0

Pažadas duoti kyšį turi būti pagrįstas realiomis galimybėmis. (BK 227 str. Papirkimas). Baudžiamoji byla Nr. 2K-176/2014

Posted by Mindaugas Bilius on 2014 05 10 in BK |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-176/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 24 d.

 

Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: iš automobilių stovėjimo aikštelės į policijos komisariato budinčią dalį buvo pristatyti keturi neblaivūs, priešiškai nusiteikę asmenys, tarp jų ir G. L., tam, kad jiems būtų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai; policijos pareigūnui T. Č. surašant G. L. turimus daiktus ir pildant kitus dokumentus, šis kitam policijos pareigūnui T. D. pasakė „aplamai, davaj duodu tau 100 Lt ir (necenzūrinis žodis) nuo mūsų“; T. D. pasakius G. L., kad tokiais savo veiksmais jis bando išvengti administracinės atsakomybės pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį bei siūlo duoti kyšį, ir įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, G. L. atsakė „nekvailiok, tuoj paskambinsiu, atveš pinigus ir paleisk mus, nerašęs tų popierių“; G. L. su savimi turėjo 12 Lt; G. L. žinojo, jog už ATPK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą jam gresia įspėjimas arba 30–50 Lt bauda; policijos komisariato budinčioje dalyje vaizdo kamerų įvykio metu nebuvo. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo bei nepasisakė dėl G. L. tyčios, jos kryptingumo ir minėtus G. L. veiksmus, iš esmės remdamiesi policijos pareigūnų T. D., A. R., T. Č. parodymais, pripažino kyšio pasiūlymu.

Teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl kyšininkavimo pabrėžiama, kad konstatuojant kyšininkavimą reikia nustatyti būtiną kyšininkavimo požymį – kyšio davėjo pageidaujamą kyšio priėmėjo veikimą ar neveikimą, t. y. būtina išsiaiškinti, ko siekė kyšio davėjas, pasiūlydamas ar pažadėdamas duoti kyšį, koks yra (buvo) jo interesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2013). Suprantama, kad, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sampratą baudžiamajame įstatyme, normų, nustatančių atsakomybės pagrindus už tokių veikų padarymą, paskirtį, yra prielaidos išvadai, kad kyšiu laikytina tai, kuo siekiama kaltininkui reikšmingų, racionalių, logiškų padarinių (pvz., išvengti griežto nubaudimo, didelių turtinių nuostolių, išsaugoti gerą reputaciją).

Kaip minėta, nuteistasis G. L. su kitais trimis asmenimis į policiją buvo pristatytas dėl to, kaip nurodoma administracinio teisės pažeidimo 2012 m. gegužės 13 d. protokole Nr. 23P-1652669-12, kad „2012 m. gegužės 13 d., 11.20 val., T. M. g., prie 12A namo, Kaune, būdamas girtas (1,68 promilės), viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, svirdinėjo, tuo įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 straipsnio 1 dalį“. Pagal ATPK 178 straipsnio (Alkoholinių gėrimų gėrimas viešose vietose arba girto pasirodymas viešose vietose) 1 dalį kaltininkui gali būti taikomas įspėjimas arba bauda nuo trisdešimties iki penkiasdešimties litų. Administracinis nurodymas į policiją pristatytiems asmenims nebuvo surašytas, jie tą pačią dieną buvo paleisti iš policijos. Duomenų apie administracinės nuobaudos paskyrimą G. L. byloje nėra.

Byloje iš esmės nenustatyta, ko konkrečiai siekė G. L. siūlydamas kyšį ir ar apskritai G. L. siekė kokių nors jam dar palankesnių policijos pareigūnų sprendimų (veiksmų). Abejonių kelia ir pati pasiūlymo duoti kyšį forma (pasak liudytojų, „aplamai, davaj duodu tau 100 Lt ir (necenzūrinis žodis) nuo mūsų“), kuria greičiau įžeidžiama, o ne siekiama kokių nors jam reikšmingų, racionalių rezultatų. Kita vertus, ir nurodoma siūlomų pinigų suma kelis kartus viršijo galimą nuobaudos dydį.

Kartu pažymėtina, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę už papirkimą pagal BK 227 straipsnį, be kitų aplinkybių, konstatuotina, kad pažadas duoti kyšį turi būti pagrįstas realiomis galimybėmis. Tai turi suprasti ir kyšį siūlantis asmuo, ir tas asmuo, kuriam kyšis siūlomas. Tuo tarpu ir pats kaltinamasis, ir parodymus davę policininkai žinojo, kad G. L. turėjo tik 12 Lt. O prašyti ką nors atvežti pinigus G. L. galėjo tik patiems policininkams padedant, nes iš sulaikytųjų visi daiktai, tarp jų ir mobilieji telefonai, buvo paimti. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad G. L. pasiūlymas duoti kyšį teismų nurodytomis aplinkybėmis yra nelogiškas, nerealus. G. L. pasiūlymas duoti kyšį labiau panašus į girto asmens emocijų proveržį siekiant bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje, o ne į rimtą ketinimą. Asmuo, kuriam toks kyšis neva buvo siūlomas, to negalėjo nesuprasti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo manyti, kad G. L. tyčia buvo nukreipta papirkti policijos pareigūnus. Policijos pareigūnų supratimas, kad minėti G. L. pasakyti žodžiai yra kyšio pasiūlymas savaime, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina jo tyčios siūlant kyšį ir siekiant papirkti policijos pareigūną.

Iš bylos medžiagos kyla abejonių ir dėl liudytojų policininkų parodymų patikimumo. Patys policininkai abejoja savo parodymais. Antai A. R. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad įvykio gerai neprisimena, „kas dieną budėjo neprisimenu“, kartu nurodė, jog „buvo, kad kaltinamasis siūlė pinigų, ir sakė, kad pinigus tuoj pat atveš“. T. Č. teigė, kad „kiek atsimenu, šitas žmogus, kiek girdėjau, T. D. siūlė 100 Lt kyšį […], jei neklystu, sakė, kad paskambins ir atveš pinigus“. T. Č. taip pat tvirtino, kad, kai buvo siūlomas kyšis, jis buvo kitose patalpose. Tuo tarpu nuosprendžiuose nurodoma, kad buvo šalia.

Pažymėtina ir tai, kad kasatorius (kaip ir apeliaciniame skunde) nurodo, kad sulaikytųjų kratą darė nuovados budintysis T. Č., šalia buvo dar du policininkai: pamainos viršininkas ir dar vienas budintis (jie nepaminėti). Policijos patalpos mažos, visi policininkai visą laiką buvo kartu, tuo tarpu vieni iš policininkų girdėjo siūlant kyšį, o kiti – ne. Kartu apeliaciniame skunde buvo prašoma apklausti visus policininkus, buvusius policijos nuovadoje, kur buvo laikomi sulaikytasis G. L. ir kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nutarė teisminių įrodymų tyrimo neatlikti, o nuosprendyje šie apeliacinio skundo argumentai nebuvo paneigti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų, kartu su G. L. sulaikytų asmenų, parodymus, nurodė, kad „liudytojo A. N. parodymai vertintini kritiškai, jie prieštarauja liudytojų – policijos pareigūnų duotiems parodymams“. Tuo tarpu teismas, vertindamas policininkų parodymus, pabrėžė, kad netikėti jų parodymais dėl kyšio nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, „atitinkantys administracinių teisės pažeidimų protokoluose G. L., E. M., A. N., D. P. atžvilgiu nurodytas aplinkybes“; byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai, policijos pareigūnai, būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, teismai be papildomo tyrimo ir įvertinimo esamų duomenų, taip pat be paieškos papildomų naujų duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų kurią nors iš prieštaringų pozicijų, vieniems – kaltinimo – įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę. Papildomų įrodymų būtinumą šioje byloje netiesiogiai pripažino ir ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijos. Prašant pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą 2012 m. rugpjūčio 10 d., 2012 m. spalio 12 d. prašymuose prokurorui nurodyta, kad tyrimas „iki šiol nebaigtas, kadangi įtariamasis kaltu neprisipažįsta, todėl būtina šalinti prieštaravimus atliekant įtariamojo akistatas su liudytojais“, 2012 m. gruodžio 11 d. prašyme vėl pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą nurodyta, kad reikėjo laiko vykdant įtariamojo ir jo gynėjo prašymą „papildyti ikiteisminį tyrimą apklausiant liudytojus“. Beje, beveik metus trukusio tyrimo metu buvo apklausti septyni liudytojai – trys policininkai ir keturi sulaikytieji asmenys. Tačiau patikimų įrodymų byloje negauta. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo tvirtinti, kad G. L. nuteistas remiantis įrodymais, neginčijamai, patikimai patvirtinančiais jo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra įgyvendinti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavę, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu(Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti; kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. L. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, o teismų sprendimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje naikintini ir baudžiamoji byla G. L. nutrauktina jam nepadarius veikos, turinčios BK 227 straipsnio 4 dalyje nurodyto baudžiamojo nusižengimo požymių.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex