BK 189-1: Neteisėtas praturtėjimas. Tai, kad turto atsiradimo konkrečios aplinkybės nustatytos nebuvo, veikai kvalifikuoti pagal BK 189-1 straipsnį netrukdo, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjimo dalykas, o įrodinėjamas teisėtų pajamų šaltinių nebuvimas. Baudžiamoji byla Nr. 2K-147-697/2020

Baudžiamoji byla Nr. 2K-147-697/2020

Teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. (V. Ž.) gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus ir išteisintosios I. L. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

1. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 12 d. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams, 199² straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 29 d. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 189¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 29 d. epizodas) ir 199 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 12 d. epizodas) ir 1891 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams;

1. L. – pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio (7532 Eur) bauda.

Konfiskuoti 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu garaže (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paimti 47 000 Eur, saugomi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) Ignalinos rinktinėje, Vilniaus g. 76, Ignalinoje, ir 29 vnt. Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksinių monetų, saugomų VSAT prie LR VRM Finansų skyriaus kasoje, Savanorių pr. 2, Vilniuje.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalis, kuria I. L. nuteista pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: I. L. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis: iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl V. Ž. nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199² straipsnio 1 dalyje, pašalintos nurodytos aplinkybės (nagrinėjamu atveju neaktualu).

1. Ž. sumažintos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos: pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2015 m. spalio 12 d. nusikalstama veika) – iki dvejų metų, 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (2015 m. spalio 29 d. nusikalstama veika) – iki dvejų metų, 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 6 d. redakcija) – iki dvejų metų šešių mėnesių, 189¹ straipsnio 1 dalį – iki vienerių metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes apimant ir iš dalies sudedant, V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, V. Ž. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti S. Ž. (S. Ž.), G. S. ir D. K., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

1. Bylos esmė
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Ž. ir I. L. nuteisti pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai praturtėjo: veikdami bendra tyčia, nuo 2014 m. vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančiame garaže, nuosavybės teise turėjo didesnį nei 500 MGL vertės turtą – 47 000 Eur grynaisiais pinigais ir 29 auksines monetas (7517,09 Eur vertės), bendros 54 517,09 Eur vertės, žinodami, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes V. Ž. ir I. L. nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų. Šį turtą 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu paėmė VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės pareigūnai.
3. V. Ž. taip pat nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 199² straipsnio 1 dalį, tačiau dėl nuteisimo už šias nusikalstamas veikas kasacine tvarka nesiskundžiama.

 

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. L. ir V. Ž. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinius skundus, be kita ko, išteisino I. L. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Teismas šį sprendimą priėmė vadovaudamasis tuo, kad byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad I. L. vertėsi neteisėta ar nusikalstama veika, dalyvavo kartu su nuteistuoju V. Ž. gabenant cigarečių kontrabandą, disponavo akcizinėmis prekėmis – cigaretėmis, žinojo apie nuteistojo V. Ž. neteisėtą veiklą ir iš to gavo pajamų ar apskritai buvo kratos metu rastų vertybių savininkė.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas Eugenijus Markevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius nurodo:

4.1. Teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, kaltę grindė prielaidomis, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą nekaltumo prezumpcijos principą, apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, V. Ž. nuteisė nenustatę visų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

4.2. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintu kaltu padarius BK 1891 straipsnyje nurodytą nusikaltimą neabejotinai turi būti nustatyta, jog: 1) asmuo turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turto, 2) šis turtas asmens negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis ir 3) šį turtą asmuo įsigijo po šio baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2014, 2K-P-93/2014, 2K-274-511/2015).

4.3. Byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų apeliacinės instancijos teismo išvadas, jog kratos metu rasti grynieji pinigai ir visos 29 auksinės monetos priklauso V. Ž. ir šis turtas gautas iš neteisėtos veiklos, t. y. disponavimo akcizinėmis prekėmis. I. L. viso proceso metu davė nuoseklius ir logiškus parodymus, kad jai priklauso minėti grynieji pinigai ir 15 auksinių monetų, kuriuos įgijo pasiskolindama iš draugų, padovanojo artimi giminaičiai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo I. L. parodymais, jos su L. V. ir R. M. sudarytų paskolų sutartimis, įsiteisėjusiomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. e2SP-10365-727/2018) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. eL2-22458-994/2018), liudytojų R. M., G. L., B. L. (buvusi pavardė M.) ir L. V. parodymais. Vien aplinkybė, kad V. Ž. anksčiau buvo baustas administracine tvarka dėl neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis, o nagrinėjamoje byloje nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, savaime nepatvirtina, jog minėtas turtas gautas iš šių veikų, – jis nenuteistas už tai, kad realizavo ar planavo realizuoti gabentas cigaretes ir gavo iš to materialinės naudos.

4.4. Kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu, šio nusikaltimo dalyku pripažįstamas ne visas to asmens įgytas turtas, tačiau tik ta turto dalis, kuri negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, todėl šios kategorijos bylose turi būti įrodinėjama, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-75/2014).

4.5. V. Ž. teisme parodė, kad nors jis oficialiai niekur nedirbo (išskyrus nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. – UAB E.), tačiau nuo 2010 iki 2014 m. vertėsi automobilių verslu, iš kurio gautų pajamų nedeklaravo, taigi pajamų turėjo ir dalį jų galėjo susitaupyti. Teismai nenustatė, kiek V. Ž. iš šio verslo galėjo gauti pajamų. Teismai iš esmės vadovavosi Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės išvada dėl V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos (toliau – Išvada). Tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) specialistei atliekant tyrimą buvo selektyviai pateikta ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, nepateiktos įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis patvirtinti I. L. paskolų sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo faktai. Išvada surašyta, neįvertinus bylos dokumentų visumos, todėl ji negali būti laikoma neabejotinu kaltės įrodymu.

4.6. Nors baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą galima tik įsigaliojus BK 1891 straipsnio nuostatoms, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-P-169-222/2017), pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, kada įgytas minėtas turtas. Apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, kad byloje nėra įrodymų, jog šis turtas galėjo būti įgytas anksčiau nei 2010 m., ir V. Ž. veikos aplinkybės leidžia teigti, kad jis įgytas po 2010 m. (2010 m. rugsėjo mėn., 2014 ir 2015 m. paskirtos nuobaudos už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis), nesiėmė priemonių nustatyti, kokia turto dalis buvo įgyta iki įstatymo įsigaliojimo ir ar turtas negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visas rastas turtas priklauso ne I. L., o V. Ž., kuris šiame teisme parodė, kad žinojo, kur yra laikomas minėtas turtas, kurį jis pats užkasė garaže esančioje slėptuvėje, žinojo, kaip supakuotas, kokio nominalo kupiūros, pats pirko auksines monetas, kad jie su I. L. yra sugyventiniai, turi nepilnametį sūnų, tačiau bendro ūkio neveda; kad žinojo apie I. L. planus statyti namą, dėl to ji iš draugų ir artimųjų skolinosi pinigus. Teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringos: išteisinęs I. L., viena vertus, didžiąja bylos įrodymų dalimi nesivadovavo, kita vertus, konstatavo, jog kitų byloje aptartų įrodymų visuma paneigia V. Ž. parodymus, tačiau tokių įrodymų nenurodė.

4.8. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018).

4.9. V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu buvo vertinamos ir analizuojamos jų pajamos ir išlaidos iki 2015 m. lapkričio 6 d. Atsakydama į Išvados 4 klausimą, VMI specialistė konstatavo, kad V. Ž. ir I. L. neturėjo (neužteko) tiek pajamų, kad galėtų įgyti kratos metu rastą turtą. Ši išvada negali būti laikoma objektyviu įrodymu sprendžiant, ar V. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes ji nėra išsami, neįvertintos nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. L. pateiktos įsiteisėjusios teismų nutartys, patvirtinančios jos sudarytas paskolos sutartis su R. M. ir L. V.. Be to, Išvadoje pateiktos išvados yra prieštaringos: atsakant į 4 klausimą (Išvados 34 1.) nurodoma, kad tyrimo metu nustatyta, jog 47 000 Eur – I. L. gautos pajamos, kurių gavimo šaltiniai tyrimo metu nenustatyti ir nepagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais; I. L. gavo 47 000 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurios nebuvo apmokestinamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytu pajamų mokesčio tarifu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad jau tyrimo metu buvo nustatyta, jog rasti 47 000 Eur priklauso būtent I. L., o ne vienam V. Ž. ar jiems bendrai. Toliau Išvadoje jau teigiama, kad V. Ž. ir I. L. iš atlyginimo, individualios veiklos, pardavus ar perleidus turtą iš trečiųjų asmenų gautų pajamų neužteko nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. turėtam turtui įgyti. Iš šių išvadų jau galima suprasti, kad grynieji pinigai priklausė ir V. Ž.. Taigi byloje susiklosto situacija, kad, vadovaujantis Išvada, V. Ž. yra nuteistas neteisėtai praturtėjęs 47 000 Eur, nors faktiškai šie pinigai priklauso I. L., kuri yra išteisinta.

4.10. I. L. teigė, kad 47 000 Eur ir 15 vienetų auksinių monetų priklauso jai. Mokestinio patikrinimo metu I. L. už tai, kad ji teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo kratos metu rastų grynųjų pinigų, buvo paskirta bauda ir apskaičiuota papildomai į valstybės biudžetą sumokėti delspinigius bei gyventojų pajamų mokestį. I. L. pasinaudojo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas, t. y. mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, ir teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo kratos metu rastus pinigus bei dalį, t. y. 15 vienetų, auksinių monetų.

4.11. Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nustatyta, kad tarp I. L. ir jai paskolas suteikusių asmenų susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai ir ji pasiskolintus pinigus privalo grąžinti. Pirmosios instancijos teismas šių teismų nutarčių nevertino, o apeliacinės instancijos teismas, jas vertindamas, deklaratyviai nurodė, jog civilinėje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės (išankstinės) galios sprendžiant asmens kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje. Tačiau, atsižvelgus į BPK 20 straipsnio nuostatų išaiškinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-628/2018, 2K-67-699/2018, 2K-138-689/2019), minėtos teismų nutartys, kuriomis buvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, taip pat liudytojų parodymai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į visų bylos aplinkybių bei įrodymų kontekstą, ir jie įrodo, jog minėtų pinigų ir dalies auksinių monetų savininkė yra I. L.. Atsižvelgus į I. L. elgesį, būtų nelogiška teigti, kad ji, iš tikrųjų nebūdama pinigų savininkė, teiktų byloje duomenis apie sudarytas paskolos sutartis, sudarinėtų taikos sutartis, kreiptųsi į teismą dėl jų tvirtinimo ar tikslintų ir pateiktų VMI mokesčių deklaracijas, t. y. rūpintųsi pinigais kaip savais. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad minėtas turtas priklauso V. Ž. ir jis įgytas iš neteisėtos veiklos, disponavimo akcizinėmis prekėmis – cigaretėmis, yra paremtos prielaidomis, nevertinant, kokias pajamas ir kada jis gavo iš automobilių verslo, nenustatant, kokia rasto turto dalis buvo įgyta teisėtomis pajamomis ir ar visas turtas buvo įgytas po baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo.

4.12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas, kuris įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Europos Žmogaus T. T. (toliau – EŽTT) 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją ir kt.; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-429/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams). Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014, 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016).

4.13. Teismams nenustačius, kada buvo įgytas minėtas turtas ir kokia jo dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, o vadovaujantis tik abstrakčiomis datomis ir administraciniais teisės pažeidimo protokolais, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos ir iš jos išplaukiantis in dubio pro reo principas.

 

4.14. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl esminių V. Ž. apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229-222/2017, 2K-227-719/2018). Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė privalomų inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, t. y. laiko, kada buvo įgyti minėti pinigai bei auksinės monetos, ir kokia konkrečiai šio turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir ši dalis viršija 500 MGL. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl laiko, kada buvo įgytas minėtas turtas, paremtos prielaidomis, prieštaringais nuteistojo ir I. L. parodymais. Teismas nesiėmė priemonių objektyviai nustatyti, kokias pajamas V. Ž. gaudavo iš vykdyto verslo ir ar tų pajamų dalis negalėjo būti kratos metu rastuose piniguose. Nagrinėjant bylą teisiškai reikšmingų faktų nustatymas ir vertinimas, tiesos nustatymas suponuoja teisingumo vykdymą (BPK 6 straipsnis), o siekdamas tai įgyvendinti teismas baudžiamajame procese turi aktyviai veikti (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229-222/2017).

5. Kasaciniu skundu išteisintosios I. L. gynėjas advokatas Algis Lukoševičius prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio dalį: dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį ir 47 000 Eur bei 29 vnt. Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksinių monetų, paimtų 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu garaže, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir saugomų VSAT prie LR VRM Finansų skyriaus kasoje, Savanorių pr. 2, Vilniuje, konfiskavimo; V. Ž. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti; grąžinti I. L. 47 000 Eur ir 15 vnt. Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksinių monetų, V. Ž. – 14 vnt. Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksinių monetų. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 1891 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 331 straipsnio nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą, nukrypo nuo teismų praktikos.

5.2. I. L. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 47 000 Eur ir 15 iš 29 auksinių monetų yra jos teisėtai įgyti pinigai, o ne jos buvusio sugyventinio nuteistojo V. Ž., nurodė, iš kur šį turtą gavo: 2009 m. jos tėvas S. L. padovanojo 10 000 Lt (2896,20 Eur); ji ir paskolos davėjas L. V. sudarė 2012 m. vasario 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas paskolino 28 962 Eur (100 000 Lt), iš jų 20 273,40 Eur (70 000 Lt) gavo banko pavedimu, o 8688,60 Eur (30 000 Lt) – grynaisiais; 2012 m. gegužės mėn. jos brolis G. L. padovanojo 7240,50 Eur (25 000 Lt); ji ir paskolos davėja R. M. sudarė 2013 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja paskolino 20 273,40 Eur (70 000 Lt); jos močiutė L. D., gyvenusi Ukrainoje, paliko dalį palikimo – 20 000 JAV dolerių. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai L. V., R. M., G. L., B. L., taip pat įsiteisėjusios: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis (civilinė byla Nr. e2SP-10365-727/2018), kuria patvirtintos aplinkybės, jog R. M. ir I. L. sudarė 2013 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį, susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis (civilinė byla Nr. eL2-22458-994/2018), kuria patvirtintos aplinkybės, kad L. V. ir I. L. sudarė 2012 m. vasario 20 d. paskolos sutartį ir kad ji ir L. V. paveldėtoja B. L. susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų ir terminų.

5.3. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad liudytojai R. M., B. L. ir G. L. yra I. L. artimieji ir draugai, negali suponuoti išvados, kad jų parodymai yra nepatikimi ir turi būti vertinami kritiškai. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus, nepateikdamas konkrečių duomenų, jog šie parodymai būtų melagingi. Jų parodymus patvirtina įsiteisėjusios teismo nutartys, kuriomis apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo, o tik deklaratyviai nurodė, jog civilinėje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios sprendžiant asmens kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje. Prielaidomis grindžiamos teismo išvados, kad paskolų sutartys, sudarytos I. L. su R. M. ir L. V., yra fiktyvios, sudarytos neketinant jų vykdyti, o siekiant pateisinti garaže rastus pinigus, kad jose nebuvo aptarti klausimai, susiję su palūkanų mokėjimu ar kitų garantijų numatymu dėl pinigų grąžinimo, jos yra nenaudingos paskolų davėjams.

5.4. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad civiliniuose santykiuose galiojantis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių subjektams pasirinkti ir sudaryti tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai. Kilus ginčui dėl tam tikros sutarties vykdymo, tai, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja susiklosčiusius šalių teisinius santykius, lemia ne sutarties pavadinimas ar forma, o jos turinys, kuriame išdėstytos šalių teisės ir pareigos, sutarties sąlygos, kurios teisiškai kvalifikuojamos kaip būdingos tam tikrai Civiliniame kodekse reglamentuojamai sutarčių rūšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/313/2015).

5.5. Taigi sandorių šalys yra laisvos pasirinkti tokį sutarties sudarymo būdą, kuris labiausiai atitiktų jų interesus. Liudytojai R. M. ir L. V. parodė, kad jie neprieštaravo tokių paskolų sutarčių sudarymui ir patys nusprendė, kaip ir kokiu būdu I. L. grąžins pasiskolintus pinigus, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šalys pasirinko jiems tinkamiausią variantą dėl savo interesų užtikrinimo. Vien tai, kad paskolos sutartyse nebuvo nustatytos sąlygos dėl palūkanų mokėjimo ar pinigų grąžinimo, nesudaro pagrindo teigti, kad jos buvo fiktyvios. Minėtos įsiteisėjusios teismo nutartys patvirtina, kad tarp I. L. ir R. M. bei L. V. susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai.

5.6. Bylose dėl neteisėto praturtėjimo turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-100-222/2015, 2K-87-719/2019).

5.7. Remiantis BK 190 straipsnio 2 dalimi, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. I. L. neneigė, kad minėtų pinigų teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo atsakingoms institucijoms. Pažymėtina, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą byloje valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro iniciatyva administracine tvarka VMI dėl I. L. atliko mokestinį patikrinimą ir jai paskyrė baudą, apskaičiavo papildomai sumokėti gyventojų pajamų mokestį ir delspinigius. Nors I. L. pasinaudojo Mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybe patikslinti mokesčio deklaraciją ir VMI pateikė patikslintas mokesčių deklaracijas už aktualų laikotarpį, t. y. deklaravo iš individualios veiklos gautas lėšas, taip pat deklaravo iš liudytojų R. M., L. V., G. L. atitinkamai pasiskolintus ir dovanotus pinigus, tačiau esant mokestiniam patikrinimui patikslintos deklaracijos buvo nepatvirtintos. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino.

5.8. Apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2014, 2K-201-1073/2018).

5.9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo bylos įrodymais ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra patikimų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių minėto turto šaltinius, nenurodė, kokie įrodymai paneigia I. L. parodymus ir kitus įrodymus, patvirtinančius, kad 47 000 Eur ir 15 auksinių monetų priklauso jai. Taip teismas pažeidė BPK 331 straipsnį.

5.10. Padarius prielaidą, kad 47 000 Eur ir 15 auksinių monetų galimai negali priklausyti ir (ar) nepriklauso I. L., byloje turėjo būti įrodyta, kad šis turtas priklausė V. Ž. ir jį šis neteisėtai įgijo po 2010 m. gruodžio 11 d. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai, remdamasis vien tuo, kad V. Ž. yra nuteistas ir dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, jo pragyvenimo šaltinis buvo pajamos, gautos galimai iš neteisėtos veiklos, nurodė, kad jis yra rasto turto savininkas. Teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, iš esmės įrodinėjimo naštą perkėlė I. L. ir V. Ž.. Teismo nurodytos aplinkybės, kad V. Ž. jau po 2010 m. buvo baustas administracine tvarka už neteisėtą disponavimą akcizinėmis prekėmis, savaime neįrodo, jog minėtas turtas buvo įgytas po 2010 m. gruodžio 11 d. Nors nuteistasis parodė, kad jis oficialiai nedirbo, tačiau vertėsi automobilių prekyba ir tokios veiklos bei gautų pajamų nedeklaravo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino, jog būtent iš šios veiklos nuteistasis dalį gautų pajamų galėjo susitaupyti arba įgyti iki 2010 m. gruodžio 11 d. (V. Ž. pripažino, kad dalis rastų monetų priklauso jam). Esant prieštaravimų dėl rastų pinigų įgijimo momento ir abejonių dėl nuteistojo galimybės įgyti turtą iš kitos veiklos, nesusijusios su neteisėtu disponavimu cigaretėmis, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesiėmė procesinių veiksmų nustatyti, kokia turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis ir ar ji viršija įstatyme nustatytą 500 MGL vertę.

5.11. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad įsiteisėję teismų sprendimai privalomi ir kitiems teismams.

5.12. Teismai, pažeisdami Teismų įstatymo 9 straipsnį, nepagrįstai ignoravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. birželio 4 d. nutartis, neabejotinai patvirtinančias I. L. sudarytas paskolos sutartis ir jos gautų lėšų įsigijimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino I. L. ir V. Ž., liudytojų G. L., L. V., B. L. ir R. M. parodymus, nenurodė, kokioms aplinkybėms prieštarauja minėtos teismo nutartys, ir nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis prielaidomis, konstatavo, kad minėto turto savininkas yra tik V. Ž., taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą.

 

5.13. Įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Vadovaujantis šiuo principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014, 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016).

5.14. Apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai lėmė I. L. teisių pažeidimą, nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendžio dalies dėl I. L. priklausančio ir teisėtomis priemonėmis įgyto turto konfiskavimo priėmimą.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus ir išteisintosios I. L. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

6.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išvadas, kad realiai I. L. nebuvo sudariusi paskolos sutarčių su R. M. ir L. V., todėl teisėtomis pajamomis negali pagrįsti jai ir V. Ž. inkriminuoto neteisėto praturtėjimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad paskolos sutartys tarp I. L. ir L. V., I. L. ir R. M. buvo sudarytos fiktyviai, realiai neketinant vykdyti jose nurodytų sąlygų, o siekiant pateisinti 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu rastus ir paimtus pinigus, kad 47 000 Eur bei 29 auksinės monetos buvo įgyti kitomis aplinkybėmis (iš kitų šaltinių), nei nurodė I. L.. Gynybos pateiktos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. birželio 4 d. nutartys (kasatorių teigimu, patvirtinančios minėtus I. L. sudarytus sandorius) nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios vertinant įrodymus ir taikant baudžiamąjį įstatymą. Civiliniame procese teismas nesigilino į aplinkybes, ar iš tiesų sandoriai (2013 m. gruodžio 19 d. tarp I. L. ir R. M. bei 2012 m. vasario 20 d. tarp I. L. ir L. V.) įvyko ir galėjo įvykti, netyrė aplinkybių, ar R. M. ir L. V. jų sudarymo laiku turėjo lėšų, kurias neva paskolino I. L., be to, nėra ir paskolų sutarčių originalų. Pažymėtina, kad civiliniame procese faktinių aplinkybių įrodinėjimui keliami visiškai kitokie kriterijai ir reikalavimai nei baudžiamajame procese. Pagal teismų praktiką civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyvios tiesos, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių nagrinėjimo dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3371/2011, e3K-3420-969/2015, e3K-3-201-695/2018, e3K-3-531-248/2018). Nors apeliacinio proceso metu I. L. pateikė metines pajamų deklaracijas už 2013–2018 metų laikotarpį, mėgindama pagrįsti minėtą turtą kaip priklausantį jai, tačiau 2019 m. kovo 29 d. teismo posėdyje specialistė V. Grybauskienė pateikė VMI duomenų išrašus, kad I. L. pateiktos deklaracijos nebuvo priimtos, ir dar kartą patvirtino nagrinėjamoje byloje pateiktą išvadą, jog I. L. ir V. Ž. teisėtomis pajamomis negali pagrįsti minėto turto.

6.2. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 1891 straipsnį nepakanka nustatyti didesnės kaip 500 MGL vertės turto turėjimo, reikia nustatyti, kad turtas įgytas neteisėtai, t. y. kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentais nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tokia išvada nagrinėjamoje byloje yra gauta ir teismų nuosprendžiuose aptarta. Nors specialisto išvada – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018). Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs įrodymų visumą, nusprendė, kad neteisėtomis pajamomis įgytas minėtas turtas priklausė vienam nuteistajam V. Ž., todėl panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl I. L. nuteisimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino I. L. viso proceso metu duotus parodymus, kadangi ji iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o 2016 m. sausio 26 d. davė parodymus po V. Ž. 2016 m. sausio 8 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, kurios metu šis jau tvirtino, kad 47 000 Eur ir dalis monetų priklauso I. L.. Be to, V. Ž. ir I. L. daug metų kartu gyvena viename bute, turi bendrą vaiką, todėl I. L. tiek dėl asmeninių – šeiminių paskatų, tiek dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuota duoti sau ir V. Ž. palankius parodymus, siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės ir turto konfiskavimo. Taip pat pagrįstai kritiškai įvertinti liudytojų – I. L. artimų asmenų ir draugų – parodymai, kaip prieštaraujantys įrodymams, gautiems iš nepriklausomų šaltinių. Tai, kad teismai kitaip vertino byloje ištirtus įrodymus, nei priimtina kasatoriams, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kadangi įrodymų vertinimas pagal BPK 20 straipsnio nuostatas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra laikomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, jeigu nuosprendis ar nutartis pakankamai motyvuoti ir jame nėra esminių prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-150/2014 ir kt.).

 

6.3. Atmestini kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai atliko savo pareigas išsamiai patikrinti bylą ir atsakyti į visus apeliaciniame skunde keliamus klausimus, padarytas išvadas dėl nuteistojo V. Ž. kaltės pagrindė išsamiai nepatikrintais bei prieštaringais įrodymais ir padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, paskelbė I. L. gynėjo pateiktus dokumentus: Valstybinei mokesčių inspekcijai I. L. pateiktų turto ir gyventojų pajamų deklaracijų nuorašus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį (kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp I. L. ir R. M. dėl 2013 m. gruodžio 19 d. neatlygintos paskolos sudarymo) ir 2018 m. birželio 6 d. nutartį (kuria patvirtinta taikos sutartis tarp I. L. ir B. L. – L. V. teisių ir pareigų perėmėjos), kitus šių civilinių bylų dokumentus, papildomai apklausė byloje specialisto išvadą pateikusią VMI specialistę V. Grybauskienę, liudytoją R. M., nuteistąjį V. Ž. ir I. L., perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus V. Ž. parodymus, atmesdamas gynybos prašymus paskirti finansinę ekspertizę ir atlikti kitus procesinius veiksmus. Nuteistojo V. Ž. gynėjo ir I. L. gynėjo apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai pasisakant dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog 47 000 Eur ir 29 auksinės monetos buvo įgyti anksčiau negu 2010 m. Teismo vertinimu, V. Ž. parodymai šiuo požiūriu prieštaringi (pinigus kaupė visą savo gyvenimą – 29 vnt. auksinių monetų įsigijo apie 2013 m., pinigai, kaip ir dalis monetų, priklauso I. L., o jos prašymu litus palaipsniui keitė į eurus prieš pat euro įvedimą ir po jo), tuo tarpu I. L. nurodė aplinkybes, kad didžioji dalis turto buvo įgyta nuo 2012 m. Tačiau bylos duomenys teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad minėtas turtas buvo įgytas jau po 2010 m.: byloje yra užfiksuotos V. Ž. paskirtos keturios administracinės nuobaudos už disponavimą neapmokestintomis cigaretėmis, anksčiausia 2010 m. rugsėjo 30 d., vėlesnės – 2014 ir 2015 metais. Tai leido teigti, kad paskutinius kelerius metus iki 2015 m. lapkričio 6 d. kratos V. Ž. savo pajamas sistemingai gavo iš šaltinių, nepagrįstų teisėtomis pajamomis. VMI 2017 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 21.73-32)363-9 konstatuota, kad V. Ž. per 1990 m. kovo 11 d. – 2010 m. gruodžio 11 d. laikotarpį gavo 1770 Lt pajamų (iš jų – 976 Lt kito turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų (2006 m.) ir 794 Lt išmokų iš Vilniaus darbo biržos (2000 m.)), o per tą patį laikotarpį patyrė 109 637 Lt išlaidų; 1994 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu patirtoms išlaidoms grynaisiais pinigais padengti V. Ž. gavo 105 821 Lt (19 689 Lt 1994–1999 m. + 4920 Lt 2000 m. + 29 520 Lt 2001–2005 m. + 51 692 Lt 2006 m. – 2010 m. gruodžio 11 d.) kitų pajamų iš nenustatytų GPMĮ įtvirtinta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Šie specialisto išvados duomenys rodo, kad, įvertinus visumą bylos duomenų, V. Ž. iki 2010 m. gruodžio 11 d. sukaupti turto (ar jo dalies), kuris buvo rastas kratos metu, negalėjo.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį yra baustinas V. Ž., įvertinęs, kaip minėta, duomenis apie tai, kad V. Ž. buvo baustas keturis kartus administracine tvarka už neteisėtą disponavimą cigaretėmis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, taip pat – už neteisėtą buvimą valstybės sienos apsaugos zonoje, o nagrinėjamoje byloje jis nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nors kratos metu rasto turto atsiradimo aplinkybės nustatytos nebuvo, kvalifikuoti V. Ž. veiką pagal BK 1891 straipsnį tai netrukdo, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjamas, įrodinėjamas teisėtų pajamų šaltinių nebuvimas. Pagal Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimą tokia straipsnio konstrukcija konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui neprieštarauja. Nepagrįsti I. L. gynėjo skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto BPK 331 straipsnio nuostatų pažeidimo, nes teismas išsamiai pasisakė, kodėl kritiškai įvertina liudytojų G. L., J. D., B. M., L. V., R. M. ir išteisintosios I. L. parodymus, padarydamas pagrįstą išvadą, kad byloje nėra patikimų, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų I. L. parodymus apie minėto turto šaltinius.

 

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

7. Nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus ir išteisintosios I. L. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp proceso šalių, kai preziumuojamas neteisėtas praturtėjimas, ir BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymo

 

8. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalies dispoziciją už neteisėtą praturtėjimą atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tokio pobūdžio veiksmai buvo kriminalizuoti atsižvelgiant į nacionalinės teisės poreikius kovoti su organizuotu bei sisteminiu nusikalstamumu, užkertant kelią asmenims gauti ir legalizuoti iš nusikalstamų šaltinių – narkotikų, kontrabandos, prekybos žmonėmis, korupcinių bei kitų nusikaltimų, susijusių su neteisėtu praturtėjimu, gaunamą turtą. Toks teisinio reguliavimo būtinumas patvirtintas ir Lietuvos valstybės kaip tarptautinio subjekto įsipareigojimuose Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ratifikuotose konvencijose, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose bei kituose tarptautiniuose teisės aktuose.
9. Pateiktuose kasaciniuose skunduose yra ginčijama kratos metu V. Ž. priklausančiame garaže, registruotame nepilnamečio sūnaus vardu, surasto turto neteisėta kilmė, teigiant, kad jis įgytas teisėtai ir priklauso I. L., bei tvirtinant, kad bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nesurinkta patikimų duomenų, jog tas turtas buvo įgytas iš V. Ž. neteisėtos veiklos, teigiant, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nenustatė šiai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių.
10. Nesutiktina su kasacinių skundų teiginiais, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, kaltę grindė prielaidomis, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą nekaltumo prezumpcijos principą, o apeliacinės instancijos teismas – ir BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nuteisdamas V. Ž. nenustatęs visų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Taip pat nesutiktina su skundų teiginiais, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų apeliacinės instancijos teismo išvadas, jog kratos metu rasti grynieji pinigai ir visos 29 auksinės monetos priklauso V. Ž. ir šis turtas gautas iš neteisėtos veiklos, t. y. disponavimo akcizinėmis prekėmis.
11. Lietuvos teismų praktikoje aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, taikymo ypatumus atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-P-100-222/2015, 2K-87-719/2019).
12. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei tinkamai, remdamasis įstatymo reikalavimais, įvertino byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo apsiribota vien pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų išnagrinėjimu – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vykdydama rungtyniško bylos proceso reikalavimus, atliko bylos įrodymų tyrimą, pagal nuteistųjų prašymus išnagrinėjo byloje pateiktus dokumentus, apklausė liudytoją R. M., finansų srities specialistę, pateikusią išvadą. Nepagrįsti kasacinių skundų teiginiai, kad I. L. viso proceso metu davė nuoseklius ir logiškus parodymus, kad jai priklauso minėti grynieji pinigai ir 15 auksinių monetų, kuriuos įgijo pasiskolindama iš draugų bei padovanojo artimi giminaičiai. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo nuteistojo V. Ž. ir išteisintosios I. L. parodymus, duotus bylos nagrinėjimo teisme ir ikiteisminio bylos tyrimo metu, juos palygino tarpusavyje. Teismas pagrįstai konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo V. Ž. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nuteistojo V. Ž. parodymai, duoti 2015 m. lapkričio 13 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose nuteistasis parodė, kad garaže rasti ir paimti pinigai (apie 50 000 Eur) bei auksinės monetos priklauso jam, šiuos pinigus taupė visą savo gyvenimą. Taip pat V. Ž. nurodė, kokio nominalo buvo kupiūros ir kokia valiuta, kaip buvo supakuoti pinigai ir auksinės monetos, jų kiekis, kainos ir sumos buvo užrašyti popieriaus lape, kuris buvo įdėtas kartu, tai atitiko kratos metu nustatytas aplinkybes. V. Ž. nurodė, kada pirko auksines monetas, parodė, kad garažu naudojosi tik jis, niekam garažo nenuomojo, juo daugiau niekas nesinaudojo, vienintelis V. Ž. turėjo nuo jo raktus. Kitos apklausos metu nuteistasis V. Ž., 2015 m. gruodžio 10 d. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neigė, kad jam priklauso garaže rasti pinigai. Apklausos pradžioje nuteistasis nurodė, kad šie pinigai yra bendri jo ir jo sugyventinės I. L., su kuria gyvena kartu jau dešimt metų ir veda bendrą ūkį. Vėliau V. Ž. nurodė, kad 47 000 Eur priklauso I. L., o jis už savo pinigus – 15 000 Lt nupirko dalį rastų auksinių monetų, o kitą monetų dalį nupirko už I. L. duotus pinigus. V. Ž. taip pat nurodė, kad oficialiai per visą savo gyvenimą niekur nedirbo, nuo 2000 m. iki 2014 m. užsiėmė automobilių pirkimu ir pardavimu, savo veiklos Mokesčių inspekcijoje neregistravo. Vėlesnėse apklausose 2016 m. sausio 8 d. ir 2017 m. gegužės 11 d., taip pat apklausiamas teisme V. Ž. tvirtino, kad pinigai priklausė I. L., tik dalis auksinių monetų buvo nupirkta už jo pinigus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nuteistasis V. Ž. teisme negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl pakeitė savo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jog garaže rasti ir paimti pinigai bei auksinės monetos priklauso jam.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atliko išsamią išteisintosios I. L. parodymų analizę. Apklausiama pirmą kartą 2015 m. lapkričio 6 d. I. L. atsisakė duoti parodymus, nors ji dalyvavo 2015 m. lapkričio 6 d. atliekant kratą garaže ir matė, kaip buvo surasti pinigai bei auksinės monetos, todėl jai buvo žinomas pinigų bei auksinių monetų suradimo faktas. Be to, vertinant jos parodymus svarbu yra tai, kad ji pasirašė kratos protokolą, tačiau jokių pretenzijų ar pareiškimo dėl surastų pinigų ir auksinių monetų nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas I. L. parodymus, teisingai pažymėjo, kad 2016 m. sausio 26 d. duodama parodymus jau po V. Ž. 2016 m. sausio 8 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (kurios metu jis jau tvirtino, kad garaže rasti 47 000 Eur ir dalis monetų priklauso I. L.) ji nurodė, kad pinigai ir dalis auksinių monetų priklauso jai. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokius parodymus I. L. davė suderinusi su V. Ž. pakeistais parodymais. Nuo šios datos buvo pradėta kurti ir įgyvendinama versija dirbtinai pagrindžiant surasto turto legalią kilmę iš pasiskolintų lėšų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Ž. ir I. L. jau daug metų kartu gyvena viename bute, turi bendrą vaiką, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog I. L. tiek dėl asmeninių – šeiminių paskatų, tiek dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuota duoti tiek sau, tiek V. Ž. palankius parodymus, siekdama pati išvengti baudžiamosios atsakomybės ir padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo vaiko tėvui V. Ž. bei galimo garaže rasto ir paimto turto konfiskavimo.
14. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra logiškai ir gyvenimiškai suprantamo paaiškinimo, jog I. L., dirbdama kirpėja, net ir neturėdama stabilių pajamų ir oficialiai gaudama nedidelį darbo užmokestį, būtų ėmusi dvi dideles paskolas (2012 m. vasario 20 d. iš L. V. 100 000 Lt ir 2013 m. gruodžio 19 d. – iš R. M. 70 000 Lt), kurių pinigų iš karto nenaudotų, o kelerius metus laikytų paslėptus (užkastus po smėliu ir lentomis) garaže (iki 2015 m. lapkričio 6 d., kol kratos metu rado ir paėmė pareigūnai), nežinodama, kada jos bus panaudotos, nors, kaip nurodė I. L., ji planavo statyti namą, tačiau statybos dar nebuvo pradėtos, dar net nebuvo sutvarkyti dokumentai dėl žemės sklypo, ir neturėdama pajamų skolintoms lėšoms grąžinti (Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadoje dėl fizinių asmenų – V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad V. Ž. laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. ir I. L. laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas). Nėra logiško paaiškinimo ir tam, kam laikyti teisėtu būdu gautas pajamas užkasus garaže ir nepareikšti nuosavybės teisių į jas, kai jos buvo surastos kratos metu.
15. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinėse bylose priimti sprendimai neturi prejudicinės galios baudžiamojoje byloje ir nustatyti faktai neturi išankstinės įrodomosios vertės, o yra vertinami kartu su kitais baudžiamosios bylos įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino I. L. ir V. Ž., liudytojų G. L., L. V., B. L. ir R. M. parodymus, remdamasis nuosekliu įrodomuoju pagrindu, nustatytu šioje baudžiamojoje byloje, išdėstydamas motyvuotas išvadas, kodėl remiasi vienais bylos duomenimis ir atmeta kitus, toks argumentavimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos padarė pagrįstą išvadą, kad paskolos sutartys buvo sudarytos fiktyviai, realiai neketinant vykdyti sutartyse nurodytų sąlygų, o siekiant pateisinti garaže rastus ir paimtus pinigus. Tų sutarčių pagrindu pradėta civilinių bylų teisena bei priimti teismo sprendimai nepaneigia baudžiamojoje byloje atlikto įrodymų tyrimo ir padarytų išvadų teisingumo bei jų teisinės reikšmės, nes baudžiamasis procesas yra savarankiškas ir vykdomas pagal BPK nustatytas taisykles bei reikalavimus. Tik konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės ir nustatyta tvarka įvertinti įrodymai turi įrodomąją reikšmę priimant nuosprendį. Remdamasis ištirtais įrodymais ir išdėstytais argumentais bei vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais reikalavimais, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 47 000 Eur bei 29 auksinės monetos buvo įgyti kitomis aplinkybėmis (iš kitų šaltinių), nei nurodė išteisintoji I. L..
16. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, kad byloje nėra įrodymų, jog šis turtas galėjo būti įgytas anksčiau nei 2010 m., ir V. Ž. veikos aplinkybės leidžia teigti, kad jis įgytas po 2010 m. Skunduose remiamasi Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taip pat nurodoma, kad sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas, kuris įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (remiamasi EŽTT sprendimais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika).

 

17. Neginčytina tai, kad esminis baudžiamojo proceso principas yra nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų, pažymima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Jose išaiškinta, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016). Kartu pažymėtina tai, kad iš BK 1891 straipsnio normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-87-719/2019).
18. EŽTT yra konstatavęs, kad tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) savaime nėra draudžiamos fakto ir teisės prezumpcijos, veikiančios kiekvienoje nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau valstybės visais atvejais privalo nustatyti pagrįstas tokių prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo klausimo svarbą ir veiksmingai užtikrindamos asmens teisę į gynybą (inter alia (be kita ko), 1988 m. spalio 7 d. sprendimo byloje Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83, 28 punktas; 2010 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05, 34 punktas). EŽTT pakartojo, kad daugelyje ankstesnių bylų yra nusprendęs, jog yra legitimu kompetentingoms nacionalinėms institucijoms priimti sprendimus dėl konfiskavimo vadovaujantis svariais įrodymais, kad asmenų teisėtų pajamų negalėtų pakakti atitinkamai nuosavybei įgyti (pvz., 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 36862/05, par. 107). Iš tiesų, kai sprendimas dėl konfiskavimo buvo proceso, susijusio su pajamomis, gautomis iš sunkių nusikalstamų veikų, rezultatas, EŽTT nėra reikalavęs, kad tokiame procese neteisėta nuosavybės kilmė būtų įrodyta „atmetus pagrįstas abejones“ (angl. proof „beyond reasonable doubt“). Vietoj to neteisėtos kilmės įrodinėjimas (įrodymas), grindžiamas tikimybių pusiausvyra arba didele tikimybe, derinama su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai, buvo pripažintas pakankamu siekiant patikrinti proporcingumą pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Tokia nuostata patvirtinama ir Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. balandžio 3 d. direktyvoje 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo, Europos Sąjungoje nuostatose dėl išplėstinio konfiskavimo ir konfiskavimo iš trečiųjų asmenų ir kt., EŽTT sprendime Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją (2018 m. birželio 26 d. sprendimas, peticijos Nr. 47911/15).
19. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad surastas turtas negali priklausyti ir nepriklauso I. L., nuosprendyje buvo išdėstyti įrodymai bei motyvai, pagrindžiantys, kad šis turtas priklausė V. Ž. ir jį šis neteisėtai įgijo po 2010 m. gruodžio 11 d. Iš „Sodros“ pateiktų duomenų matyti, kad V. Ž. laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. dirbo UAB E.; nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. buvo registruotas kaip asmuo, vykdantis žemės ūkio individualią veiklą (veiklos rūšys – kitų vaismedžių, uogakrūmių ir riešutmedžių vaisių auginimas bei vienmečių augalų auginimas). V. Ž. už tiriamąjį laikotarpį metinių pajamų deklaracijų neteikė. Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadoje dėl fizinių asmenų – V. Ž. ir I. L. ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad V. Ž. laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. ir I. L. laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. V. Ž. nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. gavo 181 469 Lt ir 1913 Eur, o I. L. nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. gavo 98 784 Lt ir 13 757 Eur su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų, t. y. pajamų, kurios nebuvo apmokestintos pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį nustatytu pajamų mokesčio tarifu. Specialisto išvadoje konstatuota, kad V. Ž. ir I. L. gautų iš atlyginimo, individualios veiklos, pardavus ar perleidus turtą ar iš trečiųjų asmenų pajamų neužteko, kad įgytų nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. turėtą turtą, įskaitant 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu rastus 47 000 Eur ir 29 auksines monetas. Specialistė V. Grybauskienė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose palaikė šią specialisto išvadą. Kaip jau buvo minėta, Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada konstatuota, kad V. Ž. gautų pajamų (net ir skaičiuojant kartu su I. L. įplaukomis) minėtam turtui įgyti neužteko.
20. Nesutiktina su nuteistojo V. Ž. gynėjo kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl esminių V. Ž. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, nes apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė privalomų inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, t. y. laiko, kada buvo įgyti minėti pinigai bei auksinės monetos, ir kokia konkrečiai šio turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis bei kad ši dalis viršija 500 MGL. Šioje baudžiamojoje byloje V. Ž. nuteistas už nusikalstamas veikas (padarytas 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. spalio 29 d.), susijusias su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad V. Ž. praeityje (2010 m. rugsėjo 30 d. – 2015 m. rugsėjo 9 d. laikotarpiu) keturis kartus buvo baustas administracine tvarka už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (taip pat buvo baustas už neteisėtą buvimą valstybės sienos apsaugos zonoje tame pačiame Adutiškio seniūnijos pasienio ruože, kur užfiksuoti neteisėtai gabenamų cigarečių atvejai). Užfiksuotais akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių neteisėto gabenimo atvejais buvo nustatytas gabenimas ir nemažais kiekiais, viršijančiais 8000 ir 9000 Eur sumas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagrindinis V. Ž. pragyvenimo šaltinis buvo pajamos, galimai gautos iš neteisėtos veiklos. Tai, kad minėto turto atsiradimo konkrečios aplinkybės nustatytos nebuvo, V. Ž. veikai kvalifikuoti pagal BK 1891 straipsnį netrukdo, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjimo dalykas, o įrodinėjamas teisėtų pajamų šaltinių nebuvimas. Tokia įrodinėjimo naštos konstrukcija neprieštarauja Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniui, taip pat konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui ir atitinka pirmiau išdėstytą EŽTT jurisprudencinę praktiką bei pateiktus kasacinės praktikos pavyzdžius.
21. Kasaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl nenustatyto tikslaus turto įsigijimo momento, nes, kaip tvirtinama skunde, liko nepaneigta, jog minėtas turtas galėjo būti įsigytas anksčiau negu 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojus neteisėtą praturtėjimą užkardančiam įstatymui. Šiuo klausimu, remiantis anksčiau išdėstytų motyvų kontekstu, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog minėtas turtas buvo įgytas anksčiau negu 2010 m., bendras byloje nustatytas V. Ž. neteisėtos veiklos kontekstas leidžia spręsti, kad šios lėšos neteisėtai buvo įgytos jau po 2010 m., todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai leidžia teigti, jog paskutinius kelerius metus iki kratos V. Ž. savo pajamas sistemingai generavo iš šaltinių, nepagrįstų teisėtomis pajamomis, iš kurių sukaupė kratos metu surastus pinigus ir auksą. Todėl V. Ž. pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

Nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus ir išteisintosios I. L. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinius skundus atmesti.

 

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis