Kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese. Byla Nr.2K–115/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K–115/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 7 d.

Dėl kaltinamojo teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius)

Pažymėtina, kad tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punktas, tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), užtikrindami kaltinamojo teisę į teisingą teismą, garantuoja jam ir teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti. Pagal EŽTT praktiką ši teisė suprantama taip, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Saidi v. France, no. 14647/89, judgement of 20 September 1993; Luca v. Italy, no. 33354/96, judgement of 27 February 2001; Mild and Virtanen v. Finland, no. 39481/98 and 40227/98, judgment of 26 July 2005). Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Rachdad v. France, no. 71846/01, judgement of 13 November 2003). Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013).

Nagrinėjamojoje byloje kaltinamojo A. B. teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta. A. B. šioje byloje nuteistas už tai, jog viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias (duomenys neskelbtini) r. apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos. L. D. ir J. B. pripažintos byloje nukentėjusiosiomis (T. 1 b. l. 22, 24). Svarbiais įrodymais šioje byloje laikytini ir liudytojos J. P. (teisėjos, kuri inicijavo baudžiamąjį procesą prieš A. B.), taip pat nukentėjusiosios statusą turinčios R. M. (antstolės) parodymai. Visų šių asmenų parodymai yra tiesiogiai susiję su aplinkybėmis, kuriomis ir dėl kurių buvo rodoma nepagarba teismui. Kita vertus, proceso metu A. B. turėjo galimybių užduoti klausimus tik nukentėjusiajai L. D., kuri buvo apklausta teismo posėdyje. Tuo tarpu J. B., L. T., J. P. ir R. M. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo, jų parodymai teismo posėdyje buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos ir nukentėjusiosios prašė teismo bylą nagrinėti joms nedalyvaujant, vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Neatvykus šioms liudytojoms ir nukentėjusiosioms, teismas bylą išnagrinėjo joms nedalyvaujant. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad, teisėjai paskelbus minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis išsakė norą, jog visi šie asmenys būtų apklausti teismo salėje kaip to reikalauja procesas, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai užduoti jiems klausimus. Tokiam kaltinamojo prašymui pritarė ir jo gynėjas, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė (T. 5, b. l. 94-95).

Pažymėtina, kad A. B. pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne tik objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų požiūrį į kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. B. teiginius ir kaip juos įvertino. Tai svarbu ne tik išaiškinant visą padarytos veikos kontekstą, bet ir sprendžiant klausimą, ar išsakyti teiginiai iš tiesų traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jie negali būti įvertinti kaip mažareikšmė veika, ar kaltinamasis, išsakydamas juos, turėjo atitinkamą tyčią pažeminti teisėjus, ar nėra pagrindo veiką traktuoti kaip teismo negerbimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 186(1) straipsnis), ir pan. Todėl kaltinamojo A. B. išsakytas pageidavimas tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims šiuo atveju nevertintinas kaip formalus ir neturintis reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo posėdyje minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė, o atsakydamas į apeliacinio skundo atitinkamą argumentą, klaidingai nurodė, kad A. B. šių asmenų į teismo posėdį iškviesti neprašė, nors teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad toks prašymas buvo pateiktas, teismo svarstytas ir atmestas (T. T. 5, b. l. 94-95). Tai vertintina kaip pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas (BPK 320 straipsnis 3 dalis) ir šis pažeidimas pripažintinas esminiu. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje A. B. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas jam nedalyvaujant, jo ir jo gynėjos prašymai atidėti apeliacinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į posėdį anksčiau teisme neapklaustas liudytojas ir nukentėjusiąsias atmesti (T. 6, b. l. 82, 89-90).

Dėl minėtų procesinių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kadangi visi kiti kasacinio skundo argumentai iš esmės sutampa su apeliacinio skundo argumentais ir bus nagrinėjami iš naujo, šioje nutartyje atskirai dėl jų nepasisakoma.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimuose nėra tinkamai aptartas A. B. paskirtos bausmės klausimas. Viso proceso metu nei A. B., nei jo gynėjai neišsakė pozicijos šiuo klausimu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė A. B. paskirta iš esmės atsižvelgus vien į jo teistumus. Kadangi bausmės klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dėl A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nepasisakė. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios atsakomybės už panašaus pobūdžio nepagarbos demonstravimą teismui (kaip ir šioje baudžiamojoje byloje) suderinamumą su Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė ir jos ribojimai), ypatingas dėmesys kreipiamas į taikomų sankcijų proporcingumą ir būtinumą demokratinėje visuomenėje. Teisinės priemonės, susijusios su asmens laisvės ribojimu, tokiais atvejais paprastai vertinamos kaip kraštutinės (Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003; Saday v. Turkey, no 32458/96, judgement of 30 March 2006; Ümit Bilgi? v. Turkey, no. 22398/05, judgement of 3 September 2013 ir kt).