BPK 151 str.: laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Teismo leidimas kaltinamajam naudotis socialine išmoka kaip vieninteliu teisėtu pajamų šaltiniu nereiškia, jog privatus kaltinamojo interesas iškeltas aukščiau viešojo. Byla Nr. 1N-147/2014

Byla Nr. 1N-147/2014

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 9 d.

 

BPK 151 straipsnio nuostatos reglamentuoja procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimą ir pratęsimą. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas, esant bent vienam iš trijų pagrindų: kai baudžiamajame procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Ši procesinė prievartos priemonė susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai. Tai reiškia, kad siekdamas teisingai išspręsti klausimą dėl pritaikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, jog būtų patenkintas civilinis ieškinys arba galimas turto ar išplėstinis turto konfiskavimas, bet ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus neproporcingai pažeistos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai, proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai.

Iš skundui nagrinėti pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu priimtais nutarimais prokuroras laikinai apribojo įtariamojo V. P. nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą – vienuolika transporto priemonių ir pinigines lėšas, esančias skirtinguose Lietuvos Respublikos bankuose, įskaitant pinigines lėšas, esančias AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė visišką nuosavybės teisės apribojimą. Kaip matyti iš byloje esančių prokuroro nutarimų, V. P. ši procesinė prievartos priemonė buvo paskirta, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pagrįstai pakeitė Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2012 m. vasario 8 d. nutarimą, leidęs V. P. disponuoti iš Sodros gaunama netekto darbingumo pensija, pervedama į AB „Swedbank“ turimą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Apygardos teismas konstatavo, kad kaltinamojo gaunama netekto darbingumo pensija yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, nes kaltinamasis, turėdamas 50 procentų darbingumą, nedirba. Be to, teismo sprendimu jis įpareigotas mokėti nepilnamečiam vaikui išlaikyti po 200 Lt per mėnesį. Dėl to į AB „Swedbank“ banko sąskaitą gaunama netekto darbingumo pensija skirta ne tik minimaliems savo poreikiams patenkinti, bet ir nepilnamečiam vaikui išlaikyti.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, jog kaltinamajam turi būti palikta galimybė disponuoti netekto darbingumo pensija, reikalinga minimaliems kasdieniams poreikiams tenkinti, taip pat teismo sprendimui dėl vaiko išlaikymo vykdyti.

Remiantis 2014 m. liepos 7 d. Sodros Vilniaus skyriaus pažymos duomenimis, V. P. už 2014 m. birželio mėnesį išmokėta 327,12 Lt invalidumo/netekto darbingumo pensija (198 t., 146 b. l.). Iš to daroma išvada, kad būtent tokią sumą kiekvieną mėnesį Sodra perveda į kaltinamojo sąskaitą banke. Dėl nustatyto darbingumo lygio (50 procentų darbingumas) V. P. niekur nedirba. Byloje nėra duomenų apie kitas jo pajamas. Be to, V. P. nepilnamečiam vaikui (2005 m. rugpjūčio 10 d. gimusiai dukrai I. P.) kas mėnesį turi teikti 200 Lt išlaikymą (198 t., 145, 147, 148–149 b. l.). Šiuo atveju gaunama 327,12 Lt netekto darbingumo pensija realiai reikalinga kaltinamojo V. P. būtiniausiems poreikiams ir įpareigojimams tenkinti, juo labiau kad nurodyta suma sudaro tik apie vieną trečdalį Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos. Dėl to Vilniaus apygardos teismas pagrįstai suteikė kaltinamajam galimybę disponuoti netekto darbingumo pensija. Tokio dydžio pinigų suma atitinka šalių interesų pusiausvyrą.

Priešingai, nei skunde nurodė prokuroras, teismo leidimas kaltinamajam naudotis socialine išmoka kaip vieninteliu teisėtu pajamų šaltiniu nereiškia, jog pažeistos BPK 11 straipsnio 1 dalies, 116 straipsnio, 151 straipsnio 1 dalies, BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos ir privatus kaltinamojo interesas iškeltas aukščiau viešojo, nes viešajam interesui užtikrinti areštuotas kitas kaltinamojo turtas, kuriam prokuroro nutarimais paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Toks teismo sprendimas atitinka ne tik teisingumo, proporcingumo, bet ir protingumo principą, o bendrieji teisės principai baudžiamajame procese bei baudžiamojoje teisėje yra taip pat reikšmingi, kaip ir konkrečios teisės normos.

Nepagrįstas ir kitas prokuroro skundo argumentas, kad teismas pažeidė BPK 151 straipsnio 8 dalies nuostatas, iš esmės panaikino visą prokuroro nutarimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į pinigines lėšas aptariamoje banko sąskaitoje.

Teismas ne panaikino, bet pakeitė prokuroro nutarimą. Skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodyta, kad nustačius dalinį nuosavybės teisės apribojimą V. P. leista disponuoti tik iš Sodros Vilniaus skyriaus gaunama netekto darbingumo pensija, kuri reikalinga minimaliems poreikiams tenkinti. Taigi į aptariamą banko sąskaitą patekus piniginėms lėšoms iš kito šaltinio, kaltinamasis negalės jomis disponuoti, nes joms galiotų prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Taigi Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra įstatyminio pagrindo, ši nutartis priimta, nepažeidus baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėja Violeta Ražinskaitė