BK 155 str.: inkriminuojant įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-788/2015

Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-788/2015
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. vasario 10 d.

Dėl E. M. nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį
Kasacinio skundo dalis, kuria ginčijamas E. M. nuteisimas už įžeidimą, tenkintina. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. nuteista pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už viešą A. L. įžeidimą, kuris pasireiškė tiek veiksmu, tiek raštu. Įžeidimas veiksmu pasireiškė tuo, kad E. M. kitų asmenų (savo vyro, nepilnamečių dukterų ir pusseserės) akivaizdoje išpylė kibirą su bulvių lupenomis A. L. į veidą ir ant drabužių. Įžeidimas raštu pasireiškė tuo, kad E. M. Varėnos rajono apylinkės teismui adresuotame pareiškime be jokio pagrindo apkaltino A. L. nusikalstamomis veikomis (nežymiu sveikatos sutrikdymu, įžeidimu ir šmeižimu). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie E. M. padaryti veiksmai neatitinka viešo įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių.
Vertinant nuteistosios veiksmus, kvalifikuotus kaip įžeidimas veiksmu, pažymėtina, kad teismai teisingai nurodė, kad BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika (įžeidimas) yra tyčinis viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu; įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas; įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą; įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz., antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Kita vertus, nepaneigiant šių tezių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimo kriminalizavimas baudžiamojoje teisėje vis dėlto nėra besąlyginis, nemažai žeidžiančio pobūdžio žodžių ir veiksmų priskirta administracinių teisės pažeidimų kategorijai (Administracinių teisės pažeisimų kodekso 51(10),174, 186(2), 187, 189(4), 214(6) straipsniai), be to, toks elgesys gali būti vertinamas kaip deliktas, užtraukiantis pažeidėjui civilinę atsakomybę (Civilinio kodekso 6.245, 6.263 straipsniai). Todėl, inkriminuojant įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama.
Nagrinėjamos situacijos kontekste E. M. poelgis savo namuose apmėčius bulvių lupenomis nepageidaujamą viešnią, nevertintinas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis pavojingas veiksmas. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad konfliktas kilo nukentėjusiajai atėjus į nuteistosios namus, šį vizitą pastaroji suprato kaip priešišką veiksmą – nepagrįstą pretenziją į paveldėjimo objektą. Abi šalys kaltina viena kitą necenzūrinių žodžių vartojimu, įžeidimais ir šmeižtu, tačiau pirmosios instancijos teismui nepavyko konkrečiau nustatyti, kas ir kokius žodžius vartojo konflikto metu. Nei nuteistosios dukterys, nei pusseserė, kurios, tikėtina, matė konfliktą, neapklaustos. Esant labai prieštaringiems šio konflikto dalyvių ir apklausto liudytojo (E. Mi.) parodymams, teismui pavyko tik konstatuoti, kad tiek nukentėjusioji A. L., tiek ir nuteistoji E. M. kalbėjo pakeltu tonu, pykosi ir kad E. M. apmėtė A. L. bulvių lupenomis. Visos kitos konflikto detalės iš esmės nenustatytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai prieštaringai situacijai, abipusio konflikto įkarštyje atliktas minėtas nedraugiškas veiksmas (bulvių lupenų mėtymas) netraktuotinas kaip siekiantis tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė.
Pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos ir pačios nukentėjusiosios A. L. parodymų matyti, kad ji nutarė apkaltinti E. M. įžeidimu praėjus pusmečiui po įvykio, tik gavusi šaukimą į teismą ir supratusi, kad pati kaltinama įvairiais nusikaltimais. Tuomet atsakė tuo pačiu – įžeidimu ir šmeižimu apkaltino E. M. bei pareikalavo atlyginti neturtinę žalą (18 000 Lt, t. y. 5213,16 Eur). Kai kurie A. L. pateikti kaltinimai E. M. yra visiškai dirbtiniai, pvz., kaltinimas šmeižimu buvo pareikštas net ir dėl to, kad E. M. pavadino A. L. tik iš matymo pažįstamu asmeniu. Visos šios aplinkybės rodo, kad ne vien nuteistoji, bet ir nukentėjusioji pareiškė kaltinimus ne dėl realiai padarytų nusikalstamų veikų, o dėl iš esmės paprasto buitinio konflikto, kurį bandoma pavaizduoti kaip didelį kriminalinį įvykį, ir kad į teismą abi šalys kreipėsi norėdamos kuo stipriau pakenkti viena kitai. Tai leidžia abejoti ne tik nuteistosios E. M., bet ir nukentėjusiosios A. L. teiginių apie konflikto metu patirtą didelį pažeminimą objektyvumu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad epizodas, susijęs su bulvių lupenų mėtymu, neatitinka viešo įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių.
Vertinant nuteistosios E. M. veiksmus, kvalifikuotus kaip įžeidimas raštu (kreipimasis į teismą su nepagrįstu kaltinimu A. L.), pažymėtina, kad šie veiksmai įžeidimu pripažinti dirbtinai ir tokiai praktikai nepritartina. Teismų motyvai, pagrindžiantys tokį kvalifikavimą, nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymėtina, kad nukentėjusioji A. L. dėl prieš ją paduoto pareiškimo teismui kaltino E. M. ne tik įžeidimu, bet ir šmeižimu. Tačiau teismas atmetė kaltinimą šmeižimu, visiškai pagrįstai nurodęs, kad E. M., manydama, jog įvykusioje konfliktinėje situacijoje yra teisi, kreipėsi su pareiškimu į atitinkamas institucijas – policiją ir teismą; šios institucijos ir yra sukurtos spręsti iškilusias situacijas, laikantis teisės normų reikalavimų, todėl teisėtas asmens gynybos būdo pasirinkimas ir pareiškime situacijos atskleidimas negali būti vertinamas kaip šmeižimas. Pažymėtina, kad šie teismo pateikti motyvai vienodai tinka ir įžeidimui paneigti, tačiau šiuo atveju teismas vadovavosi visai kita logika, buvo nenuoseklus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nemažai pačios nukentėjusiosios A. L. kaltinimų E. M. taip pat teisme nepasitvirtino, bet teismas nevertino to kaip įžeidimo.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas, pripažindamas E. M. kalta dėl viešo įžeidimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to baudžiamoji byla dėl kaltinimo E. M. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nutrauktina.