Teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu. Baudžiamoji byla Nr. 2K-80-942/2015

Baudžiamoji byla Nr. 2K-80-942/2015
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. vasario 24 d.

Nuteistojo S. A. gynėjo advokato G. Leonovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė esminę išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių S. A. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu prokuroras apskundė teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Kartu pažymėtina ir tai, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas S. A. pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais ir N. Š. bute rastais S. A. biologinės kilmės pėdsakais (nustatytu S. A. haplotipu).
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Apeliacinės instancijos teismas akcentavo tai, jog N. Š. nužudymo aplinkybių atskleidimas ikiteisminiam tyrimui ir teismui buvo gana sudėtingas uždavinys, nes tiesioginių nusikaltimo liudytojų baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta ir tiesioginių įrodymų nebuvo surinkta, todėl nusikaltimo aplinkybių atkūrimas ir įrodinėjimas vyko daugiausiai remiantis pėdsakais, išlikusiais ant daiktų ir žuvusiosios kūno.
Pagal BPK išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2011).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškiai ir nuosekliai nurodyti, kodėl netiesioginių įrodymų grandinė laikytina patikima, kodėl atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, bet to pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus nepadarė.
Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų pagrindimo liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas šio liudytojo parodymų leistinumas ir patikimumas, pagrįsti.
Pažymėtina, kad Lietuvoje anonimiškumo suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato BPK 198–204 straipsniai. Kalbant apie anonimiškumo taikymo paskirtį, reikia pradėti tuo, kad BPK nurodoma pati baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo proceso paskirtis nėra vienalypė – ja siekiama ne tik atskleisti nusikalstamą veiką bei ją padariusį asmenį, bet reikalaujama tai daryti saugant žmogaus ir piliečio teises bei laisves.
Parodymus duodančių asmenų tapatybės įslaptinimo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris išaiškinęs, kad įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, taip pat, kad baudžiamasis procesas turi numatyti patikrinimo procedūrą, leidžiančia atkurti pusiausvyrą tarp baudžiamosios justicijos interesų ir teisės į gynybą. Dėl šios procedūros gynyba turi turėti galimybę ginčyti poreikį įslaptinti liudytojo duomenis, jo patikimumą ir jo parodymų kilmę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
EŽTT praktikoje dėl įrodinėjimo liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima teigti, kad sąžiningumo principas nepažeidžiamas, jei: 1) anonimiško liudytojo statusas suteikiamas liudytojui, kuris kaip informatorius veikia ikiteisminio tyrimo metu; 2) tokiais įrodymais remiamasi tik tada, kai tai tikrai būtina; 3) tokie parodymai vertinami labai kritiškai. Tokią poziciją EŽTT aiškiai yra išsakęs byloje Visser prieš Nyderlandus (Visser v. Netherlands, no. 26668/95, judgmet of 14 February 2002), pabrėždamas, kad anonimiškumo taikymo sąlygomis gauti liudytojų parodymai, dėl kurių gynybos teisės negalėjo būti užtikrinamos tokios apimties, kaip paprastai reikalaujama pagal Konvenciją, turi būti tikrinami ypač atidžiai, jų įrodomoji vertė yra menkesnė nei įprastų parodymų.
BPK 301 straipsnio 2 dalyje kategoriškai nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.
Tai nėra vienintelis procesinis tokių parodymų panaudojimo ribojimas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013, 2K-423/2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gausioje EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (pavyzdžiui, bylos Birutis and Others v. Lithuania,Applications nos. 47698/99 and 48115/99, judgment of 28 March 2002, Kostovski v. the Netherlands,Application no. 11454/85, judgment of 20 November 1989; Doorson v. the Netherlands,Application no. 20524/92, judgment of 26 March 1996; Van Mechelen and Others v. the Netherlands,Applications nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997; Lüdi v. Switzerland,Application no. 12433/86, judgment of 15 June 1992; Visser v. the Netherlands, Application no. 26668/95, judgment of 14 February 2002).
Vertinant naujesnę EŽTT praktiką bylose dėl anoniminių liudytojų matyti, kad nors ir nebelieka giežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (pavyzdžiui, bylos Ellis, Simms and Martin v. the United Kingdom, nos. 46099/06 and 46699/06, decision of 10 April 2012; Pesukic v. Switzerland, no. 25088/07, judgment of 6 December 2012; Papadakis v. the former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 50254/07, judgment of 26 February 2013; Dončev and Burgov v. former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 30265/09, judgment of 12 June 2014). Teismas turi kruopščiai patikrinti procesą ir įsitikinti, kad yra pakankami kompensavimo veiksniai, įskaitant stiprias procesines garantijas, leidžiančias teisingai įvertinti šio įrodymo patikimumą.
Atskiro dėmesio reikalauja klausimas dėl anoniminio liudijimo apie tai, kas buvo išgirsta iš sulaikyto ar suimto įtariamojo būnant su juo vienoje kameroje, leistinumo. EŽTT byloje Allan v. The United Kingdom (Application no. 48539/99, judgment of 5 November 2002) informacijos išgavimas iš įtariamojo pasodinant kartu su juo į kamerą policijos informatorių ir vėlesnis teismo rėmimasis šio informatoriaus liudijimu buvo pripažintas Konvencijos 6 straipsnio, garantuojančio kaltinamojo teisę į sąžiningą teismo procesą, pažeidimu. Teismas konstatavo, kad informacijos išgavimas tokiu būdu ir jos panaudojimas teisme pažeidžia kaltinamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save.
Taigi, teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas (liudytojas Nr. 1), buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaltinamajam ir jo gynėjui buvo suteikta teisė užduoti jam klausimų ir šia teise jie pasinaudojo. Tačiau liudytojas (liudytojas Nr. 1) atsisakė atsakyti į gynybos klausimus, ar yra teistas; kur susitiko su S. A.: laisvėje ar laisvės atėmimo vietoje; kam pranešė informaciją, kai S. A. jam pasipasakojo; ar yra jam kas nors grasinęs, jeigu ką nors papasakos apie tai, ką jam papasakojo S. A. (T. 5, b. l. 19). Liudytojų priežastis siekti anonimiškumo, tikėtina, yra susidorojimo baimė. Tačiau subjektyvios baimės nepakanka ir baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas turi ištirti, ar yra objektyvus pagrindas šiai baimei kilti. Į advokato G. Leonovo klausimą –„koks anoniminiam liudytojui pavojus gresia – gyvybei, sveikatai, turtui, dėl to, kad jis įslaptintas, ar jam grasino kas nors, jeigu ką nors papasakos apie tai, ką jam papasakojo S. A.“, anoniminis liudytojas atsakė labai miglotai: „senais laikais, kaip vadindavo rusiškai, S. A. nebuvo eilinis, jūs pats pagalvokite koks man pavojus gresia“. Be to, ir teismo kolegijos pirmininkė leido anoniminiam liudytojui į šį ir kitus klausimus neatsakinėti (T. 5, b. l. 19). Taigi, anoniminiam liudytojui neatsakinėjant į gynybos užduotus klausimus liko nepatikrintas pagrindas dėl anoniminio liudytojo įslaptinimo būtinumo ir kartu bendravimo su S. A. aplinkybių (ar anoniminis liudytojas nebuvo sąmoningai uždarytas į kamerą su įtariamuoju išgauti iš jo informaciją; ar nebandoma nuslėpti tikrųjų informacijos gavimo iš S. A. aplinkybių; ar anoniminis liudytojas neturėjo motyvų duoti melagingus parodymus).
Liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų nepatvirtino jokie bylos įrodymai. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymų nelaikė įrodymu ir jais nesirėmė. Apeliacinės instancijos teisme anoniminis liudytojas Nr. 1 apklaustas nebuvo. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija tik susipažino su gautais įslaptintais dokumentais, susijusiais su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1. Susipažinus su jais apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl: 1) šio liudytojo papasakotų susipažinimo bei bendravimo su S. A. aplinkybių; ir 2) dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių, esant kurioms liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti S. A. nebūto nusikaltimo padarymu ar duoti apie jį melagingus parodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus pirmos ir apeliacinės instancijos teismai vertino skirtingai.
Esant tokiai situacijai, anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymų patikimumo, jų atitikties kitiems surinktiems įrodymams nustatymas turi ypatingą reikšmę užtikrinant vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina ir tai, jog liudytojo anonimiškumas turi didelės įtakos gynybai, varžydamas galimybes kvestionuoti jo patikimumą. Remtis jo parodymais galima tik įsitikinus, kad liudytojas yra patikimas. Šioje baudžiamojoje byloje anoniminio liudytojo parodymai tam tikru aspektu yra netiesioginiai įrodymai-išvestiniai įrodymai („girdėjau–sakė“), tačiau kartu jie yra ir lemiami kaltinantys įrodymai. Todėl būtina nustatyti, kokia apimtimi S. A. dalyvavimą darant nusikaltimus patvirtina kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras T. Čepelionis patvirtino, kad reikšmingiausi šioje byloje yra duomenys liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai (T. 5, b. l. 202). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių papildomų priemonių šioms abejonėms pašalinti.
Apklaustas liudytojas Nr. 1 pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. A. žinojo, kad jis yra taksistu dirbęs, prie tam tikrų aplinkybių susitiko su juo toje vietoje, bet konkrečios vietos neidentifikavo (T. 5, b. l. 18). Anoniminis liudytojas parodė, jog jis su S. A. bendravo artimai, kalbėjosi atvirai, pažinojo vienas kitą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. A. taksistu pradėjo dirbti 1982 m. lapkričio 22 d. (T. 5, b. l. 140). Be to, pats S. A. parodė, jog jis devynis mėnesius sėdėjo kalėjime su įvairiais asmenimis, iš kurių buvo tik du vilniečiai. Kai jis dirbo taksistu, jie buvo tokio amžiaus, kad dar nebuvo gimę arba buvo 8 metų (T. 5, b. l. 202). S. A. taip pat patvirtino, kad iš viso nebuvo jokio pokalbio su jokiu buvusiu taksistu, su kuriuo jis dirbo taksi parke, nei kalėjime, nei laisvėje (T. 5, b. l. 19). Nors sakydamas paskutinį žodį teisiamojo posėdžio apeliaciniame teisme metu S. A. parodė, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas yra kartu sėdėjęs kalėjime asmuo, nes pagal jo parodymus galima spręsti, kad sėdėjom kalėjime vienoje kameroje (T. 5, b. l. 202). Taigi liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, patekimo į kamerą, kurioje buvo laikomas S. A., pagrindas liko nepatikrintas.
———————-
Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).
Konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis nepašalinus abejonių neatitinka BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio nustatytų reikalavimų ir pripažintinas esminiu BPK pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nebelieka pagrindo vykdyti S. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. A. buvo išteisintas, jis iš pataisos namų paleistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
S. A. iš pataisos namų paleisti.