Nukentėjusiosios išsilavinimas ir eitos pareigos teismui leidžia teigti, kad nuteistoji suprato ir / ar turėjo suprasti teisines pasekmes, galinčias kilti dėl laiku nepaduoto apeliacinio skundo. Byla Nr. 1N-166/2014

Byla Nr. 1N-166/2014

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 4 d.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistosios I. M. U. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas atnaujinti praleistą terminą nuosprendžiui apskųsti.

Teisėja, susipažinusi su pateikta medžiaga ir skundu,
n u s t a t ė:

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu I. M. U. pripažino kalta ir nubaudė ją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį 100 MGL (13 000 Lt) bauda, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisino.

Nuteistoji I. M. U. Klaipėdos apygardos teismui 2014 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl nurodyto nuosprendžio paduoti.

Nuteistoji paaiškino, kad ją gynė advokatas Romanas Lupeika, su kuriuo ji sutarė, jog jis parengs apeliacinį skundą, tačiau likus dienai iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos, advokatas pranešė, kad nuosprendžio neskųs, nes apeliacinio skundo parengti nespėjo. Nuteistoji pažymėjo, kad už apeliacinio skundo surašymą ji nurodytam advokatui buvo sumokėjusi 1 000 Lt. Nuteistoji prašė nurodytas aplinkybes pripažinti svarbiomis ir atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi nuteistosios I. M. U. prašymą atnaujinti praleistą terminą nuosprendžiui apskųsti atmetė.

Teismas, nustatęs, kad nuteistoji prašymą atnaujinti praleistą terminą padavė net po daugiau kaip 2 (dviejų) mėnesių po nuosprendžio paskelbimo, vertino, jog tokie nuteistosios veiksmai nėra pateisinami, netgi tuo atveju, jeigu ją gynęs advokatas atsisakė parengti apeliacinį skundą likus 1 (vienai) dienai iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos. Teismas pripažino nepagrįstais nuteistosios skundo argumentus, kad ji greitai nesurado kito advokato, kuris būtų surašęs apeliacinį skundą ir / ar prašymą atnaujinti praleistą terminą. Teismas pažymėjo, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą galėjo būti paduotas ir anksčiau – tam nereikalingos didelės laiko sąnaudos, o nuteistoji nepaaiškino, kokios priežastys sutrukdė jai žymiai anksčiau kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat kad nuteistoji turi aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką Skuodo darbo biržoje ėjo vadovės pareigas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 314 straipsniu, teismas sprendė, jog nuteistosios nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido terminą nuosprendžiui apskųsti, nėra svarbios, nuteistoji turėjo visas galimybes tinkamai gintis, laiku apskųsti nuosprendį, todėl prašymą atmetė.
Nuteistoji I. M. U. skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį ir atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Skunde nuteistoji teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta. Be argumentų, kuriuos nuteistoji buvo išdėsčiusi prašyme dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, nurodo, kad teismas nepagrįstai akcentavo, jog ji prašymą dėl termino atnaujinimo padavė praėjus beveik 2 (dviem) mėnesiams, nes tai neturi jokios įtakos praleidus įstatymo nustatytą 20 (dvidešimt) dienų terminą teismo nuosprendžiui apskųsti. Nuteistosios nuomone, taip pat neturi jokios reikšmės aplinkybės, kad ji turi aukštąjį išsilavinimą ir ėjo darbo biržos vadovės pareigas. Nuteistoji prašo pripažinti, kad ji terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, nes šis buvo nepateiktas ne dėl jos kaltės – dėl advokato aplaidumo, atnaujinus terminą ir padavus apeliacinį skundą, jai tokiu būdu būtų užtikrinta konstitucinė teisė, jog bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, pašalintos bet kokios abejonės dėl priimto nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo. Nuteistoji pastebi, kad ji prašymą atnaujinti terminą padavė nepraleidusi BPK 314 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino.
Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendis, kuriame kaltinamoji I. M. U. pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 229 straipsnį 100 MGL (13 000 Lt) bauda, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinta, nuteistajai I. M. U. buvo įteiktas jo paskelbimo dieną, t. y. 2014 m. liepos 18 d. (VIII t., b. l. 30, 68). Kaip matyti iš nuteistosios skundo argumentų, ji neginčija, kad jai nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai buvo / yra žinomi. Taigi nuteistoji, siekdama įgyvendinti savo teisę į apeliaciją, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kaip teisingai nurodo ir pati, turėjo paduoti iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. (įskaitytinai), tačiau įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apeliacinio skundo nepadavė (BPK 313 straipsnio 3 dalis). Nuteistoji 2014 m. rugsėjo 26 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 (dviem) mėnesiams, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą nuosprendžiui apskųsti. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios I. M. U. prašymą atnaujinti praleistą terminą, šį atmetė, nes nenustatė, kad baudžiamojo proceso įstatymo nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti būtų praleistas dėl svarbių priežasčių. Nuteistoji, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, kad ji terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl advokato aplaidumo.

Įstatymų leidėjas BPK 314 straipsnio 1 dalyje expressis verbis yra nustatęs, kad turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę priėmusį teismą prašyti šį terminą atnaujinti. Priežasties, dėl kurios praleistas terminas, svarbumą kiekvienu atveju vertina ir nustato teismas. Priežastis laikoma svarbia, jeigu ji nepriklauso nuo suinteresuoto asmens valios ir dėl to jis parranda galimybę laiku realizuoti tam tikras jo teises, įskaitant, bet neapsiribojant ir teisę paduoti apeliacinį skundą (pvz., suinteresuoto asmens liga, stichinė nelaimė ir pan.).

Aukštesnysis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą galiojančios teisės ir faktinių aplinkybių aspektais, apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistosios nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, nes jos yra subjektyvaus pobūdžio, o, kaip jau buvo nurodyta pirmiau nutartyje, priežastis laikoma svarbia tik tuo atveju, jeigu ji asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kuri gali pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Nors nuteistoji teigia, kad ji apeliacinio skundo padavimo terminą praleido dėl ją gynusio advokato aplaidumo, pastarajam atsisakius parengti apeliacinį skundą likus 1 (vienai) dienai iki nuosprendžio apskundimo termino pabaigos, ir pridėjo šiuos teiginius pagrindžiančius dokumentus, t. y. 2014 m. liepos 29 d. banko pavedimo nurodymą Nr. 810085424, kuriuo ji pervedė advokatui Romanui Lupeikai 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 11 d. prašymą grąžinti nuteistajai nurodytą pinigų sumą, 2014 m. rugsėjo 11 d. banko mokėjimo nurodymą, kuriame Romanas Lupeika grąžina I. M. U. 1 000 Lt, tačiau šie dokumentai, aukštesniojo teismo vertinimu, nei patvirtina, nei paneigia nurodytus nuteistosios argumentus. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji būtų raštu išreiškusi valią, kad minėtas advokatas parengtų ir paduotų apeliacinį skundą (BPK 312 straipsnio 5 dalis). Apeliacinio teismo įsitikinimu, netgi darant prielaidą, kad iš tiesų nuteistosios gynėjas, kuris ją gynė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsisakė parengti apeliacinį skundą likus 1 (vienai) dienai iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos, tokia aplinkybė, vis tiek negali būti pripažinta nuo suinteresuoto asmens valios nepriklausančia, tuo pačiu objektyvia, ir užkirtusia kelią nuteistajai pasinaudoti teise į apeliaciją.

Nepaisant to, kad teisė į gynybą yra viena svarbiausių asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, teisių, ši teisė įtvirtinta BPK 10 straipsnyje, ją garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, tačiau kaltinamasis, įtariamasis ir nuteistasis pats sprendžia, ar jis ginsis pats, ar per pasirinktą gynėją, išskyrus tuos atvejus, kai gynėjo dalyvavimas būtinas (BPK 51 straipsnis). Gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo, tiek paskirto vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarka, tiek privačiai samdomo, tarpusavio susitarimo reikalas. Gynėją ir ginamąjį sieja ir / ar turi sieti fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, kaltinamasis gali nesiimti jokių aktyvių gynybos veiksmų, tačiau taip pat gali gintis ir aktyviai, viskas priklauso nuo pasirinktos gynybos pozicijos, taktikos pobūdžio. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistoji domėjosi, buvo aktyvi, siekdama išsiaiškinti visas, su apeliacinio skundo parengimu, susijusias aplinkybes, todėl darytina išvada, jog nuteistoji pati nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, siekdama realizuoti baudžiamojo proceso įstatyme jai suteiktą teisę į apeliaciją. Susiklosčius nuteistosios nurodytai situacijai, nuteistoji, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, vertinant jos išsilavinimą bei eitas pareigas, inter alia į tai, jog jai gerai buvo žinomas nuosprendžio apskundimo terminas, turėjo nedelsdama imtis tam tikrų aktyvių veiksmų, pavyzdžiui, kreiptis pagalbos į kitus kvalifikuotus teisininkus, kurie per protingą terminą parengtų apeliacinį skundą ir / ar prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, apie susidėjusias aplinkybes informuoti teismą, pati parengti apeliacinį skundą ir pan. Kaip nurodyta anksčiau, nuteistoji tik 2014 m. rugsėjo 26 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 (dviem) mėnesiams, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą nuosprendžiui apskųsti, prie kurio, beje, nepridėjo paties apeliacinio skundo, nors sutartį su nauju gynėju advokatu sudarė dar 2014 m. rugsėjo 10 d. (IX t., b. l. 31). Įvertinus paminėtas aplinkybes, prieitina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog prašymą atnaujinti praleistą terminą nuteistoji galėjo paduoti ir anksčiau, be to, nuteistoji nepaaiškino, kokios priežastys sutrukdė jai žymiai anksčiau kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą, tokių aplinkybių nenurodė ir bylą nagrinėjant aukštesnės instancijos teisme. Priešingai, nei teigia nuteistoji, jos išsilavinimas ir eitos pareigos teismui leidžia teigti, kad nuteistoji suprato ir / ar turėjo suprasti teisines pasekmes, galinčias kilti dėl laiku nepaduoto apeliacinio skundo, nuteistosios pasirinktas elgesio variantas – delsimas veikti operatyviai – rodo, jog termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė išimtinai subjektyvios, nuo pačios nuteistosios valios priklausiusios priežastys.

Esant nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistosios nurodytas priežastis, dėl kurių ji praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą, todėl skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 314 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Elena Vainienė