Poligrafu gautų duomenų teisinis vertinimas. Byla Nr. 1-41-497/2012

VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2012 m. lapkričio mėn. 30 d.

Bylos Nr. 1-41-497/2012

 

Ištrauka iš apylinkės teismo nuosprendžio:

 

3.6 Tyrimo poligrafu duomenys.

Ikiteisminio tyrimo metu atliktas L. S. ir A. Ū. psichofiziologinis tyrimas (tyrimas poligrafu), (t. 19, b.l. 33- 37, t. 21, b.l. 64- 69). Išanalizavus ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą, remiantis psichofiziologiniuose tyrimuose, panaudojant poligrafą naudojamą metodiką: aplinkybių žinojimo testą (EKT), buvo sudarytas klausimynas su atsakymais. A. Ū., L. S. buvo supažindinti su klausimais, jiems buvo duoti klausimų paaiškinimai ir tyrimo/matavimo metu turėjo žodžiais „taip“ arba „ne“ patvirtinti arba paneigti kiekvieną atsakymą. A. Ū. pateiktas 21 klausimas su 5-10 atsakymų variantų į kiekvieną, L. S. 15 klausimų su 5- 12 atsakymų į kiekvieną. Atsakymų į kiekvieną klausimo variantą metu buvo fiksuojama ar yra reakcija. Tai atitinkamai pažymėta specialisto išvados klausimų atsakymų lentelėse.

Šie duomenys nėra patikimi, gauti įstatyme nenurodytu būdu, todėl negali būti pripažinti įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-01 apžvalgos Nr. 27-1, p. 3.6.2., 3.6.2.1. nurodoma, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka; duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami.

LR Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnis numato išsamų sąrašą asmenų, kuriems gali būti taikomas tyrimas poligrafu. Tiriami gali būti valstybės tarnautojai, pareigūnai ir kariai, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, bei asmenų, atrinktų tokiai tarnybai, suteikta arba atitinkamų valstybės institucijų surinkta informacija, susijusi su šioje dalyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka.

Asmenų, įtariamų nusikaltimo padarymu tyrimas poligrafu nei šiame įstatyme, nei BPK nei jokiuose kituose teisės aktuose nenumatytas, todėl byloje esantys psichofiziologinio tyrimo duomenys gauti ne įstatymo nustatyta tvarka ir negali būti pripažinti įrodymais.

Be to, tiriamųjų reakcijos, užfiksuotos tyrimo metu prieštaringos ir niekaip neinterpretuotos. Pačioje specialisto išvadoje nenurodyta kokios būtent tai psichofiziologinės reakcijos ar jų visuma ir kokia jų prasmė. Tyrimą atlikęs specialistas turi aukštąjį fiziko išsilavinimą, ir neturi jokių specialių žinių medicinos, žmogaus fiziologijos, psichologijos ar psichiatrijos srityje. Taigi, šie duomenys ne tik gauti įstatymo nenumatytu būdu, bet ir nepatikimi, nes negali būti įvertinti ir patikrinti kitomis BPK priemonėmis, neaiškus šių duomenų (t.y. tiriamųjų psichofiziologinių reakcijų) šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-01 apžvalgos Nr. 27-1, nurodoma, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais.

 

Kadangi byla buvo taip vadinama rezonansinė, štai ir visa nutartis skaitinių mėgėjams:

VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2012 m. lapkričio mėn. 30 d.

Vilnius

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Audriaus Cinino, teisėjų Aušros Valinskienės ir Ovidijaus Ramanausko,

sekretoriaujant Jurgai Dringelytei,

dalyvaujant prokurorui Egidijui Motiejūnui,

nukentėjusiosios atstovėms Alinai Masel, adv. Jolantai Teresei Litvinskienei,

kaltinamojo gynėjui adv. Adomui Liutvinskui,

kaltinamojo įstatyminiams atstovams Al. Ū., Ū. A., G. S.-Ū.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. Ū., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), LR pilietis, lietuvis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, neteistas, gyvenęs (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal LR BK 153 str. ir nustatė:

1.1 A. Ū. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. lapkričio 23 dienos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį nuomojo L. S., tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų mažametei K. D., gim. (duomenys neskelbtini), laižė įvairias kūno vietas, lytinius organus bei prašė mažametės laižyti savo kūną, taip tvirkindamas mažametį asmenį.

2010-06-13 A. Ū. mirė (t. 25, b.l. 84). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-10 nutartimi Nr. 2K-P-444/2011 konstatuota, kad ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme nagrinėtina pagal bendrąsias bylų šioje instancijoje nagrinėjimo taisykles, vadovaujantis bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į tai, kad asmuo, kurio byla nagrinėjama, mirė. Tai nėra mirusiojo asmens nuteisimo procesas, o tik procesas, per kurį neperžengiant pareikšto kaltinimo ribų tikrinamas asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumas. Teismui pripažinus tokiam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju teismas turi priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą. Pripažinus, kad toks asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ar neįrodžius, kad asmuo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tokio proceso metu turi būti paisoma rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų (t. 26, b.l. 135- 142).

1.2. Dėl kaltinimo ribų.

LR BPK 255 str. 1 d. nustato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-10 nutarties taip pat seka, kad kaltinimas mirusiam asmeniui negali būti keičiamas ar papildomas LR BPK 256 str. tvarka.

1. Kaip seka iš kaltinimo, A. Ū. inkriminuotas nusikaltimas padarytas laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. lapkričio 23 dienos, L. S. nuomotame bute adresu (duomenys neskelbtini). Laikantis kaltinimo ribų, teismas nagrinėja pagrįstumą kaltinimo, susijusio su veikų padarymu tik šioje vietoje.

Nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu butą adresu (duomenys neskelbtini), nuomojosi L. S..

Nekilnojamojo turto registro CDB išraše nurodoma, kad buto adresu (duomenys neskelbtini) savininkas nuo 1992 m. yra R. Š.. 2007-03-19 įregistruota nuomos sutartis, pagal kurią šį butą nuo 2007-02-14 iki 2008-05-31 nuomojosi L. S. (t. 21, b.l. 154).

Pažymoje apie pervedimus tarp A. Ū., L. S., L. Š. banko

sąskaitų nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2007-06-14 iki 2008-11-11 iš L. S. banko sąskaitos į A. Ū. banko sąskaitą padaryti 8 pervedimai, kurių dydis nuo 60 iki 1465 Lt, o bendra suma 5790 Lt. Laikotarpiu nuo 2007-05-22 iki 2008-08-15 iš A. Ū. banko sąskaitos į L. Š. banko sąskaitą padaryti 8 pavedimai po 400 Lt. Be to, iš A. Ū. banko sąskaitos nuo 2007-03-10 iki 2008-11-27 vykdyti periodiniai mokėjimai už komunalines paslaugas (t. 12, b.l. 256- 257).

Įtariamuoju apklaustas A. Ū. parodė, kad butas adresu (duomenys neskelbtini) yra jo pažįstamo L. Š. nuosavybė. A. Ū. paprašius, L. Š. 2007-2008 m. išnuomojo L. S.. L. S. nuomą mokėjo ne tiesiogiai L. Š., o A. Ū.- grynais arba pavedimu, o pastarasis atitinkamas sumas pervesdavo L. Š.. Buto nuomos kaina iš pradžių buvo apie 250 Lt, po to vis kilo ir pabaigoje buvo apie 400 Lt per mėnesį.

Liudytoja L. S. teisme parodė, kad butą adresu (duomenys neskelbtini) nuomojosi nuo 2006 m. pabaigos arba 2007 m. pradžios iki 2008 m. spalio arba lapkričio mėnesio. Butą nuomai rado A. Ū.. Nuompinigius mokėjo ne tiesiogiai jo savininkui, o per A. Ū..

Liudytojas L. Š. parodė, kad A. Ū. pažinojo iki buto numos sutarties sudarymo, nes turėjo bendrų verslo reikalų. 2007 m. pradžioje, tarpininkaujant A. Ū., išnuomojo butą L. S.. Nuomos mokestis buvo mokamas grynais arba pavedimu. Grynais mokėdavo A. Ū., kas atlikdavo bankinius pavedimus- nesidomėjo. L. S. butą nuomojo iki 2008 m. pabaigos.

1.3. Dėl A. Ū. veikų formuluotės kaltinime.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-30 nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosios bylose“, p. 20 nurodoma, kad mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, nukentėjusiajam glostant kaltininko lytinius organus, lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje. Teismų praktikoje mažamečio tvirkinimu taip pat pripažįstami ir pornografinio turinio vaizdo ir fotomedžiagos demonstravimas bei verbalinės informacijos apie lytinius santykius pateikimas, panaudojant vulgarius išsireiškimus ir pavadinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-651/2010, 2K-297/2012, 2K–572/2011 ir kitos).

A. Ū. kaltinimas (1) K. D. įvairių kūno vietų, taip pat ir lytinių organų laižymu ir tuo, kad (2) pats prašė vaiko laižyti jo kūną. Pažymėtina, kad A. Ū. nėra kaltinamas apsinuoginimu ar net ketinimu apsinuoginti vaiko akivaizdoje, savo lytinių organų demonstravimu ar ketinimu tai daryti, todėl teismas šių aplinkybių netiria. Pirmoji kaltinimo dalis, atitinka tą veiką, kuri teismų praktikoje pripažįstama kaip mažamečio tvirkinimas, o kaltinimas mažamečio vaiko lytinių organų laižymu suponuoja ir vaiko kūno apnuoginimą, todėl šios kaltinimo dalies pagrįstumas nagrinėtinas toliau.

Antroji kaltinime nurodyta veika neturi nusikaltimo, numatyto LR BK 153 str. požymių ir nėra ta veika, kuri teismų praktikoje pripažįstama mažamečių tvirkinimu. Šioje dalyje A. Ū. kaltinamas ne tuo, kad įkalbėjo ar kitaip palenkė mažametę laižyti savo kūną, tačiau tuo, kad tik prašė laižyti neapnuogintą kūną. Tačiau A. Ū. apsinuoginęs mažametės akivaizdoje nebuvo, ir mažametė A. Ū. kūno nei apnuoginto, nei neapnuoginto nelaižė, nes kaltinimų tuo nėra.

Prašymo laižyti neapnuogintą kūną, taip kaip jis suformuluotas kaltinime teismas negali nagrinėti ir kaip pasikėsinimo padaryti mažamečio tvirkinimą (LR BK 153 str. ir 22 str. 1 d.), nes tai susiję su kaltinimo pakeitimu, išeinant už jo ribų, kas prieštarauja minėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-10 nutartimi Nr. 2K-P-444/2011 formuojamai praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose teisiami mirę asmenys.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, dėl kaltinimo tuo, kad nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. lapkričio 23 dienos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį nuomojo L. S., tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų prašė mažametės K. D., gim. (duomenys neskelbtini), laižyti savo kūną, taip tvirkindamas mažametį asmenį, A. Ū. išteisintinas, nes pati kaltinimo formuluotė neturi nusikaltimo, numatyto LR BK 153 str. požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

2. Toliau bus nagrinėjama kaltinimo dalis, kurioje A. Ū. kaltinamas tuo, kad nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. lapkričio 23 dienos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį nuomojo L. S., tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų mažametei K. D., gim. (duomenys neskelbtini), laižė įvairias kūno vietas, lytinius organus taip tvirkindamas mažametį asmenį.

A. Ū. išteisintinas.

Kaltinime nenurodyta, kiek vaiko tvirkinimo epizodų inkriminuojama A. Ū. ir kada tiksliai jie padaryti. Be to, K. S. bute adresu (duomenys neskelbtini) gyveno ne visą kaltinime nurodytą laiką, o su 3-4 mėn. pertrauka. Ne anksčiau kaip nuo 2006 m. pabaigos iki 2008 m. pradžios ir nuo 2008 m. balandžio iki lapkričio mėnesio. Iš D. K. pareiškimo, jo pateiktos vaiko filmuotos medžiagos, kitų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas ir kurie bus nagrinėjami vėliau, aiškūs tik du konkretūs tariamo vaiko seksualinio išnaudojimo minėtame bute atvejai- tai K. D. krikšto dieną- (duomenys neskelbtini) ir D. K. 2008-11-29 pareiškime bei vėlesniuose parodymuose nurodytas pasimatymo su motina laikas, po kurio vaikas neva pradėjo pasakoti apie savo seksualinį išnaudojimą, t.y. 2008 m. lapkričio 21- 23 dienomis. Tačiau šiuos du ir kitus kaltinime numanomus nusikalstamos veikos epizodu paneigia bylos duomenys.

Pats įtariamasis A. Ū. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su L. S. ir K. D. susipažino 2006 m. rugsėjo mėnesį, kai vykdant teismo sprendimą civilinėje byloje, vaikas buvo grąžintas motinai. Kaip visuomeninis Seimo nario padėjėjas padėjo L. S. jos civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prieš D. K.. Tarpininkavo, kad pažįstamas L. Š. išnuomotų L. S. butą adresu (duomenys neskelbtini). L. S. šiame bute su pertraukomis gyveno 2007- 2008 m. 2008 m. pradžioje L. S. keliems mėnesiams išsikėlė, tuomet jį nuomojosi studentas, kuris paliko 1200 Lt skolą. Šią skolą A. Ū. atidavė L. Š. iš savų pinigų. Mokesčius ir nuomos mokestį L. Š. mokėjo ne tiesiogiai, o per A. Ū.. Kartais grynais pinigais, kartais pavedimu. Nuomojamame bute lankėsi tam, kad užsirašyti skaitiklių duomenis, pasiimtų atsiųstas sąskaitas už paslaugas, tačiau apklausos metu (2009-09-23) neprisimena, ar bute lankydavosi ir tuomet, kai jame būdavo L. S. su vaiku. Su L. S. niekada neturėjo intymių santykių. Pažinties pradžioje rodė jai didesnį dėmesį, siekdamas artimiau bendrauti, tačiau L. S. pabrėždavo, kad jų santykiai tik dalykiniai, susiję tik su byla dėl K. D. gyvenamosios vietos nustatymo. Tokie santykiai visada ir liko. Vėliau susipažino su būsima sutuoktine G. S. ir dėmesys L. S. išblėso. K. D. nėra nei bučiavęs, nei laižęs, nei palietęs, išskyrus kai 2006 m. pabaigoje kartu su L. S. kelis kartus lankėsi viešojo maitinimo įstaigose ir galėjo vaiką pakelti tam, kad pasodintų į kėdę ar vėliau į automobilio kėdutę. L. S. niekada nėra davės jokių pinigų, išskyrus nedideles kelių šimtų litų sumas, kurias paskolino L. S., pervesdamas į jos sąskaitą. K. D. gimtadienio proga yra dovanojęs suknelę ir kelis kartus įvairių smulkių dovanų, pliušinį žaislą, vaisių. K. D. elgėsi nepatikliai, vadino A. Ū. „dėde“ arba „dėde A.“. (duomenys neskelbtini) K. D. krikšto tėvu tapo visiškai atsitiktinai. Tuo metu jau artimai bendravo su savo būsima sutuoktine G. S.-Ū. Iš ryto netikėtai paskambino L. S. ir paprašė tapti mergaitės krikšto tėvu, nes jos pakviesti krikšto tėvais žmonės neatvyko. Sutiko, nors tam prieštaravo būsima sutuoktinė. Krikštynų ceremonija įvyko bažnyčioje, dalyvaujant L. S., jos tėvams, bei L. S. draugei su krikšto mama, kurių vardų ir pavardžių neįsidėmėjo. Po bažnyčios visi vyko į foto ateljė ir į piceriją (duomenys neskelbtini). Iš picerijos A. Ū. išvažiavo ir po pusvalandžio buvo namuose. Visą likusį laiką praleido su būsima sutuoktine. Visą istoriją apie vaiko išnaudojimą išgalvojo mergaitės tėvas D. K., kerštaudamas už tai, kad A. Ū. padeda L. S. civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos (t. 21, b.l. 3- 6, 11- 13, 14- 16, 24).

Kaltinamojo atstovas Al. Ū. parodė, kad kaltinamasis A. Ū. yra jo sūnus. Jokio liguisto domėjimosi vaikais sūnus neturėjo. Kaltinime nurodytu laikotarpiu visus savaitgalius su sūnumi praleisdavo kartu namo statybose. Todėl A. Ū. negalėjo tuo pat metu bendrauti nei su L. S., pas kurią vaikas būdavo dažniausiai tik savaitgaliais, tiek juo labiau su K. D.. Kaltinimai sūnui išgalvoti ir yra D. K. bei jos šeimos kerštas už tai, kad sūnuos padėjo L. S. jos kovoje dėl vaiko.

Kaltinamojo atstovė Ū.A. parodė, kad A. Ū. yra jos sūnus. Niekada neturėjo liguisto polinkio ar domėjimosi vaikais. Kaltinimai vaiko seksualiniu išnaudojimu yra šmeižtas.

Kaltinamojo atstovė G. Ū. parodė, kad su A. Ū. susipažino 2007 m. gegužės mėnesį. Kartu gyveno nuo 2007 m. birželio mėnesio. A. Ū. neslėpė, kad padeda L. S. jos civilinėje byloje prieš D. K.- apie tai papasakojo jau pačioje pažinties pradžioje. 2008 m. rugpjūčio mėnesį, šeštadienio ryte, A. Ū. netikėtai pasakė, kad yra pakviestas į L. S. dukters K. D. krikštynas, nes anksčiau kviesti krikšto tėvais žmonės nespėjo grįžti iš Italijos. Dėl krikštynų reikėjo keisti savaitgalio planus. A. Ū. po krikštynų namo grįžo gana greitai, apie 13- 14 val. Likusią savaitgalio dalį praleido kartu. A. Ū. buvo sveikas, normalus vyras, nerodęs jokio perdėto ar liguisto dėmesio vaikams.

Liudytoja L. S. teisme nurodė, kad K. D. yra jos ir D. K. duktė. Su D. K., pastarojo namuose gyveno nuo 2002 m. 2006 m. balandžio mėnesį grįžo gyventi pas tėvus. Maždaug tuo laiku ir kilo teisminis ginčas su D. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos. Su A. Ū. susipažino 2006 m. rugsėjo mėnesį, kreipėsi į Kauno m. Vaiko teisių apsaugos tarnybą pagalbos civilinėje byloje ir pastarajai rekomendavus, susipažino A. Ū.. Jis padėjo vesti bylą. Visą laiką su A. Ū. santykiai išliko tik dalykiški. 2006 m. lapkričio mėnesį, remiantis teismo sprendimu, antstolis grąžino mergaitę motinai. Maždaug tuo pačiu metu L. S. su dukra apsigyveno išsinuomotame bute adresu (duomenys neskelbtini), kuriame su pertraukomis gyveno iki 2008 m. pabaigos. Šį butą susirasti padėjo A. Ū.. 2008 m. sausio- balandžio mėnesiais buvo išsikėlusi, nes savininkas nuolat kėlė nuomos mokestį, kol galiausiai jis pasiekė 400 Lt. Antrą kartą grįžusi į butą, jame gyveno kartu su bendranuomotoja, kurios vardo ir pavardės dabar neprisimena. L. S. naudojosi dviem trijų kambarių buto kambariais, o bendranuomotoja vienu. Būnant L. S., A. Ū. nuomojamame bute lankėsi du kartus. Vieną kartą su Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstove patikrinti gyvenimo sąlygų, antrą kartą trumpam buvo atvykęs sutvarkyti dokumentus civilinėje byloje prieš D. K.. 2008-03-19 su D. K. pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią mergaitė nuolat apsigyveno pas tėvus, su mama pasimatydama kas antrą savaitgalį ir švenčių dienomis. Nepaisant to, su D. K. ar jo tėvų leidimu, L. S. mergaitę pasiimdavo beveik kiekvieną savaitgalį, o kartais, kai leisdavo darbo grafikas ir 5- 7 dienom. Su mergaite tuomet gyvendavo nuomojamame bute. Joks vyras šiame bute nėra nakvojęs. Be A. Ū. jame lankėsi tik sesers V. N. vyras ir keli žmonės per pačios L. S. gimtadienį. Į (duomenys neskelbtini) krikštynas pakvietė A. Ū., nes paskutiniu momentu paaiškėjo, kad krikšto tėvais kviesta sesuo su vyru dėl nenumatytų aplinkybių užtruko užsienyje ir laiku neatvyks. Krikšto motina buvo pakviesta L. S. draugė R. Krikštynose dar dalyvavo L. S. tėvai, vaikystės draugė E. B. ir L. S. sesers duktė O. N.. Po krikšto apeigų bažnyčioje, krikštynų dalyviai nuvažiavo į foto studiją iš ten- į piceriją. Picerijoje A. Ū. ir R. atsisveikino ir išvažiavo su savo reikalais. L. S. su dukra grįžo pas tėvus, o po to į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Daugiau su A. Ū. nei tą, nei kitą dieną nebuvo susitikusi. A. Ū. niekada nebuvo apsinuoginęs dukters akivaizdoje, K. D. niekada nebuvo apsinuoginusi A. Ū. akivaizdoje. A. Ū. niekada K. D. nelietė, nebučiavo, nelaižė. K. D. niekada nebuvo palikta viena nei su A. Ū., nei su kitais vyrais. Jokios neatlygintinos materialinės pagalbos iš A. Ū. nėra gavusi, išskyrus kelias nedideles paskolas, kurias grąžino. Vulgarios leksikos, lytinių organų pavadinimų mergaitės akivaizdoje niekada nevartojo, tokią leksiką girdėjo D. K. namuose. Numos mokestį mokėjo pati. Išgalvota istorija apie mergaitės seksualinį išnaudojimą yra D. K. ir jo sesers kerštas už tai, kad L. S. paliko D. K. ir bylinėjosi su juo dėl dukters.

Liudytojas S. S. nurodė, kad L. S. yra jo duktė. K. D.- anūkė. Duktė su D. K. pradėjo susitikinėti ir artimai draugauti, kai dar neturėjo 16 metų. Nors liudytojas prieštaravo, duktė nenutraukė draugystės, netrukus pastojo ir persikėlė gyventi pas D. K.. Grįžo namo, kai K. D. buvo apie 1,5 metų. Po to trumpam buvo susitaikiusi, bet netrukus galutinai išėjo iš D. K. namų ir su dukra apsigyveno pas tėvus. Prasidėjo bylinėjimaisi ir pykčiai su D. K. dėl vaiko. 2007- 2008 m. L. S. su pertraukomis gyveno netoliese, (duomenys neskelbtini) g. esančiame name. Butą išsinuomojo, nes norėjo gyventi savarankiškai. Iš dukters pasakojimo žino, kad A. Ū. padėjo byloje prieš vaiko tėvą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Patį A. Ū. matė keturis kartus. Du kartus savo namuose, kai su L. S. atsinešęs dokumentus tarėsi kaip geriau išspręsti bylą, trečią kartą buvo atvykęs su Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovais patikrinti vaiko gyvenimo sąlygų. Ketvirtą kartą buvo susitikę per K. D. krikštynas. Nė karto A. Ū. neparodė jokio perdėto ar liguisto domėjimosi vaiku. Pati mergaitė apie A. Ū. niekada nebuvo užsiminusi nė žodžiu. Niekada nepastebėjo jokio neįprasto, vaikams nebūdingo anūkės elgesio ar kalbos. S. šeimoje niekas nevartojo tokių žodžių kaip „sysalas“ ir panašūs. K. D. augo linksmas, judrus, sveikas vaikas, labai prisirišęs prie mamos. Dukters santykiai su A. Ū. buvo dalykiški, susiję tik su civiline byla. A. Ū. visada buvo dalykiškai apsirengęs, su švarku. Svečiuodavosi neilgai, tik tiek, kiek reikėdavo aptarti bylos reikalus. Niekada nebuvo nusirengęs ar nakvojęs. Krikšto tėvu A. Ū. kvietė, nes iš užsienio nespėjo grįžti anksčiau krikšto tėvais kviesti L. S. sesuo su vyru. Krikštynų ceremonijoje A. Ū. dalyvavo labai trumpai- tik bažnyčioje, foto studijoje, ir kavinėje. Po kavinės svečiai išsiskirstė. A. Ū. išvažiavo namo, pakeliui pavežėdamas krikšto motiną, kuri taip pat labai skubėjo.

Liudytoja T. S. davė iš esmės analogiškus parodymus, be to papildė, kad niekas iš K. šeimos, nei D. K., nei jo tėvai nėra nė karto svečiavęsi pas juos namuose, nei reiškę noro susipažinti. Net vaiko perdavimas D. K. tėvams vykdavo ne namie ar laiptinėje, o lauke, sutartoje aikštelėje prie automobilio.

Liudytoja E. B. nurodė, kad nuo 2008 m. gegužės mėnesio kartu su L. S. nuomavosi butą adresu (duomenys neskelbtini). Šiame bute L. S. gyveno su dukra, kurią dažniausiai pasiimdavo iš tėvo namų savaitgaliais ir kartais darbo dienomis. Dukters ir motinos santykiai buvo šilti, draugiški. Mergaitė buvo prižiūrima, niekada nepaliekama viena. Grįžusi iš darbo apie 21.00 val., rasdavo L. S. su dukra pavalgiusias, nusiprausiusias ir besiruošiančias miegoti. Per visą gyvenimo bute laiką niekada nebuvo pastebėjusi kokių nors išgertuvių, lėbavimo pėdsakų ar kitokios netvarkos. A. Ū. nuomojamame bute matė vieną kartą, savaitgalį. A. Ū. buvo užėjęs keliolikai minučių ir kalbėjosi su L. S. jos kambaryje. Per tą laiką K. D. tai atbėgdavo pas liudytoją į virtuvę ir teiravosi ką ši verda pietums, tai vėl nubėgdavo atgal pas mamą. Jokio išskirtinio mergaitės elgesio ar A. Ū. įtartino dėmesio vaikui nepastebėjo. Be A. Ū. pas L. S. nuomojamame bute dar svečiavosi tik jos sesuo su vyru. Niekad negirdėjo mergaitės kalbant apie suaugusius vyrus. K. D. krikštynų dieną buvo išvykusi pas tėvus ir bute nenakvojo.

Liudytoja R. A. nurodė, kad L. S. yra jos vaikystės draugė. Liudytojai išvykus į užsienį, santykiai kuriam laikui buvo nutrūkę, tačiau maždaug prieš 4-5 metus grįžo į Kauną ir vėl susitiko su L. S.. L. S. dukrai K. D. tuo metu buvo apie 4 metus, draugė bylinėjosi su vaiko tėvu dėl vaiko gyvenamosios vietos. 2008 m. ir 2009 m. pradžioje daug bendravo su L. S., nes abi augino panašaus amžiaus vaikus. L. S. su dukra siejo stiprus emocinis ryšys, abipusis pasitikėjimas ir meilė. Niekada negirdėjo mergaitės kalbant apie A. Ū., pasakojant kokias nors seksualinio pobūdžio istorijas ar vartojant žodžius, apibūdinančius vyro ar moters lytinius organus. Pati liudytoja A. Ū. matė vieną ar du kartus, kuomet jis su L. S. tvarkė kažkokius dokumentus susijusius su L. S. civiline byla.

Liudytoja E. B. nurodė, kad L. S. yra jos vaikystės draugė. Kaip svečias dalyvavo L. S. dukters krikštynose, įvykusiose 2008 m. rugpjūčio mėnesį. Krikšto tėvais buvo pakviesti A. Ū. ir liudytojai nepažįstama L. S. draugė. Abu krikšto tėvus matė pirmą kartą. Be jų dar dalyvavo L. S. tėvai ir sesers duktė O. Visi susirinko apie 9.00 val. L. S. nuomojamame bute (duomenys neskelbtini) gatvėje, po to vyko į bažnyčią, foto studiją ir piceriją. Po picerijos išsiskirstė, nes A. Ū. ir krikšto mama kažkur labai skubėjo. Bendraudama su mergaite niekada nepastebėjo jos neįprasto elgesio, vaikams nebūdingų kalbų. K.D. buvo normalus vaikas. A. Ū. matė du kartus- vieną kartą per krikštynas, kitą kartą- kai jis perdavė L. S. kažkokius dokumentus, tačiau kur tai įvyko- neprisimena. L. S. pasakojo, kad A. Ū. padeda jai civilinėje byloje dėl vaiko. L. S. n nuomojamame bute (duomenys neskelbtini) gatvėje lankėsi pakankamai dažnai. Šį butą L. S. nuomojosi su kita mergina vardu E. Butas visada būdavo sutvarkytas. Jokių išgertuvių pėdsakų ar kitokios netvarkos niekada nepastebėjo. Taip pat niekada nematė bute svetimų žmonių.

Kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio iki 2008 m. lapkričio mėn. ir vėliau, kol vyko nukentėjusiosios filmavimai D. K. namuose, t.y. iki 2008 m. balandžio mėnesio, K. D. lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nuo 2006-12-18 iki 2008-06-05- Kauno lopšelį darželį (duomenys neskelbtini), o vėliau iki 2009 m. balandžio mėnesio – Garliavos darželį- mokyklą. Kauno lopšelio- darželio 2009-11-25 rašte Nr. 1-24-12 nurodoma, kad K. D. auklėtojomis buvo A. K. ir V. D.. Kauno rajono Garliavos m mokyklos darželio 2009-12-07 informacijoje nurodoma, kad K. D. įstaigą lankė nuo 2008 spalio mėnesio. Auklėtoja- D. N. (t. 16, b.l. 14, t. 17, b.l. 105).

Teisme liudytojomis apklaustos šių ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojos A. K., Kauno lopšelio- darželio (duomenys neskelbtini) auklėtoja, V. D., to paties lopšelio darželio vyresnioji auklėtoja, S. P.- Garliavos darželio- mokyklos auklėtojos padėjėja ir D. N., tos pačios įstaigos auklėtoja. Visos paminėtos liudytojos nurodė, kad jokio keisto seksualizuoto vaiko elgesio ir kalbų nepastebėjo, asmens vardu A. Ū. K. D. neminėjo. Vaikas nebūdingų žodžių, apibūdinančių žmogaus lytinius organus nevartojo. L. S. rūpinosi mergaite, domėjosi jos pasiekimais. Mergaitės ir motinos santykiai buvo šilti, draugiški, jas siejo stiprus emocinis ryšys.

Be to, liudytoja A. K. nurodė, kad mergaitės tėvas į darželį buvo atvažiavęs tik 2 ar 3 kartus, buvo grubus, agresyvus. Vienas iš konfliktų įvyko vaikų rūbinėje. D. K. teiravosi ar tai dieninis ar savaitinis darželis. Liudytoja turėjo paruošusi K. D. piešinius, kad galėtų pasidžiaugti vaiko gebėjimais, tačiau D. K. jais nesidomėjo. Vaiko akivaizdoje ėmė keikti L. S., o auklėtojai padarius pastabą ir ją pačią. Pažadėjęs „įmontuoti liudytoją į sieną“-išėjo. A. Ū. matė vieną kartą, kuomet jis su L. S. buvo atėję į darželį ir prašė liudyti byloje prieš D. K.. Atsisakė, nes bijojo D. K..

Liudytoja A. Ū. parodė, kad A. Ū. yra jos buvęs sutuoktinis. Susituokė 1996 m., santuoką nutraukė 2009 m. kartu negyveno nuo 2007 m. birželio mėnesio, kai A. Ū. ėmė gyventi su drauge, o vėliau antrąja žmona- G. Ū.. Santykiai su A. Ū. ir po santuokos nutraukimo buvo normalūs. Buvęs vyras rūpinosi vaikais. Savaitgaliais pasiimdavo juos pas save. Visą laiką, kol gyveno šeimoje, A. Ū. nakvodavo namuose, nes jo darbas nebuvo susijęs su komandiruotėmis ar kitokiomis išvykomis. Jokio nenatūralaus domėjimosi vaikais A. Ū. nerodė, buvo sveikas, normalus vyras, geras tėvas. L. S. liudytoja nepažinojo.

Liudytoja V. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad L. S. yra jos sesuo. Tiksliai neprisimena laiko tarpo, kada sesuo nuomojosi butą adresu (duomenys neskelbtini). Prisimena tik, kad su tėvais padėjo seseriai persivežti daiktus. Šiame bute lankydavosi gana dažnai kartu su savo dukra O. N.. Šį butą dar nuomojosi ir mergina vardu E., kažkur dirbusi buhaltere. Kitų žmonių, išskyrus tėvus, bute nematė. A. Ū. charakterizuoti niekaip negali, nes yra mačiusi jį tik epizodiškai. Sesers santykiai su A. Ū. pagal jos pasakojimus buvo tik dalykiški, susiję su jos byla dėl dukters globos. O. N. A. Ū. matė du kartus. Vieną kartą per K. D. krikštynas, o kitą kartą trumpai, kai sesuo perdavė A. Ū. kažkokius dokumentus. O. N. niekada nepasižymėjo seksualizuotu elgesiu, neįprasta suaugusiems būdinga kalba. Nors buvo pakviesta kaip K. D. krikšto mama, krikštynose nedalyvavo, nes dėl automobilio gedimo užtruko užsienyje. Grįžo tik krikštynų dieną, apie 4.00 val., buvo labai pavargusi ir visą dieną miegojo.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta nepilnametė O. N. nurodė, kad matė vyrą vardu A. per K. D. krikštynas. Abi mergaitės gavo dovanų saldainių, o D. dar ir žaislų. A. apkūnus ir nesimpatiškas, bet geras, nes nori draugauti su L. S.. Su D. niekada nėra likusios vienos su A.. D. niekada apie A. nekalbėjo. (t. 3, b.l. 83- 86, t. 17, b.l 1- 15).

Pažymėtina, kad antroje apklausos dalyje O. N. parodymai menančiais atsakymą klausimų, suponuojančiais įvykius, kurių niekada nebuvo. Stenogramoje užfiksuotas klausimas: „Supratau. Nu aš vis apie tą A.. Aš suprantu, kad aš tau jau baigiu įkyrėt, bet aš norėjau tavęs pasiklausti apie A. Kai A. pas L. į svečius atvažiuodavau, nu jisai ten tarkim nu šnekėdavo su L.? Tu sakei, kad šnekėdavo“, nors iš jau paminėtų L. S., E. B., V. N. ir kitų liudytojų parodymų akivaizdu, kad A. Ū. nuomojamame bute vienu metu su O. N. niekada nebuvo. Pati O. N. apklausos pradžioje nurodo, kad A. Ū. matė vieną kartą per krikštynas. Taigi dalyje, kurioje O. N. nurodo, kad nuomojamame L. S. bute svečiuodavosi tuo pačiu metu, kai ten būdavo A. Ū. atmetami dėl netinkamos apklausos- menančių atsakymą klausimų (BPK 183 str. 2 d.).

2009-10-26 peržiūrėjus dviejų A. Ū. asmeninių kompiuterių kietųjų diskų turinį, informacijos susijusios su K. D. ar kitų mažamečių tvirkinimu nerasta (t. 21, b.l. 191- 218).

Pirmame 2008-11-29 D.K. pareiškime nurodoma, kad K. D. apie tariamą jos tvirkinimą pradėjo kalbėti po paskutinės savaitgalio viešnagės pas motiną 2008 m. lapkričio 21- 23 d . (t. 1, b.l. 10), tačiau iš visų L. S. ir A. Ū. naudojamų telefonų išklotinių matyti, kad jų telefonai buvo skirtingų celių veikimo zonose ne tik D. K. nurodytu laiku, bet ir du ankstesnius kartus, kai K. D. buvo pas motiną. Telefonų analizėje nurodoma, kad 2008-10-30- 2008-11-03, 2008-11-13- 2008-11-16, 2008-11-21- 2008-11-23 A. Ū. telefonas visą laiką kitur, nei L. S. (t. 3, b.l. 116- 181).

Taigi, bylos duomenys neginčytinai įrodo, kad nei nukentėjusiosios krikštynų dieną, nei D. K. pareiškime nurodytą dieną, nei visą kaltinime nurodytą laikotarpį L. S. nuomojamame bute adresu (duomenys neskelbtini), A. Ū. neatliko jam inkriminuojamų mažametės tvirkinimo veiksmų. A. Ū. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 153 str. požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

3. Motyvai, dėl kurių atmetami kiti įrodymai (LR BPK 305 str. 1 d. 2 p.)

3.1 D. K. filmuota medžiaga.

3.1.1. 2009-08-06, pareikalavus prokurorams, D. K. pateikia laikmeną su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuoti nukentėjusiosios K. D. pasakojimai apie A. Ū. ir kitų asmenų prieš ją pavartotus tvirkinimo veiksmus (t. 4, b.l. 69, 164, 165, stenograma- t. 15, b.l. 3- 32).

2009-10-23 to paties vaizdo įrašo kopiją prokurorui 2009-10-23 pateikė įtariamasis A. Ū. (t. 21, b.l. 71- 79). Prokuroro pavedimu atliktas pastarojo vaizdo įrašo fonoskopinis tyrimas ir padaryta jo stenograma (2009-12-09 specialisto išvada Nr. 11-2924(09),-t. 18, b.l. 113- 147).

Dėl 2009-08-06 D. K. pateikto, tiek 2009-10-23 A. Ū. pateikto vaizdo įrašų tapatumo teismui abejonių nekyla, nes sutampa abiejų vaizdo įrašų stenogramų turinys (išskyrus trečiųjų asmenų balsus, atkurtus fonoskopinio tyrimo metu), atskirų vaizdo epizodų montavimo tvarka ir trukmė, atskirų vaizdo įrašų rinkmenų dydis, bei bendra videofilmo trukmė, taip pat sutampa ir vaizdo rinkmenų sukūrimo data. Todėl toliau aptariant vaizdo įrašą, bus remiamasi abiejose laikmenose pateiktu vaizdo įrašu kaip vienu duomenų šaltiniu.

Viso vaizdo įrašo trukmė 01:09:08 val. Įrašas ne vientisas, sumontuotas, pateiktas 4 rinkmenose (VTS_01_1, VTS_01_2, VTS_01_3, VTS_01_4), sujungtose į vieną DVD rinkmeną. Pagal skirtingą nukentėjusiosios aprangą ir aplinką, kurioje ji filmuota, neabejotina, kad vyko ne mažiau kaip 9 filmavimai (epizodai). Kiekvieno epizodo įrašas taip pat ne vientisas, o sumontuotas iš atskirų dalių. Visas vaizdo įrašas sumontuotas iš 51 atskiros dalies, kurios vidutinė trukmė apie 1 min. 20 sek. (stenogramos, t. 15, b.l. 3- 32, t. 18, b.l. 117- 147).

Kada ir kokiomis aplinkybėmis darytas vaizdo įrašas, tiksliai nustatyti neįmanoma, nes laiko žymės nėra. Paties D. K., liudytojų L. K., V.A. K., N. V. parodymai apie tai prieštaringi ir nenuoseklūs. D. K. parodymai prieštarauja kitų čia paminėtų liudytojų parodymams.

2009-04-14 liudytoju apklaustas D. K., dėl vaizdo įrašo atsako dviprasmiškai „To pasakojimo vaizdo ir garso įrašą aš turiu, tyrimui šiuo metu nepateiksiu. Patikslinu, kad aš neturiu mergaitės vaizdo ir garso įrašo, prokurorai ne taip suprato, aš prašau apklausos metu daryti vaizdo ir garso įrašą“ (t. 1, b.l. 156). Tačiau kitą dieną, 2009-04-15 liudytojais apklausti D. K. tėvai L. K. ir V.A. K. nurodo, kad maždaug savaitę iki apklausos mergaitė ėmė išsamiai pasakoti apie jos tvirkinimo aplinkybes ir šį jos pasakojimą šeimos nariai nufilmavo. V.A. K. dar patikslina, kad filmavo sūnus (D. K.) (t. 1, b.l. 190, 195). Liudytoja N. V. 2009-06-11 patvirtina, kad 2009 m. balandžio mėnesio pradžioje K. D. pradėjo pasakoti jos seksualinio prievartavimo aplinkybes ir jos brolis D. K. tuos pasakojimus yra nufilmavęs (t. 5, b.l. 91- 93).

Vėlesnės, 2009-07-13 apklausos metu, D. K. pripažįsta, kad turi filmuotą medžiagą su nukentėjusiosios K. D. pasakojimais ir pasiruošęs pateikti ją prokurorui (t. 1, b.l. 158- 159).

Nukentėjusioji K. D. apie filmavimus, vykusius tėvo namuose pasakoja 2009-06-09 apklausoje, šie nukentėjusiosios parodymai neužfiksuoti protokole, tačiau yra vaizdo įraše ir stenogramoje, kur į psichologės klausimą kas ją filmuodavo, vaikas atsako, kad tėtis (t. 5, b.l. 99).

Liudytoja N. V. teisme patikslino, kad nukentėjusiosios filmavimą D. K. pradėjo dar anksčiau- 2009 m. sausio mėnesį, kai paaiškėjo, kad teisėsaugos institucijos nieko nedaro, kad ištirtų nusikaltimą. Pati liudytoja filmavimuose nedalyvavo, tik vieną kartą matė tai darant brolį. Pasakojimai užfiksuoti vaizdo įrašuose nėra spontaniški, o pakartoti paprašius D. K. po to, kai mergaitė pati pradėdavo kalbėti apie prieš ją panaudotą seksualinę prievartą.

Liudytojos N. V. parodymus apie nukentėjusiosios filmavimų pradžią ne vėliau kaip 2009 m. sausio mėnesį patvirtina aplinka, kurioje darytas vaizdo įrašas. Rinkmenų VTS_01_1 nuo 19:04 min. iki pabaigos ir VTS_01-2 nuo pradžios iki 02:15, fone matoma kalėdinė eglutė (stenograma- 15, b.l. 9- 12).

Teisme liudytojais apklausti V.A. K. ir L. K., paaiškino, kad dabar neprisimena, kada D. K. pradėjo filmuoti dukrą. Filmavo tam, kad įrodytų teisėsaugai prieš vaiką vartotą seksualinę prievartą.

Esmines K. D. vaizdo įraše nufilmuoto pasakojimo aplinkybes- t.y. kad A. Ū. ją tariamai prievartavo oraliniu ir analiniu būdu, laižė visą kūną, kad tai vyko vonioje, kur K. D. buvo vadinama „žuvyte“, apie asmens vardu „F.“ dalyvavimą tariamuose prievartavimuose, apie tai, kad nukentėjusiosios motina L. S. iš A. Ū. gautus pinigus dėdavosi į „raudoną piniginę“ ir kitas esmines nufilmuotas vaiko pasakojimo detales, perpasakojo liudytoja O. G. 2009-03-06 apklausoje (t. 1, b.l. 196- 197), liudytojai L. K., V.A. K. minėtose 2009-04-15 apklausose, todėl neabejotina, kad didžioji dalis epizodų iš kurių vėliau sumontuotas filmas, baigti filmuoti ne vėliau kaip nurodytu laiku. (t. 1, b.l. 190, 195).

Įvertinus paminėtus duomenis visumoje, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios filmavimas jos tėvo D. K. namuose prasidėjo ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio mėn. pabaigoje arba 2009 m. sausio mėn. pradžioje (kaip nurodė liudytoja N. V. ir seka iš aplinkos, kurioje darytas vienas iš vaizdo įrašų) ir didžioji dalis epizodų, iš kurių vėliau sumontuotas filmas nufilmuota iki 2009-04-15, kuomet liudytojai L. K. ir V.A. K. perpasakojo tyrėjui visas esmines pačios nukentėjusiosios mergaitės pasakojime nurodytas jos tariamo prievartavimo ir tvirkinimo detales, o visas filmas galutinai sumontuotas iki 2009-08-06, kuomet D. K. pateikė jį teisėsaugos institucijom.

3.1.2. ¬LR BPK 20 str. 1 d., 4 d. nustato kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, todėl sprendžiant ar leistinas panaudojimas kaltinime nurodytoms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti, teismas privalo jį įvertinti ar jis gautas įstatymo nustatyta tvarka ir ar yra patikimas.

Įvertinus šį vaizdo įrašą jo gavimo teisėtumo ir patikimumo požiūriu, nėra abejonių, kad jis negali būti pripažintas įrodymu.

3.1.3. Vaizdo įrašas padarytas pažeidžiant įstatymus, ginančius vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, garbę ir orumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. 27-1, p. 3.6.1 nurodoma, kad tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Duomenys, gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, įrodymais nepripažįstami“.

Vaiko teisių konvencijos 16 str. 1 d. nustato, kad nė vienas vaikas neturi patirti neteisėto kišimosi į jo garbę ir reputaciją.

VTAPT 10 str. 1 d., 2 d. nustatyta, kad vaikas turi teisę į asmens neliečiamybę ir laisvę. Draudžiama žeminti vaiko garbę ir orumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-22 Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje Nr. A2-35 nurodoma, kad vaiko teisė į asmens neliečiamybę ir laisvę apima vaiko psichinę neliečiamybę, apsaugant vaiko psichinę, dvasinę, intelektualinę sritis. Tėvai, įgyvendindami savo tėvų valdžią vaikui, negali piktnaudžiauti savo teisėmis, naudodami tokius būdus, kurie pažeidžia vaiko garbę ir orumą.

Be jokio būtinumo, prievarta verčiant nukentėjusiąją K. D. prieš kamerą vartoti vulgarią, netinkamą vaikui nenormatyvinę leksiką („sysalas“, „skylė“ (užpakalis), „pimpalas“ ir kt.), vėl ir vėl pasakoti bei vaidinti amoralias seksualinio pobūdžio scenas, pažeminta vaiko garbė ir orumas. Tuo pažeista Vaiko teisių konvencijos 16 str. 1 d., VTAPT 10 str. 1 d. 2 d., t.y. vaizdo įrašas padarytas įstatymo uždraustu būdu.

Pažymėtina, kad jau vien vulgarus, primityvus lytinių santykių esmės aiškinimas mažamečiui, panaudojant tokią leksiką kaip „putė“, „pimpalas“ teismų praktikoje pripažįstamas tvirkinimo veiksmais (Kauno apygardos teismo 2010-03-20 nuosprendis byloje Nr. 1-97-60-2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-651/2010 toje pačioje byloje).

Ekspertės I. Č. išvadoje nurodoma, kad sudėtinga paaiškinti tokį tėvo elgesį, kodėl tiek daug kartų mergaitė buvo klausinėjama, o nebuvo iškart pateiktas vieno (pirmojo) tokio pokalbio vaizdo įrašas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Ne tik seksualinė prievarta vaikui sukelia intensyvias ilgalaikes pasekmes, bet ir nuolatinės apklausos taip pat daro didelę neigiamą įtaką tolimesniam vaiko gyvenimui (ypač emociniam lygmeny). (t. 16, b.l. 59).

Be jau minėtos vulgarios ir necenzūrinės leksikos, kurią vaikas vartoja viso filmavimo eigoje, vaizdo įraše užfiksuotos vaiko suvaidintos vulgarios seksualinio pobūdžio scenos, tarp kurių yra vaizdo įrašo VTS_01_3, 11- 14:09 min., kur K. D. gulėdama ant grindų vyro manekenui tarp kojų imituoja oralinį lytinį aktą (stenograma- t. 15, b.l. 27- 28); vaizdo įrašo VTS_01-2, 00:00- 02:07 min., kur K. D. gulėdama ant grindų imituoja seksualines glamones (stenograma, t. 15, b.l. 11- 12); vaizdo įrašo VTS_01-2, 05:56- 08:49 min., kur K. D., panaudodama į vamzdelį susuktą sąsiuvinį, pridėtą sau prie lytinių organų imituoja vyrišką varpą ir ejakuliaciją, po to stovėdama ir gulėdama daro laižymo judesius (stenograma, t. 15, b.l. 11- 12); vaizdo įrašo VTS_01-2, 12:28- 12:32 min., kur K. D. vaidina vyro masturbavimąsi (stenograma, t. 15, b.l. 20) ir kiti epizodai.

Neabejotina taip pat, kad filmuojant šias scenas dalyvavo ir kiti asmenys

Vaizdo įrašo fonoskopinio tyrimo metu nustatyta, kad D. K. ir nukentėjusiosios K. D. pokalbyje dalyvauja pašaliniai asmenys – vyras su moterimi, be to, fone girdimi kitų, pašalinių asmenų balsai, nesusiję su D. K. ir vaiko pokalbiu. 01:09:08 val. trukmės įraše į D. K. ir dukters dialogą pašaliniai asmenys įsiterpia arba fone girdimi kitų asmenų balsai 58 kartus (t. 18, b.l. 116, 117- 147).

Net ir be specialaus tyrimo, vaizdo įraše girdimas pašalinių asmenų dalyvavimas. Vaizdo įrašo VTS_01_1, 2 epizode girdima ir matoma, bei stenogramos nuo 02:07 iki 10:26 min. užfiksuota: 04:16 min.- mergaitė nukreipia akis į kairę kambario pusę. Labai silpnai girdimas trečio asmens šnabždesys, tačiau kas yra sakoma negalima suprasti; 08:15 min.- girdimas trečio asmens šnabždesys, tačiau negalima suprasti, kas yra sakoma, po šio šnabždesio mergaitė atsako: „nu taip“; mergaitės žvilgsnis ir dėmesys nukreiptas į kairę pusę iš kur sklido šnabždesys, todėl mergaitė negirdi tėvo klausimo; 09:02- 09:47 min.- mergaitės žvilgsnis nukrypęs ne į tėvą, o galimai į kitą asmenį, kurio šnabždesys buvo girdimas anksčiau; mergaitės dėmesį vis atkreipia kažkas esantis kambaryje, nes mergaitė šnekėdama žvilgčioja į kairę pusę; 09:48- 09:56 min.- mergaitės dėmesį vis atkreipia kažkas esantis kambaryje, nes mergaitė šnekėdama žvilgčioja į kairę pusę. To paties vaizdo įrašo VTS_01_1, 4 epizode 12:47- 13:42 min. užfiksuotas fone girdimas trečių asmenų juokas (stenograma, t. 15, b.l. 14, 17, 18, 21).

2009-11-25 specialistų psichiatro ir psichologo išvadoje Nr. 92TPK-1 vertinant ne tik dialogą, bet ir mergaitės elgesį filmavimo metu taip pat atkreiptas dėmesys, kad juntamas dar vieno žmogaus buvimas, nes mergaitė prieš atsakydama į tėvo klausimus, nuolat žvilgčioja į šoną. Be to, kai kurių įrašų metu iš garsų bei mergaitės reakcijų galima suprasti, jog „už kadro“ yra kitų asmenų, į kuriuos mergaitė karts nuo karto pasižiūri (t. 16, b.l. 86- 88).

3.1.4 Nufilmuoti vaiko parodymai išgauti panaudojant psichologinę prievartą, užduodant nei apklauso metodikos požiūriu, nei įstatymo leidžiamus, direktyvius, uždarus, atsakymą menančius klausimus, tarpuose filmavimų mokant, kokių atsakymų iš vaiko tikimąsi.

2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 nurodoma, kad iš mergaitei pateikiamų klausimų matyti, jog ir tarp filmavimų su ja nuolat buvo kalbama apie tuos pačius dalykus („papasakok, ką pasakojai“, „pasakyk, kaip sakei pirma“), galimai buvo aptariami ir atsakymai į filmuojant pateiktus klausimus (kartais mergaitės atsakymų „kokybė“ po nutraukto filmavimo jį vėl pratęsiant akivaizdžiai keičiasi – po tų pačių klausimų kartojime mergaitė atsako taip, kaip pageidautina). Viso filmavimo metu stebimos tėvo pastangos išgauti informaciją užduodant direktyvius, uždarus, atsakymą menančius klausimus, kuriuose juntamas spaudimas mergaitei („mama tau sakė, kad apie Ū. niekam nepasakotum?“, „pasakyk, ką sakė mama“, „nu pasakyk, ką sakė pirma“, „o kodėl mama taip sakė, kad tu niekam nesakytum“, „sako, niekam nepasakok apie Ū.“ , „sakė, kad tu nepasakotum apie Ū.“ ir kt.) ir į kuriuos galų gale mergaitė atsako teigiamai („mh“, „aha“, „taip“). Mergaitė kuo toliau, tuo mažiau kalba, tampa akivaizdžiai tylesnė, tik atsakinėja į klausimus, gan retai pateikdama išsamesnius atsakymus. Mergaitės atsakymai vis trumpesni, neretai gan neaiškūs, prieštaringi (pavyzdžiui, paskutiniame filmuotame epizode – „buvo trise, ir ne trise, ir du“, „po vieną ir po tris, ir po du“, „kiek ten buvo, tiek ir buvo“, „kiek buvau, tiek darė“ ir pan.), o tėvo užduodami klausimai uždari, įtaigūs, direktyvūs – „kaip jis tau darydavo, kur jis tą sysalą tau į burną kišdavo“, „anksčiau kitaip pasakojai – kad tampydavo“, „o į skylutę kišdavo?“ (po šio klausimo įrašas nutrūksta, o prasidėjus tęsiniui, po tėvo klausimo „pasakyk, kur A. Ū. kišdavo sysalą“ mergaitė jau atsako, jog „į skylę“ [užpakalio]), „sakydavo, jog mamai jie duodavo pinigų“. Mergaitė tampa nerami, labiau išsiblaškiusi, karts nuo karto stebimi nedrąsūs jos bandymai pakeisti pokalbio temą („man skauda koją“, „tėti, aš nenoriu šnekėti“). Įtariamųjų atpažinimo įraše tėvas atvirai, girdint mergaitei, pareiškia savo įvertinimą- „išsigimėlis“. Filmavimo viešbutyje įrašai rodo mergaitės neužtikrintą, nedrąsų elgesį. Jos atsakymai į įtaigius, uždarus ir kartojamus tėvo klausimus neryžtingi, itin trumpi, dažnai tik patvirtinantys tėvo klausimus („jo“, „nu tas…mes buvom, ten turėtų biškį mažesnis, biškį būti“, „turėtų būti. Nagrinėjant mergaitės pasakojimus matyti, kad neretai mergaitė nežino, kaip atsakyti, kai kurių mergaitės atsakymų turinys nuo neaiškaus ar neapibrėžto, o kartais ir mergaitei nežinomo, kaskart po nutraukto filmavimo jį vėl pratęsiant akivaizdžiai keičiasi – po tų pačių klausimų kartojimo mergaitė atsako taip, kaip pageidautina (t. 16, b.l. 86- 88).

Vaiko nenorą kalbėti apie tariamą jo tvirkinimą, ir tai, kad ši tema vaikui nemaloni patvirtina kiti bylos duomenys- nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo įstaigoje protokolai, vaizdo įrašai ir stenogramos, ikimokyklinio ugdymo institucijų darbuotojų ir kitų asmenų, bendravusiu su vaiku 2006- 2009 m. parodymai, specialistų išvados, liudytojų parodymai.

Kaip jau minėta anksčiau, vaizdo įrašas su nukentėjusiosios K. D. pasakojimu apie jos tariamai patirtą seksualinę prievartą ir tvirkinimą padarytas D. K. namuose laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio- 2009 m. sausio mėn. Tačiau nuo tuo laiko K. D. niekam už D. K. namų aplinkos (išskyrus 2009-06-09 ir 2009-10-23 apklausas) nėra net užsiminusi apie tas aplinkybes, apie kurias pasakoja pateiktuose vaizdo įrašuose.

Kaip jau minėta, kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio iki 2008 m. lapkričio mėn. ir vėliau K. D. lankė Kauno lopšelį darželį (duomenys neskelbtini), o vėliau Garliavos darželį- mokyklą. Teisme liudytojomis apklaustos šių ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojos A. K., V. D., S. P., D. N., kad jokio keisto seksualizuoto vaiko elgesio ir kalbų nepastebėjo, asmens vardu A. Ū. K. D. neminėjo. Vaikas nebūdingų žodžių, apibūdinančių žmogaus lytinius organus nevartojo.

2009-04-23 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 nustatyta, kad ekspertizės metu kalbant apie byloje nagrinėjamą įvykį, kontaktas su tiriamąja blogėja – ji įsitempia, tampa nerimastinga, aktyviai vengia šios temos, akivaizdu, kad pokalbis apie tai neigiamai veikia tiriamąją (t. 1, b.l. 77).

2009-10-05 – 2009-10-13 K. D. tirta Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje. Per visą tą laiką vaikams, prieš kuriuos ilgą laiką naudota seksualinė prievarta būdingo seksualizuoto elgesio nebuvo stebėta. Mergaitė neminėjo tokių vardų kaip Ū., A., J. (t. 16, b.l. 92, 164- 165).

Iki 2008- 2009 m. nukentėjusioji 4 kartus buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo– 2008-12-17 (t. 1, b.l. 20- 26, t. 15, b.l. 33-43), 2009-12-30 (t. 1, b.l. 30- 32, t. 15, b.l. 44-50), 2009-06-09 (t. 5, b.l. 85-89, 94- 103), 2009-10-23 (t. 5, b.l. 64- 71, 76- 169), tačiau net ir ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji itin skurdžiai ir abstrakčiai atpasakoja jos tariamo seksualinio išnaudojamo aplinkybes ir tik tuomet, kai to primygtinai teiraujasi apklausoje dalyvaujanti psichologė.

2009-06-09 K. D. apklausos protokole tiesiogiai nurodoma, kad vaikas kalba labai tyliai ir labai nenoriai atsakinėja į klausimus (t. 5, b.l. 86).

2009-11-25 specialistų psichologo ir psichiatro išvadoje, įvertinant nukentėjusiosios elgesį apklausų, įvykusių pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, atkreipiamas dėmesys, kad mergaitė kuo toliau, tuo mažiau nori kalbėti apie byloje nagrinėjamus įvykius. Tai ypač akivaizdu paskutinių dviejų apklausų metu, kur vaikas itin nenoriai kalba seksualinės prievartos tema, piktai irzliai reaguoja į klausimus apie seksualinę prievartą, pradeda neigti net akivaizdžius faktus (t. 16, b.l. 89). Paminėta specialistų išvada patvirtina ir psichiatres S. L. išvados dėl mergaitės elgesio apklausos ikiteisminio tyrimo įstaigoje metu, kur be kitą ko nurodoma kad akivaizdžiai skirtingi yra tie apklausų momentai, kai mergaitė žaidžia, domisi detalėmis, žaislais (noriai bendrauja, aktyvi, pastabi, žingeidi), ir kai yra klausiama parodymų apie jos galimai patirtus seksualinius patyrimus, ji tampa dirgli, uždara, nervinga, nenori, drovisi, vengia apie tai kalbėti, gulasi, mėgina slėptis, išvengti šių temų, nukreipti kalbą (t. 16, b.l. 97- 98).

Jau minėti liudytojos R. A. parodymai, kuriuose ji nurodo, kad 2008 m. ir 2009 m. pradžioje daug bendravo su K. D. ir jos motina, niekada negirdėjo mergaitės kalbant apie A. Ū., pasakojant kokias nors seksualinio pobūdžio istorijas ar vartojant žodžius, apibūdinančius vyro ar moters lytinius organus.

3. Paminėti duomenys neginčytinai patvirtina tai, kas jau buvo konstatuota aukščiau, t.y., kad nufilmuoti vaiko parodymai gauti nesilaikant nei apklausos metodologijos, nei įstatymų reikalavimų. Šie pažeidimai negali būti pateisinti ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuroro neveiklumu nenoru tirti D. K. pareiškimą dėl seksualinio K. D. išnaudojimo, siekiu padėti išaiškinti nusikaltimą.

Jau 2008 m. pabaigoje- 2009 m. pradžioje, kai pradėtas nukentėjusiosios filmavimas D. K. namuose, nebuvo jokios būtinybes tai daryti nukentėjusiosios parodymų įtvirtinimo tikslu, nes vaikas jau du kartus, 2008-12-17 ir 2008-12-30 apklaustas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, tame tarpe- vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b.l. 20- 26, 30- 32). Pats D. K. savo skunduose, rašytuose 2009-01-13 ir 2009-03-02 nurodo, kad nei pakartotinė vaiko apklausa, nei specialisto tyrimas nereikalingas, nes K. D. apklausta jau du kartus. Abu kartus patvirtino tas pačias aplinkybes- parodė (nupiešė), kad ją tvirkino A. Ū.. Abi apklausos vyko psichologės ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės, t.y. asmenų turinčių specialių žinių pagalba. Jokių prieštaravimų abiejų apklausų metu parodymuose nebuvo (t. 2, b.l. 55-56, 64- 65).

D. K. neteisėtai darydamas vaiko vaizdo įrašus, tuo pačiu metu aktyviai trukdė įtvirtinti ir patikrinti vaiko parodymus teisėtomis priemonėmis- apgyvendinant jį neutralioje aplinkoje, specialistų priežiūroje ir atliekant psichiatrinę- psichologinę ekspertizę.

Iš prokurorės tarnybinių pranešimų, D. K. pareiškimų matyti, kad prokurorei buvo piktybiškai trukdoma atlikti ekspertizę bei paruošti vaiką jos atlikimui neutralioje aplinkoje.

Prokurorės tarnybiniame pranešime nurodoma, kad atsižvelgiant į psichologų rekomendacijas 2009-02-20 su D. K. žodžiu sutarė, kad nukentėjusioji prieš ekspertizę nuo 2009-02-25, savaitei, bus apgyvendinta neutralioje aplinkoje VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centre (VRC), tačiau 2009-02-25, 10.15 val. D. K. telefonu pareiškė, kad dar miega ir pareikalavo oficialiai, šaukimu informuoti apie numatomą vaiko apgyvendinimą VRC. Nesant galimybės per tokį trumpą laiką informuoti D. K., anksčiau suderintas vaiko apgyvendinimo VRC laikas buvo atšauktas (t. 1, b.l. 38).

Prieštaraujant D. K. atsisakyta vaiko stebėjimo VRC, 2008-03-03 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi K. D. skirta kompleksinė psichiatrinė- psichologinė ekspertizė ir tą pačią dieną nustatyta jos atlikimo data 2009-03-05. Tą pačią dieną, 2009-03-03 D. K. telefonu pareikalavo, kad prokuroras oficialiai įteiktų šaukimą. 2009-03-04 prokuratūros darbuotojui atvykus į D. K. namus (duomenys neskelbtini), jo tėvas nors iš pradžių ir pasirašė, tačiau vėliau šaukimą priimti atsisakė nurodęs, kad D. K. nėra namuose. Ekspertizės laikas perkeltas 2009-03-12 (t. 1, b.l. 47- 51).

D. K., gavęs šaukimą atvykti į Kauno m. apylinkės prokuratūrą informuoja, kad susirgo ir sirgs iki ekspertizės atlikimo dienos- 2009-03-12. Ekspertizė vėl atšaukta. (t. 1, b.l. 52- 57).

2009-03-25 D. K. įsipareigoja atvežti vaiką 2009-04-01 vienos dienos stebėjimui į VRC ir 2009-04-02 atvežti vaiką ekspertizės atlikimui. Tačiau dar tą pačią dieną (2009-03-25) pakeičia nuomonę ir atsisako palikti vaiką net vienos dienos stebėjimui nešališkoje aplinkoje 2009-04-01 (t. 1, 60, 64, 72).

Ekspertei susirgus, 2009-04-02 tyrimas vėl atidėtas (t. 1, b.l. 66) ir ekspertizė pradėta daryti 2009-04-23 (t. 1, b.l. 73- 78), t.y. užvilkinus tyrimą 1 mėnesiu ir 18 dienų, skaičiuojant nuo tos datos, kai buvo suderintas pirmosios ekspertizės atlikimo laikas.

Priešingai ekspertų rekomendacijom prieš ekspertizės atlikimą stebėti vaiką neutralioje aplinkoje, K. D. išgalvota dingstimi nuo 2009-03-16 visiškai izoliuotą nuo jai įprastos kasdieninės neutralios aplinkos, apribojus vaikui bet kokius kontaktus už jos tėvo D. K. šeimos aplinkos ribų. Nors 2009-03-19 teismo psichiatrinės ekspertizės laikas nebuvo paskirtas, tačiau D. K., būdamas įsitikinęs, kad 2009-03-12 paskirtos ekspertizės laikas kaip įprasta bus perkeltas savaite vėliau, tai yra būtent 2009-03-19 (ką pats nurodo 2009-03-18 pareiškime (t. 2, b.l. 83), nuo 2009-03-16 visiškai izoliuoja vaiką nuo neutralios aplinkos, neleisdamas vaiko ir į ikimokyklinio ugdymo įstaigą (Garliavos darželį mokyklą) ir tam pasinaudodamas kaip formalia dingstimi tuo, kad L. S. pažeidė 2008-12-23 Kauno m. apylinkės teismo nutartimi. (t. 2, b.l. 85- 86) nustatytą draudimą matytis su vaiku, baugina vaiką ir kursto meluoti bei slėpti išgalvoto vaiko seksualinio išnaudojimo aplinkybes. Liudytoja apklausta darželio- mokyklos auklėtoja D. P. parodė, kad po antro motinos apsilankymo į grupę atėjo D. K., šiurkščiai įsakė pasiimti dokumentus ir D. P. su D. N. eiti pas direktorių rašyti pasiaiškinimo, kuris yra byloje (t. 2, b.l. 87). Direktorės kabinete padiktavo turinį ir nurodė laiką- 25 minutes, kurį L. S. bendravo su vaiku. D. P. buvo nurodžiusi 15 min. laiką, bet D. K. įsakius ištaisė į 25 min. D. K. direktorės kabinete pareiškė, kad mergaitės jam nereikia, jo tikslas pasodinti A. Ū.. Tada liudytoja pirmą kartą ir išgirdo šią pavardę. Analogiškus parodymus davė ir kita darželio mokyklos auklėtoja- D. N..

Ši išgalvota versija apie tai, kad L. S. dviejų trumpų viešai vykusių pasimatymų su vaiku metu sugebėjo įbauginti vaiką, kad šis meluotų ir slėptų tariamo seksualinio išnaudojimo aplinkybes nuo 2008-04-08 bus nurodoma visuose D. K. skunduose ir jo parodymuose kaip priežastis paaiškinanti, kodėl vaikas taip vėlai prabilo apie jo seksualinį išnaudojimą vis su naujom ir naujom smulkmenom praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams po to, kai jis jau buvo įzoliuotas nuo jį neva seksualiai išnaudojusios motinos aplinkos ir po to, kai vaikas net 2 kartus buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 115- 118, t. 5, b.l. 21-22, 24- 25, 27- 28, t. 5, b.l. 38-40 ir kiti D. K. skundai ir prašymai).

Iš tiesų, L. S., nepaisydama draudimo, 2009-02-20 atvyko į Garliavos darželi- mokyklą, pasveikinti dukters (gim. (duomenys neskelbtini)) su gimtadieniu ir trumpą laiką bendravo su vaiku. Antrą kartą ten pat L. S. aplankė vaiką 2009-03-16 ir vėl trumpą laiką pabendravo su vaiku. Tačiau akivaizdu, kad šie du trumpalaikiai motinos pasimatymai su vaiku, kuris nuo 2008-11-23 nuolat gyveno pas tėvą, jokios įtakos vaiko parodymų turiniu nepadarė ir negalėjo padaryti, net jei motina būtų to siekusi. Šių dviejų pasimatymų trukmė, pagal darželio darbuotojų E. P. ir D. N. parodymus neviršijo 25 min., tuo tarpu iš jau minėtos vaiko apklausos 2008-12-17, 2008-12-30, 2009-06-09 medžiagos žymiai daugiau laiko reikia užmegzti psichologiniam kontaktui su vaiku, jau nekalbant apie tai, kad daryti jam kokią nors įtaigą apie menamą jos seksualinį išnaudojimą, t.y. tema, kuria vaikas bendrauja itin nenoriai. Be to iš auklėtojų E. P. ir D. N. parodymų akivaizdu, kad L. S. ir nedarė vaikui jokios įtaigos, o tiesiog pasveikino vaiką su gimtadienių, atnešė dovanų, kurį laiką pažaidė ir pabendravo su vaiku. Po pasimatymų su motina mergaitė buvo linksma, džiugiai nusiteikusi.

Atlikus kompleksinę teismo psichiatrinę- psichologinę ekspertizę, K. D. 2009-06-09 trečią kartą apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Kaip jau minėta, šios apklausos metu vaikas itin nenoriai kalba seksualinės prievartos tema, piktai irzliai reaguoja į klausimus apie seksualinę prievartą, neigia net akivaizdžius faktus, pateikia itin mažai, palyginus su ta, kuri užfiksuota D. K. darytuose vaizdo įrašuose.

K. D. parodymai neatitiko tėvo lūkesčių. Tėvo nepasitenkinimas K. D. parodymais akivaizdus iš stenogramos, kur D. K. kreipiasi į vaiką: „Kodėl tu tiek mažai papasakojai? Sakei papasakosi apie tą Ū., ką jis tau darydavo, o dabar nieko“. (t. 5, b.l. 103).

3.1.5. Dėl vaizdo įrašo patikimumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio mėn. 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. 27-1, p. 3.6.2.2. nurodoma, kad įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus.

Vertinant nukentėjusiosios vaizdo įrašą patikimumo požiūriu nėra abejonių, jog tai nepatikimi duomenys, kurių patikrinti BPK numatytom priemonėm nėra galimybės. Teismui kyla pagrįstų abejonių, jog tiek filmavimo metu, tiek tarp filmavimų vaikui daroma įtaiga, vaikas mokomas pasakoti apie tariamą savo seksualinį išnaudojimą.

Iš vaizdo įrašo ir vaizdo įrašo stenogramų (t. t. 4, b.l. 69, 164, 165, stenograma- t. 15, b.l. 3- 32, t. 18, b.l. 113- 147) matyti, kad įrašas nevientisas, sumontuotas. Pagal skirtingą nukentėjusiosios aprangą ir aplinką, kurioje ji filmuota, neabejotina, kad vyko ne mažiau kaip 9 filmavimai (epizodai). Be to, ir kiekvieno epizodo įrašas ne vientisas, o sumontuotas iš atskirų dalių (stenograma, t. 15, b.l. 3- 32).

1.1 epizodas įraše VTS_01_1 nuo 00:00 min iki 19:04 min. sumontuotas iš 3 atskirų dalių;

1.2 epizodas įraše VTS_01_1 nuo 19:04 min. iki 22:33 min. ir įraše VTS_01_2 nuo 00:00 iki 02:07 min. sumontuotas iš 5 atskirų dalių;

2 epizodas įraše VTS_01_2 nuo 02:07 iki 10:26 min. sumontuotas iš 17 atskirų dalių;

3 epizodas įraše VTS_01_2 nuo 10:26 iki 11:47 min. sumontuotas iš 2 atskirų dalių;

4 epizodas įraše VTS_01_2 nuo 11:48 iki 12:47 min. sumontuotas iš 6 atskirų dalių;

5 epizodas įraše VTS_01_2 nuo 12:47 iki 14:12 min. ir įraše VTS_01_3 nuo 00:00 iki 07:29 min. sumontuotas iš 5 atskirų dalių;

6 epizodas įraše VTS_01_3 nuo 07:29 iki 11:00 min. sumontuotas iš 3 atskirų dalių;

7 epizodas įraše VTS_01_3 nuo 11:00 iki 13:15 min. sumontuotas iš 4 atskirų dalių;

8 epizodas įraše VTS_01_3 nuo 13:15 iki 22:34 min. įraše VTS_01_4 nuo 00:00 iki 01:29 min. sumontuotas iš 6 atskirų dalių;

2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 nurodoma, kad iš mergaitei pateikiamų klausimų matyti, jog ir tarp filmavimų su ja nuolat buvo kalbama apie tuos pačius dalykus („papasakok, ką pasakojai“, „pasakyk, kaip sakei pirma“), galimai buvo aptariami ir atsakymai į filmuojant pateiktus klausimus (kartais mergaitės atsakymų „kokybė“ po nutraukto filmavimo jį vėl pratęsiant akivaizdžiai keičiasi – po tų pačių klausimų kartojime mergaitė atsako taip, kaip pageidautina) ( t. 16, b.l. 87).

Tokiu būdu visas vaizdo įrašas, kurio trukmė 01:01:58 val., sumontuotas iš 51 atskiros dalies. Tai kelia pagrįstų abejonių, kad vaizdo įraše pateiktas vaiko pasakojimas iškraipytas, o vaizdo medžiaga, sumontuotą pagal pageidaujamą scenarijų, iškerpant tas scenas, kurios su kuriama seksualinio vaiko išnaudojimo versija nesiderina ir tas, kuriose itin akivaizdi vaikui daroma įtaiga ir jo mokymas. Pašalinti šių abejonių nėra galimybės, nes vientisas vaizdo įrašas D. K. kompiuteryje nerastas (t. 18, b.l. 70- 77, 79- 82, 83- 87).

Net ir vientisas, nesumontuotas vaizdo įrašas, nepriklausomai nuo turinio negalėtų būti pripažintas įrodymu byloje, nes vaikas apklaustas nesilaikant vaiko apklausos metodikos ir įstatymų reikalavimų, dėl ko parodymai iškraipomi. Užtikrinant parodymų tikrumą, liudytojo apsaugą nuo įtaigos ir pasakinėjimo, būtina leisti liudytojui laisvai papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes turinčias bylai išspręsti. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.

Jau minėtoje 2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 nurodoma, kad filmuotoje medžiagoje nuo laisvo, spontaniško, tačiau mažai informatyvaus mergaitės pasakojimo ilgainiui pereinama prie kryptingų klausinėjimų, kurių metu mergaitei pateikiami uždari, direktyvūs, įtaigūs klausimai. Apklausas atliko mergaitei itin svarbus, emociškai reikšmingas, autoritetingas asmuo, su kuriuo ji nuolat gyvena ir nuo kurio priklauso jos gerovė. Atsižvelgiant į apklausų metu pateiktus klausimus bei į mergaitei būdingus amžiaus tarpsnio ypatumus (uždarų klausimų kartojimas mažina atsakymų tikslumą – vaikas pateikia tokį atsakymą, kokio iš jo tikimasi; pašnekovo autoritetas turi įtakos vaiko atsakymams – norėdamas įtikti vaikas linkęs pateikti pageidaujamą atsakymą; vaikai yra labiau įtaigūs, kai atsakymą menančius klausimus užduoda suaugęs asmuo, kuriuo vaikas pasitiki, ypač tėvai; vaikai linkę pateikti atsakymą į klausimą net ir tais atvejais, kai nesupranta klausimo ar nežino atsakymo; jei įtaigiuose klausimuose pateikiama informacija yra artima vaiko turimai, realistiška, tai vaikas gali ją priimti kaip realiai buvusią ir patvirtinti; taip pat vaikas gali paviršutiniškai atsakinėti, patvirtinti pageidaujamą atsakymą todėl, kad tik greičiau baigtųsi jam nemaloni apklausos procedūra), galima teigti, jog tėvo elgesys apklausų metu (netinkamai organizuotos ir atliktos apklausos, užduodant direktyvius, įtaigius, atsakymą menančius klausimus bei nuolat juos kartojant) galėjo turėti įtakos mergaitės parodymų turiniui (t. 16, b.l. 86- 88).

Analogišką išvadą pateikia dar du specialistai, psichologas ir psichiatras nepriklausomai vienas nuo kito ir nuo aukščiau minėtų specialistų.

Psichiatro 2009-12-01 išvadoje nurodoma, kad vaiko apklausai apie galimai patirtą seksualinę prievartą reikalingos specialios žinios. Akivaizdu, kad filmuojant vaiką namų aplinkoje, vaikas buvo klausinėjamas nekvalifikuotai tėvas ir turbūt artimieji daug kartų vaiko klausinėjo įvairių su galimai patirta prievarta susijusių detalių. Filmuotoje medžiagoje D. K. dukros klausia apie jos patirtus dalykus, filmuoja, klausdamas nenuosekliai, nuotrupomis, siaurai fokusuodamasis į seksualinės veikos patyrimą, pokalbio eigoje klausimų nederindamas pagal mergaitės pasakojimą. Todėl tėvo filmuotoje medžiagoje dažnai nebuvo užduoti klausimai į mergaitės išsakytas detales. Perdėtas klausinėjimas galėjo įtakoti mergaitės pasakojimų detalių pobūdį arba gausesnį jų atsiradimą tolimesnėse apklausose (t. 16, b.l. 98).

Psichologo 2009-08-12 išvadoje nurodoma, kad D. K. pateiktuose vaizdo įrašuose mergaitei akivaizdžiai daroma įtaiga. (1) Mergaitė apklausiama keletą kartų užduodant atsakymą menančius klausimus. (2) Iš visų epizodų ypač išsiskiriama epizodas, kuriame mergaitė rodo galimai patirtus veiksmus prie specialiai paruoštos vyro lėlės ir mergaitei nuolat kartojant atitinkamus veiksmus galima teigti, kad mergaitė buvo išmokyta ką ir kaip reikia rodyti, sakyti. Mergaitė kituose epizoduose parodo kitokias pozas nei epizode su lėle. (3) Paskutiniame epizode vaikas kalba apie patiriamą prievartą iš trijų vyrų, nors iki šiol apie tai surinktoje bylos medžiagoje nebuvo absoliučiai jokios informacijos. Specialistas pažymi, kad pasaulinė praktika rodo, jog kuo daugiau maži vaikai klausinėjami, tuo įvairesnių ir tiesos neatitinkančių faktų galima išgirsti be to, neteisingi vaiko apklausos metodai inspiruoja vaikus pateikti visiškai nieko bendrą neturinčius su tikrovę parodymus. Specialistė pateikia 1983- 1990 m. McMartin šeimos procesą JAV, kur ši ikimokyklinio ugdymo įstaigos savininkų šeima buvo kaltinama seksualinių auklėtinių išnaudojimų (t. 16, b.l. 59). Šioje byloje, vykusioje 1983- 1990 m. apklausiant vaikus buvo naudota, iš esmės analogiška D. K. naudotai apklausos technika, t.y. pateikimas direktyvių, uždarų, menančių atsakymą klausimų išprovokavo vaikus fantazuoti apie tariamai patirtą seksualinę prievartą, elgtis pagal apklausiančiojo diktuojamą scenarijų. Tokiu būdu pasėkoje „atskleistas“ 360 vaikų seksualinio išnaudojimo faktas iš kurių nė vienas nepasitvirtino (S. N. ir kt.- „Suggestive interviewing in the M. P. and K. M. daycare abuse cases: A case study“; SOCIAL INFLUENCE, 2006, 1 (1), 16–47 ir kt. šaltiniai).

Tai, kad tokiais metodais apklausinėjama K. D. didžiąja dalimi duoda neatitinkančius tikrovės parodymus nustatyta dar ikiteisminio tyrimo metu, kai 2010-01-26 prokuroro nutarimu, nenustačius nusikaltimo požymių nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl viešbutyje „B. b.“ ir kitose vietose padaryto mažametės seksualinio prievartavimo ir tvirkinimo- J. F. atžvilgiu, V. N. atžvilgiu, L. S. atžvilgiu, bei paties A. Ū. atžvilgiu toje dalyje, kurioje jis kaltintas mažametės seksualiniu prievartavimu (t. 22, b.l. 1- 55).

Apibendrinant tai kas išdėstyta, teismas atmeta D. K. pateiktą vaizdo įrašą su jo dukters K. D. pasakojimu apie neva patirtą seksualinį išnaudojimą kaip padarytą pažeidžiant Vaiko teisių konvencijos 16 str. 1 d., VTAPT 10 str. 1 d., 2 d. tuo pačiu metu teisėsaugos institucijoms aktyviai trukdant rinkti įrodymus įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat dėl to, kad vaizdo įrašo turinys nepatikimas, nepatikrinamas dėl jo montažo ir neleistinų vaiko apklausos metodų.

3.2 Nukentėjusiosios K. D. parodymų vertinimas.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji apklausta 4 kartus.

2008-12-17 apklausa atlikta ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b.l. 20- 26), nedalyvaujant A. Ū., kuriam pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas tik 2008-12-29, bei jo gynėjui, taip nesudarant jiems galimybės užduoti klausimus, todėl teismas analizuos ir vertins tik vėlesnių apklausų, atliktų pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei dalyvaujant A. Ū. bei jo gynėjui, metu gautus duomenis.

2008-12-30 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją K. D. parodo, kad (stenograma (P.- psichologas; D.K.- K. D.).

/…/

P. Ir tu man net pasakei vardą to žmogaus, kuris taip darė.

D.K.: Ū. vardas.

P.: Ū. vardas, ar ne? O ką jisai darė?

D.K.: Nieko.

P.: Gal būtų lengviau, jeigu aš tą patį piešinuką išimčiau. Gerai?

D.K.: Nelabai noriu.

P.: Nelabai nori. Aš tave suprantu, kad nesmagu, aš tave suprantu, bet reikia paskutinį kartą taip pabandyt pasistengt prisimint, ką gali prisimint. Kaip ten buvo iš tikrųjų ir man pabandyt papasakot ir nupiešt. Gerai?

D.K.: Aš vis tiek nenoriu.

P.: Nenori. Aš matau, pupyte, aš matau. Bet gal ištrauksiu tą paveiksliuką. Tu jį prisiminsi. Gerai? Ar prisimeni paveiksliuką? Gali man papasakot, kas čia yra? Tu gali sakyt čia visus žodžius, kokius tiktai nori.

D.K.: Aš nenoriu sakyt.

P.: Nenori sakyt, ar ne. O kas su šita vieta atsitiko?

D.K.: Čia, čia, čia, čia, čia, čia (pirštu rodo į paveiksliuke pavaizduotus berniuką ir mergaitę. Pirštu parodo į nupieštų vaikų rankas, kojas, plaukus, veidą, žandą, lūpas).

P.: (duoda raudona pieštuką).

D.K.: (apvedžioja tą vietą, kur pavaizduotas berniuko lytinis organas. Toliau nupiešia liniją tarp sėdmenų ant kito paveiksliuko. Toliau nupiešia liniją berniuko plaukuose, apvedžioja lūpas, nubraižo liniją ant žando. Paveiksliuke, kur pavaizduota mergaitė, nupiešia liniją ant pilvo).

P.: Ar čia tas pats vaikutis? Ar kitas vaikutis? Ar čia visur tu? Visur tu, ar ne.

D.K.: Du berniukai A., dvi mergaitės.

P.: Du berniukai A. ir dvi mergaitės, ar ne. Ir ką čia tau darė?

D.K.: Laižė.

P.: Laižė. Parodyk, kaip tai daroma. Kaip daroma, kai laižo? (nesimato ką parodo D.K.) Va taip va, ar ne? Kur laižė?

D.K.: (pabaksnoja ten, kur nupieštas berniukas ir mergaitė). Nupieštas sysalas.

P.: Čia sysalas, o čia šitas, kitas žodis koksai?

D.K.: Šikna.

P.: Šikna. O ten irgi laižė?

D.K.: (nesimato ką atsako)

P.: Irgi laižė. Ar ne? O ką, ar su rankytėm ką nors darė tuo metu, kai laižė? Neprisimeni.

D.K.: Tik čia vat.

P.: Kas čia buvo? (parodo vietą, kur nupiešta berniuko ranka).

D.K.: Laižė vieną kartą.

P.: Suprantu. Nu taip kartais (nesigirdi). Kai taip darė, ar prisimeni, kur tu buvai?

D.K.: Aš noriu Barbę jau dėliot.

P.: Nori Barbę dėliot. Tvarkoj.

<10.59.19-11.05.16 val. D.K. dėlioja puzlę. D.K. pasiūlo bedėliojant P. sakyti „Vau!“ P. klausia, ar D.K. lakuojasi nagus. D.K. ištraukia iš striukės nagų lako buteliuką. D.K. nulakuoja P. vieną nagą ir sau nulakuoja nagus. D.K. parodo, kaip moka skaičiuoti iki dešimties.>

P.: (išsitraukia piešinuką). Aš vis tiek tavęs noriu rimto klausimo paklaust. Gerai?

D.K.: Aš nenoriu.

P.: Vieną dar klausimą.

D.K.: Aš nenoriu.

P.: Mažutėli, labai reikėtų. Pabandom prisimint, kaip iš tikrųjų yra. Nes tu man apie laką pasakei, kad vat iš tikrųjų buvo jis pasirodo tavo kišenėje. Ar ne? Tai dabar, kaip iš tikrųjų buvo? Tu sakei, kad tas A. tave laižė. Ar ne? Kur jūs tuo metu buvot, kai laižė?

D.K.: Aš pamiršau, jau senai.

P.: Pamiršai, ar ne? O gal pabandom prisimint? Ar jūs buvot kur nors lauke? Ar buvot kokiam kambary?

D.K.: Niekur. Aš visas jau su juo niekada nesusitiksiu.

/…/

(t. 1, b.l. 30- 32, t. 15, b.l. 44-50)

2009-04-23 atliktas K. D. psichologinis/psichiatrinis tyrimas. 2009-04-23 ekspertizės akte Nr. 103MC-18 nurodoma, kad tiriamoji pradeda kalbėti net neklausiama, tik įėjusi į kabinetą ir atsisėdusi: „Ū. labai negeras, nes jis tampo mano sysalą, rėkia… Jisai laižo mane…“. „Duokit aš jums jį nupiešiu…“. Nupiešusi figūrą šyptelį, gūžteli pečiais ir sako: „ne toks jau ir baisus išėjo…“. Paklausus, kodėl jinai dabar pasakoja apie A. Ū., piešia jį ir sako: „taip sau…:. paskui vaikas pasakoja, kad „mano tėtis su mama pykstasi. Tėtis nesišnekėjo su ja, kai ji buvo atėjusi…“. Atsidususi pasako, kad „pasiilgau mamos… Neatsimenu, kada ją mačiau… kažkada, kai buvo atėjusi manęs pasiimti…“. vėliau vėl aktyviai pati ima pasakoti apie įtariamąjį: „norite aš parodysiu kokio dydžio jo sysalas ir nu tipo, iš kur išbėga raudonas kremas (sperma)…“. papašius parodyti į spalvotą pieštuką, kokios spalvos „išbėgdavęs kremas iš sysalo“, (sperma), mergaitė parodo į raudoną spalvą (t. 1, b.l. 76).

2009-06-09 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pradžioje vaikas kalba nenoriai, reikalauja psichologės, apklaususios ją anksčiau. Nenori kalbėti apie galimai patirtą prievartą (tyli, trina akis, gulinėja, nekalba). Atsiranda nauji teiginiai: „apklausinėti“, „mama meluoja“ – „jinai meluoja, kad tipo A. nelaižydavo manęs, o iš tikrųjų laižydavo“, po ko mergaitė „pratrūksta“: „ten, kai pas mamą gyvenau, vonioje, tualete, kambaryje, jis man ten laižydavo, man jis laižydavo va čia (…nuspalvina lyties organus), va čia laižydavo kaklą, laižydavo čia čia; jis veidą laižydavo man, A. laižydavo „sysalą“ laižydavo, jis man įkišdavo „sysalą“‘. ištraukdavo, įkišdavo „sysalą“ savo man į burną, jis kišdavo man savo „sysalą“. po to kišdavo man į burną tą savo „sysalą“, ma-a-n jis, ma-a-a-n kišdavo jis „sysalą“, kišdavo jį man daug kartų, kiek ten būdavau… mama pamatydavo, ką jis daro, tada mama mušdavo Ū. su diržu, ji turi savo diržą, mama jį mušdavo visur, mačiau, žinau, manęs mama nemušdavo, man ji nieko nesakydavo…. kai jis kišdavo man savo „sysalą“ man į burną, aš labai kosėdavau, tuo metu aš būdavau apsirengusi, būdavau ir nusirengusi, man skaudėdavo tuo metu labai burnytę… aš esu mačiusi A. „sysalą“…. tas „sysalas“ buvo didelis…“. vaikas nurodo, kad „sysalo“ nėra matęs, tačiau paprašius jį apibūdinti, atsako, jog „ilgas“, „didelis“, „kietas“, „sausas“. Vaikas nurodo, kad visą tai yra sakęs „N. ir tėčiui“, nes „nu tai aš jai turiu pasakyti, nes N. rašo policijai, kad žino ten ką laižo, mane laižė jis ten, persiuntė N., kad jį pamatytų, kad ką man jį darė“, „mane ten nufilmuodavo“. Į klausimą, iš kur žinojusi, ką reikia pasakoti, atsako: „Nu tai aš žinau, ką jis man darydavo“. Vaikas nurodo, kad miega „su tėčiu“ (t. 5, b.l. 85- 89, 94- 103).

2009-10-23 apklausos metu K. D. į klausimą „Papasakok, dėl ko čia atėjai“, nenuosekliai, bet nesustodamas iš esmės nurodo tą patį, kaip ir ankstesnių apklausų metu. Be to pasakojimas papildomas naujais teiginiais „mama pardavinėdavo“, „išbėga kremas“, „tą patį visur visada“. Baigęs tiradą, vaikas nenoriai atsakinėja į patikslinančius klausimus, tampa irzlus, atsako pakeltu tonu, tačiau iš esmės naujų aplinkybių nenurodo – „sakau juk, laižydavo, tampydavo“, „Laižydavo, ką dar“, „Laižydavo, tampydavo, ką dar darydavo… Su liežuviu, kuo dar?“, „Ką ką, nu tai laižydavo, tampydavo, ką darydavo“, „Ką ką… Kiek aš jums kartų galiu sakyti, sakiau, ne, dar nežinot“; „nu tai ką aš žinau… laižydavo… neatsimenu“, „aišku Ū., kas dar“, „pas mamą, kur dar daugiau“, „bet kur“, „nu tai ne, neskauda“, „nu tai aišku skaudėdavo, „nu tai visur, kur dar“, „papasakojau du kartus, tris kartus papasakojau, ne, nesupranti“, „kiek aš galiu kartoti šimtą kartų“, „nu kiek aš galiu sakyti“ „nu tą patį šimtą kartų kartoti“. Iš žodyno dingsta žodis „sysalas“, atsiranda žodis „pimpalas“ – „čia tipo sysa… išėmė, nu ir dabar man čia kišo, nu vat taip kišo šį burną“, „J.“, „J. ateidavo ir laižydavo“, „nu čia ir kišdavo man į burną“, „pimpalą“, „tik J., ir A., ir A.“ (būdavo). Atsiranda daugiau veikėjų – „J., A., A.“, tačiau apie juos nieko aiškaus pasakyti negali. Negali nurodyti ir kaip atrodo A. Ū., nurodydama, kad „kaip aš galiu dabar tiek atsiminti“, „aš nežinau, kas yra Ū.“, „Ū. yra pavardė, A. yra vardas“, „man sakė mama“. Keičiasi kai kurios ankstesnėse apklausose nurodytos detalės – pvz., kur miegodavo pas mamą – „mama per vidurį, Ū. šone, o aš per vidurį visų“, „visi miega prie manęs, visi mane pasiekia ir daro bet ką“, tačiau tuo pat metu nurodo, jog pas mamą niekas su ja nemiegodavęs. Kartais mergaitė neigia net realius faktus, pavyzdžiui, „nežinau, kas tėtis tas reiškia“, „tėtis kas yra nežinau“. Pateikus atpažinimui nuotraukas nukentėjusioji nurodo, jog nieko neatpažįsta- „nu ne šiti“, „aš jų nepažįstu ir nežinau“, o klausiant apie anksčiau namuose darytą ir nufilmuotą atpažinimą tik trumpai atsako, jog „bet aš mačiau, tik žinai, ką aš radau? J. ir Ai… oj, radau J., jau čia buvo nuotraukoje ir Ū. Aš jau tik A. reikia man surasti“, „Kur kur, nu man tik parodė ir aš pasakiau, kad tas“, „N. namiese“, „nu rodė“, „ką ką J. ir pasakiau, kad buvo tas“, „tik pasakė, ar šitas ir aš sakiau, taip“. (t. 15, b.l. 64- 71, 76- 169).

Vertinant nukentėjusiosios parodymus patikimumo aspektu, teismas neturi jokių duomenų, kad vaiko pasakojimai pagrįsti tiesiogine patirtimi, tačiau byloje yra neginčytini įrodymai, kad šiuos pasakojimu suponavo ilgalaikis, įkyrus ir nekvalifikuotas klausinėjimas apie tariamą seksualinę prievartą, kurį vykdė vaiko tėvas ir galimai kiti asmenys. Be to ir vaiko apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atliktos nepakankamai kvalifikuotai.

2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 vertinant nukentėjusiosios parodymus abejojama, ar mergaitės pasakojimas pagrįstas jos tiesioginiu patyrimu.

Išvadoje nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu vaiko apklausas turi atlikti psichologas, pasiruošęs mažamečiu apklausų atlikimui – galimai todėl pirmųjų apklausų metu kartais pateikiami labai konkretūs atsakymą menantys klausimai, neišsiaiškintos reikšmingos aplinkybės, nepatikslinti kai kurie mergaitės teiginiai. Reikiamos patirties stoką pripažino ir pati apklausas atlikusi psichologė („su tokio amžiaus vaiku, kuris galimai patyrė seksualinę prievartą, bendravau pirmą kartą“). Lieka neaiški pirmos apklausos pradžia – nežinia, kas pradėjo pokalbį apie bylą dominančius įvykius (ar mergaitė pasakojo savo iniciatyva, ar klausiama; kokiais žodžiais ir pan.). Mergaitę apklaususios psichologės parodymai („pirmą kartą mačiau K. D. dieną prieš pirmą apklausą“, „pati mergaitė tuo metu apie jokią prievartą jos atžvilgiu nieko nepasakojo“, „mergaitę sekėsi apklausinėti labai sunkiai“, „Kai tik mes su mergaite paliesdavome seksualinės prievartos klausimą, mergaitė stengdavosi išsisukti nuo atsakymo, nukreipti kalbą kitur“) šiuo požiūriu neinformatyvūs. Akivaizdu, kad mergaitė kuo toliau, tuo mažiau norėjo kalbėti apie byloje nagrinėjamus įvykius. Visų apklausų metu nestebėta mergaitės seksualizuoto elgesio, nestebėta galimai patirtos seksualinės prievartos požymių jos elgesyje (remiantis psichologijos literatūroje nurodomais tokio elgesio požymiais); pirmųjų trijų apklausų metu mergaitė nepateikė laisvo pasakojimo apie bylai reikšmingas aplinkybes, dažniausiai tik trumpai, gan neapibrėžtai atsakė į klausimus; nepaisant to, mergaitės atsakymuose pateiktos nors ir pavienės, itin negausios, bet realistiškos tokios veikos kaip seksualinė prievarta detalės. Paskutinės apklausos metu mergaitė jau pati pateikia savo pasakojimą, tačiau susidaro įspūdis lyg mergaitė kartotų jau daug kartų sakytą kalbą. Apklausų metu nepavyko išsiaiškinti reikšmingų mergaitės parodymų įvertinimui aplinkybių (mergaitės įprastinė gyvenamoji aplinka, jos bendravimo su šeimos nariais ypatumai, jos supratimas apie pasakojamus dalykus ir kt), patikslinti kai kurių jos nurodomų įvykių aplinkybių, pašalinti prieštaravimų (pavyzdžiui, dieną ar naktį buvo įvykiai, ką reiškia „daug“, nes mergaitė tuo pat metu sako „daug… labai nedaug“). Mergaitės parodymų turinys apklausų eigoje keičiasi – daugėja seksualinės prievartos faktų, išauga jų dažnumas, atsiranda naujų aplinkybių nauji veikėjai, naujos nusikaltimo vietos), pasikeičia ir mergaitės kalba tiek turinio, tiek formos atžvilgiu (atsiranda naujų teiginių – „apklausinėti“, „mama meluoja“, vietoj „laižė“, atsiranda „laižydavo“). Atsižvelgiant į mergaitės amžiaus tarpsnio ypatumus, laikui bėgant jos parodymų turinys turėtų tapti skurdesnis, o šiuo atveju stebima atvirkštinė tendencija, tačiau tokių pasikeitimų priežastis sudėtinga nustatyti (nėra objektyvių duomenų apie naujų nusikaltimo raktų atskleidimo aplinkybes). Vertinant mergaitės parodymų turinį, galima įtarti aplinkinių poveikį mergaitės elgesiui ir jos parodymams. Tą pastebėjo ir apklausą atlikusi psichologė („Man buvo keista, kad mergaitė prievartą jos atžvilgiu vartojusį asmenį vadino pavarde. Aš spėju, kad ji tą asmenį vadino pavarde dėl to, kad apie tai jau buvo kalbėjusi su kuo nors“). Be to, jau pirmos apklausos metu mergaitė pasakė – „negražūs dalykai“, „vaikams taip daryti negalima“. Tokio amžiaus vaikas nesupranta seksualinės prievartos esmės, reikšmės, pasekmių, negali įvertinti tokio elgesio moraliniu ar juridiniu aspektu, todėl neabejotina, jog tokius vertinimus mergaitė sugalvojo ne pati, o išgirdo iš aplinkinių. (t. 16, b.l. 88- 90).

Nepriklausomai nuo jau minėtos specialisto išvados, nukentėjusiosios parodymų turinio tyrimą atlikusi specialistė I. Č. taip pat pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios pasakojimas apie patirtą seksualinę prievartą yra jos tiesioginė patirtis.

Specialistė nurodo, kad iš pateiktos vertinimui medžiagos matyti, kad K. D. apklausų, atliktų 2008-12-17 ir 2008-12-30, metu mergaitės kontaktas su ja apklaususia psichologe buvo gana geras, tačiau jų metu mergaitė laisvo pasakojimo nepateikia, dažniausiai atsako į psichologės pateiktus klausimus, ypač apie seksualinės prievartos elementus, plačiau jų nedetalizuodama („laižė va čia“, „sysalas“, „čia čiulpė“). 2009-06-09 apklausos metu situacija nedaug pasikeitė, tačiau mergaitė į psichologės N. klausimus pateikė šiek tiek daugiau seksualinės prievartos detalių (į klausimus atsiranda teiginiai, liudijantys oralinę prievartą, naujos galimos įvykio vietos). Tačiau pažymima, kad tai tik atskiri faktai, savo gausa neprilygstantys D. K. skunduose išdėstytiems faktams. Pažymėta, kad nesant laisvo pasakojimo, yra sudėtinga įvertinti, kiek vaiko parodymai apie įvykius yra artimi realiems išgyvenimams. Išskiriami keli reikšmingi momentai, apsunkinantys psichologinę parodymų turinio analizę: (1) iki pirmosios apklausos nebuvo surinkta labai tikslių duomenų apie K. D. galimos seksualinės prievartos pirmojo atskleidimo artimiesiems (seneliams, tėvui) aplinkybes. Be to, 2008-12-17 apklausos vaizdo medžiagos įraše nėra nufilmuota, kaip mergaitė pradeda kalbėti apie laižymą t.y. mergaitės pasakojimo fiksavimas prasideda nuo psichologės teiginio apie tai. Vadinasi, nėra galimybės įvertinti, ar mergaitė pati ir kokiais žodžiais pradėjo apie tai pasakoti. Šis faktas yra labai svarbus, nes vėlesnių apklausų metu remiamasi tuo, kas jau buvo anksčiau kalbėta su psichologe. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios apklausos metu psichologė net keletą kartų uždavė labai konkrečius atsakymą menančius klausimus (pvz., „Ar A. prašė, kad tu jį laižytum?“, „Ar tik laižė, ar darė ką nors su rankytėm?“, „Ar jis darė ką nors nemalonaus pilvukui?“ ir pan.), kuriuos pagal LR BPK 183 str. 2 d. draudžiama užduoti liudytojui. Tai rodo, kad apklausai nebuvo tinkamai pasiruošta; (2) 2008-12-17 ir kitų apklausų metu tik paviršutiniškai buvo aiškinamasi apie mergaitės turimas seksualines žinias (nustatyta, kad D. vyro ir moters lyties organus vadina bendru žodžiu „sysalas“, nėra mačiusi „sysalo“, neapteikia aiškių skirtumų tarp berniuko ir mergaitės, nėra mačiusi nuogos mergaitės). Taip pat nebuvo kalbama ir apie D. galimą pornografinio turinio informacijos žiūrėjimą ar artimų žmonių seksualinių veiksmų stebėjimą. Niekaip nekomentuojamas ir 2009-06-09 apklausoje išsakytas mergaitės teiginys, kad ji „miega su tėčiu“, kuris būna „tik su maike“; (3) per pirmąją ir vėlesnes apklausas nebuvo išsiaiškinta, kokią tiesos ir melo sampratą turi mergaitė, nors ši informacija yra ypač svarbi visos bylos kontekste (kalbant apie motiną, kitus artimuosius, savo paskutinę gimimo dieną ir pan.); (4) nors K. D. pasakojime stebimas ryškus būtojo dažninio laiko vartojimas, pasakojant apie netinkamą A. Ū. elgesį: „laižydavo“, „eidavo“, „darydavo“, mergaitė vartoja veiksmo dažnumą patvirtinančias sąvokas („labai daug“, „dažnai“ ir pan.). Tačiau daryti konkrečias išvadas apie netinkamo elgesio pasireiškimo dažnumą negalima, nes nebuvo išsiaiškinta, ką jai reiškia žodis „dažnai“, ar mergaitė skiria būtojo dažninio laiko vartojimą („laižydavo“) nuo būtojo kartinio laiko („laižė“). Be to, mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams užtenka vieno atvejo, kad jis būtų įvardintas kaip daugkartinis ar nuolat pasikartojantis.

Apibendrinant analizei pateiktą ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją galima pasakyti, kad nors K. D. gebėjimai yra pakankami papasakoti apie praeityje buvusius įvykius (šį faktą patvirtina ir teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė), tačiau remiantis parodymų turinio analizės metodu nepakanka informacijos pateikti patikimą išvadą apie jos pasakojimų atitikimą realybei, ypač jei kyla klausimas dėl ilgalaikės seksualinės prievartos. Tačiau pažymėtina tai, kad D. pasakojamos seksualinio turinio detalės nėra jos fantazijos pasekmė: pasakojimams seksualinės prievartos tema atsirasti visada būna atitinkamos priežastys. Vis dėlto, pasakyti, ar K. D. patyrimas buvo tiesioginis (t.y. ar su ja pačia buvo atlikti šie veiksmai), ar netiesioginis (t.y. ar ji stebėjo kitų asmenų seksualinius veiksmus, matė pornografinio pobūdžio filmus, girdėjo suaugusiųjų kalbas, klausimus šia tema ir pan.) nustatyti nebėra galimybių, nes vėliau mergaitė pernelyg dažnai buvo netinkamai klausinėjama apie tai (žr. žemiau).

D. K. pateikta filmuota medžiaga rodo, kad tėvas nuolat kalba su savo dukra šia tema, užduoda atsakymą menančius klausimus, tokiu būdu įtakodamas mergaitės realią patirtį. Mergaitės 2008-12-17 apklausoje pateiktas A. Ū. apibūdinimas labai skiriasi nuo D. K. vaizdajuostėje D. pateikto apibūdinimo savo detalumu: pastarojoje mergaitė pagal labai aiškią schemą (akys, nosis, lūpos, rankos, kojos) pateikia asmens apibūdinimą. Pažymėtina, kad tokia asmens išvaizdos apibūdinimo nuosekli schema nėra būdinga ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip pat mergaitės pasakojimuose atsiranda naujų sąvokų (pvz., „putė“, „pimpalas“), kurių mergaitė nevartoja nė vienoje apklausoje. (t. 55- 61)

Jau įrodyta, kad išskyrus vaiko parodymus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių A. Ū. pateiktame kaltinime nurodytas vaiko tvirkinimo aplinkybes. Visumoje su A. Ū. teisinančiais įrodymais įvertinus D. K. darytą vaizdo įrašą, D. K. šeimos narių parodymus, specialistų išvadas, neginčytinai nustatyta, kad vienintelis vaiko parodymų šaltinis tai ta reali netiesioginė patirtis, kurią ji įgijo tėvo namuose, įkyraus, nekvalifikuoto klausinėjimo apie tariamą tvirkinimą metu bei filmavimo metu.

Čia pakartotinai paminėtini tėvo daryti vaizdo įrašai, kuriuose vaikas vartoja vulgarią leksiką bei vaidiną seksualinio pobūdžio scenas, tarp kurių ypatingu vulgarumu išsiskiria vaizdo įrašo VTS_01_3, 11- 14:09 min., kur K. D. gulėdama ant grindų vyro manekenui tarp kojų imituoja oralinį lytinį aktą (stenograma- t. 15, b.l. 27- 28); vaizdo įrašo VTS_01-2, 00:00- 02:07 min., kur K. D. gulėdama ant grindų imituoja seksualines glamones (stenograma, t. 15, b.l. 11- 12); vaizdo įrašo VTS_01-2, 05:56- 08:49 min., kur K. D., panaudodama į vamzdelį susuktą sąsiuvinį, pridėtą sau prie lytinių organų imituoja vyrišką varpą ir ejakuliaciją, po to stovėdama ir gulėdama daro laižymo judesius (stenograma, t. 15, b.l. 11- 12); vaizdo įrašo VTS_01-2, 12:28- 12:32 min., kur K. D. vaidina vyro masturbavimąsi (stenograma, t. 15, b.l. 20).

Kaip pažymi psichologai, laikui bėgant, vaikas keičia žodžius, kuriais įvardija žmonių lytinius organus. Šiuos naujus žodžius vaikas galėjo išmokti tik tėvo ir jo šeimos aplinkoje, nes tuo metu gyveno izoliuotas nuo motinos.

Be jau aptarto D. K. pateikto vaizdo įrašo, kuris akivaizdžiausiai liudija masyvią įtaigą nukentėjusiajai, įkyraus klausinėjimo fakto neneigia nei pats D. K., nei jo šeimos nariai, nei su D. K. kaimynai.

Liudytoja N. V. teisme nurodė, kad tėvas versdavo vaiką kartoti prieš kamerą ankstesnius pasakojimus.

Liudytoja D. D. nurodė, kad vaikui girdint aptarinėjo su L. K. galimo vaiko tvirkinimo aplinkybes ir L. K. paprašius, vaikas kieme atsigulęs ant grindinio plytelių pademonstravo, kaip buvo tvirkinamas. Pasibaisėjusi liudytoja daugiau ta tema nebekalbėjo (t. 18, b.l. 181- 182).

Liudytoja O. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad daugybę aptarinėjo su nukentėjusiąja jos seksualinio prievartavimo detales, kalbėjo apie tai su D. K. ir jo šeimos nariais, net patarė D. K. pasakojimus filmuoti.

Analogiškai ir kiti šeimos nariai- L. K. ir V.A. K. liudija, kad tariamo vaiko seksualinio prievartavimo tema namuose buvo aptariama nuolat, vaikas klausinėjamas, filmuojamas siekiant tokiu būdu „įtvirtinti“ jo pasakojimą.

Tokia masyvi įtaiga vaikui jos tėvo namuose be jokios abejonės yra vienintelis jos parodymų apie patirtą seksualinę prievartą šaltinis ir vienintelė reali seksualinio pobūdžio patirtis, ką papildomai patvirtina.

Psichologės I. Č. išvadoje nurodoma, kad nuolatiniai tėvo pokalbiai su dukra, užduodami menantys atsakymą klausimai įtakoja mergaitės realią patirti. (t. 16, b.l. 59).

Analogiškai 2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 nurodoma, kad nors K. D. pasakojimo apie seksualinės prievartą pati sukurti negalėjo, tačiau šiuos faktus ji gali būti patyrusi ir netiesiogiai- tėvo vykdomų filmavimų metu ir pernelyg dažnai bei nekvalifikuotai klausinėjant (t. 16, b.l. 94- 95).

Atskirai aptariant nukentėjusiosios parodymus, duotus 2009-04-23 (t. 1, b.l. 75), reikia pažymėti, kad prieš šią ekspertizę, nuo 2009-03-16 nukentėjusioji buvo ypatingai griežtai izoliuota tėvo namuose. Vaiką matyti aktyviai buvo trukdoma tiek teisėsaugos darbuotojams, tiek psichologams, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigos darbuotojams. D. K. kategoriškai, prasimanytomis dingstimis trukdė vaiko perkėlimui į neutralią aplinką net trumpam vienos dienos laikui, o į ekspertizę, kaip nurodo tyrimą atlikusi prokurorė, vaiką tėvas vežė asmeniškai, savo automobiliu. Įvertinus, tai, kad iki ekspertizės darymo nukentėjusioji ne mažiau kaip 4 mėnesius buvo įkyriai klausinėjama apie tariamą jos seksualinį prievartavimą, filmuojamas, teismas daro išvada, kad toks spontaniškas, niekaip neišprovokuotas pasakojimas yra patirties, įgytos šių neteisėtų klausinėjimų ir filmavimų rezultatas. Be to, išvada dėl vaiko parodymų ekspertams nepatikimumo grindžiama ir 2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 nurodoma, kad toks mergaitės elgesys ekspertizės metu laidžia daryti prielaidą, kad mergaitė prieš tyrimus buvo informuota apie tai, ką jai reikės pasakoti apie šiuos įvykius. Atkreiptas dėmesys, kad vaikas nė vienos apklauso metu nebuvo paklausta, kokios spalvos yra jos minimas „kremas“, o ekspertizės metu nurodė, kad „kremas“ (sperma) yra raudonas (t. 16, b.l. 93).

3.3 Specialistų išvadų vertinimas

Byloje esančios specialistų ir ekspertų psichologų ir psichiatrų išvados priskirtinos ne kaltinantiems, bet teisinantiems įrodymams, kuriais be kitų įrodymų ir grindžiamas šis išteisinamasis nuosprendis. Tačiau kai kurios specialistų ir ekspertų išvados kaltinime nepagrįstai interpretuojamos kaip kaltinantys duomenys, todėl aptartinos ir įvertintinos visumoje su kitais bylos duomenimis. Visu pirma tai priskirtina teiginiams apie tai, kad tiriamoji K. D. nepasižymi padidintu įtaigumu, o jos pasakojimai apie tvirkinimą ir seksualinį išnaudojimą pagrįsti realia patirtimi.

2009-04-23- teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 nurodoma, kad „Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatyta. Nepastebėta padidinto įtaigumo požymių /…/“ ir pateikiama išvada, kad K. D., atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygi, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. K. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti (t. 1, b.l. 75- 78).

Psichologės I. Č. išvadoje nurodoma, kad yra faktų, liudijančių K. D. išgyvenimų realumą, tačiau šių išgyvenimų šaltinio, remiantis psichologine parodymų turinio analize, nustatyti nebėra galimybės, nes mergaitė nuolat buvo klausinėjama kitų asmenų užduodant atsakymą menančius klausimus. (t. 16, b.l. 57- 61).

2009-11-25 specialisto išvadoje nurodoma, kad K. D. parodymuose yra realia patirtimi pagrįstų seksualinio pobūdžio veiksmų apibūdinimų, tačiau šiuo metu nebėra galimybės nustatyti, kada ir kaip tokio pobūdžio patirtį mergaitė įgijo (t. 16, b.l. 95).

Kalbant apie 2009-04-23 ekspertizės išvadą, kad padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatyta, teismas įvertina tai, kad ekspertizės darymo metu ekspertams nebuvo žinoma, kokį poveikį nukentėjusiajai darė jos tėvas ir tėvo namų aplinka. Tačiau net ir nesant tokių duomenų, ekspertai neatmeta galimybės, kad vaiko pasakojimus suformavo ne tiesioginė patirtis ir realūs tvirkinimo faktai, o tėvo įtaiga. Ekspertai nurodo, kad tiriamoji gyvena su tėvu, o tai neišvengiamai (tiesiogiai ir netiesiogiai) daro poveikį tiriamajai (vaikai perima jiems reikšmingų artimųjų nuomonę, emocinius reagavimo būdus, elgesio stereotipus).

Faktas, kad nukentėjusioji jos tėvo šeimoje prieš jos apklausas ir ekspertizę buvo ilgą laiką ir nekvalifikuotai klausinėjama apie jos tariamą seksualinį prievartavimą ir tvirkinimą jau nustatytas ir ši aplinkybė iš esmės keičia vėliau tyrimą atlikusių specialistų nuomonę apie vaiko įtaigumą.

Psichologės I. Č. 2009-08-12 išvadoje nurodoma, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų parodymai yra lengvai pasiduodantys kitų įtaigai ir tai nėra vaikų kaltė ar nesugebėjimas papasakoti svarbių aplinkybių. Nors 2009-05-28 ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte teigiama, kad K. D. nebūdingas padidintas įtaigumas, reikia pažymėti, kad ši išvada padaryta dar tėvui nepateikus papildomos filmuotos medžiagos. Iš tiesų, galima patvirtinti, jog mergaitės oficialių apklausų (2008-12-17, 2008-12-30 ir 2009-06-09) metu nestebime padidinto įtaigumo, tačiau išnagrinėjus D. K. pateiktą vaizdo medžiagą, išvados apie vaiko atsparumą įtaigumui daryti negalima, nes (1) mergaitė buvo apklausiama keletą kartų, užduodant atsakymą menančius klausimus; (2) vaizdo medžiaga nėra nuosekli, vientisa, t.y. vaizdo įrašas sumontuotas iš atskirų pasakojimų, trūkinėja; (3) verčiant vaiką prieš kamerą nuolat kartoti tuos pačius veiksmus galima kalbėti apie tam tikrą išmokimą, ką ir kaip reikia rodyti, sakyti (4) pasaulinė praktika rodo, kad kuo daugiau maži vaikai klausinėjami, tuo įvairesnių ir tiesos neatitinkančių faktų galima išgirsti. Remiantis išdėstytu galima kalbėti apie K. D. įtaigumą, t.y. vaiko polinkį priimti kito žmogaus sakomą klaidingą informaciją kaip tikrą. Įtaigos įtakoje vaikas nesugeba atskirti informacijos šaltinio t.y. ar jo turima patirtis yra asmeniškai išgyventa ar tik girdėta arba matyta. Kita įtaigos pasekmė yra ta, kad negrįžtamai prarandama tikrojo įvykio informacija- ją išstumia trečiųjų asmenų nekvalifikuoto klausinėjimo apie spėjamą įvykį ar pasakojimo apie jį metu įteigtą informacija (t. 16, b.l. 57- 61).

Analogiškai nurodoma ir kito tyrimo, atlikto nepriklausomai nuo psichologės I. Č. išvadoje (2009-11-25 specialisto išvada Nr. 92TPK-1). Išvadoje pabrėžiama, kad nuo 2008 m. lapkričio- gruodžio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. pabaigos K. D. buvo nuolat klausinėjama apie galimai jos atžvilgiu atliktus veiksmus (nuolatinis tų pačių klausimų kartojimas mažina atsakymų tikslumą, didina informacijos iškraipymo tikimybę); tėvo filmuotos K. D. apklausos atliktos netinkamai, kas turėjo įtakos mergaitės parodymų turiniui (t. 16, b.l. 95).

Taigi, 2009-04-23 ekspertizės išvada apie tai, kad padidintas įtaigumas nukentėjusiajai nebūdingas atmetama, nes padaryta neturint esminės informacijos, kad vaiko tėvas atlieka įkyrią ir nekvalifikuotą vaiko kvotą apie tariamą seksualinę prievartą ir tvirkinimą.

Psichologės I. Č. 2009-08-12 išvadoje ir 2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad K. D. parodymuose yra realia patirtimi pagrįstų seksualinio pobūdžio veiksmų apibūdinimo. Tačiau vertinant tokią išvadą būtiną atsižvelgti į jos kontekstą, o jis yra toks, kad vaiko reali patirtis nebūtinai susijusi su jos tiesioginiu patyrimu. Abiejose išvadose ypatingai pabrėžiama, kad reali vaiko seksualinio pobūdžio patirtis gali būti įgyta ne tik jam asmeniškai pergyvenant kaltinime nurodytus tvirkinimo veiksmus, bet ir nekvalifikuoto klausinėjimo metu.

Vienintelis vaiko parodymų apie patirtą seksualinę prievartą šaltinis ir vienintelė reali seksualinio pobūdžio patirtis yra įkyrus, ilgą laiką trukęs, nekvalifikuotas klausinėjimas ir filmavimai tėvo namuose. Šios teismo išvados ir motyvai išdėstyti nuosprendžio dalyje, kurioje aptariami nukentėjusiosios parodymai.

3.4 Liudytojų D. K.. V.A. K., L. K., N. V., O. G., D. D. parodymų vertinimas.

2009-02-17 apklaustas liudytoju V.A. K. parodė, kad D. K. yra jo sūnus. K. D.- sūnaus ir L. S. duktė. Sūnus su L. S. išsiskyrę ir gyvena atskirai. Dar prieš sūnui kreipiantis į policiją, jo duktė K. D. užsiminė ir netgi parodė, kaip A. Ū. ją laižė- užlipo liudytojui ant kelių ir ėmė laižyti veidą. Pagal K. D. pasakojimus, A. Ū. yra jos mamos draugas. Pats liudytojas A. Ū. matė 3 kartus. Vieną kartą L. S. tėvų namuose, kai buvo atvažiavęs pasiimti vaiko, ir 2 kartus, kai A. Ū. buvo atvykęs pas liudytoją į namus, patikrinti vaiko gyvenimo sąlygų (t. 1, b.l. 192- 193).

2009-04-15 apklaustas liudytoju V.A. K. papildomai nurodė, kad savaitę iki apklausos vaikas liudytojui, L. K., N. V., D. K. ir kaimynei O. G. papasakojo naujas tvirkinimo detales, o būtent, kad A. Ū., likęs su vaiku vienas, jį tvirkina- išrengia nuogai, masturbuojasi vaiko akivaizdoje, tepa jo kūną sperma („kremu“). Vaikas parodė, kaip A. Ū. masturbuojasi. Sūnus vaiko pasakojimą nufilmavo. (t. 1, b.l. 194- 195).

Teisme liudytojas V.A. K. papildė, kad A. Ū. matė ne 3, o 4 kartus. Du kartus L. S. tėvų bute (duomenys neskelbtini) g. Pirmą kartą, kai gėrė kavą A. Ū. dėvėjo raudoną striukę ir sakė pamokymus kaip auginti vaiką. Antrą kartą, laukdamas vaiko tarpduryje, matė A. Ū. vaikštantį po koridorių vienomis trumpikėmis. Kada matė pusnuogį A. Ū. neprisimena, bet žino, kad tai buvo apie 2006 m., kai K. D. ėjo treti metai, ji lankė savaitinį darželį ir dar nebuvo pasirašomi vaiko paėmimo dokumentai. Liudytojo namuose A. Ū. lankėsi 2 kartus tam, kad patikrinti vaiko gyvenimo sąlygų. Vieną kartą buvo atvykęs vienas, antrą kartą su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja. Prabilusi apie laižymą, anūkė kuo toliau, tuo daugiau pateikė detalių apie tai, kaip buvo tvirkinama. Mergaitė pasakojo, kad buvo tvirkinama ją laižant, tepant kremais, masturbuojantis jos akivaizdoje, taip pat prievartaujama oraliniu būdu. Visą tai darė ne tik A. Ū., bet ir kiti vyrai. Pareiškimą policijai sūnus parašė kelios dienos po to, kai K. šeimoje K. D. prabilo apie jos tvirkinimą. Filmuoti vaiką sūnus pradėjo savo iniciatyva dėl to, kad negalėjo įrodyti teisėsaugos institucijoms pedofilijos fakto.

2009-02-17 apklausta liudytoja L. K. nurodė, kad D. K. yra jos sūnus. L. S. buvusi faktinė sūnaus sutuoktinė. Sūnus su L. S. gyveno liudytojos šeimoje nuo dukters K. D. gimimo iki vaikui suėjo 2 metai. Tada dėl įvairių nesutarimų L. S. su dukra grįžo gyventi pas tėvus. Maždaug po mėnesio D. K. sužinojo, kad vaikas ilgam paliekamas savaitiniame darželyje ir parsivežė jį į namus. Nuo to laiko L. S. vaiku nesidomėjo apie 5- 6 mėnesius. Po to prasidėjo teisminis bylinėjimasis. Teismas nustatė vaiko gyvenamąją vietą pas L. S., leidžiant tėvui matytis su vaiku kas antrą savaitgalį. Dar po metų, pageidaujant pačiai L. S., buvo nuspręsta atvirkščiai. Sudaryta teisminė taikos sutartis pagal kurią vaikas apsigyveno pas tėvą, o pas motiną būdavo savaitgaliais. 2008 m. spalio mėnesio gale K. D. nei iš šio nei iš to išsižiojusi, leisdama seiles ėmė laižyti liudytoja ir sakyti, kad jai taip daro A. Ū.. Anot vaiko, motina, A. Ū. ir vaikas miega vienoje lovoje ir taip vyksta kiekvieną kartą. Tą patį vaikas papasakojo ir sūnui, todėl šis kreipėsi į policiją. Nuo to laiko vaikas reguliariai užsimena apie tvirkinimo atvejus (t. 1, b.l. 186- 187).

2009-04-15 apklausta liudytoja L. K. papildomai nurodė, kad savaitę iki apklausos K. D. papasakojo naujus jos tvirkinimo faktus apie tai, kad ji yra tvirkinama viena ir dalyvaujant motinai. Tai vyksta motinos namuose ir kažkokiame name, kur ją vežasi A. Ū.. Motinos namuose A. Ū. priverčia vaiką nusirengti ir masturbuojasi vaiko akivaizdoje kambaryje ir vonioje, po to ištepa vaiko kūną kremu. Anot vaiko, taip buvo 20- 100 kartų. Kitą dieną vaikas tą patį papasakojo susirinkusiems L. K., A.V. K., L. V., kaimynėms O. G., D. D. ir sūnus visą pasakojimą nufilmavo. L. S., nors jai ir uždrausta, lanko vaiką darželyje ir moko jį meluoti, jog jo krikšto tėvas ne A. Ū., o F. (t. 1, b.l. 188- 190).

Teisme liudytoja L. K. iš esmės pakartojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, be to papildė, kad ilgainiui K. D. pradėjo pasakoti vis naujų ir naujų jos tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo atvejų. Vaikas papasakojo, kad ją ne tik tvirkino, bet seksualiai oraliniu būdu prievartavo ne tik A. Ū., bet ir kiti vyrai. L. S. po to, kai dėl įtarimų pedofilija jai buvo uždrausta matytis su vaiku, vis tiek lankė jį vaikų darželyje ir primokė meluoti, kad nebuvo nei A. Ū. nei kitų vaiko minėtų ją tvirkinusių vyrų. Vaikas išsidrąsino ir pradėjo kalbėti tik po to, kai buvo visiškai izoliuotas nuo motinos, t.y. liudytojos antros apklausos nurodytu laiku.

2009-06-11 liudytoja apklausta N. V. nurodė, kad D. K. jos brolis. 2008 m. lapkričio pabaigoje brolio duktė K. D. ėmė pasakoti, kad ją laižo motinos L. S. pažįstamas A. Ū.. Tai vyksta L. S., A. Ū. ir K. D. gulint vienoje lovoje. Vaiką laižo ne tik A. Ū., bet ir pati mama. 2008-03-16 K. D. grįžusi iš darželio staiga ėmė rėkti, kad mama liepė sakyti, jog ją krikštijo ne A. Ū., o F. Supratę, kad motina, kuriai uždrausti pasimatymai, neteisėtai lanko vaiką ir moko meluoti, nebeleido jo į darželį. Tada vaikas išsidrąsino ir palaipsniui papasakojo kitas savo seksualinio išnaudojimo detales. 2008 m. balandžio- birželio mėn. vaikas papasakojo, kad tai vyksta L. S. nuomotame bute, M. G. g. Į L. S. butą A. Ū. atvažiuodavo ir čia nakvodavo kiekvieną kartą, kai L. S. savaitgaliui pasiimdavo vaiką. A. Ū. tvirkindavo vaiką, masturbuodamasis jo akivaizdoje, laižydamas lovoje ir tepdamas savo sperma („kremu“). Taip pat prievartavo vaiką oraliniu ir analiniu būdu įvairiausiomis padėtimis ir įvairiausiose buto vietose po kelis kartus per dieną: ant grindų, tualete, vonioje, valgydamas ir pan. Visa tai vykdavo tiek L. S. akivaizdoje tiek, ir jai nesant.

Teisme liudytoja iš esmės pakartojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Be to patikslino, kad 2008 m. spalio – lapkričio mėnesiais K. D. pas motiną prabuvo 20 dienų ir kiekvieną dieną buvo prievartaujama. Būtent po to vaikas neištvėrė ir ėmė viską pasakoti. Vaiką prievartaudavo ne tik A. Ū. vienas, bet ir grupėje su vyrais vardu J., A. Tai vykdavo ne tik L. S. namuose, bet ir jos tėvų namuose, moteliuose ir kitose vietose. K. D. krikštynų dieną pačia K. D. ir jos pusseserę O. N. prievartavo A. Ū., J., A. Po kiekvieno prievartavimo L. S. gaudavo iš A. Ū. pinigų. Filmuoti vaiko pasakojimus D. K. pradėjo 2009 m. pradžioje, kai paaiškėjo, kad prokuratūra nieko nedaro.

2008-11-30 apklaustas liudytoju D. K. paaiškino, kad 2008-03-19 taikos sutartimi apylinkės teisme buvo patvirtinta taikos sutartis su jo buvusia sugyventine L. S.. Šia sutartimi buvo nustatyta, kad jų dukra K. D. gyvena su tėvu, o motina galės bendrauti su ja nustatyta tvarka. Paskutinį kartą vaikas pas L. S. buvo 2008 m. lapkričio 21- 23 d. Po to vaikas pradėjo pasakoti, kad jai būnant pas mamą ateina artai F., artai A. ir prie jos priekabiauja. Gulint trise lovoje su motina ir vaiku. Vyras laižo vaiką ir liepia laižyti jį (t. 1, b.l. 148- 149).

2009-04-14 papildomai apklaustas liudytoju D. K. nurodė, kad L. S., nepaisydama teismo draudimo nuo 2008 m. gruodžio mėn. matytis su vaiku, vis tiek dažnai lanko jį darželyje ir vaikas po kiekvieno tokio pasimatymo namo grįžta įbaugintas. Nors darželio auklėtojos pripažino tik du atvejus, iš dukters pasakojimų žino, kad motina dukrą lanko dažnai ir žadėdama nupirkti įvairių dovanų įkalbinėja nutylėti tvirkinimo faktus. 2009 m. kovo mėnesį nustojus vaiką leisti į darželį, jis įsidrąsino ir papasakojo naujų aplinkybių, o būtent, kad A. Ū. L. S. namuose masturbuojasi vaiko akivaizdoje, tepa vaiką savo sperma, masturbuojasi gulėdamas, trinasi savo lytiniais organais į nuogą vaiką, maudo vaiką vonioje. Taip daro daugybę kartų (t. 1, b.l. 154- 155).

2009-03-06 apklausta liudytoja O. G. nurodė, kad yra L. ir V. K. kaimynė. Pažįsta K. D. nes ši dažnai lankosi liudytojos namuose, o pati liudytoja dažnai svečiuojasi pas K. 2009 m. pradžioje pas liudytoją namuose K. D. prasitarė, kad ją laižė A., tačiau nieko smulkiau neaiškino. Kelios savaitės iki apklausos, K. namuose, dalyvaujant L. K. K. D. papasakojo, kad A. Ū. turi trumpikes ir jas smulkiai apibūdino. Dieną prieš apklausą, liudytojos namuose, K. D. papasakojo, kad motinos namuose dienos metu guli vienoje lovoje su motina ir A. Ū.. A. Ū. ją laižo, nusimauna trumpikes ir prašo liesti savo lytinius organus. Motinai miegant ateina į vaiko kambarį ir neša maudyti į vonią. Be to, kartu miega tame pačiame bute gyvenanti E. (t. 1, b.l. 196- 197).

Teisme liudytoja iš esmės pakartojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu išskyrus tai, kad pirmą kartą vaiką kalbant apie tai, kad ją laižo A. Ū., išgirdo ne savo, o K. namuose. Svečiuojantis pas K., L. K. atkreipė liudytojos dėmesį į keistą vaiko pasakojimą apie tai, kad jį seilėdamasis bučiuoja ir laižo A. Ū.. Be to liudytoja papildė, kad vėliau mergaitė pasakojo, jog buvo ne tik tvirkinama, bet prievartaujama oraliniu ir analiniu būdu ne tik A. Ū., bet ir dar dviejų vyrų, vardu J. ir A. Be to, anot vaiko pasakojimų tai vyko ne tik L. S. bute ir jos akivaizdoje, bet ir kitose vietose. Be to taip pat tvirkinama bei prievartaujama analiniu ir oraliniu būdu buvo ir N. K. pusseserė O. N.. Iš mergaitės pasakojimų žino, kad 2009 m. pradžioje L. S. slaptai ją lankydavo darželyje, išsivesdavo ir automobilyje, žaisdama mokė meluoti, ir slėpti buvusį seksualinį išnaudojimą bei, kad vaiko krikšto tėvas ne A. Ū., o vyras vardu F.

2009-09-29 apklausta liudytoja D. D. parodė, kad yra K. šeimos kaimynė. Kartais svečiuojasi pas L. K. namuose. Apie metus iki apklausos L. K. pasiguodė, kad jos anūkė K. D. seksualizuotai elgiasi, nenatūraliai maivosi, laižo L. K. veidą. 2009 m. vasarą K. namo kieme su L. K. aptarinėjo keistą mergaitės elgesį ir dėl galimo jos tvirkinimo pradėtą ikiteisminį tyrimą. Išgirdusi pokalbį, mergaitė atsigulė ant žemės ir gulėdama ėmė imituoti vyro masturbaciją. Pasibaisėjusi, daugiau apie tą įvykį neklausinėjo. (t. 18, b.l. 181- 182).

¬Teisme liudytoja D. D. iš esmės pakartojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Visi paminėtų liudytojų parodymai yra išvestiniai įrodymai, pagrįsti ne tiesioginiu bylai reikšmingų aplinkybių patyrimu, o vien išimtinai nukentėjusiosios parodymų perpasakojimu, pateikiant juos taip, kaip liudytojai šiuos pasakojimus suvokė ir interpretavo. Remiantis jau anksčiau išdėstytais argumentais padaryta išvada, kad pirminiai duomenys- nukentėjusiosios K. D. parodymai nėra patikimi, nes suformuoti ilgalaikio, kryptingo, įkyraus, nekvalifikuoto ir neteisėto klausinėjimo pasėkoje. Todėl remiantis vien šiuo pagrindu teismas paminėtus liudytojų parodymus atmeta, kaip suformuotus nepatikimo šaltinio ir taiko juos atmetant mutatis mutandis tuos pačius argumentus, kurie nurodyti vertinant nukentėjusiosios K. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei D. K. pateiktoje filmuotoje medžiagoje.

Teismas pažymi, kad aptariami liudytojų parodymai kiek tai liečia vaiko pasakojimus apie V. N., J. F., L. S. vaiko seksualiniame prievartavime ir tvirkinime bei paties A. Ū. dalyvavimą vaiko seksualiniame prievartavime įvertinti ir pripažinti nepagrįstais dar 2010-02-26 prokuroro nutarime, kuriuo minėtų asmenų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant nusikaltimo, numatyto LR BK 150 str. 4 d., 153 str. požymių, o A. Ū. atžvilgiu- nesant nusikaltimo, numatyto LR BK 150 str. 4 d. požymių. Tokiu būdu kaip ir nukentėjusiosios pasakojimai, tiek ir išvestiniai paminėtų liudytojų pasakojimai minėtoje dalyje nėra šios bylos nagrinėjimo ir vertinimo dalykas (t. 22, b.l. 1- 55).

Analizuojant paminėtų liudytojų parodymus izoliuotai nuo jų pirminio šaltinio akivaizdu, kad jie patys savaime nepatikimi dėl nenuoseklumo, prieštaringumo.

Liudytojas V.A. K. teisme nurodė, kad kartą atvykęs pasiimti nukentėjusiosios į S. butą (duomenys neskelbtini) g. matė jame bevaikštantį apsinuoginusį, vien trumpikėmis vilkintį A. Ū.. Tačiau šios reikšmingos bylai aplinkybės liudytojas nenurodė nė vienos iš dviejų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu (t. 1, b.l. 192- 193, 194- 195). Teisme liudytojas negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl nutylėjo šią aplinkybę. Be to, iš liudytojų S. S., T. S., L. S. parodymų akivaizdu, kad V.A. K. niekada nėra buvęs L. S. tėvų bute ir net laiptinėje. Vaiko perdavimai vykdavo sutartoje vietoje- aikštelėje netoli namų. V.A. K. nurodytu laiku L. S. dar nebuvo pažįstama su A. Ū., nes Kauno lopšelio-darželio savaitinę grupę K. D. lankė iki 2006-05-15 (t. 6, b.l. 157), kai L. S. su A. Ū. susipažino 2006 m. rugsėjo mėnesį, o nuo 2006-05-30 iki 2006-11-15 vaikas gyveno paties V.A. K. namuose ir motinai nebuvo leidžiama su juo matytis (t. 7, b.l. 77- 78, 79).

Liudytojų N. V., D. K. parodymai nėra objektyvūs ir jų turinys akivaizdžiai nulemtas ne vaiko žodžių perpasakojimu, o neapykantos vaiko motinai L. S., siekio keršyti.

Liudytoja N. V. net teisme vulgariai atsiliepia apie vaiko motiną, apibūdindama ją kaip „paskutinę valkatą“, „įmitusią su šimtais vyrų miegojusią mergą“. Nurodo neįtikėtinus vaiko seksualinio prievartavimo epizodus, kai nukentėjusioji K. D. būdama, pas L. S. 2008 m. spalio- lapkričio mėnesiais kelių vyrų vienu metu, analiniu ir oraliniu būdu buvo prievartaujama kiekvieną dieną, kurią ji praleisdavo su motina. Analogiškai ir liudytoja L. K. nurodo, kad vaikas buvo prievartautas iki 100 kartų.

Niekaip negalima paaiškinti, kaip po tokio brutalaus ilgalaikio prievartavimo vaikas ne tik liko gyvas, bet ir nepatyrė jokių fizinių bei akivaizdesnių psichologinių traumų sužalojimų, ir tik nedrąsiai, užuominomis, anot liudytojos, pradėjo kalbėti apie tai, jog ją laižė A. Ū.. Negana to, po tariamų daugiadienių masyvių seksualinių prievartavimų, apie kuriuos pasakoja liudytojos N. V. ir L. K., vaikas taip gerai jautėsi, kad jo būklė nesukėlė įtarimų D. K. ir jo šeimos nariams. Nepaisant to, kad jau buvo pateiktas pareiškimas policijai dėl vaiko tvirkinimo, K. D. netrukdomai buvo leidžiama bendrauti su motina nuo 2008-12-06 iki 2008-12-08, ką be liudytojų L. S., N. V., R. A. parodymų patvirtina ir pareiškimas dėl vaiko paėmimo (t. 3, b.l. 40). Tai, kad vaikas apskritai nebuvo seksualiai prievartaujamas jau nustatyta minėtu 2010-02-26 prokuroro nutarimu. Be to, iš minėtų L. S. ir A. Ū. naudotų telefonų išklotinių matyti, kad jų telefonai buvo skirtingų celių veikimo zonose tris paskutinius savaitgalius iki 2008-11-23 imtinai (2008-10-30- 2008-11-03, 2008-11-13- 2008-11-16, 2008-11-21- 2008-11-23), (t. 3, b.l. 116- 181).

N. V. neapykantą vaiko motinai dar tuomet, kai nebuvo jokių tariamo vaiko seksualinio išnaudojimo faktų atspindi įrašai liudytojos tarnybiniame kompiuteryje, kur dokumentai, susiję su L. S. civiline, o vėliau ir A. Ū. baudžiamąja byla pavadinti keiksmažodžiais, kurie negali būti cituojami nuosprendyje (2006-11-20, 2007-03-28 sukurti dokumentai) ir vulgariais pavadinimais tokiais kaip „kalių būriui“ (2006-11-23 sukurtas dokumentas), „prostitutei“ (2007-02-02 sukurtas dokumentas), „šlykštynių tel.“ (2007-06-17 sukurtas dokumentas) ir kiti (t. 18, b.l. 91- 107).

Negatyvų ir taip pat agresyvų D. K. požiūrį į vaiko motiną ir kaltinamąjį A. Ū. be kitų jau minėtų įrodymų liudija ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurias lankė K. D. parodymai. Liudytoja apklausta darželio mokyklos auklėtoja D. P. nurodė, kad po antro motinos apsilankymo 20009 m. kovo mėn., į grupę atėjo D. K., šiurkščiai įsakė pasiimti dokumentus ir D. P. su D. N. eiti pas direktorių rašyti pasiaiškinimo, kuris yra byloje (t. 2, b.l. 87). Direktorės kabinete pats D. K. padiktavo turinį ir nurodė laiką- 25 minutes, kurį L. S. bendravo su vaiku. D. P. buvo nurodžiusi 15 min. laiką, bet D. K. įsakius ištaisė į 25 min. D. K. direktorės kabinete pareiškė, kad mergaitės jam nereikia, jo tikslas pasodinti A. Ū.. Tada liudytoja pirmą kartą ir išgirdo šią pavardę. Analogiškus parodymus davė ir kita darželio mokyklos auklėtoja- D. N..

Remiantis motyvais, kurie išdėstyti analizuojant D. K. filmuotą medžiagą, atmetama liudytojų D. K., N. V., L. K., O. G. versija, jog vaikas iki 2009 m. kovo mėn. nepasakojo apie patirtą seksualinę prievartą dėl to, kad buvo įbaugintas motinos. Nekartojant jau išdėstytų argumentų, teismas tik pažymi, kad remiantis ikimokyklinio ugdymo įstaigos darbuotojų D. P., D. N. parodymais, dokumentais, laikotarpiu nuo 2008-12-23 kai vaiko motinai uždrausta su juo matytis ir iki 2009-03-16, kai vaikas buvo izoliuotas nuo aplinkos K. šeimoje, motina nukentėjusiąją ikimokyklinio įstaigoje trumpai aplankė tik du kartus ir bendravo grupės patalpose auklėtojų bei kitų vaikų akivaizdoje ne ilgiau kaip 25 minutes. Bendravimo metu motina jokios įtaigos meluoti vaikui nedarė ir negalėjo daryti.

Ką tik paminėtas teismo išvadas dėl nagrinėjamų liudytojų parodymų nepatikimumo patvirtina 2009-04-25 specialisto išvada. Joje nurodoma, kad nepavyko tiksliai nustatyti, kada, kaip, kokiais žodžiais mergaitė pirmą kartą prabilo apie galimai patirtą prievartą, ką ji pati įvardijo kaip prievartautoją, kaip jį apibūdino, nes liudytojų parodymai apie tai skiriasi: „maždaug 2008m. spalio mėnesio gale D. atėjo prie manęs ir išsižiojusi, leisdama seiles, pradėjo mane lyg laižyti, tiksliau, mano veidą.. Ji pasakė, kad jai A. taip daro… D. sakė, kad ji ir miega kartu su L. ir A. Ū., ir kad A. Ū. ją laižo visuomet..“. Minėjo, kad laižė ne tik veidą, bet ir kūną (L. K. apklausa 2009-02-17), „2008-1 l-23d. pirmą kartą aš sužinojau, kad D. laižė A…. Ji papasakojo, kad pas mamą ateina A. ir F…. kad A., mama ir ji guli vienoje lovoje, ir A., ir mama ją laižo“ (N. V. apklausa 2009-06-11); „Iš mergaitės pasakojimų, kaip ji apibūdino A., kad jis storas, mes supratome, kad ji kalba apie A. Ū.“ (N. V. apklausa 2009-09-18); „š.m. lapkričio 21-23 dienomis … dukra man pradėjo pasakoti, kad kai ji būna pas mamą, tai ateina koks tai F. ar tai A. ir prie jos priekabiauja. Teigė, kad visi guli lovoje…ir tada tas vyras dukrą laižo, liepia jai laižyti ir jį“ (D. K. apklausa 2008-11-30); „K. D. iš pradžių pasakė kaimynei O., o ši pasakė mums (D. K. apklausa 2009-07-13), tuo tarpu, O. G. apklausos 2009-03-06 metu parodė, jog „po Naujų Metų…mergaitė man ir papasakojo, kad ją laižė A.“.

Taip pat lieka neaišku, kodėl (kas paskatino, išprovokavo ir pan.) mergaitė tik gerokai vėliau – balandžio-birželio mėnesiais – atskleidė žymiai daugiau nusikalstamos veikos detalių, tik žinoma, jog „balandžio pradžioje, ji mano mamai pasakė, kad daugiau tų paslapčių nelaikys. Po to neužilgo ir pradėjo pasakoti jau mano minėtas aplinkybes“ (N. V. parodymai).

Antra, liudytojų parodymuose, atpasakojant jiems mergaitės pasakytus žodžius, yra tokių detalių, kurių mergaitė niekada nėra minėjusi jokiose apklausose (pavyzdžiui, „sakė, kad pimpalas labai smirda. Sakė, kad nekenčia Ū.“, „iš sysalo išbėgdavo baltas kremas“, „smirda sysalais ir šikalais“), todėl tokie parodymai nevertintini kaip tiesioginis, pažodinis mergaitės žodžių atpasakojimas.

Iš parodymų matyti, kad mergaitė girdėdavo suaugusiųjų kalbas, jų vertinimus apie šiuos įvykius: „D. K. motina… pradėjo kaltinti L. S. D. tvirkinimu… D. stovėjo šalia ir viską girdėjo… D. K. motina kaltino, kad mergaitę laižo“ (R. A. apklausa 2009-02-13), „D. K. atėjus aplankyti mergaitės…jis pradėjo rėkti ir necenzūriniais žodžiais vadinti L. S., šaukė, kad ji veda palaidą seksualinį gyvenimą. Kadangi šalia mūsų buvo K. D., aš pradėjau jį raminti“ (A. K. apklausa 2009-11-10).

Liudytojų parodymuose yra duomenų apie tėvo įtaką dukrai bei jos parodymams (V. N., S. P., D. N. parodymai, „D. K. tėvas prašė D. neišvažiuoti su mama, kadangi ji pati žino, kad tėtis už tai ant jo labai supyks ir gaus“ (R. A. apklausa 2009-02-13); „aš paklausiau dukters, ar tikrai ją dėdė A. skriaudžia, laižo. D. pasilenkė prie manęs ir pasakė, kad jai taip liepia sakyti tėtis“ (L. S. apklausa 2009-04-02), „D. tada pasakė, kad taip jai liepė sakyti tėtis“ (R. A. apklausa 2009-02-13).

D. K. ir jo šeimos narių parodymais, mergaitės motina įkalbinėjusi mergaitę meluoti, liepusi jai nieko nepasakoti apie A. Ū., tačiau kitų liudytojų apklausose nėra duomenų, kad mergaitės motina kaip nors įtakojo jos parodymus: „mama atėjo jos aplankyti po gimtadienio“, „Ji mergaitės nei gąsdino, nei jai grasino, nei įkalbinėjo ką nors sakyti, mama neminėjo Ū. arba A.“, „D. niekada nėra minėjusi, kad jai kas nors ką nors darytų blogo. Ū. ar A. pavardės neminėjo“ (S. P. apklausa 2009-04-02). (t. 16, b.l. 86).

Apibendrinant liudytojų V.A. G., L. K., D. K., L. V., O. G., D. D. parodymus, jiems atmesti pakankamas pagrindas yra tai, kad tai išvestiniai duomenys, kurių vienintelis šaltinis (nukentėjusiosios K. D. paaiškinimai), taip pat pripažinti nepatikimais, nes suformuoti ilgalaikio įkyraus, nekvalifikuoto, kryptingo ir neteisėto klausinėjimo nukentėjusiosios tėvo namuose būdu. Be to, vertinant liudytojų parodymus izoliuotai nuo jų šaltinio, jie nepatikimi, dėl liudytojų neobjektyvumo, priešiškumo nukentėjusiosios motinai, neįtikėtinų vaiko seksualinio prievartavimo epizodų, atmestų dar ikiteisminio tyrimo metu ir gausių prieštaravimų šių liudytojų parodymuose.

3.5 Liudytojos L. P. (B.) parodymų vertinimas.

Liudytoja L. P. teisme parodė, kad yra onkologė, lazerio chirurgė. Turi privačią kliniką Vilniaus m. Laikotarpyje tarp 2007 m. gruodžio ir 2008 m. vasario mėn. į liudytojos kliniką kreipėsi stambaus sudėjimo vyras, lydimas dviejų moterų ir vaiko. Gydytojos kabinete, visų akivaizdoje vyras apnuogino savo lytinius organus su vyndėme ir pasiteiravo, ar yra galimybės ją pašalinti. Gydytojai paaiškinus, kad tai daryti netikslinga ir pradėjus pildyti registravimo žurnalą, jaunesnioji moteris pradėjo sakyti, kad visi yra atvykę iš Garliavos, tačiau vyresnioji šiurkščiai ją nutraukė ir visi pasipiktinę išėjo. Liudytojos manymu, tas vyras galėjo būti A. Ū..

Kaip jau minėta, pagal LR BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. A. Ū. nėra kaltinamas tvirkinimo veiksmais susijusiais su savo kūno apnuoginimu ar lytinių organų demonstravimu. Todėl tyrimas aplinkybės ar nukentėjusioji matė A. Ū. lytinius organus ir ar pastebėjo ant jų ypatingų žymių tyrimas išeina už A. Ū. pateikto kaltinimo ribų.

Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LR BPK 20 str. 3 d.). Liudytojos L. P. parodymai nebus nagrinėjami ir vertinami kartu su kitais bylos duomenimis, nes jie nepatvirtina ir nepaneigia jokių A. Ū. pateiktų kaltinimų, neatitinka įrodymams keliamo liečiamumo reikalavimo.

3.6 Tyrimo poligrafu duomenys.

Ikiteisminio tyrimo metu atliktas L. S. ir A. Ū. psichofiziologinis tyrimas (tyrimas poligrafu), (t. 19, b.l. 33- 37, t. 21, b.l. 64- 69). Išanalizavus ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą, remiantis psichofiziologiniuose tyrimuose, panaudojant poligrafą naudojamą metodiką: aplinkybių žinojimo testą (EKT), buvo sudarytas klausimynas su atsakymais. A. Ū., L. S. buvo supažindinti su klausimais, jiems buvo duoti klausimų paaiškinimai ir tyrimo/matavimo metu turėjo žodžiais „taip“ arba „ne“ patvirtinti arba paneigti kiekvieną atsakymą. A. Ū. pateiktas 21 klausimas su 5-10 atsakymų variantų į kiekvieną, L. S. 15 klausimų su 5- 12 atsakymų į kiekvieną. Atsakymų į kiekvieną klausimo variantą metu buvo fiksuojama ar yra reakcija. Tai atitinkamai pažymėta specialisto išvados klausimų atsakymų lentelėse.

Šie duomenys nėra patikimi, gauti įstatyme nenurodytu būdu, todėl negali būti pripažinti įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-01 apžvalgos Nr. 27-1, p. 3.6.2., 3.6.2.1. nurodoma, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka; duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami.

LR Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnis numato išsamų sąrašą asmenų, kuriems gali būti taikomas tyrimas poligrafu. Tiriami gali būti valstybės tarnautojai, pareigūnai ir kariai, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, bei asmenų, atrinktų tokiai tarnybai, suteikta arba atitinkamų valstybės institucijų surinkta informacija, susijusi su šioje dalyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka.

Asmenų, įtariamų nusikaltimo padarymu tyrimas poligrafu nei šiame įstatyme, nei BPK nei jokiuose kituose teisės aktuose nenumatytas, todėl byloje esantys psichofiziologinio tyrimo duomenys gauti ne įstatymo nustatyta tvarka ir negali būti pripažinti įrodymais.

Be to, tiriamųjų reakcijos, užfiksuotos tyrimo metu prieštaringos ir niekaip neinterpretuotos. Pačioje specialisto išvadoje nenurodyta kokios būtent tai psichofiziologinės reakcijos ar jų visuma ir kokia jų prasmė. Tyrimą atlikęs specialistas turi aukštąjį fiziko išsilavinimą, ir neturi jokių specialių žinių medicinos, žmogaus fiziologijos, psichologijos ar psichiatrijos srityje. Taigi, šie duomenys ne tik gauti įstatymo nenumatytu būdu, bet ir nepatikimi, nes negali būti įvertinti ir patikrinti kitomis BPK priemonėmis, neaiškus šių duomenų (t.y. tiriamųjų psichofiziologinių reakcijų) šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-01 apžvalgos Nr. 27-1, nurodoma, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais.

3.7 Dėl L. S. 2008 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytų verslo pajamų.

L. S. 2008 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje forma GPM 305 nurodytos 2008 m. pajamos iš veiklios pagal verslo liudijimą 63287 Lt (t. 3, b.l. 52- 53).

Teismas neturi pagrindo vertinti ar lėšos įgytos nusikalstamu būdu, nes būtų pažeistas non bis in idem principas. Šiuo klausimu jau priimtas FNTT prie LR VRM Kauno apskrities skyriaus 2010-04-07 nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl L. S. galimai nusikalstamu būdu įgytų ir 2008 m. deklaracijoje GPM 305 nurodytų pinigų legalizavimo, nenustačius nusikaltimo požymių (t. 24, b.l. 118-119).

4 Dėl prokuroro prašymo

Prokuroras prašo teismo nustačius, kad V.A. K., L. B. (P.) veiksmuose yra požymių nusikalstamos veikos numatytos LR BK 235 str., O. G. veiksmuose yra požymių nusikalstamos veikos numatytos LR BK 233 str. vadovaujantis LR BPK 257 str. priimti nutartį ir apie tai pranešti prokurorui.

Prašymas atmestinas, nes baudžiamojo persekiojimo inicijavimas ir jo vykdymas yra ne teismo funkcija. LR Konstitucijos 109 str. nustatyta, kad teismo funkcija Lietuvos respublikos yra vykdyti teisingumą. Teismui nesuteikti įgaliojimai pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminį tyrimą pradeda prokuroras arba ikiteisminių tyrimų pareigūnai.

Informacijos prokurorui apie nagrinėjamos bylos procese padarytas veikas, turinčias nusikaltimo požymių LR BPK 257 str. yra beprasmis, nes pats prokuroras dalyvavo procese ir ne tik gali be LR BPK 257 str. nurodyto teismo pranešimo, bet ir privalo, pagal LR BPK 169 str., pradėti ikiteisminį tyrimą, jei nustato nusikalstamos veikos požymius.

Vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., nusprendė:

A. Ū. išteisinti pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 153 str,. padarymo.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. 2 apylinkės teismą apeliaciniu skundu.

Teisėjai

Audrius Cininas

Aušra Valinskienė

Ovidijus Ramanauskas

 

Teismo nutarties tekstas paimtas iš čia: http://www.neringavenckiene.com/nuosprendis-pedofilijos-byloje.html