0

BK 182 str.: Sukčiavimo ir civilinės teisės pažeidimo atribojimas (sukčiavimas v. paskola). Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2014

Posted by Mindaugas Bilius on 2014 07 24 in BK |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 3 d.

 

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004,2K-549/2003,2K-293/2002,2K-851/2001).

Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2014). Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė aiškinant šį kriterijų galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja. Be to, gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7–9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, Nr. 2K-123/2014). Pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, pažadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismų praktikoje gali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2014, Nr. 2K-651/2006, 2K-118/2003, 2K-74/2006, 2K-377/2005).

Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2014, 2K-233/2014).

Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad E. C. , būdamas UAB „C“ direktoriumi, sudarė su asmenimis sandorius dėl paslaugų ir gaminių atlikimo: su E. D. (4040 Lt dėl balkono įstiklinimo), R. K. (7500 Lt dėl laiptų ir durų pagaminimo), R. K. (500 Lt sumai dėl durų pagaminimo) ir R. J. (13 000 Lt sumai dėl langų pagaminimo). Kasaciniame skunde kasatorius visų keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotą apgaulę dėl sandoryje numatytų sąlygų neįvykdymo grindžia tuo, jog E. C. neinformavo jų, kad UAB „C“ yra ne gamintoja, o tik tarpininkė tarp užsakovų ir gamintojų (tarp UAB „A“, UAB „T“, UAB „M“ ir UAB „A“). E. C. tai pat neinformavo nukentėjusiųjų, kad šioms įmonėms jis neperdavė užsakymų dėl paslaugų suteikimo, be to, sutartys su šiomis įmonėmis jau buvo nutrauktos. UAB „C“ taip pat buvo sunkioje finansinėje padėtyje, turėjo įsiskolinimų tiekėjams (gamintojams) ir jai grėsė bankrotas (bankroto byla iškelta 2008 m. gruodžio 2 d.). Nukentėjusiųjų E. D. , R. K. , R. K. ir R. J. sumokėti UAB „C“ avansu pinigai buvo naudojami ne užsakymams vykdyti, o siekiant sumažinti savo turtinius įsipareigojimus, padengti susidariusius įsiskolinimus. Taigi, E. C. , melagingai žadėdamas įvykdyti nukentėjusiųjų užsakymus arba grąžinti sumokėtą avansą, UAB „C“ naudai įgijo svetimą turtą.

Kasatorius iš esmės apgaulę supranta formaliai kaip tam tikrų įsipareigojimų, susitarimų nevykdymą, nes E. C. pažadėjo įvykdyti užsakymus, tačiau tai per tam tikrą laiką nebuvo padaryta. Vis dėlto, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, sukčiavimui baudžiamosios teisės prasme nepakanka vien susitarimo nevykdymo, apgaulei reikalingas neabejotinos išankstinės tyčios nevykdyti įsipareigojimą nustatymas. Įmonės vadovo veiksmai sudarant sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, jeigu įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Perduodant turtą nuosavybėn pagal civilinę paskolos sutartį, viena sutarties šalis tikisi, kad kita sutarties šalis vykdys sutarties sąlygas ir prievoles pagal sutartį. Jei jos nevykdomos ir paskola negrąžinama, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Viena iš jų – paskolos davėjas turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką laikyti nusikaltimu, nepakanka vien paskolos negrąžinimo fakto. Nepakanka ir pačio ketinimo paskolos ėmimo metu negrąžinti paskolintų pinigų, jei ketinimas nelydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-25/2014).

Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7–198/2008, 2K-7–388/2007). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Vadinasi, kaltininkas, apgaule gaudamas svetimą turtą ar įgydamas turtinę teisę, jau žino, kad neįvykdys savininkui duotų įsipareigojimų.Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta (specialisto išvada Nr. 5-3/14), kad UAB „C“ nors ir buvo nemoki ir jos įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, tačiau bendrovė pinigų turėjo ir veiklą vykdyti galėjo (teisiamajame posėdyje tai patvirtino įmonės balansą už 2007 metus vertinęs specialistas V. V. ). Specialistas V. V. , remdamasis UAB „C“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00482-08 medžiaga, taip pat patvirtino, kad 2008 m. balandžio 7 d. ir 2008 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu E. C. , priimdamas užsakymus iš nukentėjusiųjų asmenų, turėjo galimybę juos įvykdyti. Be to, ekspertizės akto Nr. 11–2441 (11) išvados patvirtina, kad UAB „C“ gautos pajamos iš nukentėjusiųjų yra užpajamuotos bendrovės atskaitomojoje sąskaitoje, esančioje AB SEB banke. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „C“ ne tik ketino sutartis vykdyti, bet jas ir pradėjo vykdyti. Užsakymai buvo pateikiami užsakovams, vyko atsiskaitymai, lėšos buvo užpajamuojamos (tai patvirtina liudytojos J. C. , I. G., D. J. , A. Š. , UAB „A“ raštas). Tai, kad nukentėjusiųjų avansu paimtus pinigus UAB „C“ panaudojo ne jų užsakymams apmokėti, anot apeliacinio teismo, nepatvirtina aplinkybės, kad tuos pinigus E. C. tyčia turėjo tikslą apgaule įgyti UAB „C“ naudai. Be to, šie avansu gauti iš nukentėjusiųjų pinigai buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Skolų dengimas gautais avansais prisiimant naujus įsipareigojimus balansine prasme nei pagerino įmonės mokumo, nei pablogino, nes tokiu būdu skolos buvo mažinamos naujų įsipareigojimų sąskaita. Taigi UAB „C“ jokios materialinės naudos negavo. Pažymėtina dar ir tai, kad nukentėjusioji R. K. su E. C. susitaikė, jam pretenzijų neturi. Be to, R. K. užsakymą UAB „C“ įvykdė, užsakytas duris pristatė.

UAB „C“ neįstengė visų sutarčių įvykdyti ne tik dėl apyvartinių lėšų trūkumo, ankstesnių ar kitų užsakymų vykdymo, pajėgumų trūkumo, bet ir dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylos duomenimis nepaneigta, jog UAB „C“ vykdė savo veiklą ir atsiskaitinėjo už tiekiamą produkciją iki pat bankroto bylos iškėlimo. Visiškai pagrįstai šis teismas konstatavo, kad UAB „C“ siekė savo įsipareigojimus užsakovams įvykdyti. Pažymėtina ir tai, kad UAB „C“ bankroto byla iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį, o ne su UAB „C“ bendradarbiavusių įmonių vadovų iniciatyva. Nors E. C. ir turėjo įsiskolinimų tiekėjams, šių įmonių vadovai sukčiavimo UAB „C“ veiksmuose neįžvelgė. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje atsisakė pripažinti UAB „C“ bankrotą tyčiniu (nutartis civilinėje byloje Nr. B2-95-513/2011). Taigi nenustatyta, kad E. C. sąmoningai blogai valdė įmonę, sudarė sandorius, neatitinkačius įmonės veiklos pobūdžio, ar nuostoligus sandorius ar atliko kitus veiksmus, nulėmusius įmonės bankrotą.

Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas iš įvairių šaltinių gautus įrodymus, priėjo prie motyvuotų išvadų apie teisinių santykių tarp UAB „C“ ir nukentėjusiųjų E. D. , R. K., R. K. ir R. J. ne baudžiamąjį, o civilinį teisinį pobūdį šioje byloje. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje vienu atveju avansu sumokėtos sumos nukentėjusiajam E. D. priteistos teismo įsiteisėjusiu įsakymu (2008-11-24), nukentėjusiajai R. J. teismo įsiteisėjusiu įsakymu (2008-11-28), kitu atveju – nukentėjusiųjų R. K. ir R. K. avansu sumokėtos sumos yra įtrauktos į kreditorių sąrašą su kreditoriniais reikalavimais UAB „C“ bankroto byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2009-02-12 nutartimi). Taigi, nors UAB „C“ savo sutartinių įsipareigojimų laiku neįvykdė, tačiau byloje nenustatyta, kad šie įsipareigojimai neįvykdyti kokiais nors nusikalstamais veiksmais. Tuo tarpu nukentėjusiųjų teisės apginti savo teisėtus interesus civilinio proceso tvarka pasunkintos nebuvo.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex