BK 284 str.: atribojimas administracinės ir baudžiamosios atsakomybės už “nedidelį chuliganizmą”. Baudžiamoji byla Nr. 2K-484/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K-484/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 18 d.

Dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai, nuteistąjį E. U. pripažindami kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 2 dalyje, padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Pagal ATPK 174 straipsnį yra baudžiama už nedidelį chuliganizmą, t. y. už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Taigi, tiek BK, tiek ATPK atsakomybė yra numatyta už iš esmės analogiškas veikas. Todėl šioje byloje yra aktualus skirtingų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo klausimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra išaiškinęs, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-324/2013).

Vienas atsakomybių atribojimo kriterijų įtvirtintas ATPK 9 straipsnio 2 dalyje. Jame teigiama, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikalstamos veikos sudėties bei baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik po to, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris daro veiką nusikalstamą, svarstomi administracinės atsakomybės klausimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2001).Darytina išvada, kad ATPK 9 straipsnio 2 dalies formalus suvokimas, t. y. aiškinimas taip, kad, be veikos pavojingumo vertinimo, visais atvejais turėtų būti taikomas BK (taip iš esmės eliminuojant galimybę taikyti ATPK), neatitiktų ATPK 9 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos prasmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Kiekvienu atveju teismas, vertindamas kiekvienos atsakomybės prigimtį konkrečioje byloje, turėtų nuspręsti, ar turėtų būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014).

Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už vadinamąjį nedidelį chuliganizmą, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Vienas iš šių atsakomybės rūšių už nedidelį chuliganizmą atribojimo kriterijų – tai pažeidimo intensyvumo mastas. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 284 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi. Taigi BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdo visuomenės rimtį ar tvarką.

Kita vertus, motyvai ir tikslai, jų analizė yra svarbūs teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Kartu tai yra svarbu vertinant, ar nedidelis chuliganizmas pagal pavojingumą yra laikytinas nusikalstama veika ar dar nepasiekė nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo. Taigi sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baudžiamojo nusižengimo sudėtį ar kvalifikuotini pagal ATPK 174 straipsnį, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Ir priešingai, visuomenės rimties ar tvarkos trikdymas esant asmeniniams ar net savanaudiškiems motyvams gali reikšti (aišku atsižvelgiant į aplinkybių visumą), kad tokia veika dar nepasiekė nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo.

Teismai E. U. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad viešoje vietoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia elgdamasis įžūliai, grasindamas kūno sužalojimu, išplūdo necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį M. T., po to tyčia panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – stvėrė ir tampė jį už striukės, jam įspyrė.

Byloje nekyla abejonių dėl to, kad nuteistojo inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Iš veikos aprašymo taip pat matyti, kad E. U. minėti veiksmai buvo įžūlūs, prieštaraujantys padoraus elgesio taisyklėms. Tačiau vertinant nuteistojo veiką reikia atsižvelgti ir į tai, kad, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo dominavo asmeniniai santykiai – kaip tarp bendrijos pirmininko ir tos pačios bendrijos nario, kaltinamasis ne kartą buvo reiškęs pretenzijas dėl blogo namo stogo, buto apliejimo, tačiau, jo nuomone, pirmininkas (M. T.) į tai nereagavo. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys (nuteistojo manymas, kad bendrijos pirmininkas netinkamai atlieka savo darbą). Paminėtina ir tai, kad pats konfliktas buvo trumpalaikis, šį konfliktą matė du liudytojai, neturintys nuteistajam jokių pretenzijų. Be to, viena iš E. U. per konfliktą padarytų veikų – spyris nukentėjusiajam – jau teismų pripažinta nesunkiu sveikatos sutrikdymu (BK 138 straipsnio 1 dalis).

Taigi, įvertinus E. U. veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, liudytojų reakciją, nuteistojo veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, darytina išvada, kad minėta E. U. veika nepasiekė tokio pavojingumo, kuris būdingas baudžiamajam nusižengimui, įtvirtintam BK 284 straipsnio 2 dalyje. Bylos dalis dėl E. U. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nutrauktina, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to naikintina nuosprendžio dalis, kuria E. U. paskirta subendrinta bausmė. Naikintina ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutarties dalis, kuria dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo buvo atmestas šio nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas.