Nesudaryta kaltinamajam galimybė teisme apklausti nukentėjusiuosius gali lemti išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Byla Nr. 2K-476/2013
| Baudžiamoji byla Nr. 2K-476/2013
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S 2013 m. lapkričio 26 d. |
| Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas L. G. nuteisė remdamasis išimtinai nukentėjusiųjų V. ir R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui, t. y. prieš prasidedant bylos nagrinėjimui teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklausti. Teismų posėdžiuose nukentėjusieji nedalyvavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis L. G. ir jo gynėjas prašė bylą nagrinėti dalyvaujant ir nukentėjusiesiems. Vadinasi, nei išteisintasis L. G., nei jo gynėjas jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiuosius, ginčyti jų parodymų, kurie sudarė pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindą. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, be kita ko, garantuojančių kaltinamojo teisės į teisingą teismą ir teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, pažeidimą. Pagal EŽTT praktiką ši teisė paprastai suponuoja tai, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, judgment of 19 December 1990, Series A no. 191-A, Mild and Virtanen v. Finland, judgment of 26 July 2005, no. 39481/98 and 40227/98, Sa?di c. France, arr?t du 20 septembre 1993, série A no261-C, Luc? c. Italie, arr?t du 27 février 2001, no33354/96). Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (žr. Artner v. Austria, judgment of 28 August 1992, Series A no. 242-A, Delta v. France, judgment of 19 December 1990, Series A no. 191-A, Rachdad v. France, judgment of 13 November 2003, no. 71846/01). Kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, laikantis rungimosi principo reikalavimų, pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba prašyti, kad tokie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalyse.Minėta, kad šie baudžiamojo proceso reikalavimai L. G. baudžiamojoje byloje nebuvo įgyvendinti. Tai, kad pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 274 straipsnio 4 dalies nuostatomis kaip liudytojai buvo apklausti nuketėjusiuosius V. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausę ikiteisminio tyrimo tyrėjai D. Z. ir A. K., nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo laikytasi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44straipsnio 5, 7–8 dalyse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teisę į teisingą teismą, laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus svarbiausius kaltinančius įrodymus arba teisę, kad šie įrodymai būtų taip išnagrinėti, kad nebūtų apribota teisė į gynybą. |
| Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. kovo 27 d. nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad šioje byloje, be ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų nukentėjusiųjų parodymų, jog nusikalstamą veiką be kitų nenustatytų muštynėse dalyvavusių asmenų padarė ir L. G., kitų įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie patvirtintų, kad L. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nėra, kad byloje esantys įrodymai „[…] tik patvirtina kilusių muštynių, kurių metu buvo sužaloti R. K. ir V. K., faktą“ ir jie nei atskirai paimti, nei kaip visuma neabejotinai nepatvirtina L. G. kaltės nusikalstamai pažeidus viešąją tvarką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjęs, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime L. G. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiuosius, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, abejonės turi būti aiškinamos L. G. naudai, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl L. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartysbaudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). |
Mindaugas Bilius
