Non bis in idem (draudimas antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką). Baudžiamoji byla Nr. 2K-226/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K-226/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 22 d.

 

Dėl draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką

Žemesnės instancijos teismai G. D. išteisinimą argumentavo ir draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem) principu.

Kaltinimas išteisintajam G. D. buvo grindžiamas Marijampolės apskrities VMI 2009 m. gruodžio 10 d. pakartotinio patikrinimo aktu, kuriuo nustatyta, kad sutuoktiniai G. ir J. D. 2004–2007 m. įsigijo turto ir patyrė išlaidų daugiau, negu gavo pajamų. G. D. papildomai apskaičiuota 149 701 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 74 532 Lt delspinigių, 4930 Lt valstybinio socialinio draudimo įmoka bazinei pensijos daliai ir 3953 Lt įmoka papildomai pensijos daliai. Nesutikdamas su patikrinimo akte nustatytomis gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos ir delspinigių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų bazinei ir papildomai pensijos dalims sumomis, G. D. pateikė pastabas ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas pasiūlė susitarti dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Šio įstatymo 71 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime.

2010 m. vasario 20 d. toks susitarimas buvo pasirašytas ir Marijampolės apskrities VMI 2010 m. vasario 22 d. sprendimu patvirtintas. Pagal šį susitarimą G. D. priskaičiuota 42 775 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 15 026 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 2978 Lt gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo įmokos paliktos tokios pat, kaip nurodyta patikrinimo akte, ir priskaičiuota 2465 Lt bauda valstybinio socialinio draudimo įmokos bazinei pensijos daliai ir 1977 Lt bauda šios įmokos papildomai pensijos daliai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, patvirtinus susitarimą, jame pateikti duomenys įgijo juridinio fakto galią, todėl patikrinimo akte nurodyti skaičiai neatitinka oficialiai patvirtintų ir jais negali būti grindžiamas kaltinimas. Iš esmės tokia išvada reiškia, kad teismas patikrinimo akte nurodytų duomenų nelaikė įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad situacijoje, kai asmuo nubaustas Marijampolės apskrities VMI 2010 m. vasario 22 d. sprendimu, siekis jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn suponuoja non bis in idem principo pažeidimą, o tai reikalauja besąlygiško BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Šioms išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos31 straipsnio 5 dalyje, BK2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgment of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgment of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009; Ruotsalainen v. Finland, no. 13079/03, judgment of 16 June 2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (Janosevic v. Sweden, no. 34619/97, judgment of 23 July 2002; Jussila v. Finland, no. 73053/01, judgment of 23 November 2006; Impar LtD. v. Lithuania, no. 13102/04, judgment of 5 January 2010; Steininger v. Austria, no. 21539/07, judgment of 17 April 2012). Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012).

Nagrinėjamoje byloje mokestinės baudos paskirtos ne pagal baudžiamosios teisės nuostatas, o vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, ją paskyrė mokesčių administratorius. Taigi sprendžiant klausimą, ar išteisintojo G. D. padarytas teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, turi būti atsižvelgiama į anksčiau minėtus antrąjį ir trečiąjį kriterijus.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų. Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai. Lietuvos Aukščiausio Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, numatytos Mokesčių administravimo įstatyme, yra administracinės nuobaudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, tokios nuobaudos ir administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos jos skiriamos, paprastai taip pat pripažįstami „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-686/2007; EŽTT sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008).

G. D. paskirtos mokestinės baudos už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota mokesčių administratoriui nustačius, kad jis įsigijo turto ir patyrė kitų išlaidų daugiau, negu gavo pajamų. BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise. Esminiai abiejų veikų požymiai sutampa, nes pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį jam inkriminuotas turėjimas nuosavybės teise to paties turto, kuriam įsigyti panaudotos neapmokestintos lėšos. Taigi pagal teisės pažeidimo pobūdį G. D. padarytas pažeidimas, už kurį paskirtos baudos, kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“.

BK 1891 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. G. D. inkriminuota tyčinė kaltės forma, todėl nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Už tokį nusikaltimą numatyta iki 1000 MGL dydžio bauda, nenustatant minimalaus jos dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Minėta, kad už mokestinę nepriemoką skiriama nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos bauda, kuri yra palyginti griežta ir gali siekti labai dideles sumas, netgi viršijančias baudžiamajame įstatyme numatytos baudos viršutinę ribą. G. D. paskirta bauda įsikomponuoja į galimos kriminalinės bausmės ribas.

Mokestinių baudų pagrindinis tikslas – daryti spaudimą mokesčių mokėtojams siekiant, kad jie vykdytų savo pareigas, ir nubausti juos už šių pareigų pažeidimus. Tokia pat yra ir kriminalinės bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje nurodyti baudos dydžio nustatymo kriterijai iš esmės sutampa su BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas kriminalinę bausmę. Pagal galimos bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį G. D. padarytas pažeidimas, už kurį jam paskirta bauda, irgi kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“.

Nesutikdamas su non bis in idem principo taikymu, prokuroras teigia, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o nuobauda (bauda) pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo.

Iš tikrųjų pagal Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnį šis principas nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai. EŽTT praktika ir ja pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija leidžia daryti išvadą, kad faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. EŽTT 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimu dėl priimtinumo byloje Ščiukina prieš Lietuvą (Ščiukina v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006) pareiškėjos skundas nebuvo patenkintas nustačius, kad jos byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino dvigubo nubaudimo faktą, nurodęs, jog jai paskirta administracinė nuobauda gali būti panaikinama atnaujinus administracinį procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–863/2001).

2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl priimtinumo byloje Falkner prieš Austriją (Falkner v. Austria, no. 6072/02, decision of 30 September 2004) EŽTT atmetė skundą dėl non bis in idem principo pažeidimo kaip aiškiai nepagrįstą. Vertindamas bylos aplinkybes EŽTT nurodė, kad pagal galiojančias Austrijos teisės nuostatas, kurios buvo pakeistos siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą byloje Gradinger prieš Austriją,administracinis teisės pažeidimas (vairavimas apsvaigus nuo alkoholio) yra subsidiarinis Austrijos BK numatytos nusikalstamos veikos sudėties (neatsargus sveikatos sutrikdymas, padarytas apsvaigus nuo alkoholio) požiūriu. Tad pareiškėjos byla dėl žalos sveikatai, padarytos vairuojant apsvaigus nuo alkoholio, priklauso vien tik bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis nebūtinai apima visus dėl tos pačios veikos pradėtus procesus. Nacionalinės institucijos turi turėti galimybę ištaisyti padėtį tokiais atvejais, kai institucijos klaidingai veikia peržengdamos pagal nacionalinę teisę joms suteiktą kompetenciją. Pareiškėja Falkner buvo persekiojama pagal nacionalinę teisę kompetentingų institucijų tik vėlesniame procese bendrosios kompetencijos teismuose, tuo tarpu ankstesnis administracinis procesas buvo anuliuotas ir sumokėta bauda grąžinta pareiškėjai. Esant tokioms aplinkybėms, EŽTT nusprendė, kad pareiškėjos nuteisimas baudžiamajame procese nerodo jokių non bis in idem principo pažeidimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kartu nutartyje pažymėta, kad, nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007).

Nagrinėjamoje byloje šios nuostatos negali būti taikomos, nes išteisintajam G. D. mokesčių administratorius paskyrė baudą ne dėl klaidos, o pagal savo kompetenciją, nustatytą tuo metu ir dabar galiojančiame įstatyme. Taip pat negalima laikyti, kad vėlesnis veikos kriminalizavimas gali būti traktuojamas kaip paaiškėjusi aplinkybė, reikšminga veikos kvalifikavimui. Minėta, kad tas pats turtas buvo tyrimo objektas tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka ir paskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda, tiek baudžiamojoje byloje inkriminuojant turėjimą nuosavybės teise turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 12 d. nutartimi atmetė kasatoriaus argumentą, kad, pripažinus išteisintąją kalta, anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos būtų panaikintos ir taip išvengta non bis in idem principo pažeidimo. Kolegija pažymėjo, kad toks baudžiamojo proceso legitimizavimo būdas įmanomas, kai administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai eismo įvykio dalyvis administracine tvarka nubaustas už vairavimą esant neblaiviam per klaidą nenustačius, kad būtent dėl šio asmens kaltės žuvo žmonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2008). Byloje nagrinėtu atveju ankstesnis baudimas už administracinės teisės pažeidimus atitiko įstatymo reikalavimus ir negalėjo būti traktuojamas kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2012). Ši nutartis turi precedento reikšmę nagrinėjamoje byloje, nes joje nustatytos analogiškos aplinkybės.

BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicija reikalauja, kad asmuo žinotų arba turėtų ir galėtų žinoti, jog jo turimas nuosavybės teise turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pirmosios instancijos teismas tokios išteisintojo G. D. kaltės nenustatė. Teismas nurodė, kad iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo kaltinamajam buvo taikytos mokestinės sankcijos, kurias jis vykdė. Šis faktas suponuoja kaltinamojo subjektyvų įsitikinimą, kad jis jau yra nubaustas. BK 1891 straipsnio įsigaliojimo momentu jis žino, kad yra įgijęs turtą, tačiau, vykdydamas jam paskirtas mokestines sankcijas, laiko jį įgytą teisėtai, nes vykdo mokestinę prievolę už visas savo turėtas pajamas, taip pat ir už tas, už kurias įgytas turtas. Tokia išvada atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas. Kasatorius deklaratyviai teigia, kad teismai savo išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, o tai esą lėmė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nurodydamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Ši BPK norma reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį ir reikalauja pateikti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo bei nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šiuos reikalavimus nutartis atitinka, pats kasatorius šį pažeidimą argumentuoja ne konkrečiais bylos duomenimis, o savo nesutikimu su teismų išvadomis, kurios, minėta, atitinka įstatymo nuostatas.

Prokuroro kasacinio skundo dalis dėl BK 3 ir 1891 straipsnių netinkamo taikymo nesusijusi su šioje nutartyje išdėstytais kasacinio skundo atmetimo motyvais, todėl teisėjų kolegija dėl šios skundo dalies nepasisako. Šie klausimai aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartyje Nr. 2K-P-93/2014.