bei kita su tuo susijusi informacija.
R. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 211 straipsnį už tai, kad, nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. kovo 26 d. dirbdamas UAB „F. B.“ ir įsipareigodamas neatskleisti ūkinę-komercinę paslaptimi laikomos informacijos, nuo 2009 m. kovo mėnesio ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2010 m. kovo 26 d. bendraudamas su UAB ,,K.“ darbuotojais elektronine ryšio priemone – bendrovei priklausančiu kompiuteriu ir iš jo siųsdamas komercine paslaptimi laikomą informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. sausio 11 d. pradėjęs dirbti UAB ,,K.“ pirkimų vadovu perdavė UAB ,,K.“ darbuotojams UAB „F. B.“ komercine paslaptimi laikomą informaciją, taip padarė UAB „F. B.“ didelę 4 157 483 Lt turtinę žalą.
Nagrinėjamoje byloje teismo nustatyta, kad buvo išsiųsti 54 laiškai galbūt su informacija, kurią įmonės UAB „F. B.“ savininkai priskyrė komercinei paslapčiai, bendrai nurodant informacijos pobūdį, tačiau nesiimant priemonių tiksliai atskleisti, kiek ir kokios informacijos kuriuose laiškuose buvo. Informacijos konkretumas, tikslus įvardijimas atskleidžiant nusikalstamos veikos dalyką tokio pobūdžio bylose yra itin svarbus, nes nuo to priklauso teisingas informacijos vertės vertinimas, kartu tai esminė aplinkybė vėliau teisingai sprendžiant dėl kitų objektyviųjų veikos požymių.
Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo normomis neapibrėžia, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi komercinės paslapties apibrėžimu civilinėje teisėje (CK 1.116 straipsnis). CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Taigi civilinėje teisėje tam, kad informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, reikia, kad ji atitiktų šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša); 2) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-499/2006, 3K-3-303/2011, 3K-3-366/2011 ir kt.).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl BK 211 straipsnio taikymo, privalo patikrinti, ar informacija, kuri buvo atskleista, atitinka komercinės paslapties požymius, t. y. ar turi tikrą ar potencialią komercinę vertę ir atitinka kitus komercinės paslapties požymius. Toks reikalavimas reiškia, kad aiškiai reikia nustatyti, kokia konkrečiai informacija buvo atskleista, patikrinti, ar ta informacija nebuvo laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam, savininkas yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Sprendžiant, ar konfidencialios informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti, vertintinos aplinkybės, kaip tokia informacija buvo apibūdinta, ar ją žinoję darbuotojai buvo informuoti apie tam tikrų duomenų išskirtinę komercinę (gamybinę) vertę, ar ši informacija nebuvo viešai prieinama.
Teisėjų kolegija pažymi, kad formalus informacijos priskyrimas komercinių paslapčių sąrašui nereiškia, jog ši informacija yra komercinė paslaptis. Todėl kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nagrinėjamos bylos kaltinamajame akte komercinės paslapties apibrėžimas ir požymiai nebuvo nurodyti, o sprendžiant informacijos priskyrimo komercinei paslapčiai klausimą neužtenka išvardyti teorinius kriterijus ir formaliai padaryti išvadas, kad informacija laikytina komercine paslaptimi. Šiuo klausimu, kaip minėta pirmiau, turi būti atliekamas išsamus tyrimas ir pateikiama išvada, pagrįsta bylos įrodymų vertinimu.
R. Ž., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 211 straipsnį, pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Ž. kėlė veikos kvalifikavimo klausimus, susijusius su nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymu, išsamiu veikos aplinkybių ištyrimu, t. y. dėl to, kas laikytina komercine paslaptimi ir ar kaltinime nurodyta informacija atitinka komercinės paslapties požymį, taip pat vienu esminiu skundo argumentų buvo didelės žalos ir priežastinio ryšio požymių įrodytumas.
Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šios instancijos teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą (remiantis apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais) turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015 ir kt.).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 4 d. nutartis šių reikalavimų neatitinka.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl komercinės paslapties kriterijų, cituodamas civilinės teisės praktiką, teisingai išskyrė požymius, teisingai nustatė įmonės vidaus teisės aktą, reglamentavusį, kas sudaro komercinės paslapties turinį, tačiau išsamiau neanalizavo, netyrė ir nevertino, ar išsiųstų 54 laiškų galbūt su informacija, kurią įmonės UAB „F. B.“ savininkai priskyrė komercinei paslapčiai, turinys tikrai atitiko būtent Vidaus darbo tvarkos taisyklėse pateiktą informaciją, įvardijamą kaip komercinę paslaptį. Taigi teismas, įvardydamas informacijos pobūdį, jo nesiejo su konkrečiais laiškais, netyrė, kuriuose laiškuose, kokia informacija buvo atskleista, nesukonkretizavo tokios informacijos turinio, nenurodė išsamesnių argumentų, kurie pagrįstų šios informacijos komercinę vertę. Teismas, nors ir padarė išvadą, kad tokia informacija turi didelę komercinę vertę, tačiau tokią išvadą pagrindė tik tuo faktu, kad įmonė dirba kaip tarpininkai, t. y. teorine įmonės darbo specifika, o platesnės motyvacijos dėl to, kas galėtų pagrįsti informacijos komercinę vertę, teismas nenurodė.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas taip pat formaliai atsakė į skundo klausimus dėl didelės turtinės žalos ir priežastinio ryšio požymių. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti specialisto išvada, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, todėl pritaria apylinkės teismo išvadai, kad dėl R. Ž. veiksmų UAB „F. B.“ patyrė didelę turtinę žalą. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas.
Pažymėtina, kad didelės žalos požymis yra būtinasis nagrinėjamos bylos nusikalstamos veikos požymis, neatskiriamai susijęs ir su priežastinio ryšio požymiu. Atsižvelgiant į tai, kokie buvo pateikti apeliacinio skundo argumentai ir iškelti klausimai, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai dėl šių klausimų yra akivaizdžiai neišsamūs ir neatsako į iškeltus skundo klausimus, kurie laikytini esminiais apeliacinio skundo argumentais, nes susiję su būtinųjų nusikalstamos veikos požymių nustatymu. Teismas, konstatuodamas šių požymių buvimą, turi išsamiai įvertinti bylos duomenis, turinčius reikšmės šių požymių konstatavimui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad dėl R. Ž. veiksmų UAB „F. B.“ patyrė 4 157 483 Lt turtinę žalą. Tokia žala teismas laikė UAB „F. B.“ pardavimų sumažėjimą 2010 metais, palyginus su 2008 metais. Teismas tokį žalos dydį nustatė remdamasis 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/34.
Kita vertus, pažymėtina, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtinas sisteminis teisės aiškinimas, kuris suponuoja pareigą atsižvelgti į civilinės teisės suformuotas taisykles. Sprendžiant dėl didelės turtinės žalos požymio, neišvengiamai reikia aiškintis nuostolių sąvoką, kuri yra civilinės teisės reglamentuojamas dalykas, nes asmuo visų pirma teisinius santykius dėl patirtos žalos dėl komercinės paslapties atskleidimo gina civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir, tik esant dideliam veikos pavojingumui, pasiekiančiam nusikalstamos veikos ribas, teisės ginamos baudžiamosios teisės priemonėmis.
Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai susijęs su netiesioginiais nuostoliais (sumažėjęs bendrovės konkurencingumas rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautas pelnas), todėl įrodyti, kad bendrovė patyrė tam tikro dydžio nuostolį, yra gana sudėtinga. Aiškinant ir taikant CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, negautomis pajamomis, kaip nuostoliais, yra laikomas būtent grynasis pelnas, kuris būtų gautas, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, ir kuris turi būti įrodomas pagal procesiniame įstatyme įtvirtintas taisykles (CPK 178, 185 straipsniai). Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais (perviliojant darbuotojus bei pasinaudojant komercine paslaptimi), atlyginimo. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad teismas ieškovo patirtos žalos dydį turi nustatyti vadovaudamasis būtent grynojo pelno kriterijumi, bet ne visomis (tikėtinomis) pajamomis, kurias ieškovas (galbūt) būtų gavęs, jeigu minėtos sutartys nebūtų nutrauktos su ieškovu ir sudarytos su atsakovu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015). Taigi teismų praktika civilinėse bylose dėl nesąžiningos konkurencijos formuoja taisyklę, kad nuostolių dydis nustatomas vadovaujantis grynojo pelno kriterijumi, pagal kurį grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).
Nagrinėjamoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių ištirti ir nustatyti, kas tiksliai sudaro patirtos žalos dydį, o nenustačius tikrojo žalos dydžio, negalima teigti, jog tokia žala buvo didelė, tai tik prielaida.
Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio požymį pirmosios instancijos teismas aptarė vienu sakiniu nurodydamas, jog nekyla abejonių, kad didelė turtinė žala UAB „F. B.“ atsirado dėl komercinės paslapties atkleidimo, kai R. Ž. perdavė komercinės paslapties informaciją konkuruojančiai įmonei. Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo iš esmės nesprendė, tiesiog pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kuri buvo grindžiama minėto specialisto išvada.
Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, taigi rėmimasis vien tik specialisto išvada nėra pakankamas ir atskirais atvejais gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pažymėtina ir tai, kad pačioje specialisto išvadoje nurodyta, jog priežastinio ryšio nustatymas tarp pajamų ir galbūt neteisėtų veiksmų, nėra ūkinės finansinės veiklos dokumentinio tyrimo specialisto kompetencija (T. 9, b. l. 39). Apeliaciniame skunde buvo nurodomi ir kiti duomenys (pvz., įmonės restruktūrizavimo procesas, jo priežastys ir eiga), galėję turėti įtakos sumažėjusiam įmonės pelningumui, tačiau teismas šiuos argumentus ignoravo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neatskleisdamas veikos pagal BK 211 straipsnį požymių, neišdėstydamas motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo motyvų, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnių pažeidimus. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstos nutarties priėmimas, motyvuotų išvadų dėl nusikalstamos veikos požymių atkleidimo nebuvimas – turi būti ištaisytos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Eligijus Gladutis
Viktoras Aidukas