Didelė žala BK 228 str. 2d. kontekste (Piktnaudžiavimas). Baudžiamoji byla Nr.1A-339/2014

Baudžiamoji byla Nr. 1A-339/2014

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 28 d.

 

Šioje byloje M. K. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 3 d. ir 228 str. 2 d. tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu, sukurstytas kito asmens daryti nusikalstamą veiką, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, nesant kyšininkavimo požymių, neteisėtai rinko ir atskleidė informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie asmens privatų gyvenimą, kurią sužinojo dėl savo tarnybos:

asmeninių pažinčių su E. B. pagrindu, siekiant asmeninės naudos – ateityje palaikyti draugiškus santykius, 2012-12-07 tyrimo metu nenustatytoje vietoje, būdamas jo sukurstytas ir susitaręs su juo dėl tarnybinės informacijos apie privatų asmens gyvenimą tikrinimą, teikimą ir naudojimą jo interesais, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupėje (toliau – Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG), pasinaudodamas savo pareigomis, tyčia pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-12-16 įsakymu Nr. 5-V-775 „Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo“ taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais, be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, neturėdamas teisėto pagrindo, pasinaudodamas tuo, kad Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG specialistas D. Č. darbo vietoje savo prisijungimo duomenimis buvo prisijungęs prie policijos programinės priemonės (toliau – VRIS naršyklės) ir pasitraukęs nuo darbo vietos, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus ir dėl to suklastodamas tikrą dokumentą – įvesdamas į VRIS naršyklę klaidingus duomenų paieškos pagrindus – „Kitas tarnybinis naudojimas, KET“, vykdydamas kurstytojo E. B. neteisėtus prašymus ir veikdamas jo interesais, tikrino policijos duomenų bazėje apie jį dominančius asmenis, tai yra tikrino, rinko ir teikė tarnybinę informaciją apie privatų asmens gyvenimą, atlikdamas šiuos veiksmus:

2012-12-13, apie 6 val. 25 min. val., būdamas Alytaus AVPK Druskininkų PK VPS OVG, esančioje Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs tuo, kad specialistas D. Č. savo prisijungimo duomenimis buvo prisijungęs prie VRIS naršyklės ir laikinai pasitraukęs iš darbo vietos esančios prie kompiuterio, prie jo prisėdo ir E. B. prašymu tikrino tarnybos paslaptį sudarančią informaciją – neviešus elektroninius duomenis apie V. L., kurie niekaip nėra susiję su jo nurodytu kitu tarnybiniu naudojimu ir KET, asmens anketinius duomenis, jo vardu registruotas transporto priemones ir bendraudamas tiesiogiai telefonu, šią informaciją perdavė E. B..

M. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos22 str. 2 d., kurioje garantuota asmens privataus gyvenimo neliečiamybė, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 str. 1 d. 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Šiais veiksmais M. K. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos autoritetą ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams bei fiziniams asmenims.

E. B. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d., 167 str. 1 d. tuo, jog turėdamas tikslą neteisėtai rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, asmeninių pažinčių su Alytaus AVPK Druskininkų PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu M. K. pagrindu, siekiant ateity palaikyti draugiškus santykius su juo, 2012-12-07, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, sukurstė šį valstybės tarnautoją daryti nusikalstamą veiką – jo prašymu piktnaudžiauti tarnyba ir klastojant dokumentus tikrinti policijos informacinės sistemos bazes, atskleisti jam tarnybinę informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį apie privatų asmens gyvenimą jo interesais, nesant ketinimo papirkti, tai yra neteisėtai rinkti ir perduoti duomenis apie asmens privatų gyvenimą už tai gauti asmeninės naudos sau ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini).

Kadangi prokurorės apeliacinis skundas susideda iš dviejų dalių, pagal nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 2 d. ir BK 167 str. 1 d., kolegija pagal apeliacinio skundo argumentus iš eilės ir pasisako dėl prokurorės argumentų dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Dėl M. K. ir E. B. išteisinimo pagal BK 228 str. 2 d.

Kaip minėta, šioje byloje M. K. buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, o E. B. buvo kaltinamas sukurstęs M. K. piktnaudžiauti tarnyba siekiant ateityje palaikyti draugiškus santykius su juo.

Tiek M. K., tiek E. B. neginčijo aplinkybių, kad E. B. iš tiesų domėjosi V. L. adresu, o M. K., paprašytas E. B., jį gavo iš policijos duomenų bazės. M. K. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad iš tiesų jo draugas E. B. pasakė, kad sukonfliktavo su vienu žmogum, nori su juo susitaikyti, atlyginti žalą. Prašė sužinoti to žmogaus (V. L.) adresą. Druskininkų PK budėtojų dalyje, prieš savo darbo pamainą jis prisijungė prie centrinės duomenų bazės pareigūno D. Č. vardu, nes šis langas kompiuteryje jau buvo atidarytas. Sužinojo V. L. adresą ir perdavė jį E. B.. Tai padarė norėdamas padėti E. B. susitaikyti su nukentėjusiuoju.

E. B. apklaustas teisme analogiškai parodė, kad turėjo autoįvykį su V. L.. Dėl to buvo sulaikytas. Policijoje tyrėja pasiūlė susitikti su V. L. ir susitaikyti. Atvykęs į policiją atlygino V. L. 700 Lt žalą už sudaužytą stiklą ir susitaikė. Telefonu kalbėdamas su M. K., kuris dirba policijoje, nutarė įsitikinti, ar V. L. tikrai pasirašė, kad gavo atlyginimą už žalą. Pas M. K. paprašė sužinoti V. L. duomenis, telefoną. M. K. telefonu žinute atsiuntė V. L. adresą. V. L. telefoną rado internete, jam paskambino ir išsiaiškino, kad jis pasirašė dėl atlygintos žalos. Sužinodamas V. L. duomenis nenorėjo jam padaryti žalos.

Iš tiesų, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu, kai vyko E. B. ir nukentėjusiojo V. L. taikymosi procesas baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-865/2013, E. B. ir prašė M. K. paieškoti V. L. adreso. SMS žinutė su užklausa apie V. L. iš E. B. telefono M. K. siųsta tą pačią dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) prieš V. L. apklausą pas tyrėją.

Pats nukentėjusysis V. L. parodė, kad 2011-11-28 jam važiuojant automobiliu Vilniaus mieste, iki tol nepažįstamas E. B. automobiliu blokavo kelią. Išlipęs išdaužė jo automobilio langą, sudavė jam į veidą ir pasišalino. Apie įvykį pranešė policijai. Kitą kartą su E. B. susitiko policijoje. Šis atsiprašė ir atlygino žalą. V. L. tyrėjui parašė pareiškimą, kad pretenzijų E. B. neturi. E. B. telefonu jam nėra skambinęs. Nukentėjusysis savo adreso ir telefono internete nėra paskelbęs, nors dalis jo asmens duomenų viešoje erdvėje yra. Dėl E. B. sužinoto jo adreso jokių pasekmių nepatyrė. Nukentėjusysis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad jam jokia žala nepadaryta ir jokių pretenzijų jis išteisintiesiems neturi.

BK 228 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas, būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga,tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, ir veiką padarė siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos.

Kaip minėta, M. K. nuo proceso pradžios pripažino, kad E. B. prašomas policijos duomenų registruose rado V. L. gyvenamosios vietos adresą, tai padarė kito pareigūno vardu, neleistinai pasinaudodamas jo prieiga prie policijos duomenų bazės, tačiau jokių blogų ketinimų neturėjo ir jokių asmens teises pažeidžiančių pasekmių nenorėjo. Be abejo, M. K. pažeidė bendrąsias kaltinime nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Valstybės tarnybos įstatymo normų nuostatas ir taip piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Tačiau, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 228 str. 2 d. (taip pat ir pagal BK 228 str. 1 d.) nustatyti tik šias aplinkybes nepakanka. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks jo vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas neapsiribojant tik atitinkamų valstybės tarnautojo pareigų bei teisės aktų, reglamentuojančių jo veiklą, išvardijimu, o nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje aiškinamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio arba drausminio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan.

Pagrindinis prokurorės apeliacinio skundo argumentas ir yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nenustatė išteisintųjų veiksmuose didelės žalos požymio. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, jos atitinka teismų praktiką ir baudžiamajai atsakomybei kilti keliamus reikalavimus. Vien tik formalus nurodymas, kad išteisintieji padarė didelę žalą valstybės interesams ir fiziniams asmenims (V. L.) negali būti laikomas piktnaudžiavimo sudėties požymiu. Kaip minėta, V. L. nuosekliai parodė, kad jam jokia žala padaryta nebuvo, pretenzijų jis niekam neturi. Neteisėti M. K. veiksmai pasireiškė vienkartiniu pažiūrėjimu kompiuteryje asmens gyvenamosios vietos adreso, ir ne tam, kad būtų atlikti kažkokie neteisėti veiksmai to asmens atžvilgiu ar kitaip jam pakenkta, o siekiant, kad E. B. susitaikytų su minėtu asmeniu ir atlygintų jam kita nusikalstama veika (BK 284 str. 1 d.) padarytą žalą. Sužinotas adresas nebuvo niekaip kitaip panaudotas kaip tik perduotas E. B. žiniai, kuris, beje, taip pat juo nepasinaudojo – nevažiavo pas V. L. į namus. Taigi akivaizdu, kad V. L. jokia žala nebudo padaryta. Dėl didelės žalos valstybei prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių konkrečių tai pagrindžiančių duomenų, o tik dėsto bendras aplinkybes, kurios leistų šį požymį nustatyti: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdis, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarba, padarytos veikos neigiamas institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui. Taip pat prokurorė nurodo, kad M. K. atliko aiškiai neteisėtus veiksmus, duomenis iš neviešo valstybės registro perdavė asmeniui, siekiančiam asmeninės naudos. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats faktas, jog M. K. iš tiesų atliko prokurorės minimus veiksmus, nebuvo ginčijamas, jį pripažino ir pats M. K., ir jis pats savaime dar nerodo tokio asmens veiksmų pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Antra, tai prokurorė apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad E. B. prašydamas M. K. sužinoti V. L. adresą, siekė asmeninės naudos. Kaip jau minėta ir byloje nustatyta, kad E. B. su V. L. siejo kita byla, kurioje V. L. buvo nukentėjusysis, o E. B. siekė su juo susitaikyti, ką, beje, ir padarė. Tai nelaikytina kažkokiu neteisėtu asmeninės naudos siekiu, kaip tik, buvo siekiama kitoje byloje susitaikyti su nukentėjusiuoju, kas ir buvo padaryta. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei, bei nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijų nutartis Nr. 2K-7-638/2005 ir 2K-108/209. Peržiūrėjus prokurorės nurodomas kasacines nutartis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorės nurodomų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-638/2005 apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla iš naujo perduota nagrinėti apeliacine tvarka, išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad „Į argumentus, kad kaltinamajame akte nurodytomis veikomis buvo trukdoma normali teismo ir kitų teisėsaugos institucijų veikla, pažemintas teisminės valdžios autoritetas, diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas, veikta priešingais teisėjo tarnybai interesais, sulaužyta teisėjo priesaika, nutartyje atsakyta deklaratyviai, nepateikus motyvų.“. Akivaizdu, kad tokiu atveju tikrai galima kalbėti apie didelę žalą valstybei, kai dėl neteisėtų asmens veiksmų kyla tokios pasekmės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad informacijos gavimas ir perdavimas E. B., nenulėmė kokių nors konkrečių neigiamų padarinių nei policijos įstaigai, nei nukentėjusiajam V. L., rezonanso visuomenėje šie veiksmai taip pat nesukėlė. Toje pačioje minimoje kasacinėje nutartyje 2K-7-638/2005 nustatyta, kad „nuo 2002 m. liepos 6 d. iki gruodžio 18 d. V. K. per A.G., šis per D. J., o 2002 metų lapkričio 13–15 dienomis dėlG. A. R. suėmimo ir per P. L., atliko veiksmus, kuriais buvo bandoma paveikti Biržų rajono apylinkės teismo teisėjas, kad tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-501-02 nebūtų suimti ar pratęstas suėmimo terminas sulaikytiesiems, įtariamiems cigarečių kontrabanda V. ir M. R., G. A. R., V. P. ir pačiam V. K., kuriais nuteistasis V. K., išteisintieji A. G., D. J. bei P. L. buvo kaltinami kaltinamajame akte.“ Taigi cituojamoje byloje nustatytas tam tikras veikos laikotarpis, bendrininkų grupė, aukšti valstybės pareigūnai, teisminės valdžios atstovai, bandoma neteisėtais veiksmais kliudyti teismų darbą, tai yra siekiama neteisėtų tikslų – nepratęsti suėmimo termino. Vėlgi, kaip minėta, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jokių panašių požymių nenustatyta. O vienkartinio V. L. adreso sužinojimas ne neteisėtiems tikslams, o kaip tik, norint jam atlyginti žalą ir susitaikyti, negali prilygti piktnaudžiavimui būtinam didelės žalos požymiui. Kitoje prokurorės nurodomoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-108/2009 kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad „… nuo visų bendrininkų neteisėtų veiksmų akivaizdžiai nukentėjo net dviejų valstybinių teisėsaugos institucijų autoritetas, buvo griaunamas pasitikėjimas šiomis institucijomis, kurių atstovai turėdami konstitucinę ir kitais svarbiais teisės aktais reglamentuotą pareigą užtikrinti teisingą teisės pažeidimų išaiškinimą, pasitelkdami kitus asmenis, darė tyčinius aiškiai prieštaraujančius šios pareigos atlikimui veiksmus, nuo kurių nukentėjo valstybė ir fizinis asmuo“. Minimoje baudžiamojoje byloje nuteisti keturi asmenys, veikę bendrininkų grupe: „ V. M., būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, norėdamas išvengti galimo atleidimo iš tarnybos dėl 2007 m. sausio 2 dieną padaryto administracinio teisės pažeidimo, 2007 m. sausio 2-3 dienomis sukūrė ir organizavo nusikaltimo padarymo planą, kaip nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, pasinaudojo savo, kaip prokuroro, tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais ir tarnybiniais santykiais su Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininku V. G., gerais asmeniniais santykiais su giminaičiais R. V. ir L. G. bei galima įtaka Mažeikių rajono policijos pareigūnams ir susitarė su valstybės tarnautoju V. G., giminaičiais R. V. ir L. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 bei 2007 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-3 dėl V. M. veiksmų pradėto tarnybinio patikrinimo medžiagoje, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne jis (V. M.), o jo giminaitis L. G. V. pagal šį sugalvotą planą, 2007 m. sausio 2-3 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), V. M. paveikė giminaitį L. G. surašyti Mažeikių rajono policijos komisariato viršininkui žinomai melagingą pareiškimą, kad L. G. eismo įvykio metu vairavo jo automobilį, taip pat paveikė giminaitį R. V. surašyti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui žinomai melagingą paaiškinimą, kad V. M. automobilį vairavo L. G., ir pats surašė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui žinomai melagingą paaiškinimą, kad eismo įvykio metu jo automobilį vairavo L. G.“ Kaip ir pirmuoju atveju (prokurorės nurodytoje pirmojoje aptartoje kasacinėje nutartyje), taip ir šiuo, asmeninės naudos siekė aukštas teisėsaugos institucijų pareigūnas – prokuroras, norėdamas nebūti atleistas už pažeidimą, tuo tikslu buvo klastojami dokumentai, suburta bendrininkų grupė, tai yra siekiama neteisėtų tikslų, sumenkintas net dviejų valstybinių teisėsaugos institucijų autoritetas, buvo griaunamas pasitikėjimas šiomis institucijomis, kurių atstovai turėdami konstitucinę ir kitais svarbiais teisės aktais reglamentuotą pareigą užtikrinti teisingą teisės pažeidimų išaiškinimą, pasitelkdami kitus asmenis, darė tyčinius aiškiai prieštaraujančius šios pareigos atlikimui veiksmus, nuo kurių nukentėjo valstybė ir konkretus fizinis asmuo patyrė materialinę žalą. Nagrinėjamoje byloje net panašių padarinių nenustatyta, kaip ir minėta, nenustatytas ir siekis jokių neteisėtų tikslų.

Prokurorės apeliaciniame skunde nėra išdėstyti tinkami teisiniai argumentai, pagrindžiantys išvadas, kad išteisintųjų veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydis pagrindžia būtinybę šiems asmenims taikyti baudžiamąją atsakomybę. Konkrečiai byloje nustatytais faktais neargumentuoti teiginiai, kad buvo sumenkintas valstybės įstaigos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas, nes buvo pažeistos Konstitucijos, įstatymų nuostatos, apibrėžiančios valstybės tarnybos principus ir valstybės tarnautojų pareigas, nėra pakankami konstatuoti, kad valstybės interesams buvo padaryta didelė neturtinė žala. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis 2K-98/2014). Šioje baudžiamojoje byloje įtarimai ir kaltinimai dėl BK 228 str. numatyto nusikaltimo padarymo reikšti darant išvadas, kad patraukti baudžiamojon atsakomybėn valstybės tarnautojai norminius teisės aktus pažeidė organizuodami V. K. įdarbinimą į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas. Kasacinėje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad „vertinant V. K. įdarbinimo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl šio įvykio būtų padaryta ne bet kokia, o didelė žala. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) kaltinamųjų veiksmai, siekiant įdarbinti asmenį tikėtina pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje; 4) veikomis kažkaip ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; 5) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti tik į vieno asmens įdarbinimą; 6) dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai.“ Ši situacija iš tiesų gana panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad M. K. vieną kartą policijos duomenų registre pažiūrėjo V. L. gyvenamosios vietos adresą ir perdavė jį E. B., kuris siekė su V. L. susitaikyti ikiteisminiame tyrime iškeltoje byloje, kaip jau minėta, rezonanso visuomenėje nekilo, nebuvo ypatingai pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, nekilo jokie esmingai žalingi padariniai.

Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai M. K. išteisino pagal BK 24 str. 3 d. ir 228 str. 2 d., E. B. išteisino pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.