BK 222 str.: buhalterinės apskaitos objektas. (Apgaulingas apskaitos tvarkymas). Baudžiamoji byla Nr. 2K-376/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K-376/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 7 d.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
BK XXXII skyrius numato atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Šiame straipsnyje atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiomis veikomis yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinės apskaitos vedimo tvarką reglamentuoja Buhalterinės apskaitos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje, kuris įtvirtina pagrindines įstatymo sąvokas, yra numatyta, kad: 1. Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7dalyje nurodytas dokumentas; 12. Pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui; 21. Ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimosumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Taigi, tiek BK 222 straipsnio dispozicijoje, nusikalstamos veikos dalyku, tiek ir Buhalterinės apskaitos įstatyme, buhalterinės apskaitos elementu yra pripažįstamas buhalterinės apskaitos dokumentas, pagal kurį galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, o pinigų apskaitos dokumentu pripažįstamas popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos. Todėl nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, pagal kuriuos buhalterinių dokumentų surašymas laikytinas buhalterine apskaita tik tada, kai tai tiesiogiai sietina su registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Apibrėždamas buhalterinės apskaitos sąvoką, kasatorius teigia, kad teismai neatskyrė finansinės informacijos rinkimo nuo informacijos registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemos. Jis nurodo, kad atskirų ūkinių operacijų įforminimas yra informacijos rinkimo būdas ir tik jos registravimo, grupavimo ir apibendrinimo metu padaryti pažeidimai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o atskirų ūkinių operacijų įforminimas, buhalterinių dokumentų surašymas nelaikytinas buhalterinės apskaitos tvarkymu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes ūkinė operacija nėra buhalterinė apskaita (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 17 punktas).

Šiems teiginiams nėra pagrindo pritarti, nes dirbtinai susiaurinamas veikos dalykas, buhalterinės apskaitos objektą siejant tik su dokumentų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Išties pati ūkinė operacija nėra buhalterinė apskaita, tačiau ūkinės operacijos įforminimas pinigų apskaitos dokumentu, kuriame nurodyta grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacija, yra finansinė operacija, kuri privalo būti fiksuojama apskaitoje. Reikalavimą įforminti ūkines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (kai surašoma buhalterinė pažyma). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šį imperatyvą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri numato, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.

Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, taip pat išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo argumentus, o bylos proceso metu surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad S. P. buvo atsakingas už pasirašomų dokumentų teisingumą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis pagal sutartį privalėjo pateikti ir pateikdavo vyriausiajai buhalterei UAB „E. r.“ pirminius finansinius dokumentus, t. y. viskas buvo daroma su jo žinia. Bylos nagrinėjimo teisme metu S. P. nurodė, kad jis įvertindavo atvežtą laužą, pasirašinėjo atliekų pardavimo sutarčių aktus bei pinigų išmokėjimo kvitus (T. 17, b. l. 2–7). Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas A. N. nurodydamas, kad pinigus išmokėdavo vadybininkas S. P., kai patikrindavo prekę, jos vertę, kai buvo užpildomi dokumentai, kad pinigus sumokėdavo tik vadybininkas S. P., nes jis buvo atsakingas už finansus (T. 13, b. l . 94–95; T. 17, b. l. 62–69). Liudytoja A. J. ikiteisminio bylos tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad į vadybininko S. P. pareigas įėjo kliento paieškos, žaliavų suradimas, taip pat jam buvo išduodami griežtos atskaitomybės pinigų išmokėjimo kvitai, pinigų gavimo kvitai, vidaus apskaitos numeruotini atliekų pardavimo sutarčių aktai. Už minėtų dokumentų tikrumą atsako šiuos dokumentus pasirašę asmenys. Taip pat nurodė, kad visi šie pajamavimai iš karto atsirasdavo įmonės apskaitoje, nes buhalterinė programa buvo įdiegta visose supirktuvėse ir visi pajamuodavo į centrinę programą (T. 13, b. l. 178–180; T. 17, b. l. 8–9). Nors nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad visi buhalteriniai dokumentai atitinka atliktas ūkines operacijas, metalo laužas supirktas ir bendrovės apskaitoje užpajamuotas, tačiau pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pinigų asmenys, nurodyti atliekų pardavimo sutarčių aktuose bei pinigų išmokėjimo kvituose, nėra gavę. Visi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai nurodė, kad katalizatorių laužo (duomenys neskelbtini), realiai nepridavė ir už tai pinigų negavo, tik pasirašė ant pridavimo sutarčių ir pinigų išmokėjimo kvitų, už tai gavo nuo 10 iki 40 Lt atlygį. Šį nustatytą faktą patvirtina ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2010 m. kovo 9 d. specialisto išvada Nr. 5-1/28 dėl UAB „E. r.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kurioje nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog UAB „E. r.“ į buhalterinę apskaitą įtraukė neteisingus duomenis apie bendrovės vadybininko – S. P. įformintas ūkines ir finansines operacijas, susijusias su katalizatorių laužo pirkimu ir pinigų išmokėjimu fiziniams asmenims, nes nurodytos ūkinės finansinės operacijos realiai nebuvo įvykdytos (T. 2; b. l. 73–85). Todėl kasatorius neteisus, teigdamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių S. P. žinojimą, jog dokumentuose įrašytos pavardės neatitinka tikrovės. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti 325 fiziniai asmenys paneigė katalizatorių laužo pirkimo–pardavimo sandorius su UAB „E. r.“, teigdami, kad jie dokumentuose nurodytų katalizatorių laužo kiekių nepardavė, pinigų sumų, įformintų pinigų išmokėjimo dokumentuose, negavo. Šie įrodymai patvirtina, kad S. P. suprato, jog, įtraukdamas į buhalterinę apskaitą fiktyvių sandorių duomenis apie tariamai išmokėtas pinigų sumas, klastoja pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „E. r.“ turėjo savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą ir joje dirbo keletas buhalterių. Kaip patvirtino teismo posėdyje apklausta vyriausios buhalterės pareigas ėjusi A. J., darbai tarp buhalterių buvo padalyti, o S. P. buvo atsakingas už žaliavos supirkimą ir atsiskaitymą su tiekėjais ir kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikdavo pirminius apskaitos dokumentus, avanso apyskaitą apie panaudotas lėšas ir išmokėtus pinigus tiekėjams. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog S. P. tvarkė pirminę apskaitą, jis buvo specialiai tam į darbą priimtas asmuo, be to, jis pasirašė UAB „E.“ 2004 m. rugsėjo 17 d. direktoriaus įsakymu Nr. A264-502 patvirtintus vadybininko pareiginius nuostatus, kurių 4.1.4 punkte nustatyta, kad vadybininkas yra atsakingas už teisingą piniginių lėšų ir prekių apskaitą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog UAB „E. r.“ vyriausioji buhalterė bei direktorius nežinojo apie pirminės apskaitos duomenų neobjektyvumą, o S. P., būdamas UAB „E. r.“ vadybininku, bendrovei pateikdamas neobjektyvius duomenis apie jo realiai nevykdomus sandorius, kuriuos jis pagrindė fiktyviais ūkinių operacijų apskaitos dokumentais, sąmoningai siekė, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, nėra kaltinimo išplėtimas ar pakeitimas, nes S. P. nėra inkriminuojami apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų apgaulingo tvarkymo veiksmai, kuriuos pagal S. P. pateiktus suklastotus pirminius finansinius dokumentus atliko įmonės buhalteriai. Šiais apeliacinio instancijos teismo motyvais atskleidžiamas nusikaltimo padarymo mechanizmas ir pažymima, kad S. P. veikė kaip nusikaltimo vykdytojas, apgaulingai tvarkydamas pirminius apskaitos dokumentus. Todėl, priešingai nei teigiama skunde, S. P. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad, esant realiam metalo laužo pirkimui, tačiau sandorį įforminus kitų asmenų vardu, ūkinė operacija laikytina įvykusia. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai atsiranda tada, kai visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nesant pagrįstų duomenų, kokios pinigų sumos buvo sumokėtos iš įmonės lėšų už katalizatorių laužą, finansinės institucijos negalėjo nustatyti UAB „E.“ (nuo 2007 m. balandžio 6 d. – UAB „E. r.“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. P. gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą atmesti.