Nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir provokacijos atribojimas. Byla Nr.2K-549/2013

Baudžiamoji byla Nr. 2K-549/2013

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 27 d.

Teismų išvados dėl bylos duomenų, gautų imituojant nusikalstamas veikas, įvertinimo, priešingai negu kasaciniame skunde teigia V. V. advokatė, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, kuriose asmenys, disponavę narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, išaiškinami panaudojus specialiuosius (neviešus) tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2A-P-2/2009, 2K-7-86/2011, 2K-202/2013).

Teismų praktikoje bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar su provokacija supanašėjantis elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas. Pagal ikiteisminio tyrimo metu galiojusio OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti (nepakitusi sąvoka išliko ir nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme). Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2012, 2K-530/2012, 2K-434/2013).

Atsižvelgiant į 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), nustatant provokaciją turėtų būti ne vien tik atsižvelgiama į modelio dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), tačiau, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti.

Byloje nustatyti pirmieji du R. V. padaryti nusikaltimai išaiškinti pagal OVĮ nuostatas panaudojus nusikalstamos veikos imitacijos modelį, o kiti du pagal BPK 159 straipsnio nuostatas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi leistus atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (NVIV).

Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kruopščiai patikrino NVIM, NVIV taikymo šioje byloje teisėtumą. Teismai tikrino ne tik tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas taikyti šias priemones, bet ir jų realizavimo aplinkybes, išdėstė bylos duomenis, kodėl asmenys, prieš kuriuos tos priemonės buvo taikomos, nebuvo provokuojami padaryti nusikalstamas veikas.

Nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad priežastys, dėl kurių buvo nuspręsta imituoti nusikalstamas veikas, buvo tai, kad iš įkalinimo įstaigos grįžęs teistumą turintis R. V. Telšiuose užsiima psichotropinių medžiagų platinimu, siūlo norintiems įgyti psichotropines medžiagas asmenims susitikti, aptarti kvaišalų įgijimo galimybes. Modelio dalyvis liudytojas Nr. 5, padedamas asmens, turinčio R. V. pasitikėjimą – Levo, prisijungė prie R. V. daromos nusikalstamos veikos. Per du mėnesius, kaip patikimas nedidelio kiekio kvaišalų pirkėjas, įgijęs V. V. pasitikėjimą, modelio dalyvis sulaukė V. V. pasiūlymo pirkti ir didelį psichotropinių medžiagų kiekį (T. 1, b. l. 89–90; 91–94). V. V. įgyvendinant šį pasiūlymą, buvo nustatyti ir kiti su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis susiję organizuotos grupės nariai – A. Ž., D. S. ir G. G., iš neteisėtos apyvartos buvo išimtas didelis kiekis kvaišalų – 675 vnt. ekstazio tablečių su psichotropine medžiaga MDMA, kurios bendroji masė – 50,048 g. Kasaciniame skunde nurodytas faktas, kad modelio dalyvis leido V. V. neatlygintinai naudotis nešiojamuoju kompiuteriu, nesudaro pagrindo manyti, jog šis nuteistasis dėl tokios paslaugos buvo lenkiamas aktyviai veikti gaunant psichotropinę medžiagą.

Atkreiptinas dėmesys, kad tyrėjams nustačius prekybos psichotropine medžiaga grandinę, t. y. išsiaiškinus, kokie asmenys bendrininkauja, gauna didelius kiekius psichotropinės medžiagos, deda pastangas ją platinti per Telšiuose veikiantį R. V., NVIV taikymas buvo nutrauktas.Taigi šiuo atveju specialieji tyrimo veiksmai nutraukti pasiekus tikslus, kuriems jie taikyti, t. y. atskleidus organizuotos grupės asmenų daromą nusikalstamą veiką. Teismai, nurodydami konkrečius bylos duomenis, įvertino modelio dalyvioliudytojo Nr. 5 dalyvavimo darant nusikalstamas veikas aktyvumą, V. V. asmenybę, šio asmens indėlį su kitais nuteistaisiais organizuota grupe darant nusikalstamą veiką. Neviešo pobūdžio veiksmų taikymo metu V. V. laisvė pasirinkti kitą teisėto elgesio variantą nebuvo suvaržyta – nuteistasis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų arba kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, kurstymą (provokavimą) padaryti nusikalstamus veiksmus.