Policijos informatorių, buvusių vienoje kameroje su įtariamuoju ir sužinojusių informaciją, parodymų vertinimas. Baudžiamoji byla Nr.1A-142/2014

Baudžiamoji byla Nr. 1A-142/2014

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 24 d.

 

Atskiro dėmesio reikalauja klausimas dėl anoniminio liudijimo apie tai, kas buvo išgirsta iš sulaikyto ar suimto įtariamojo, būnant su juo vienoje kameroje, leistinumo.

EŽTT byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę (Allan v. The United Kingdom, no. 48539/99, judgment of 5 November 2002) informacijos išgavimas iš įtariamojo, pasodinant kartu su juo į kamerą policijos informatorių, bei vėlesnis teismo rėmimasis šio informatoriaus liudijimu buvo pripažintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio, garantuojančio kaltinamojo teisę į sąžiningą teismo procesą, pažeidimu. Teismas konstatavo, jog informacijos išgavimas tokiu būdu ir jos panaudojimas teisme pažeidžia kaltinamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save.

Taigi teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir tuo, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą arba pasodintas į vieną kamerą, vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save.

Nepašalinus abejonių dėl to, jog taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-214/2013).

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo ne tik įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymų patikimumu, bet ir paties procesinio veiksmo atlikimo teisėtumu nežiūrint į tai, kad buvo gautas teismo leidimas tokį procesinį veiksmą atlikti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog jau 2011 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus vos keletui dienų po įvykio, prokuroro prašymu gautas teismo leidimas pareigūnams slapta patekti į areštinės kamerą, kur buvo laikomas J. I., ir joje įrengti, o vėliau išmontuoti slaptas technines priemones asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolei bei fiksavimui (1 t., 195 b. l.), tačiau šio procesinio veiksmo metu negauta jokios ikiteisminiam tyrimui reikšmingos informacijos (1 t., 196 b. l.).

Tai rodo, kad būdamas suimtas J. I. nekalbėjo apie J. Č. mirtį.

Nežiūrint į tai, J. I. esant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, po mėnesio prokuroras vėl teismo paprašė leidimo atlikti slaptus veiksmus, tačiau šį kartą juos turėjo atlikti skirtingi asmenys: suėmimo kameroje pareigūnai turėjo įrengti ir vėliau išmontuoti slaptas technines priemones asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolei bei fiksavimui, o slapti bendradarbiai, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai – užmegzti ryšį su J. I. ir jį slapta apklausti apie J. Č. galimo nužudymo aplinkybes, esant galimybei slapta daryti pokalbių vaizdo ir garso įrašus (2 t., 1–2 b. l.). Tokį leidimą prokuroras gavo (2 t., 3–4 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neįtikina slaptų veiksmų (neatskleidžiant savo tapatybės) atlikimo protokolo turinys (2 t., 5–6 b. l.), jog dėl galimo šios procesinės prievartos priemonės paviešinimo rizikos nepavyko slapta patekti į suėmimo kamerą ir įrengti slaptų techninių priemonių. Priešingu atveju reikėtų galvoti apie visišką pareigūnų neprofesionalumą ir nekompetenciją, tačiau tam akivaizdžiai prieštarauja kitose teismo nagrinėjamose bylose taikytas slaptų priemonių panaudojimas analogiškose situacijose.

Prokuroras, siekdamas pateisinti įslaptinto liudytojo Nr. 1 atsiradimo ikiteisminiame tyrime būtinumą ir argumentuoti jo parodymų patikimumą, apeliaciniame skunde teigė, kad esant labai didelei įrangos aptikimo galimybei dėl jos panaudojimo specifikos, be to, esant grėsmei liudytojo gyvybei, kadangi įranga turėjo būti neribotą laiką ant suimto liudytojo kūno jam esant kameroje, t. y. gyvybei pavojingoje vietoje, buvo nuspręsta netaikyti slaptos priemonės fiksavimo garso ir vaizdo įranga.

Tokį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija vertina ne tik kaip neįtikinamą, bet ir prieštaraujantį jau minėtam prokuroro prašymui teismui leisti slapta panaudoti įrangą, ją sumontuojant kameroje, bet ne įduodant įslaptintam liudytojui.

Kita vertus, vadovaujantis prokuroro logika, jei iš anksto buvo aišku, jog įrangos buvimas ant liudytojo kūno kels grėsmę jo gyvybei (nors teisėjų kolegija netiki, kad pareigūnams jau žinomas asmuo J. I. arba bet kuris kitas suimtasis tardymo izoliatoriuje pirmiausia patikrina visus kitus kameroje esančius suimtuosius, ar jie neturi pasiklausymo įrangos, o po to jiems viską papasakoja apie padarytą nusikaltimą), prokuroras neturėjo teisės rizikuoti slapto bendradarbio gyvybe ir prašyti tokio teismo leidimo, juo labiau kad leidimą panaudoti slaptas priemones davusi ikiteisminio tyrimo teisėja net negalėjo įtarti apie prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą pavojų liudytojui.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog prokuroro prašymo teismui pirmosios dalies (suėmimo kameroje slapta įrengti technines priemones) pareigūnai net neketino vykdyti, kad Baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis nebūtų galima patikrinti įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymų teisingumo.

Kita vertus, prokuroro prašymo teismui antrąją dalį (ir teismo leidimo realizavimą) teisėjų kolegija taip pat vertina vien kaip procesinį formalumą, nes jo praktinis realizavimas visiškai neatitiko prašymo turinio.

Buvo prašoma teismo leidimo užmegzti ryšį su J. I. ir jį slapta apklausti apie J. Č. galimo nužudymo aplinkybes, tačiau abiejų instancijų teismuose apklausus įslaptintą liudytoją Nr. 1 paaiškėjo visai kitokios aplinkybės.

Įslaptintas liudytojas Nr. 1 teisme parodė, jog jis nebuvo instruktuotas, ką turi kalbėti su J. (I.), jo niekas neprašė specialiai užmegzti ryšio su juo (3 t., 161–162 b. l.), niekas apie J. I. jam net neužsiminė, į kamerą jis buvo pasodintas visiškai ne dėl J. I. (4 t., 52–53 b. l.).

Taigi įslaptintas liudytojas Nr. 1 nežinodamas, kad turi atlikti konkrečią užduotį, jos ir negalėjo atlikti (beje, jis teigė, jog visą gautą iš J. I. informaciją perdavė pareigūnams savo iniciatyva).

Tai rodo, kad prokuroro kreipimasis į teismą dėl leidimo atlikti slaptus tyrimo veiksmus neatitiko įstatymo reikalavimų, o teismo leidimas gautas, nuslėpus tikrąsias įslaptinto liudytojo Nr. 1 būsimo panaudojimo aplinkybes.

Dėl to slaptų veiksmų (neatskleidžiant savo tapatybės) atlikimo protokolas nelaikomas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atitinkančiu dokumentu, kuriuo galima pagrįsta asmens kaltę.

Teisėjų kolegija netiki įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymais ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 7–8 b. l.), jog jis užmezgė ryšį su J. I., įgavo jo pasitikėjimą ir slapta jį apklausė apie J. Č. galimo nužudymo aplinkybes, bei analogiškais parodymais abiejų instancijų teismuose.

Teisėjų kolegijos neįtikina, kad J. I., nieko nekalbėjęs areštinėje apie įvykį neilgai trukus po jo, ėmė viską gana detaliai pasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms (ne tik įslaptintam liudytojui Nr. 1) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje. Juo labiau tai neįtikinama, kad J. I. ne kartą atliko su laisvės atėmimu susijusias bausmes, žinojo suimtųjų tarpusavio bendravimo taisykles, jam nebuvo reikalo ,,išsipasakoti“.

Teisėjų kolegija pastebėjo ir tai, jog įslaptintas liudytojas Nr. 1 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2012 m. vasario 17 d., tačiau šio protokolo turinys, išskyrus paskutinius keturis papildomus sakinius, iš esmės pažodžiui sutampa su jau minėto slaptų veiksmų (neatskleidžiant savo tapatybės) atlikimo protokolo, surašyto 2012 m. vasario 3 d., turiniu.

Tai rodo, kad įslaptinto liudytojo Nr. 1 apklausos protokolas surašytas ne iš jo žodžių, bet perrašytas iš kito protokolo, todėl neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir neturi įrodomosios reikšmės.

Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netyrė aptariamo liudytojo Nr. 1 apklausos protokolo. Beje, reaguodama į apeliacinio skundo teiginius, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos parodymus ištyrė ir šioje nutartyje dėl jų pasisakė.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad viską, ką nuosekliai ir išsamiai, kaip teigė prokuroras apeliaciniame skunde, išdėstė įslaptintas liudytojas Nr. 1, pareigūnai jau žinojo iš paties J. I. ir kitų liudytojų parodymų, kurie chronologiškai apklausti anksčiau.

Pastebėtina ir tai, jog įslaptintas liudytojas Nr. 1 gana išsamiai papasakojo tai, ką tariamai išgirdo iš J. I., tačiau negalėjo nieko sukonkretinti, nes neprisiminė, kada, kiek kartų tokie pokalbiai vyko. Tiesa, į vieną teisėjos klausimą liudytojas atsakė, kad J. I. apie įvykį pradėjo pasakoti jau kitą dieną, kai jie susitiko kameroje, tačiau dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų toks atsakymas teisėjų kolegijos neįtikino.

Liudytojas iki apklausos jau dešimt kartų buvo teistas. Ši aplinkybė neleido teismui jo kaip slapto bendradarbio parodymų vertinti kaip patikimų.

Liudytojas apibūdino J. I. išvaizdą, nurodė kartu buvusių kameroje asmenų skaičių. Tai patvirtina, jog jis iš tiesų buvo vienoje kameroje su J. I., tačiau neįrodo teisėtomis priemonėmis iš jo gavus tikros informacijos apie įvykį.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atmeta įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus kaip nepatikimą įrodymą, gautą neteisėtu būdu, kuriuo negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

————————

Atkreipiamas prokuroro dėmesys, jog BPK 78, 79 straipsniai nedraudžia draugams liudyti apie jiems žinomas reikšmingas bylai aplinkybes. Toks liudijimas negali būti iš anksto vertinamas kaip nepatikimas, nes teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Būtent taip aptariamų liudytojų parodymus įvertino abiejų instancijų teismai.