BPK 147 ir BPK 207: poėmio ir įvykio vietos apžiūros atribojimas. Byla Nr. 2K-7-40-511/2019

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų

24. Nuteistojo J. K. gynėjas advokatas M. Dūda kasaciniame skunde kelia klausimą dėl BPK esminio reikalavimų pažeidimo, policijos darbuotojams iš įmonės „LT “ patalpų paimant keturis kompiuterių standžiuosius diskus. Kasatorius teigia, kad bendrovės patalpose atlikto tyrimo veiksmo, kurio metu buvo paimti kompiuterių standieji diskai, pagal atliktų veiksmų turinį (esmę) negalima vadinti nei įvykio vietos tyrimu (BPK 205 straipsnis), nei įvykio vietos apžiūra (BPK 207 straipsnis), nes šis veiksmas turi visus kratos požymius (BPK 145 straipsnis). Tokie veiksmai galėjo būti atlikti tik motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, neatidėliotinu atveju – ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu. Tačiau tai nebuvo padaryta. Kompiuterių standieji diskai ir dokumentai paimti ne tik pažeidžiant įstatyme nustatytą šių duomenų gavimo tvarką, bet ir iš esmės suvaržant asmenų teises.
25. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu pagrindiniai įrodymai buvo surinkti pažeidžiant procesinių prievartos priemonių taikymą, kad UAB „LT “ patalpų krata ir atliktas dokumentų bei techninės įrangos poėmis nebuvo atlikti remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (BPK 147 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 3 dalis); nebuvo sankcionuota nei pati bendrovės patalpų krata (policijos pareigūnų įvardijama kaip apžiūra), nei bendrovės daiktų ir dokumentų poėmis. Pirmosios instancijos teismas tokiu būdu gautus duomenis laikė neleistinais ir nepripažino įrodymais.
26. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, pasisakydamas, kad, bylos duomenimis, UAB „LT“ patalpose buvo atlikta įvykio vietos apžiūra; nustačius, kad kompiuteriuose instaliuotos galimai nelegalios programos, atskiro nutarimo nebuvo priimta; nei kaltinamasis, nei liudytojai neginčijo, jog buvo paimti bendrovės veikloje naudoti kompiuteriai, juose rasti duomenys, programos yra susiję su įmonės veikla. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, paimant standžiuosius diskus ir dokumentus, BPK normos iš esmės nebuvo pažeistos.
27. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl duomenų, gautų policijos pareigūnams paėmus kompiuterių standžiuosius diskus iš UAB „LT“ patalpų, pripažinimo įrodymais yra susijęs ne tik su BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo teisėtumą, bet ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautinės teisės aktuose įtvirtintomis žmogaus teisių garantijomis, kurių turi būti laikomasi renkant duomenis baudžiamajame procese.
28. 2 Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir susižinojimo slaptumą, 24 straipsnyje – teisė į būsto neliečiamybės gerbimą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos BPK nustatytais atvejais ir tvarka (BPK 44 straipsnio 9 dalis).
29. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
30. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje sąvoka „būstas“, nurodyta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, apima ne tik asmens gyvenamąsias patalpas, bet gali būti taikoma taip pat tam tikroms profesinėms ar verslo patalpoms; apima registruotą privačiam asmeniui priklausančios ir jo vadovaujamos įmonės buveinę, taip pat juridinio asmens buveinę, padalinius bei kitas verslo patalpas (pvz., 2018 m. liepos 24 d. sprendimas byloje ‘Etica’ P. P. N. O. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 43190/10, par. 44–48; 2014 m. spalio 2 d. sprendimas byloje DELTA PEKÁRNY a.s. prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 97/11, par. 77–78; 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24117/08, par. 104; 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Société Colas Estir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 37971/97, par. 40–41).
31. EŽTT praktikoje įvairios situacijos, kai valstybės pareigūnai, esant juridinio asmens (jo darbuotojų) teisinei pareigai vykdyti jų nurodymus, lankosi juridinio asmens verslo patalpose atlikdami patikrinimą, kratą, poėmį ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus ir (prireikus, atlikę atitinkamus paieškos veiksmus) paima dokumentus ir duomenis, įskaitant elektroninius dokumentus ir duomenis, esančius įvairiuose duomenų saugojimo įrenginiuose ir laikmenose (pavyzdžiui, kompiuteryje, standžiajame diske, USB atmintuke, elektroniniame pašte), traktuojamos kaip juridinio asmens teisės į būsto neliečiamybės ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą apribojimas (pvz., cituoti sprendimai bylose ‘Etica’ P. P. N. O. prieš Rumuniją; DELTA PEKÁRNY a.s. prieš Čekijos Respubliką; Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją; 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Sérvulo & Associados – Sociedade de Advogados, RL ir kiti prieš Portugaliją, peticijos Nr. 27013/10; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje V. C. ir GTM Génie Civil et Services prieš Prancūziją, peticijų Nr. 63629/10 ir 60567/10; 2007 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Wieser ir Bicos Beteiligungen GmbH prieš Austriją, peticijos Nr. 74336/01). Priklausomai nuo, be kita ko, paimtos informacijos pobūdžio, gali kilti ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimas, paprastai pirmiausia siejamas su susijusių fizinių asmenų – juridinio asmens darbuotojų, klientų ar kitų – privatumu (pvz., Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją, par. 107).
32. Kaip anksčiau minėta, pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis, išskyrus kai toks apribojimas atitinka šioje nuostatoje nustatytas sąlygas. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį apribojimas turi būti nustatytas įstatymo. Vadovaujantis EŽTT praktika apribojimas gali būti laikomas nustatytu įstatyme tik tuo atveju, jeigu nacionalinėje teisėje yra tam tikras jo pagrindas (pvz., 2018 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Ivashchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 61064/10, par. 71; 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Bože prieš Latviją, peticijos Nr. 40927/05, par. 74; Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją, par. 123). Tai, kaip būtent tos nuostatos buvo pritaikytos konkrečiu atveju, reikšminga ir vertinant apribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje.
33. Nagrinėjamoje byloje aktualu ir tai, kad EŽTT praktikoje, tiek vertinant, ar elektroninių duomenų, esančių tam tikruose įrenginiuose ar laikmenose, paėmimas, tyrimas, laikymas ir kiti su tuo susiję veiksmai atitinka sąlygą „apribojimas nustatytas įstatymo“, tiek vertinant tokio apribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, svarbią reikšmę turi paimtinų ir tirtinų duomenų atranka, jų apimties apribojimas tyrimui reikšminga apimtimi, konfidencialių duomenų apsaugos, tyrimui nereikalingų duomenų grąžinimo klausimų sprendimas ir kt. (pvz. Wieser ir Bicos Beteiligungen GmbH prieš Austriją; Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją; V. C. ir GTM Génie Civil et Services prieš Prancūziją; Sérvulo & Associados – Sociedade de Advogados, RL ir kiti prieš Portugaliją; 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Prezhdarovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 8429/05; 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje T. R. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 32600/12).
34. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktikoje nustatant, ar pareigūnų taikytos įrodymų paieškos ir paėmimo priemonės konkrečiu atveju sukėlė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimą, pareigūnų veiksmai vertinami neapsiribojant tuo, kaip situacija pateikiama formaliai (pavyzdžiui, valstybės institucijoms kvalifikuojant ją kaip į atitinkamas teises mažiau įsiterpiantį procesinį veiksmą), ir nagrinėjant svarstomo proceso realybę (pvz., Bože prieš Latviją, par. 67–70).
35. Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008).
36. Nagrinėjamoje byloje aktualus kompiuterių standžiųjų diskų duomenų, pripažįstant juos įrodymais, gavimo teisėtumo klausimas ir visų pirma tai, ar šie diskai su juose esančia informacija paimti laikantis įstatymo reikalavimų.
37. Iš bylos matyti, kad 2012 m. lapkričio 9 d. Lietuvos kriminalinės policijos biure gautas J. K. pranešimas, kad UAB „LT“ technologai, inžinieriai naudoja programas „AutoCad“, „SolidWorks“, kurios yra nelegaliai įdiegtos bent į 5–6 kompiuterius, kad beveik visuose kompiuteriuose (apie 12 kompiuterių) įdiegtos nelegalios „MS Office“ programos.
38. 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Lietuvos kriminalinės policijos biuras pavedė Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui patikslinti šią gautą informaciją ir priimti procesinį sprendimą.
39. 2012 m. lapkričio 30 d. policijos darbuotojai, atvykę į UAB „LT“ patalpą, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, iš joje esančių įmonės kompiuterių paėmė keturių kompiuterių standžiuosius diskus. Dėl šio procesinio veiksmo, vadovaujantis BPK 207 straipsniu, buvo surašytas 2012 m. lapkričio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokolas.
40. Apžiūra, nurodyta BPK 207 straipsnyje, atliekama, kai reikšmingas tyrimui aplinkybes galima nustatyti paprastai konstatuojant objekto buvimo vietą, jo padėtį ar būklę ir tam nereikia naudoti specialios technikos ar specialios tyrimo metodikos, atliekant šį procesinį veiksmą netaikomos procesinės prievartos priemonės; objektų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti, aprašomi, nufotografuojami arba nufilmuojami. Objektų tyrimas (BPK 205 straipsnis) nepriskiriamas tyrimo veiksmams, kuriuos pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas galima atlikti nepradėjus ikiteisminio tyrimo.
41. BPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai žinoma, kur jie yra ar kas juos turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras gali daryti poėmį. Poėmis daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Šis procesinis veiksmas gali būti atliktas tik tuomet, jei yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
42. BPK 1601straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, nustatytos šio kodekso 145, 147, 160 straipsniuose, taigi tarp jų ir poėmis, gali būti taikomos ir prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą.
43. Jau minėta, kad šioje byloje kompiuterių standieji diskai buvo paimti tikslinant ikiteisminio tyrimo institucijos gautą pranešimą apie nusikaltimą. Jeigu ikiteisminio tyrimo institucija (jos įgalioti pareigūnai) manė, kad pranešimo apie nusikalstamą veiką duomenis būtina tikslinti, jie turėjo vadovautis gauto pranešimo apie nusikalstamą veiką patikslinimo tvarka, kuri konkrečiai nustatyta BPK 168 straipsnio 1 dalyje. Pagal šios teisės normos nuostatas gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenims patikslinti gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos.
44. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo institucija pranešime apie nusikalstamą veiką turėjo pateiktus duomenis apie tai, kokio juridinio asmens, kokiose konkrečiai patalpose ir kokiuose objektuose (įmonės kompiuteriuose) laikoma nelegali programinė įranga. Iš bylos taip pat matyti, kad policijos darbuotojų atvykimo į UAB „LT“ patalpas tikslas buvo ne neatidėliotini veiksmai, susiję su įmonės tarnybinių patalpų apžiūra, t. y. išsiaiškinti įvykio situaciją, koks nusikaltimas ir kaip galėjo būti padarytas, surasti, užfiksuoti ir paimti pėdsakus ir pan., tačiau konkretus veiksmas – įmonės veikloje naudojamų kompiuterio standžiųjų diskų paėmimas, siekiant vėliau juos ištirti. Nors juos paimant buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas (BPK 207 straipsnis), tačiau faktiškai toks procesinis veiksmas, kuriuo apribotos pirmiau minėtos Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintos asmens teisės, atitiko ne įvykio vietos apžiūrą, tačiau procesinę prievartos priemonę – poėmį.
45. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl duomenų, gautų policijos darbuotojams paėmus UAB „LT“ standžiuosius diskus, nepripažinimo įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), apsiribojo šių duomenų patikimumo analize, tačiau iš esmės neanalizavo ir nevertino pirmiau aptartų aplinkybių dėl šių duomenų gavimo teisėtumo. Pažymėtina, kad BPK 331 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo pateikti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųstojo nuosprendžio įrodymus. Jei tokiame nuosprendyje šiuo klausimu pateikti motyvai neparemti visų reikalingų bylai teisingai išnagrinėti duomenų analize, toks nuosprendis negali būti pripažintas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kompiuterių standieji diskai buvo paimti įvykio vietos apžiūros metu ir iš esmės nepažeidžiant BPK normų reikalavimų, padaryta tinkamai neišnagrinėjus visų su tuo susijusių bylos aplinkybių. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus. Šie pažeidimai esminiai, nes sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl su tuo susijusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsižvelgus į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus, nagrinėjant bylą turi būti iš naujo atliktas įrodymų vertinimas.