0

Atsargiai, – draudimo kompanija gali ir nepanorėt atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą. Byla Nr. 2K-490/2013

Posted by Mindaugas Bilius on 2013 12 06 in Įrodymai |

Bylos santrauka:

Įvyksta eismo įvykis. Pranešama policijai. Kadangi nėra sužalotų žmonių – vairuotojams pasiūloma patiems užpildyti eismo įvykio deklaraciją.

Tolimesnė istorija: draudimo kompanija pamano, kad ją norima apgauti nes jos manymu sugadinimai galėjo būti padaryti anksčiau. Pasamdo ekspertus, kurie dalinai patvirtina tai. Tada perduoda medžiagą prokuratūrai kuri pateikia kaltinimus dėl nusikalstamos veikos – sukčiavimo.

Aukščiausiasis teismas patvirtina žemesnio teismo sprendimą kuriuo buvo išteisinti asmenys. Motyvacinėje dalyje padaroma išvada, kad ekspertų išvada remiasi įvykyje dalyvavusių asmenų schema, kuri dėl jų nepatyrimo gali būti netiksli.

Istorijos moralas: atsitiko eismo įvykis – pasirūpinkite pridaryti kuo daugiau nuotraukų, kad vėliau netektų 3 metus gyventi su mintimi ar būsi nuteistas ar ne.

 

O štai visa byla mėgstantiems detales:

Baudžiamoji byla Nr. 2K-490/2013

Teisminio proceso Nr. 1-87-2-00028-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1

1.1.4.2

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

išteisintajam R. U.,

gynėjui R. L.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal laikinai einančios Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Jolitos Okuškienės kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. ir A. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarę veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. U. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad po neva 2010 m. sausio 8 d. Vievyje, Stoties g. įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrė jo vairuojamas bei jam priklausantis automobilis „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. S. vairuojamas R. S. priklausantis automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl to buvo apgadinti abu automobiliai, jis, reikalaudamas pagal savo automobilio „Audi A4“ transporto priemonės draudimo liudijimą Nr. 851-0317389 šio eismo įvykio metu jam padarytos žalos atlyginimo, 2010 m. sausio 13 d. kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“, nurodydamas eismo įvykio aplinkybes, kurioms esant buvo sugadintas jo automobilis. 2010 m. sausio 22 d. UADB „Ergo Lietuva“ transporto priemonių ekspertui nustačius 6 799 Lt skirtumą tarp automobilio „Audi A4“ likutinės ir vardinės vertės, R. U., deklaruodamas eismo įvykį, pasikėsino apgaule įgyti savo naudai įgyti šiuos UADB „Ergo Lietuva“ priklausančius pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes UADB „Ergo Lietuva“ žalų sureguliavimo centro atstovams įtarus sukčiavimą, buvo atsisakyta jam išmokėti draudimo išmoką.

A. S. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad po neva 2010 m. sausio 8 d. Vievyje, Stoties g. įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrė R. U. vairuojamas automobilis „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo vairuojamas R. S. priklausantis automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl to buvo apgadinti abu automobiliai, jis, reikalaudamas pagal automobilio „Audi A4“ valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlyginti automobiliui „VW Passat“ šio eismo įvykio metu padarytą žalą, 2010 m. sausio 13 d. kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“, nurodydamas eismo įvykio aplinkybes, kurioms esant buvo sugadintas jo vairuojamas R. S. priklausantis automobilis „VW Passat“. 2010 m. vasario 8 d. UAB „Marleksa“ kilnojamojo turto vertintojui nustačius 11 414 Lt skirtumą tarp automobilio „VW Passat“ likutinės ir vardinės vertės, A. S., deklaruodamas eismo įvykį pasikėsino R. S. naudai apgaule įgyti šiuos UADB „Ergo Lietuva“ priklausančius pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes UADB „Ergo Lietuva“ žalų sureguliavimo centro atstovams įtarus sukčiavimą, jam išmokėti draudimo išmoką buvo atsisakyta.

Kasaciniu skundu laikinai einanti Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas J. Okuškienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, jog abiejų instancijų teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kad įrodymai turi būti vertinami kaip visuma, o ne atskirai vienas nuo kito, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas dar ir neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą. Šie pažeidimai lėmė nepagrįstas teismų išvadas dėl išteisintųjų R. U. ir A. S. kaltės pasikėsinus apgaule įgyti svetimą turtą įrodytumo. Prokuroro manymu, teismai netinkamai vertino byloje atliktų ekspertizių išvadas, nesiedami jų su kitais įrodymais. Byloje ištirti įrodymai leidžia teigti, kad 2010 m. sausio 8 d., nurodytu laiku ir vietoje, tarp minėtų automobilių galėjo būti nežymus kontaktas, tačiau byloje esantys ekspertizių aktai, ekspertų M. R. ir I. G. teisme duoti paaiškinimai, vertinant juos kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste, patvirtina vieną esminių nagrinėjamu atveju aplinkybių – tai, kad automobilių „Audi A4“ ir „VW Passat“ išoriniai sugadinimai nebuvo padaryti jų tarpusavio kontakto metu, t. y. deklaruojamo 2010 m. sausio 8 d. eismo įvykio metu ir eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. kovo 10 d. ekspertizės akte Nr. 11-327 (10) nurodyta, kad automobilių „Audi A4“ ir „VW Passat“ sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, t. y. šių transporto priemonių išoriniai sugadinimai nebuvo padaryti jų tarpusavio kontakto metu, negalėjo būti padaryti ir 2010 m. sausio 8 d. deklaruoto eismo įvykio metu, šių transporto priemonių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte Nr. 11-796(11) nurodyta, kad minėtų automobilių sugadinimai tarpusavyje nesuderinami, t. y. jų esminiai išoriniai sugadinimai visa apimtimi nebuvo padaryti jų tarpusavio kontakto metu. Išskirti minėtų automobilių sugadinimus, kurie buvo padaryti deklaruojamo eismo įvykio metu, negalima, nes tai gali būti nežymūs kontakto pėdsakai, kuriuos identifikuoti pagal tyrimui pateiktą medžiagą nėra galimybės. Eismo dalyvių nurodomos aplinkybės prieštarauja sugadinimų padarymo pobūdžiui ir mastui bei nurodytoms automobilių padėtims po eismo įvykio. Kasatorius pažymi, kad R. U. ir A. S. kaltė buvo grindžiama ne vien šiomis ekspertų išvadomis, bet ir kitais bylos įrodymais: liudytojų (draudimo kompanijos darbuotojų) parodymais, ekspertų parodymais, kurie, juos vertinant kaip visumą, tik patvirtina ekspertizių aktuose padarytas išvadas. Dėl to nėra pagrindo netikėti dviem ekspertizių aktais, juo labiau kad jų nepaneigia jokie kiti byloje esantys įrodymai. Ekspertų padarytos kategoriškos išvados bei jų paaiškinimai visiškai įrodo R. U. ir A. S. kaltę. Šie asmenys, žinodami, kad automobiliai buvo apgadinti ne deklaruoto eismo įvykio metu, apie tai informavo policiją, draudimo atstovus ir neteisėtai užpildę deklaraciją; R. U. siekdamas turtinės naudos sau, o A. S. – turtinės naudos R. S., kreipėsi į draudimo kompaniją „Ergo Lietuva“ melagingai pranešdami apie tai, visus sugadinimus automobiliai patyrė deklaruoto eismo įvykio metu. Vien tai, kad apie 2010 m. sausio 8 d. eismo įvykį buvo pranešta policijai, kad eismo įvykio vietą matė liudytojai, nepaneigia fakto, jog minimas eismo įvykis buvo inscenizuotas. Tuo tarpu faktas, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. U. ir A. S. įgijo jau anksčiau apgadintus automobilius ir jais iki 2010 m. sausio 8 d. nesinaudojo, kad minimi automobiliai buvo apgadinti kitoje vietoje ir kitu laiku, nepaneigia aplinkybės, jog esminiai šių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2010 m. sausio 8 d. Vievyje, Stoties g. įvykusio eismo įvykio metu.

Kartu kasatorius, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-648/2010 pažymi, kad analogiškoje byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau teismai šia teismų praktika nesivadovavo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teismui nė vienas įrodymas neturi iš anksto nustatytos galios, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje atliktų ekspertizių aktus kaip nepakankamus pagrįsti išteisintųjų siekį apgaulės būdu gauti draudimo išmokas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą vertinti įrodymų visumą. Su tokiu teiginiu negalima sutikti, nes jis prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui, pats kasatorius nenurodo jokių konkrečių bylos duomenų, kurie liko teismų neįvertinti, deklaratyviai apeliuodamas į neįvardytų liudytojų (draudimo kompanijos darbuotojų) ir ekspertų parodymus, kurie, pasak kasatoriaus, patvirtina ekspertizių išvadas.

Pagal draudimo kompanijos prašymu atliktos ekspertizės aktą, abiejų automobilių sugadinimai tarpusavyje nėra suderinami, t. y. transporto priemonių išoriniai sugadinimai nebuvo padaryti būtent jų tarpusavio kontakto metu. Automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

Ikiteisminio tyrimo metu paskirtos ekspertizės išvada iš esmės tokia pat, tik neatmesta galimybė, kad galėjo būti nežymaus kontakto pėdsakai, kurių identifikuoti nėra galimybės. Taip pat pažymėta, kad eismo dalyvių nurodomos aplinkybės prieštarauja sugadinimų pobūdžiui ir mastui bei nurodytoms automobilių padėtims po eismo įvykio.

Apklausti teisme ekspertai patvirtino savo išvadas nurodydami, kad tyrimą atliko vien tik pagal nuotraukas ir pačių išteisintųjų nubraižytą schemą, kuri gali būti neteisinga, po tokių sugadinimų vienas automobilis į įvykio vietą savo eiga negalėjo atvykti, o dėl kito reikėtų atlikti tyrimą.

Vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą, be kitų aplinkybių, turi būti patikrintas ir įvertintas pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas bei pateiktų pradinių duomenų teisingumas. Patys išteisintieji pripažino galimą savo nubraižytos įvykio schemos neteisingumą, paaiškindami neturintys atitinkamos kvalifikacijos ir praktikos, braižę pagal savo supratimą. Jie apie įvykį pranešė policijos pareigūnams, kurie, išsiaiškinę, kad nėra nukentėjusių žmonių, pasiūlė patiems užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Taigi, priešingai negu tvirtina kasatorius, ekspertizių aktai patys savaime ir kartu su juos surašiusių ekspertų paaiškinimais bei automobilius apžiūrėjusių draudimo kompanijos darbuotojų parodymais nepatvirtina eismo įvykio inscenizavimo. Ekspertų pageidavimas tirti automobilius natūra nebuvo įvykdytas, nes automobiliai draudimo kompanijos leidimu buvo parduoti.

Teismai vertino ir kitas svarbias bei kasatoriaus nutylimas bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad automobilių susidūrimą tiesiogiai mačiusių liudytojų nėra, tačiau vienas vairuotojas matė tamsoje besisukančias automobilio šviesas, o privažiavęs matė beišlipančius vairuotojus. Buvo sudaužytos priekinės automobilių dalys, jie stovėjo ant kelio ir trukdė pravažiuoti.

Kasatorius kaip precedentu remiasi kasacinės instancijos teismo išnagrinėta byla, kurioje pagal automobilių sugadinimų požymius ir kitas bylos aplinkybes buvo nustatyta, kad automobilių kontaktas inscenizuotas, siekiant pateikti buvusius apgadinimus kaip padarytus inscenizuoto įvykio metu.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimo taisyklės yra vienodos visose baudžiamosiose bylose, tačiau tai nėra teismų sukurtos teisės aiškinimo taisyklės, o BPK normų reikalavimai, kurie turi būti įgyvendinami kiekvienoje byloje. Nagrinėjamoje byloje teismai nepažeidė BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Proceso dalyvio nesutikimas su teismų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių yra ne kasacinio, o apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, nenustatė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų ir apeliacinį skundą atmetė.

Kasatorius dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo reiškia tokius pat priekaištus, kaip ir pirmosios instancijos teismui, deklaratyviai tvirtindamas, esą teismas neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių, nepašalino esamų prieštaravimų ir nevisiškai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą. Kasatorius nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neištirtos ir neįvertintos. Minėta, kad bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tokius argumentus paneigia. Būdinga, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroras neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tik siūlė kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus bylos duomenis. Kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 5 dalyje, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti prokuroro kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti laikinai einančios Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Jolitos Okuškienės kasacinį skundą.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex