0

BK 182 straipsnis: Neteisėtas viso bendrosios nuosavybės teisės objekto ar atskiros kaltininkui nepriklausančios jo dalies užvaldymas ar perleidimas tretiesiems asmenims turi būti vertinamas tik kaip civilinės teisės deliktas, bet ne kaip nusikaltimas. Baudžiamoji byla Nr. 2K-338/2014

Posted by Mindaugas Bilius on 2014 07 24 in BK |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-338/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 30 d.

 

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniu skundu skundžiama tai, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir V. D. atlikti veiksmai nepagrįstai nekvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip sukčiavimas. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad V. D. neteisėtai, panaudodamas apgaulę, pasisavino nukentėjusiajai I. T. priklausiusio turto, buvusio bendrąja sutuoktinių nuosavybe, dalį ir įgijo didelės vertės turtą.

BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule. Šioje baudžiamojoje byloje V. D. apgaule įgijo didelės vertės (525 000 Lt) turtą, kuris buvo jo ir nukentėjusiosios I. T. bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.87 straipsnis įtvirtina sutuoktinių turto teisinį režimą, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti visu bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu, ir jau vien to pakanka, kad nei šis turtas bendrai, nei atskiros jo dalys bendraturčiams nebūtų laikomos svetimomis. Juolab kad CK numato bendrą taisyklę – nepriklausomai nuo bendrosios nuosavybės teisės rūšies, bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik bendraturčių susitarimu, o kilusius ginčus sprendžia teismas (CK 3.92, 4.75 straipsniai). Bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas ar atskiros jo dalys (jeigu jos nėra atidalytos), neteisėtai jas užvaldžius ar perleidus tretiesiems asmenims, negali būti laikomos kaltininkui svetimu turtu. Analogiška pozicija yra išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkte, kad svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal minėtus straipsnius, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama taip, jog šis išaiškinimas, koks turtas yra laikytinas svetimu, taikytinas ir nusikalstamai veikai, numatytai BK 182 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461/2006).

Vadinasi, nei visas bendrosios nuosavybės teisės objektas, nei atskiros jo dalys negali būti laikomi bendraturčiams svetimu turtu, o kartu ir nusikalstamos veikos – sukčiavimo – dalyku. Neteisėtas viso bendrosios nuosavybės teisės objekto ar atskiros kaltininkui nepriklausančios jo dalies užvaldymas ar perleidimas tretiesiems asmenims turi būti vertinamas tik kaip civilinės teisės deliktas, bet ne kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 182 straipsnyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Taigi šio nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas, o tik svetimas, asmeniui asmeninės nuosavybės teise nepriklausantis turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip svetimo turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-535/2011).

Teisėjų kolegija sutinka, kad V. D. veikoje yra apgaulės elementai, siekiant gauti kuo didesnę turto dalį. Tačiau pažymėtina, kad CK3.87 straipsnis nustato, jog turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, taigi jis nėra svetimas nė vienam sutuoktiniui. Esant sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisei, vienas sutuoktinis gali savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, ar disponuoti tokiu turtu, tačiau tik turėdamas kito sutuoktinio įgaliojimą arba teismo leidimą (CK 3.94 straipsnis). Todėl tokiu atveju nuosavybės teisės subjektas negali vienasmeniškai visiškai įgyvendinti nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės teisės objektą.

Santuoka buvo sudaryta 2002 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi santuokos nutraukimas buvo panaikintas ir V. D. bei I. T. pareiškimas paliktas nenagrinėtas. Veiksmai atlikti su sutuoktinių bendru turtu šioje situacijoje, kai vyksta bendro turto padalijimo teisinis procesas ir abu sutuoktiniai pripažįsta, kad dalijamas turtas yra bendras jų turtas, sutinka su jo kiekiu, tik ginčija, kokia dalis ir kuriam buvusiam sutuoktiniui turi priklausyti po padalijimo, negali būti laikomi sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2006, 2K-309/2012). Todėl kasatoriaus teiginys, jog V. D. atlikti veiksmai atitinka BK182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį yra neteisingas.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad šiuo metu nevyksta jokie procesai dėl bendro turto, kuris buvo nusikalstamos nuteistojo veikos dalykas, padalijimo ar jo dalių nustatymo. Tačiau tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti, nes Klaipėdos miesto apylinkės teisme pagal I. T. ieškinį šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-510-323/2014 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kasacinio skundo teiginiai dėl nepagrįsto V. D. išteisinimo atmestini, naikinti ar keisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex