Ar siekiant patvirtinti ar paneigti iškeltas versijas ikiteisminio tyrimo metu reikia išnaudoti visus įmanomus tyrimo veiksmus? Byla Nr.2K-P-178/2012, byla Nr. 2K-590/2013

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-P-178/2012

Kreiptis į specialistus poreikis iškyla tada, kuomet byloje esantys duomenys kelia abejonių, o specialisto išvada padėtų pašalinti šias abejones ir bylą išspręsti teisingai. Paneigiant iškeltas versijas nėra reikalo išnaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones.

Kasacinio skundo argumentai:

 „Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išklausytas garso įrašas, tačiau jame esančios informacijos nepakanka išvadoms dėl kasatoriaus nusikalstamų veiksmų padaryti. Kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybių patikrinti, nes nebuvo nustatytos esminės faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės: jų laikas, vieta, liudininkai. Nors kasatoriaus ir kito nuteistojo balsų tapatybę patvirtino liudytojas D. T., tačiau toks jo tvirtinimas negalėjo būti pripažintas įrodymu, nes nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė.“

Teismas:

„BPK, išskyrus priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, nenumatyti privalomi ekspertizės ar specialisto išvados gavimo atvejai. Dėl tokių įrodinėjimo priemonių naudojimo turi būti sprendžiama vertinant kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Specialios žinios baudžiamojoje byloje turi būti panaudotos, kai tam tikros teisingam bylos išsprendimui svarbios bylos aplinkybės be specialių žinių panaudojimai tinkamai negali būti nustatytos. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad fonoskopinės ekspertizės nepaskyrimas nuteistųjų balsų tapatybės nustatymui galėtų būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu. Nuteistųjų dalyvavimas darant nusikalstamas veikas patikimai nustatytas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Jokių reikšmingų abejonių, kurios galėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai, byloje nėra.“

„Pažymėtina, jog iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-157/2012, 2K-339/2011, 2K-509/2010, Nr. 2K-463/2011). Šioje byloje kasatoriaus nurodytų atskirų specialių tyrimo veiksmų atlikimas nebuvo būtinas, nes ir be šių veiksmų atlikimo kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais kitais įrodymais.“

—————————————————————–

Baudžiamoji byla Nr. 2K-590/2013

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 23 d.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-585/2013 ir kt.)