Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme neturi, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pats neištiria šių įrodymų posėdžio metu. Byla Nr. 1A-291/2013

Atmetamas nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neteisėtai rėmėsi nukentėjusiųjų A. G. ir T. P. parodymais, nes jie nebuvo apklausti teisme, dėl to pažeista jo teisė į gynybą.

Jau minėta, jog teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą. Šis įsitikinamas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl BPK nustato teismui pareigą tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme neturi, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pats neištiria šių įrodymų posėdžio metu. Vien ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio.

Kita vertus, tai nereiškia, jog priimdamas nuosprendį teismas apskritai neturi teisės atsižvelgti į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti reikšmingi, teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus parodymus ir kitus bylos duomenis. Tokią galimybę numato BPK 276 straipsnio 4 dalis.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėjo visas pastangas surasti nukentėjusiuosius A. G. ir T. P. bei apklausti juos teismo posėdyje, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių (jie nebegyvena Lietuvoje).

Šioje situacijoje teismas pasinaudojo baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus nukentėjusiųjų parodymus, kurie reikalingi patikrinti byloje surinktus kitus duomenis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu, patvirtinusiu A. G. ir T. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, leidusiu padaryti išvadą, jog jie yra teisingi.

Be to, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo M. T. kaltė grindžiama ne konkrečiai nukentėjusiųjų A. G. ir T. P. parodymais, bet visų byloje surinktų įrodymų visetu.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju gynėjų prašymų argumentavimas nesudarė pagrindo manyti, kad jų patenkinimas turės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl visi prašymai pagrįstai atmesti.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde teigia, jog, teismui atmetus prašymus atlikti papildomus tyrimo veiksmus, dauguma bylos aplinkybių liko neištirtos.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad BPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs proceso veiksmai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, jog teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad V. K. prašyme minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistųjų kaltės.