Nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Byla Nr. 2K–121/2014

Baudžiamoji byla Nr. 2K–121/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 7 d.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Ši nuostata įtvirtina, jog teismas, spręsdamas, ar ištirtus duomenis pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytais būdais ir ar jie gali būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų ar kitokių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2011, 2K-493/2011).

Kasaciniame skunde teigiama, kad be pagrindo nebuvo tinkamai įvertinti ir pripažinti įrodymais geodezinio plano ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys.

Šie kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Jau anksčiau paminėti BPK 20 straipsnis bei 7 straipsnio 2 dalis numato laisvą bylos proceso šalių galimybę rinkti ir teikti teismui įrodymus. Esminiai reikalavimai gautiems duomenims yra jų sąsaja su nagrinėjamomis bylos aplinkybėmis ir galimybė patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. BPK 242 straipsnio 1 ir 2 dalis įtvirtindama tiesioginį ir žodinį bylos nagrinėjimą teisme, nustato teismui pareigą tiesiogiai ir ištirti bylos įrodymus, žodžiu apklausiant asmenis, galinčius pateikti duomenis, turinčius reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Tačiau bylos duomenų vertinimas yra teismo diskrecijos sritis, kurią teismas įgyvendina laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Viso bylos proceso metu nuteistojo gynybinė pozicija buvo grindžiama teiginiais, kuriais siekiama nuginčyti 2012 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1142 nustatytą 109 km/h jo vairuojamo automobilio BMW 330 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) greitį prieš įvykį. Teismai aiškindamiesi nuteistojo vairuojamo automobilio greitį išnagrinėjo visus įrodymus, kuriuose yra duomenų apie šią aplinkybę. Buvo iškviestas į teismo posėdį ir apklaustas pateikęs išvadą Lietuvos teismo ekspertizės centro transporto ir trasologijos ekspertas, kuris patvirtino išvadoje nustatytas įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo pateiktus geodezinio plano ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuotus duomenis. Teismas pagrįstai nurodė, kad šių duomenų negalima laikyti patikimu ir teisingam bylos išnagrinėjimui vertingesniu įrodymu negu byloje esantis 2012 m. kovo 26 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1142, surašyti specialisto, turinčio eismo įvykių eksperto ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją bei 27 metų ekspertinio darbo stažą. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo pateiktų duomenų nepatikimumą motyvavo tuo, kad geodeziniame plane užfiksuoti atstumai buvo nustatyti atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje esančią 2012 m. kovo 26 d. fotolentelę ir nuteistojo paaiškinimus, o ne į po eismo įvykio užfiksuotus pėdsakus, atstumus ir automobilių padėtį. Pripažindamas įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis patikimu įrodymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė tai, kad atliekant šį veiksmą dalyvavo ir nuteistasis, kuris pasirašė, jog sutinka su eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis. Teismas išnagrinėjo ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme pateiktus nuteistojo parodymus apie jo vairuojamo automobilio greitį ir išdėstė išvadas dėl šių parodymų nenuoseklumo. Net ir remiantis UAB „Impulsana“ specialisto išvada MV 2013-23, kurią į bylą pateikė nuteistasis T. Š., jis vairavo automobilį važiuodamas 88 km/h greičiu. Tai 38 km/h viršija įvykio vietoje leistiną maksimalų greitį. Nuteistojo pateiktoje specialisto išvadoje taip pat pripažįstama, kad greičio viršijimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu. Teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio nustatymas tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių yra teismo kompetencijos sritis. Nagrinėjant šį klausimą svarbu pažymėti, kad greičio ribojimas yra susijęs su konkrečiomis eismo saugumo sąlygomis. Miesto eismo sąlygomis transporto priemonių greitis ribojamas dėl eismo intensyvumo, eismo dalyvių manevravimo saugumo bei atsiradusių kliūčių pavojaus. T. Š. vairavo automobilį rizikingai, važiavo greičiu, kuris miesto sąlygomis kėlė didelį pavojų kitiems eismo dalyviams. Bylos duomenimis nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusioji į sankryžą įvažiavo degant geltonam šviesoforo signalui, nes bylos proceso metu nustatyta, jog ji įvažiavo mirksint žaliam šviesoforo signalui, o posūkio manevrą ketino atlikti jau užsidegus geltonam šviesoforo signalui, to nedraudžia Kelių eismo taisyklės. Abiem byloje esančiomis specialisto išvadomis nustatyta, kad nuteitasis viršijo leistiną greitį 38 ir 59 km/h. Greičio viršijimas, kaip teisingai pripažino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, nes nukentėjusioji, atlikdama posūkio manevrą, hipotetiškai tikėjosi, kad kiti eismo dalyviai važiuoja pagal taisykles, todėl nesitikėjo, jog nuteistojo vairuojamas automobilis artėja prie sankryžos dvigubai didesniu nei leistina greičiu, o nuteistasis važiuodamas nustatytu greičiu neturėjo galimybės saugiai sustabdyti automobilio prieš atsiradusią kliūtį.