Neperspėjimas apie policijos automobilyje daromą įrašą laikytinas pažeidimu, neturėjusiu įtakos įrodymų patikimumui bei iš esmės nesuvaržiusiu nuteistojo teisių, BPK nuostatų nepažeidžia. Baudžiamoji byla Nr. 2K-308/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K-308/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 3 d.

Gynybos argumentai:

Kasatorius nurodo, kad vaizdo ir garso įrašasgautas neteisėtu būdu, dėl to negalėjo būti pripažintas leistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, juo negalėjo būti grindžiami teismų sprendimai.Minėto įrašo neteisėtumą kasatorius grindžia Policijos patrulių veiklos instrukcijoje nustatytais reikalavimais (20.9 punktas) ir nurodo, kad vaizdo ir garso įrašymo įrangą policijos pareigūnai įjungė slaptai, neįspėję dėl tokių veiksmų atlikimo ir tik gerokai po to, kai jis buvo sulaikytas ir įsodintas į policijos automobilį. Iš užfiksuoto įrašo matyti, kad policijos pareigūnai įrangą įjungia tuo metu, kai jie patys tyčia su juo (kasatoriumi) nekalba (nuo 12.53 iki 13.16 val.), nors pagal instrukciją pokalbį su policijos automobilyje esančiu asmeniu privalo visą laiką fiksuoti. Kasatorius mano, kad taip pareigūnai siekė, jog jis „prisikalbėtų“.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Duomenys, gauti neteisėtu būdu, negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes. Kita vertus, net ir nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Detalizuodamas šiuos reikalavimus, teismas suformulavo 2 principines nuostatas: 1) duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2004); 2) įrodymų leistinumas pažeistas, jeigu duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tokie duomenys įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kad jų patikimumu neabejojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4/2007). Kadangi įrašas gautas dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, juo užfiksuoti duomenys, pasak kasatoriaus, suvaržė jo, kaip kaltinamojo, teises. Teisių suvaržymas pasireiškė tuo, kad jis buvo išprovokuotas kalbėti prieš save, tyčia neįspėjus apie pokalbio įrašinėjimą, ir kad visa tai, ką jis pasakys, bus panaudota prieš jį. Be to, teismai, nuteisdami jį tiek pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tiek pagal 227 straipsnio 3 dalį, iš esmės rėmėsi šiuo vaizdo ir garso įrašu. Teismų argumentas, kad tokie neteisėti duomenų gavimo veiksmai gali būti pateisinami vien ta aplinkybe, kad jis iš anksto turėjo žinoti, jog policijos automobilyje yra vaizdo ir garso įrašymo įranga, yra nepagrįstas, nes taip jam buvo perkelta įrodymų nuginčijimo pareiga. Tai nedera su baudžiamojo proceso paskirtimi (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Teismas:

Dėl įrodymų, pagrindžiančių teismų išvadas dėl BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, leistinumo

Apeliacinės instancijos teismas policijos automobilyje darytą įrašą pripažindamas leistinu įrodymu ir nurodydamas, kad nuteistojo neperspėjimas apie policijos automobilyje daromą įrašą laikytinas Policijos patrulių veiklos instrukcijos pažeidimu, neturėjusiu įtakos įrodymų patikimumui bei iš esmės nesuvaržiusiu nuteistojo teisių, BPK nuostatų nepažeidė. Baudžiamajame procese įrodymai neleistinais pripažįstami ne dėl bet kokių nustatytų taisyklių pažeidimų, o tik dėl tokių pažeidimų, dėl kurių kyla abejonių dėl surinktų įrodymų patikimumo ar dėl pažeidimų, kuriais buvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Bylos duomenys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad įrodymu byloje pripažintas įrašas iš viso negalėjo būti daromas ar kad jį darant būtų pažeistos įstatymų nuostatos. Vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra nei pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija gali būti neteisinga, nepatikima, nei pagrindas teigti, jog darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės. Kasatoriaus teiginiai, kad įraše užfiksuotą tekstą jis sakė išprovokuotas policijos pareigūnų, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo teismų sprendimų pagrindimo policijos pareigūnų parodymais tėra nesutikimas su įrodymu vertinimu. Kasatorius nenurodo jokių konkrečių BPK nuostatų, kurios būtų pažeistos šiuos parodymus pripažįstant leistinais įrodymais. Dėl šios priežasties ši kasacinio skundo dalis dėl kasacinių pagrindų nebuvimo yra nenagrinėtina. Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neišnagrinėdamas apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo policijos pareigūnų parodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde policijos pareigūnų parodymų kritikai skirta daug vietos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus nagrinėjo ir padarė BPK nuostatas atitinkančią išvadą, kad pareigūnų parodymais remtasi pagrįstai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai neatsakinėjo į kiekvieną apeliaciniame skunde dėstytą teiginį apie pareigūnų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, nereiškia, jog šis teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo netinkamai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad šios instancijos teismas tikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė ir vertino policijos pareigūnų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus apeliaciniame skunde dėstomus teisinius argumentus, bet neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną apelianto reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų įrodymų, jei apelianto dėstomų abejonių aptarinėjimas apeliacinės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės apeliacinės instancijos teismo daromoms išvadoms.