0

Nuoširdus gailėjimasis ir prisipažinimas kaltu kaip aplinkybė lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji byla Nr.2K-60/2014

Posted by Mindaugas Bilius on 2014 03 12 in BK |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-60/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 4 d.

 

Esminis nuteistojo S. Š. kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo prisipažinimo kaltu ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir, skirdami jam bausmę už padarytą nusikaltimą, nesivadovavo bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), neatsižvelgė į jo atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes, taip pat į BK 41, 61 straipsnių nuostatas, dėl to jam paskyrė per griežtą bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. Š. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino ir neigė faktines bylos aplinkybes, o baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, būdamas susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, – savo kaltę jau pripažino ir davė išsamius parodymus apie jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad S. Š. teisiamajame posėdyje sutiko duoti ir davė parodymus tik po A. K. bei liudytojų parodymų, taip pat tai, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis nurodė, jog labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau iš esmės savo elgesio nevertino kritiškai ir tik deklaratyviai tvirtino besigailintis dėl to, ką padarė. Vadinasi, S. Š. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ne savo noru, bet verčiamas įrodymų, o gailestis dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus. Dėl to nuteistojo S. Š. prisipažinimas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą ir tik formalus gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina kasatorius, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, pagrįstai nė vienai iš šių aplinkybių nesuteikdamas prioriteto, vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis ir paskyrė jam dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, savo dydžiu mažesnę negu šio BK straipsnio 3 dalyje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad S. Š. paskirta bausmė yra per griežta.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. Š. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BK 41, 54 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio nuostatos.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex