Duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-94-895/2015

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-94-895/2015
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. birželio 1 d.

Nuteistojo J. V. ir nuteistosios J. A. gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl duomenų, gautų operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu, pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad slapta įrašytuose pokalbiuose telefonu esanti informacija šioje baudžiamojoje byloje surinkta ir panaudota nesilaikant BPK ir OVĮ nuostatų ir taip padaryta esminių BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimų. Pasak kasatorių, šioje byloje informaciją, gautą slapta klausantis pokalbių telefonu, teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais.
Operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).
Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį jame įtvirtintų teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini (angl. strictly necessary) siekiant apsaugoti demokratines institucijas (pvz., Drakšas v. Lithuania, no. 36662/04, judgment of 31 July 2012). EŽTT praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimo apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria, no. 62540/00, judgment of 28 June 2007, su tolesnėmis nuorodomis; Aydo?du et autres c. Turquie, no 25745/07, décision du 11 janvier 2011; Lachowski v. Poland, no. 9208/05, decision of 6 May 2014). Sprendžiant dėl slaptų sekimo priemonių taikymo konkrečiais atvejais bei jas įgyvendinant, turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimo ir užtikrinama, kad apribojant asmens teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą, nebūtų peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos (pvz., Dragojević v. Croatia,no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Plenarinė sesija pažymi, kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą,arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.
Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos OVĮ, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, jog slapto sekimo priemonių taikymą sankcionuojanti institucija (EŽTT nagrinėtoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjas) sprendžia, ar yra įtikinamas (pateisinimas) pagrindas sankcionuoti tokias sekimo priemones. Tai sprendžiant turi būti patikrinama: 1) ar yra faktinis pagrindas įtarti asmenį planuojant, darant ar padarius tam tikras sunkias (rimtas) nusikalstamas veikas; 2) ar šios priemonės taikomos tik nesant galimybės kitais būdais nustatyti faktus, ar šių faktų nustatymas kitais būdais būtų žymiai sudėtingesnis. Toks patikrinimas užtikrina, kad tokios priemonės nebūtų sankcionuojamos atsitiktinai, nesilaikant nustatytos tvarkos (Dragojević v. Croatia, no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).
OVĮ (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) 9 straipsnyje nustatyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas taip pat ir tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose. OVĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų, fizinio ar juridinio asmens ūkinių, finansinių operacijų, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimo slaptą kontrolę, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo prokuratūros ar apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Nurodytų OVĮ nuostatų taikymo ir operatyvinių veiksmų sankcionavimo teisėtumo vertinimo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartyse.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, Nr. 2K-313/2010).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas. Šiuo atveju kyla klausimas dėl to, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas. Jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).
Baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmens, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (pvz., asmenis, kurie įgydavo, realizuodavo nusikalstamu būdu gautą turtą). Duomenų, gautų atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, kaip įrodymų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybės nepaneigia ir tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitus BK straipsnius, taip pat ir tokius, kuriuose dėl numatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015).
Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas minėtas operatyvinio tyrimo veiksmas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti nuspręsta taikyti slapto sekimo priemones, turi būti nurodytos įstatyme ir tai traktuojama kaip viena iš minimalių garantijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo apribojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas asmens teises (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria; Weber and Saravia v. Germany, no. 54934/00, decision of 29 June 2006). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).
Taigi duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, nepripažinus tokiu būdu gautų duomenų įrodymais, sprendžiama, ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tai, kad tokie duomenys pagal BPK gali būti ir nepripažinti įrodymais, nereiškia, kad minėtu būdu gautos informacijos pagrindu negalėtų būti pradėtas naujas savarankiškas ikiteisminis tyrimas ir BPK nustatyta tvarka renkami kiti duomenys, kurie patvirtintų gautą informaciją. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.
Operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektai, prokurorai, teikdami prašymus (teikimus) dėl slaptos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, o teismai, priimdami sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą, pratęsti jų taikymą, turi tokius savo sprendimus vertinti pagrįstumo, proporcingumo siekiamam tikslui kontekste. Taigi, turi būti įvertinta, ar yra išlaikoma įstatymų reikalavimus atitinkanti proporcija tarp naudojamų priemonių siekiant išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.
Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 154 straipsnio 3 dalį slaptas asmenų pokalbių klausymas, negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius ir tik tais atvejais, kai tiriama sudėtinga ar didelio masto nusikalstama veika, šios priemonės taikymas gali būti vieną kartą pratęstas trims mėnesiams. Tokie BPK įtvirtinti konkretūs minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo terminai yra viena iš garantijų, kad nebūtų piktnaudžiaujama šia priemone ir taip nepagrįstai suvaržoma žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisiniame reguliavime, tiek nustatytame OVĮ, tiek šiuo metu įtvirtintame Kriminalinės žvalgybos įstatyme, slapto asmenų pokalbių klausymosi terminai, priešingai nei BPK, faktiškai nėra (nebuvo) ribojami. Antai pagal OVĮ slaptai klausytis asmens pokalbių buvo galima neribotą laiką, šį terminą pratęsiant kas tris mėnesius. Kriminalinės žvalgybos įstatyme, nors ir įtvirtinta, kad slapto asmenų pokalbių klausymosi bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, tačiau kartu numatyti ir atvejai, kai šis laikotarpis gali būti neribotai pratęstas. Tačiau toks teisinis reguliavimas neatleidžia operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus (teikimus) dėl šios operatyvinės (kriminalinės žvalgybos) priemonės taikymo, o teisėjų, priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą (pratęsti jų taikymą), nuo pareigos įvertinti jos taikymo trukmės pagrįstumą ir proporcingumą.
Netoleruotinos tokios teisinės situacijos, kai per protingą laiką nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos toliau nepagrįstai ilgai atliekama (sankcionuojama) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė iš esmės tikintis (nesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos ir taip siekiant pateisinti šios priemonės taikymą.
Nagrinėjamoje byloje Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartimi „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“ Nr. 442 siekiant gauti duomenų apie J. V. galbūt vykdomas nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – slapta J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir šios informacijos turinio fiksavimas jo naudojamu mobiliojo ryšio telefonu. Būtent turimi duomenys apie BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo nurodyti kaip faktinis pagrindas, dėl kurio minėta teismo nutartimi nuo 2009 m. liepos 21 d. iki 2009 m. spalio 21 d. buvo leista slapta J. V. telefoninių pokalbių kontrolė. Atliekant šią kontrolę buvo gauti ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas J. V. daromas nusikalstamas veikas, kurios nesusijusios su ta informacija, kuri sudarė pagrindą atlikti šį operatyvinį veiksmą, taip pat duomenys apie kito asmens – J. A. daromą nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, praėjus beveik šešiems mėnesiams nuo šios informacijos gavimo 2010 m. kovo 3 d. nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šis ikiteisminis tyrimas 2010 m. gegužės 5 d. prokuroro nutarimu buvo sujungtas į vieną su kitais penkiais ikiteisminiais tyrimais. Sujungtame ikiteisminiame tyrime Specialioji ekspertų komisija 2010 m. birželio 22 d. išslaptino Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartį ir šios nutarties pagrindu surinkta informacija buvo panaudota baudžiamajame procese OVĮ 17 straipsnio nustatyta tvarka. Šiame ikiteisminiame tyrime J. V. 2010 m. birželio 8 d. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, o J. A. 2010 m. rugsėjo 24 d. pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. 2011 m. vasario 2 d. iš sujungto ikiteisminio tyrimo prokuroro nutarimu vėl buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas, kuriame J. A. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, o J. V. pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Šiuos asmenis kaltinant būtent nusikalstamų veikų, kurios nepateko į OVĮ (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) 9 straipsnio 1 punkte nurodytą nusikalstamų veikų sąrašą, padarymu, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota apylinkės teismui.
Iš pirmiau nurodytų aplinkybių išplaukia, kad faktinis pagrindas atlikti operatyvinį veiksmą – slapta kontroliuoti J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, ir teisinis pagrindas – Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartis dėl šio operatyvinio veiksmo, nėra susiję su nusikalstamomis veikomis, dėl kurių J. V. ir J. A. nuteisti nagrinėjamoje byloje. Minėta, kad nusikalstamos veikos, už kurias skundžiamais nuosprendžiai yra nuteisti J. V. ir J. A., nepateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ 9 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo metu), kurios buvo pagrindas pradėti operatyvinį tyrimą ir atlikti slaptą J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėti veiksmai bus atliekami dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jie pagal įstatymus ir gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).
Bylos duomenys, kurie buvo gauti atliekant slaptą J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, buvo išskirti iš kitos baudžiamosios bylos. Kaip minėta, byloje esančių dokumentų turinys rodo, kad pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą operatyvinį tyrimą, nesusijusį su J. V. ir J. A. nusikalstamomis veikomis, už kurias jie buvo nuteisti skundžiamais nuosprendžiais. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas pagal BPK 162 straipsnio nuostatas. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal OVĮ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009). Duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas tam, kad šie būtų prijungti prie baudžiamosios bylos, kurioje J. V. ir J. A. skundžiamais nuosprendžiais yra nuteisti, buvo atliktas būtent pagal šias BPK 162 straipsnio nuostatas, byloje nėra. Antai, vadovaujantis BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Byloje nėra duomenų, kad toks leidimas būtų duotas. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-190/2013).
Taigi nagrinėjamoje byloje teismai nuosprendžiuose nepagrįstai kaip įrodymais rėmėsi byloje esančiais J. V. pokalbių telefonu įrašais, nes nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo įtrauktos į tuo metu galiojusio OVĮ 9 straipsnyje numatytą sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti pradedamas operatyvinis tyrimas. Juolab kad tokiu būdu gauta informacija buvo prijungta prie šios bylos be ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo, taip pažeidžiant BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) nuostatas. Vadinasi, teismai, pripažindami, kad šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, padarė neteisingas išvadas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl OVĮ 9 straipsnio ir BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimų, į juos atsakė netinkamai, sureikšmindamas aplinkybes, kurios iš esmės nėra sietinos su apeliacinių skundų argumentais. Bylų sujungimas ir išskyrimas nepaneigia iš BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) kylančio reikalavimo viename baudžiamajame procese OVĮ tvarka gautus duomenis apie privatų asmens gyvenimą panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje tik gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui pripažinti operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis įrodymais, nesilaikė iš OVĮ kylančių reikalavimų ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių reikalavimus. Šis teismas taip pat nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes neatsakė į apeliacinių skundų motyvus dėl OVĮ 9 straipsnio, BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimo ir, atmesdamas šiuos skundus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus nepateikė motyvuotų išvadų.
Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje nustatytus esminius BPK pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžių pagrįstumo ir teisėtumo, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.
BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl dėl kitų kasacinių skundų argumentų nepasisakoma.