BK 167 str. – neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimas. Baudžiamoji byla Nr.1A-339/2014

Baudžiamoji byla Nr. 1A-339/2014
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2014 m. balandžio 28 d.

Iš bylos matosi, kad E. B. buvo kaltinamas neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Konkrečiai pagal bylos aplinkybes E. B. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis paprašė M. K. sužinoti V. L. gyvenamosios vietos adresą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. B. pagal BK 167 str. 1 d., padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorė su šia teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucijos 22 str. 3 d. nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, o E. B. neturėjo teisės gauti neviešuose valstybės registruose esančios informacijos apie asmenis. Prokurorės nuomone, jo veiksmai atitinka BK 167 str. 1 d. nusikaltimo sudėtį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, kadangi jie nepagrįsti. Pažymėtina, kad E. B. išteisinimo pagal BK 167 str. 1 d. motyvai labai glaudžiai susiję su tais motyvais, dėl kurių šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis pagal BK 228 str. 2 d. Skunde nėra absoliučiai jokių motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, o tik konstatuotas ir taip nustatytas faktas, kad E. B., neturėdamas tam teisės sužinojo V. L. adresą.

Kaip minėta, E. B. šių aplinkybių neneigė ir parodė, kad iš tiesų M. K. prašė sužinoti V. L. adresą, tačiau tikslu su juo susitaikyti kitoje byloje. V. L. patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime dėl E. B. veiksmų jis buvo nukentėjęs, ir jie susitaikė. Jokia žala dėl jo gyvenamosios vietos sužinojimo jam nebuvo padaryta ir pretenzijų jis neturi.

BK 167 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Iš tiesų, kaip nurodo prokurorė, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje yra nurodęs, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos. Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės (nutartis 2K-198/2013). Privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami. V. L. parodė, kad tam tikri jo asmens duomenys buvo paskelbti interneto svetainėse. Byloje nėra duomenų, kad apie jo gyvenamosios vietos adresą būtų paskelbta viešai. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog duomenys apie asmens gyvenamosios vietos adresą, kaip informacija apie privatų asmens gyvenimą BK 167 str. prasme, turi būti vertinami atsižvelgiant į kaltinamųjų ir nukentėjusiojo santykius, į nukentėjusiojo lūkesčius dėl privatumo, taip pat į nurodytos informacijos svarbą jo teisėms užtikrinti. Duomenys apie asmens gyvenamąją vietą santykinai nėra visiškai privatūs, kaip pavyzdžiui asmens šeimos santykiai, privatus susirašinėjimas, privati kompiuteryje saugoma informacija ir kt. Be to, nukentėjusysis V. L. nenurodė, kad išteisintųjų veiksmais ir jų gauta informacija buvo pažeistas jo privatus asmens gyvenimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog E. B. siekė gauti nukentėjusiojo V. L. gyvenamosios vietos adresą turėdamas tikslą kitoje byloje su nukentėjusiuoju susitaikyti. Apie šią aplinkybę paaiškino M. K., kuris pasinaudojo savo tarnybine padėtimi – galimybe prisijungti prie policijos informacinės sistemos. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. K. ir E. B. gauta informacija apie V. L. gyvenamąją vietą būtų panaudota nukentėjusiojo interesus pažeidžiančiais tikslais, kad išteisintieji būtų siekę neteisėto tikslo, kuris galėtų patvirtinti jų veiksmų pavojingumą.

Byloje nustatyta, kad duomenys apie V. L. gyvenamąją vietą buvo gauti tik tam, kad E. B. galėtų įsitikinti, ar V. L. kitoje baudžiamojoje byloje tyrėjai patvirtino gavęs iš jo padarytos žalos atlyginimą. Be to, kaip matosi iš prie šios bylos pridėto kito, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., šiame nuosprendyje teismas E. B. atsiprašymą ir turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam V. L. netgi pripažino E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (2 t., 76-77 b.l.). Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas yra veiksmai, kuriais siekiama sužinoti viešai nepaskelbtus privataus gyvenimo faktus. Rinkimas gali pasireikšti įvairiais aktyviais veiksmais, kurie leidžia gauti tam tikros kaltininkui reikalingos informacijos: asmens sekimu, stebėjimu, fotografavimu, fiksavimu, dokumentų kopijavimu. Rinkti reiškia kaupti, telkti į vieną vietą. Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas BK 167 str. 1 d. prasme laikytinas nevienkartinis veiksmas, kaip kad buvo nagrinėjamoje byloje. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje informacijos rinkimo mastas ir trukmė – vienkartinis adreso sužinojimas ir perdavimas, ir visos kitos aukščiau išdėstytos aplinkybės nėra pakankamos vertinti šiuos veiksmus kaip BK 167 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kaip Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir neliečiamumą pažeidimą.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. B. pagal 167 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje pažymėtina dar ir tai, kad prokurorės apeliaciniame skunde pripažinti kaltu pagal BK 167 str. 1 d. kitą išteisintąjį M. K. neprašoma.