Įrodymų vertinimas – subjektyvus loginis procesas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Baudžiamoji byla Nr.1A-248/2014

Baudžiamoji byla Nr. 1A-248/2014

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

2014 m. kovo 6 d.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. J. automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) įsigijo 2012 m. rugsėjo 24 d., apie 13 val. – 13 val. 30 min., o nusikaltimo padarymo laikas užfiksuotas – 2012 m. rugsėjo 25 d., 3 val. 5 min., t. y. daugiau nei po puse paros. Byloje surinkti ir teismo tiesiogiai ištirti įrodymai nepatvirtina, kad laikotarpiu nuo automobilio įsigijimo iki jo sulaikymo šia transporto priemone disponavo būtent V. J.. Pats apeliantas kategoriškai tvirtina, jog, įgijęs automobilį, jį netrukus perdavė nupirkti paprašiusiam asmeniui, vardu „Keša“. Tokia nuteistojo versija byloje nenuginčyta. Siekiant paneigti minėtus apelianto parodymus, nepakanka vien tik netikėti jais. Nors pirmosios instancijos teismas ir atmetė juos kaip gynybinę versiją, tačiau nenurodė patikimų duomenų, jog nupirkęs automobilį V. J. juo vėliau pilnai disponavo ir atliko nusikalstamus veiksmus. Bylos įrodymai patvirtina tik tai, kad šiuo automobiliu buvo neteisėtai gabenamos cigaretės, tačiau neįrodyta, kad šiomis akcizais apmokestinamos prekėmis disponavo būtent V. J.. Pripažįstant pastarąjį kaltu padarius BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepakanka vien to fakto, kad būtent jis įgijo automobilį. Kaip liudytojai apklausti pareigūnai G. M., P. T. ir J. L. patvirtino, jog privažiavę įvykio vietą joje rado tik tuščią atrakintą automobilį „VW Passat“ su išjungtu varikliu ir šviesomis, jokių asmenų (ar asmens) jame jau nebuvo, pareigūnai nematė, kiek asmenų buvo automobilyje, kaip ir kur jie pasišalino. Buvo iškviestas kinologas su šunimi, apieškota teritorija, tačiau nieko, išskyrus vieną cigarečių bloką, nerasta (t. 2, b. l. 176-178).

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013).

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).