0

BPK 219 str.: byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą. Byla Nr. 1N-183/2014

Posted by Mindaugas Bilius on 2014 11 28 in Kita |

Byla Nr. 1N-183/2014

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 19 d.

 

Kaip teisingai pažymi gynėjai atsiliepimuose į prokuroro skundą, kaltinamasis aktas iš tiesų yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, nes jame prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme (BPK 23 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas privalo atitikti jo turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 219 straipsnyje. Kita vertus, akcentuotina, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teisiamajame posėdyje, priimant nuosprendį, jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nes teisingumą bylose vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta, o siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti tam tikrus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą).

Tačiau nepaisant to, kas nurodyta, tais atvejais, kai kaltinamasis aktas iš tikrųjų neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamų reikalavimų ir kaltinamojo akto trūkumai trukdo bylą nagrinėti teisme, teismas gali bylą perduoti prokurorui. Tik šiuo aspektu pastebėtina, kad ne bet kokie nustatyti kaltinamojo akto trūkumai teismui suteikia teisę grąžinti bylą prokurorui. Pagrindas bylą grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti konstatuojamas tik tada, kai kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka pirmiau nurodytoje teisės normoje nustatytų jam keliamų reikalavimų ir / ar nustatomi kiti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146/2012; 2013 m. balandžio 30 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2013). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 1 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319/2014; 2013 m. gegužės 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2013; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas (toliau – ir apeliacinis, aukštesnysis teismas), išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, šioje byloje surašyto kaltinamojo akto turinį kartu su prokuroro 2014 m. rugsėjo 3 d. prašyme dėl kaltinimo nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis išdėstytu kaltinimu, prokuroro argumentus, kuriais jis grindžia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą, kaltinamųjų gynėjų atsikirtimus į skundą, atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus, susijusius su kaltinamojo akto turiniui keliamais reikalavimais ir teismo teise grąžinti bylą prokurorui, konstatuoja, kad žemesnysis teismas be pagrindo nustatė, jog šiuo konkrečiu atveju kaltinamasis aktas turi tokių trūkumų, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, ir baudžiamąją bylą grąžino prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti bei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytus prokuroro skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Baudžiamosios bylos duomenimis Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2014 m. balandžio 17 d. kaltinamąjį aktą su visa bylos medžiaga 2014 m. gegužės 5 d. perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (BPK 220 straipsnio 1 dalis) (III t., b. l. 174-182, 193). Vilniaus apygardos teismas, nenustatęs kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, 2014 m. birželio 6 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje ir buvo surengti keli teisiamieji posėdžiai (III t., b. l. 196-197; IV t., b. l. 8-11, 19, 24-26). Šios aplinkybės apeliaciniam teismui leidžia sutikti su prokuroro argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, iš esmės pats pripažino, jog kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus ir bylą nagrinėti teisme nėra kliūčių. Be abejonės, vien aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, per se nereiškia, jog nagrinėjant bylą teismo posėdyje negali būti nustatyta, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir byla grąžinta prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad kaltinamojo S. D. gynėjui pareiškus pastabas dėl 2014 m. balandžio 17 d. kaltinamojo akto atitikties baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, prokuroras, įgyvendindamas jam BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę, 2014 m. rugsėjo 3 d. padavė prašymą leisti pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, t. y. pakeisti kaltinamiesiems kaltinimą, nurodant, jog kaltinamieji, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, 2013 m. vasario 6 d., apie 3.30 val., atvyko į (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvo nurodyta (duomenys neskelbtini)), atgabeno nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius – nepripūstą guminę valtį, variklį, akumuliatorių bei virves, bendrais veiksmais pūtė atsineštą valtį, vyniojo virves, brido į vandenį, turėdami tikslą ištraukti į krantą esančius plaustus su cigaretėmis, ir tokiu būdu jie bendrais veiksmais pasikėsino neteisėtai įgyti bei Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti akcizais apmokestinamas prekes (anksčiau buvo nurodyta tik gabenti), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti VSAT pareigūnų (IV t., b. l. 14-18). Kaip matyti iš pakeisto kaltinimo, prokuroras patikslino nusikaltimo padarymo vietą, papildomai kaltinamiesiems pareiškė kaltinimą dėl pasikėsinimo neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamas prekes bei nurodė kitas veikos faktines aplinkybes, kurios atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nors skundžiamojo nutartyje teismas padarė išvadą, kad prokuroras nenurodė, iš ko buvo pasikėsinta įgyti, nekonkretizuota, kuo pasireiškė kiekvieno bendrininko veiksmai (koks buvo jų vaidmuo), t. y. neatskleidė kaltinamiesiems naujai inkriminuotos nusikalstamos veikos – pasikėsinimo neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – objektyviosios pusės, o baudžiamojoje byloje yra prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, remiantis argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismas ir kuriuos iš esmės akcentavo ir akcentuoja kaltinamųjų gynėjai tiek teisiamuosiuose posėdžiuose, tiek atsiliepimuose į skundą, ypatingai atsižvelgus į tai, jog žemesnysis teismas skundžiamojoje nutartyje visiškai nemotyvavo, kokių aplinkybių negalima išnagrinėti teisme, pripažinti kaltinamąjį aktą neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, įskaitant, bet neapsiribojant ir BPK 219 straipsnio 3 punktą, ir kad tai trukdo nagrinėti bylą teisme, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, apygardos teismas nurodė tokias aplinkybes, kurias negrąžinus bylos prokurorui, galėjo pats išnagrinėti. Kaip minėta, pagal susiklosčiusią kasacinio teismo praktiką, teismas bylą prokurorui gali grąžinti tik tada, kai surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, be to, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo bylą nagrinėti teisme. Taip pat kaip nurodyta anksčiau, tik teismas vykdo teisingumą, todėl teismas, vykdydamas šią konstitucinę priedermę, turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus, kurie nesudaro teisinio pagrindo spręsti apie įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymą. Taigi apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ad hoc skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui, žemesniojo teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai netrukdo jam išnagrinėti bylą iš esmės ir nurodytų trūkumų pašalinimas padės teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis prokuroro pakeistame kaltinime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Padaryta apeliacinio teismo išvada, priešingai nei laikosi pozicijos kaltinamųjų gynėjai, nepaneigia ir kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie kaltinami, bei nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų. Nagrinėjamu atveju svarbu nurodyti ir atkreipti gynėjų dėmesį, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nagrinėjant bylą teisme, kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytos veikos, kurią padaręs kaltinamas kaltinamasis, faktinės aplinkybės ir tą veiką nustatantis baudžiamasis įstatymas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami tiek iš esmės, tiek ne iš esmės skirtingomis. Tokiu atveju aktualiu aspektu tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal tarptautinių teismų formuojamą praktiką tampa tai, kad kaltinamajam skubiai ir nuodugniai būtų pranešta jam suprantama kalba apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų, prokurorui pareiškus naują kaltinimą, bylą nagrinėjęs teismas paskelbė pertrauką ir suteikė teisę kaltinamiesiems susipažinti su naujai pareikštu kaltinimu bei pasirengti gynybai (IV t., b. l. 19). Be kita ko, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad asmens (kaltinamųjų) konstitucinė teisė žinoti kuo jis kaltinamas koreliuoja su kita konstitucine teise, o būtent su teise, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas bei nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tai reiškia, kad turi būti sudarytos visos teisinės prielaidos užtikrinti, jog niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas teisingumo funkciją, nagrinėdamas bylą, turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes bei bylą išspręsti iš esmės (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas ir teisėjas, vykdydami teisingumą, nėra saistomi ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, nes, kaip minėta, konstitucinė teismo priedermė yra visapusiškai ir objektyviai iširti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą (teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą)). Teisėjo vadovavimo procesui principas apima ne tik teisėjo pareigą, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo, kiekvienos šalies teise būti išklausytai principų, užtikrinti bylos eigą, bet ir visais atvejais užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Todėl atsižvelgęs į tai, kas pasakyta, aukštesnės instancijos teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju teigti, jog kokiu nors būdu buvo ir / ar yra apsunkintos kaltinamųjų galimybės pasirengti tinkamai gynybai, nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje kaltinamieji neigia bet kokią savo kaltę dėl jiems kaltinamajame akte inkriminuotos nusikalstamos veikos, o gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo, tiek paskirto vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarka, tiek privačiai samdomo, tarpusavio susitarimo reikalas; kaltinamasis gali nesiimti jokių aktyvių gynybos veiksmų, tačiau taip pat gali gintis ir aktyviai, viskas priklauso nuo pasirinktos gynybos pozicijos, taktikos pobūdžio.

Taigi esant nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso teisės normas, nepagrįstai pripažino, jog kaltinimo pakeitimas surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų ir bylą grąžino prokurorui, todėl prokuroro skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir baudžiamoji byla perduotina nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex