BK 184 str.: Lizingas v. turto pasisavinimas bei išvaistymas (civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas). Baudžiamoji byla Nr.1A-606/2013

Baudžiamoji byla Nr. 1A-606/2013

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2013 m. gruodžio 19 d.

Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.

Daugelyje Lietuvos A. T. kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkera kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

Lietuvos A. T. dar 2007 m. spalio 11 d. priimtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 buvo nurodyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Vėlesnėse Lietuvos A. T. kasacinėse nutartyse taip pat dėstomi tokie patys precedentinę reikšmę turintys išaiškinimai. Kasacine nutartimi Nr. 2K-208/2013 pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinti ir baudžiamoji byla J. V. pagal BK 184 str. 2 d. buvo nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje kasacinėje nutartyje buvo nurodyta, jog BK 2 str. 4 d. nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiklą, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinimo valios. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-85/20013 išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, jog teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Lietuvos A. T. praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011).

Klausimas dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo spręstas ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013, joje irgi pažymėta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013 nurodyta, kad baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta ne kartą. Išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013, nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinėse bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-251/2013 priminti precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011), jog „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės“. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).