BPK 159 str.: NVIV – tai, kad nutartyje konkrečiai nebuvo nurodytas A. K., o be E. B. įvardinti tik pastarojo interesais, ar naudai veikiantys asmenys, neduoda pagrindo teigti, jog šios priemonės taikymas buvo negalimas kitų asmenų atžvilgiu, o jos taikymo metu gauti duomenys turėtų būti pripažinti neleistinais. Baudžiamoji byla Nr. 2K-39-719/2019

Kasatorius ginčija NVIV teisėtumą dėl to, kad minimi veiksmai buvo leisti atlikti ne prieš A. K., o prieš R. B.. Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai skyrė didelį dėmesį įvertinti NVIV faktiniam ir teisiniam pagrindui. Teismai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje prokurorė su prašymu taikyti BPK 159 straipsnyje numatytus veiksmus kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš šio prašymo turinio matyti, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, slaptą sekimą, darant slaptus vaizdo, garso įrašus, fotografuojant, panaudojant visų rūšių garso įrašymo, fotografavimo technines priemones, galima gauti tyrimui reikšmingų duomenų apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo, disponavimo vietas, šių medžiagų tiekėjus bei pirkėjus, nes kitomis priemonėmis išsamiai ištirti nusikaltimo nėra galimybės (t. 7, b. l. 3–4). Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi buvo leista P. N. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. atlikti R. B. atžvilgiu nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus, kontaktuoti tiesiogiai ar netiesiogiai visomis įmanomomis ryšio priemonėmis, taip pat mobiliojo ar laidinio ryšio telefonais su R. B., vykti į susitikimus su juo, įgyti iš R. B. tiesiogiai ar per kitus asmenis, veikiančius R. B. nurodymu, jo interesais ar naudai, narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, nurodytus BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, atsiskaityti už šias medžiagas pinigais, narkotines ir psichotropines medžiagas laikyti, gabenti, neturint tikslo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų parduoti ar kitaip platinti (t. 7, b. l. 30–31). Visa tai apeliacinės instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo gautas teisėtai, tiksliai laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Nepritarti tokiai nuomonei ir daryti priešingas išvadas, nėra jokio pagrindo. Kadangi vienas iš NVIV tikslų yra siekis išsiaiškinti nusikaltimą darančius asmenis (BPK 159 straipsnio 1 dalis), tai, kad nutartyje konkrečiai nebuvo nurodytas A. K., o be E. B. įvardinti tik pastarojo interesais, ar naudai veikiantys asmenys, neduoda pagrindo teigti, jog šios priemonės taikymas buvo negalimas kitų asmenų atžvilgiu, o jos taikymo metu gauti duomenys turėtų būti pripažinti neleistinais. Tuo labiau, kad teismai nustatė, jog A. K. ir E. B. veikė bendrininkų grupe. Konkretus A. K., kaip asmens, prieš kurį gali būti atliekami NVIV, neįvardijimas lėmė tai, kad tuo metu apie jo veiklą nebuvo konkrečių ir patikimų duomenų, be to, laikotarpis, kurį NVIV buvo taikomas, buvo pakankamai trumpas – praėjo mažiau nei mėnuo laiko. Todėl pritartina žemesnės instancijos teismų motyvams, kad šios priemonės taikymui buvo tiek faktinis, tiek ir teisinis pagrindas, ir teigti, kad jos taikymas šiuo konkrečiu atveju buvo neproporcingas, nėra jokio pagrindo.