Atgręžtinis reikalavimas baudžiamajame procese. Byla Nr.2K-633/2013

Dėl BPK 111 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad eismo įvykio, kuris įvyko dėl M. K. kaltės, metu nukentėjusiajai O. J. buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusioji buvo gydoma sveikatos priežiūros įstaigoje ir gydymo išlaidos sudarė 18 435,48 Lt. Šias nukentėjusiosios gydymo išlaidas gydymo įstaigai atlygino Panevėžio teritorinė ligonių kasa iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kaip institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai). Išmokėjusi šią sumą Panevėžio teritorinė ligonių kasa įgijo teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą turėtoms nukentėjusiosios O. J. gydymo išlaidoma padengti (CK 6.290 straipsnis). Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistojo M. K. automobilis, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, nebuvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pažymėtina, kad teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą nepriklauso nuo to, ar kaltininkas savo transporto priemonę buvo apdraudęs civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ar neapdraudęs. Draudimo sutarties sudarymo faktas lemia tik tinkamo atsakovo nustatymą. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punktą, kai civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas. Tais atvejais, kai tokia sutartis nebuvo sudaryta arba nėra atsakingo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų), atsakovu trauktinas transporto priemonės valdytojas (CK 6.270 straipsnis). Pažymėtina, kad toks įstatyminis reglamentavimas reiškia tai, jog nagrinėjamoje byloje Valstybinė ligonių kasa, kaip socialinio draudimo institucija, neturi regreso teisės į Draudikų biurą, kuris ir nepripažintinas atsakovu dėl Ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, nenurodė jokių argumentų, kodėl šios ligonių kasos turėtas išlaidas nukentėjusiosios gydymui priteisė iš Draudikų biuro, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Draudikų biuro apeliacinį skundą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151/2010 išvadomis, nes šiose bylose iš esmės skiriasi ratio decidenti. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151/2010 žalą padariusio asmens transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Draudikų biuro atstovo apeliacinį skundą, neteisingai aiškino ir taikė BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat CK 6.270 straipsnio, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalies nuostatas. Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui priimti teisingą nutartį.