Radinio pasisavinimo (BK 185) atribojimas nuo vagystės (BK 178). Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-119/2013

Atribojant radinio pasisavinimą nuo vagystės, pažymėtina, kad daiktas, kuris neabejotinai pamestas neadministruojamoje (neprižiūrimoje) teritorijoje ar patalpoje, nėra vagystės dalykas. Baudžiamoji atsakomybė už tokio daikto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis daiktas turi didelę vertę (BK 185 straipsnis).

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-119/2013

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 19 d.

 

Dėl veikos kvalifikavimo kaip vagystės ir bylos nutraukimo pagrindo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).

Nedidelės vertės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas nelaikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Radus pamestą daiktą nustatyta radusio asmens pareiga daiktą jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas, arba per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktą asmuo yra nežinomas, o daiktą radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti (CK 4.62 straipsnis).

Teismai nustatė, kad V. B. pagrobė nedidelės vertės turtą, nes jis 2010 m. gruodžio 16 d., apie 12.00 val., Jonavoje, Turgaus gatvėje, surado pamestą 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2700c“ su išankstinio mokėjimo „Tele 2 pildyk“ SIM kortele ir negrąžino jo savininkei S. R.. Nustatę, kad į pamestą mobilųjį telefoną buvo nuolat skambinama ir siunčiamos SMS žinutės, teismai padarė išvadą, kad V. B. naudojosi svetimu turtu ir negrąžino jo savininkui, nes turėdamas galimybę atsiliepti į skambučius arba perskambinti skambinusiems asmenims objektyviai galėjo nustatyti savininką.

Iš V. B. parodymų teisme matyti, kad telefoną jis rado automobilių aikštelėje, esančioje tarp turgaus ir autobusų stoties, šalia automobilio, sniego provėžoje; paklausė aikštelėje buvusių asmenų, ar šie nepametė telefono. Niekam neatsiliepus, V. B. įsimetė telefoną į krepšį ir išvažiavo į sodybą. Jo teigimu, kelionės metu telefono skambėjimo jis galėjęs negirdėti, nes krepšį buvo pasidėjęs ant galinės automobilio sėdynės, o parvykęs į namus praleistų skambučių netikrino, parsivežtą telefoną paliko namuose ir išskubėjo šerti gyvulių. Prisiminęs apie telefoną juo su savo SIM kortele pradėjo naudotis tik po 4–5 dienų. Pakeitus kortelę, telefone buvę numeriai dingo.

Teismai, darydami išvadą dėl V. B. kaltės padarius BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkto išaiškinimu, pagal kurį pamestas daiktas ar priklydęs gyvūnas jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra išaiškinęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010; 2K-7-301/2011), kad tiesiogiai remtis Senato nutarimų išaiškinimais nėra įstatyme išvardyto pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „…teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Pabrėžtina, kad Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkto išaiškinimo dalis dėl daikto savininko lengvo identifikavimo iš tam tikrų daikto savybių padaryta nesiremiant konkrečiomis išnagrinėtomis baudžiamosiomis bylomis, kaip nurodyta šio nutarimo įžanginėje dalyje.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai pernelyg išplėtė baudžiamosios atsakomybės už vagystę ribas ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Kasacinio teismo praktikoje nenustatytas toks atvejis, kuris atitiktų nagrinėjamos bylos nustatytas aplinkybes ir šių aplinkybių kontekste būtų pripažinta, kad pagal rasto mobiliojo telefono savybes, t. y. jame esančius duomenis, funkcines galimybes būtina nustatyti savininką.

Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Vagyste pripažįstama veika, kai kaltininkas užvaldo laikinai be priežiūros esantį turtą. Pavyzdžiui, įvykio (nukentėjusiojo sužalojimo) liudininkas iš įvykio vietos paėmė šalia nukentėjusiojo gulėjusį mobilųjį telefoną. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kaltininkas, tokiomis aplinkybėmis paimdamas nukentėjusiojo telefoną, pagrobė svetimą turtą, nes žinojo, jog dėl sunkaus kūno sužalojimo nukentėjusysis nebegali rūpintis savo daiktais. Tokia veika pripažįstama vagyste, o ne radinio pasisavinimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-621/2003).

Bešeimininkiu nepripažįstami ir daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose. Tai gali būti prekybos centre, kavinėje, teatre, poliklinikoje, kazino ir kitose vietose, kur rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims. Pavyzdžiui, prekybos centre „Maxima“ nukentėjusysis, pildydamas žaidimo kuponą, ant informacijos centro prekystalio pamiršo mobilųjį telefoną. Maždaug po 30 min. grįžęs pasiimti, telefono neberado, nes šį pasisavino kaltininkas įsidėdamas į kišenę ir pasišalindamas. Teisėjų kolegija pripažino, kad kaltininko veika pagrįstai kvalifikuota kaip vagystė, nes telefonas neapdairiai buvo paliktas prekybos centro teritorijoje, ant informacijos centro prekystalio šalia loterijos terminalų, kuriuos aptarnauja pardavėjai. Tokiomis aplinkybėmis kaltininkui nebuvo pagrindo šį telefoną laikyti bešeimininkiu turtu (kasacinė nutartis Nr. 2K-692/2003).

Kitas pavyzdys – asmuo, būdamas kazino salėje, nuo kėdės, stovinčios prie ruletės žaidimo stalo, paėmė laikinai be priežiūros paliktą nukentėjusiajam priklausančią piniginę su pinigais ir nuo stalo pasišalino. Teismai pripažino, kad tokiais veiksmais kaltininkas nutraukė teisėtą šio turto valdymą, ir juos vertino kaip svetimo turto pagrobimą. Teisėjų kolegija šioje byloje pažymėjo, kad tokiomis aplinkybėmis paliktos be priežiūros piniginės ir joje buvusių pinigų užvaldymas nesuteikia pagrindo išvadai, kad asmuo rado ir pasisavino bešeimininkį ar jam atsitiktinai patekusį svetimą turtą; priešingai, kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad kazino patalpose palikta piniginė nėra bešeimininkė, kad savininkas tiesiog neapdairiai paliko ją be priežiūros ir netrukus gali sugrįžti jos pasiimti (kasacinė nutartis Nr. 2K-41/2009).

Kitoje byloje kasacinės instancijos teismas išnagrinėjo atvejį, kai kaltininkas parduotuvėje rado piniginę su pinigais, šią paėmė, o nukentėjusiajai prie kasų paskelbus apie piniginės praradimą, apie radimą nepranešė, bet neteisėtai ją pasisavino. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal nustatytas aplinkybes kaltininkas žinojo, jog turtas yra svetimas ir priklauso nukentėjusiajai, todėl piniginė su pinigais negali būti pripažįstama radiniu ar bešeimininkiu turtu (kasacinė nutartis Nr. 2K-282/2012).

Išnagrinėjusi bylą, kurioje kaltininkas pripažintas kaltu už neapdairiai be priežiūros palikto svetimo turto pagrobimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad degalinėje ant lentynos, esančios po prekystaliu, palikta auksinė grandinėlė negali būti pripažįstama radiniu ar bešeimininkiu turtu. Kaltininkas, pamatęs ant lentynos svetimą neapdairiai paliktą vertingą daiktą (maišelį su auksine grandinėle), prieš akis esant degalinės darbuotojui, jo apie tai neinformavo, maišelį paėmė ir išsinešė. Vėliau taip pat nesiėmė jokių veiksmų bandant grąžinti paimtą daiktą savininkui, bet priešingai – paimtą auksinę grandinėlę jis pardavė jau žinodamas, jog atsirado jos savininkas (kasacinė nutartis Nr. 2K-351/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiais pirmiau aptartais atvejais, įvertinus objektyviuosius veikų požymius ir kitus bylos duomenis, buvo išsamiai atskleistas nuteistųjų kaltės turinys ir padaryta išvada, kad nuteistieji veikė suvokdami, jog užvaldo svetimą laikinai paliktą turtą, kurio savininkai yra netoliese, ir kad dėl tokių jų veiksmų savininkai savo turto nebeatgaus, o jie turės jį kaip nuosavą.

Priešingai negu nurodytuose teismų praktikos pavyzdžiuose, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. rado telefoną ne administruojamoje teritorijoje ar patalpoje, o lauke – automobilių stovėjimo aikštelėje, ir kad šis telefonas, rastas sniego provėžoje, akivaizdžiai buvo pamestas, o ne neapdairiai be priežiūros paliktas. Esant tokiems objektyviems duomenims, pripažintina, kad pamestas daiktas nagrinėjamu atveju yra radinys. Teismai teisingai nustatė, kad į pamestą telefoną buvo skambinama ir siunčiamos SMS žinutės, tačiau tai, teisėjų kolegijos manymu, nepaneigia V. B. parodymų, kad telefono skambučių nurodytomis aplinkybėmis jis galėjo negirdėti.

Taigi, nukentėjusiosios S. R. pamestas mobilusis telefonas nelaikytinas vagystės dalyku ir jo pasisavinimas nėra svetimo turto pagrobimas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, aiškindami BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra visų būtinųjų šios veikos požymių. Kadangi V. B. užvaldė pamestą daiktą – nedidelės vertės radinį, už kurio pasisavinimą nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, baudžiamoji byla jam nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Šiuo atveju asmeniui, radusiam daiktą ir neįvykdžiusiam CK 4.62 nustatytų pareigų, gali kilti tik civilinio pobūdžio prievolė dėl nuostolių, atsiradusių naudojantis rastu daiktu.

Kolegijai priėmus sprendimą nutraukti bylą, kiti kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėti.