BK 167 straipsnis: sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas, naudojant GPS įrangą (pritvirtintą prie automobilio), gali apriboti asmens teisę į privatumą. Baudžiamoji byla Nr. 2K-213/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K-213/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 6 d.

 

 

Dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad P. K. BK 167 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes jo veikoje nėra BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Netinkamą šio baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje laikoma, jog privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su savo nuožiūra pasirinktais žmonėmis, kur be to asmens sutikimo kitiems negalima kištis; kad mobiliojo ryšio telefonų, įrenginio „GPS Tracker“ pritvirtinimas prie automobilio tik duoda pagrindą manyti, jog taip renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, bet realiai tokiais veiksmais BK 167 straipsnio saugomi gėriai nepažeidžiami; kad naudojantis prie automobilio pritvirtintomis priemonėmis P. K. galėjimas apytikriai žinoti, kur yra automobilis, negali būti prilyginamas informacijos apie privatų E. V. gyvenimą rinkimui; kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog E. V. buvo P. K. stebima ar sekama, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog buvo pažeista E. V. teisė į privatumą, nėra teisinga, nes šis teismas informaciją apie automobilį sutapatino su duomenimis apie asmenį.

Kasatoriaus argumentai atmestini.

Pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta: „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. Konstitucinis Teismas dėl privatumo (privataus gyvenimo), kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos ne viename nutarime yra pasisakęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pasisakęs dėl privataus gyvenimo sąvokos aiškinimo, dėl to, kokia informacija ir kokiais būdais renkama, net ir viešame kontekste, gali patekti į asmens privataus gyvenimo sferą. Pavyzdžiui, EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime, priimtame byloje N. prieš Vokietiją (N.v. Germany, no. 13710/88, judgment of 16 December 1992), nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės pateikti išsamią (baigtinę) „privataus gyvenimo“ sąvokos apibrėžtį; kad būtų per daug siaura šią sąvoką apriboti „artimiausia asmens aplinka“, kurioje asmuo gali savo nuožiūra gyventi savo asmeninį gyvenimą, visiškai pašalinant iš šios sąvokos išorinį pasaulį, kurio ši aplinka neapima. Šis teismas 2004 m. birželio 24 d. sprendime, priimtame byloje V. H. prieš Vokietiją (V. H. v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), dar kartą pabrėžęs esminę privataus gyvenimo apsaugos svarbą kiekvieno žmogaus asmenybės raidos požiūriu, pažymėjo, kad ši apsauga apima ne tik privačią šeimos, bet ir socialinę erdvę, kad kiekvienas asmuo (net jei jis ir yra žinomas plačiajai visuomenei) turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo. Dėl asmens stebėjimo per Visuotinę padėties nustatymo sistemą (toliau – GPS) EŽTT yra pasisakęs 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendime, priimtame byloje U. prieš Vokietiją (U. v. Germany, no. 35623/05, judgment of 2 September 2010). Šiame sprendime teismas pažymėjo, kad asmens stebėjimas panaudojant GPS priemones dėl savo pobūdžio turi būti skiriamas nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo metodų, kurie paprastai gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes atskleidžia daugiau informacijos apie jo elgesį, pažiūras ar jausmus, tačiau, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, nurodė, kad, nepaisant to, jog GPS stebėjimas taikytas pareiškėjo automobiliui, juo aiškiai siekta gauti informacijos ir apie pareiškėjo judėjimą, bei nusprendė, kad dėl šio stebėjimo ir jį taikant gautų duomenų tvarkymo bei panaudojimo pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą buvo apribota.

Kasaciniame skunde, teigiant, kad P. K. veikoje nėra nustatyti BK 167 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji, t. y. neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimo rinkimo, požymiai, akcentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio nuostatos, pagal kurias privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Tačiau (ir pats kasatorius to neneigia) CK 2.23 straipsnio 2 dalyje nurodytas teisės pažeidimų į privatų gyvenimą atvejų sąrašas nėra baigtinis. Be to, ir šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas asmens stebėjimas, o pagal šio straipsnio 3 dalį – draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus.

BK 167 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013, pasisakydama dėl BK 167 straipsnio taikymo pažymėjo, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu; kad laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos; kad, kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų – privačių asmenų – teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2011). Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi į jo privatų gyvenimą apimtis priklauso, be kita ko, nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu; kad sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas, naudojant GPS įrangą, gali apriboti asmens teisę į privatumą, juolab kai tokia informacija panaudojama darant asmeniui tam tikrą poveikį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios E. V. ir nuteistojo P. K. poros santykiai buvo komplikuoti, P. K. persekiojo E. V. negalėdamas susitaikyti su jos atsisakymu su juo bendrauti bei paklusti jo nustatytoms taisyklėms. Taip pat nustatyta, kad P. K. 2011 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn. prie E. V. automobilio galinio bamperio ir po priekiniu kairės pusės sparnu buvo pritvirtinęs mobiliojo ryšio telefonus ir įrenginį „GPS Tracker“, leidžiančius nustatyti automobilio buvimo vietą, ir taip, pasinaudodamas minėta įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą – jos automobilio judėjimą ir jos buvimo vietą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad, nepaisant to, jog stebėjimo priemonės taikytos automobiliui, jomis buvo siekiama gauti informacijos apie nukentėjusiosios judėjimą, jos buvimo vietą. Pats P. K. parodė, kad sekimo įrenginius (mobiliuosius telefonus ir GPS prietaisą) jis pritvirtino prie E. V. automobilio siekdamas sužinoti, kur ji būna. Pagal nukentėjusiosios E. V. parodymus, P. K. sekė ne tik ją, bet ir jos draugus, ji ne kartą buvo pastebėjusi P. K. , jo automobilį tose vietose, kur būdavo pati. Tai rodo, kad, remdamasis informacija apie nukentėjusiosios buvimo vietą, nuteistasis galėjo ją lengvai rasti, sužinoti jos dienotvarkę, kur ji lankosi, kiek laiko užtrunka tam tikrose vietose (darbe, sporto klube ir pan.), netgi tai, su kuo susitinka, ir pan. Liudytojo G. Š. parodymai patvirtina aktyvų P. K. domėjimąsi nukentėjusiąja. Pagal liudytojo M. M. parodymus, P. K. jį buvo prašęs pasekti nukentėjusiąją, kur ji važiuoja.

Iš visų byloje ištirtų duomenų ir nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji E. V. P. K. buvo sekama ir stebima siekiant surinkti, turėti informaciją apie jos privataus gyvenimo detales, t. y. buvo renkama informacija, patenkanti į jos privataus gyvenimo sferą. Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad informacija apie E. V. privatų gyvenimą buvo renkama apie tris mėnesius ir tai daroma ne vienkartiniu veiksmu, o per tris kartus (trečiąjį kartą – be mobiliojo ryšio telefono dar pritvirtinant ir GPS priemonę), be to, tokiais būdais surinkta informacija vėliau dar ir buvo panaudota P. K. organizuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose, vykdytojui suteikiant reikiamą informaciją apie nukentėjusiosios buvimo vietas ir buvimo tose vietose laiką.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad P. K. baudžiamasis įstatymas – BK 167 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai. Teismų sprendimuose P. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai yra pakankamai atskleisti, argumentai, kuriais grindžiamos daromos išvados, pagrįsti išsamiai byloje ištirtomis aplinkybėmis ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, jų vertinimu visų byloje ištirtų duomenų kontekste.

Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas kaip precedento reikšmę turinčia kasacinės instancijos teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006, o tai, kasatoriaus nuomone, turėjo reikšmės neteisingoms išvadoms, atmestinas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė minėtą kasacinės instancijos teismo nutartį, nereiškia, kad ja buvo remiamasi kaip precedentu, juo labiau kad minima nutartimi apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 320 straipsnio 3 dalies) pažeidimų, joje jokių išaiškinimų ar pasisakymų dėl BK 167 straipsnio taikymo nėra.