0

NVIM trukmė siejama su įrodymų surinkimu, t.y. NVIM negali tęstis begalę laiko. Byla Nr. 2K-7-86/2011; Baudžiamoji byla Nr. 2K-54/2014

Posted by Mindaugas Bilius on 2013 11 13 in Žvalgybinė veikla |

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-86/2011

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

 

2011 m. vasario 22 d.

 

 

Dėl teismo leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ( NVIV) teisėtumo (BPK 159 straipsnis) Pažymėtina, kad 2003 m. sausio 27 d. Generalinio prokuroro patvirtinto NVIM veikimo laikas buvo pusė metų. Taigi 2003 m. liepos 27 d. NVIM vykdymo laikas pasibaigė. Kaip aiškėja iš L. K. 2003 m. liepos 28 d. rašyto tarnybinio pranešimo NVIM taikymo metu buvo surinkta pakankami daug medžiagos dėl J. K., R. J. ir kitų asmenų (jų bendrininkų) daromų nusikalstamų veikų.Byloje yra ir 2003 m. liepos 28 d. L. K. surašytas kitas tarnybinis pranešimas, kuriame jis nurodo, kad J. K. siūlo policijos pareigūnams tęsti nusikalstamą veiką – išrašinėti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus įvairiems ūkio subjektams, daryti veiksmus, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal atitinkamus BK straipsnius. Tarnybinio pranešimo pagrindu 2003 m. liepos 30 d. Generalinė prokuratūra kreipiasi į teismą su prašymu leisti tiems patiems FNTT pareigūnams atlikti (iš esmės tęsti) nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Vilnius miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo 2003 m. liepos 30 d. nutartimi L. K., D. K. ir R. T. leista nuo 2003 m. liepos 30 d. iki 2004 m. sausio 30 d. neatskleidžiant savo tapatybės prieš J. K. atlikti šiuos slaptus tyrimo veiksmus: sudaryti fiktyvias sutartis, išrašyti fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderius įvairiems J. K. nurodytiems ūkio subjektams siekiant sužinoti visus nusikaltime dalyvaujančius asmenis, J. K. bendrininkus, kitas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Būtent Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. liepos 30 d., o vėliau 2004 m. sausio 28 d. nutarčių pagrindu policija imitavo nusikalstamus veiksmus prieš J. K., bendraujant su M. K. ir UAB „ Brasa“. Per šį NVIV vykdymo laikotarpį M. K., veikdama su J. K., padarė 70 dokumentų klastojimų nusikaltimų, du didelės vertės turto sukčiavimus bei didelės vertės svetimo turto pasisavinimą.

Kasatorė ginčija teismų sprendimus dėl jos bei juridinio asmens UAB „ Brasa“ nuteisimo teisėtumo, teigdama, kad, jos manymu, pareigūnai pažeidė NVIM reglamentuojančius teisės aktus, nes realizavę NVIM, skirtą konkrečiam daromam nusikaltimui atskleisti, toliau tęsė imitavimo veiksmus su naujomis įmonėmis, provokuodami naujus asmenis, tarp jų ir ją daryti nusikaltimus, kurių ji be J. K., o šis be policijos pareigūnų pagalbos nebūtų darę.

Pažymėtina, kad nei Operatyvinės veiklos įstatymas, nei BPK nereglamentuoja, kiek laiko valstybė su nusikalsti linkusiu asmeniu gali imituoti nusikalstamus veiksmus. 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjekto parengtas nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas. Tuo tarpu BPK 159 straipsnis, įtvirtindamas nuostatą, kad teismo nutartyje turi būti nurodyta NVIV trukmė, nepasisako nei dėl jų trukmės, nei dėl to, kiek kartų teismas gali NVIV pratęsinėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant minėto klausimo teisinio reguliavimo spragų, NVIM ir NVIV negali tęstis begalę laiko. Nusikalstamos veikos imitacijos modelis kaip operatyvinis veiksmas ir nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai kaip ikiteisminio tyrimo metodas yra skirtas baudžiamojo proceso tikslams. Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis (Baudžiamojo proceso paskirtis) nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikytiįstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnis (Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas) nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Taigi iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad NVIM ir NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia pilnai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Turint galvoje, kad valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankami įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jie turi būti nutraukiami surinkus pakankami nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog prokuroras ar teismas, sankcionuodami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalomai nurodo jų vykdymo laiką, tai visai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos būtinai turi imituoti nusikalstamus veiksmus iki paskutinės NVIM ar NVIV galiojimo dienos.

Pažymėtina ir tai, kad nei NVIM, nei NVIV negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus iki tol, kol kaltininkas pasisavins ar kitaip pagrobs didelės vertės turtą). Toks valstybės institucijų elgesys neatitiktų tų institucijų veiklos tikslų ir prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms. Valstybės institucijos šioje byloje galėjo tęsti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus su J.K. tik dėl tų įmonių, su kuriomis pagal NVIM daroma nusikalstama veika, pasibaigus modelio sankcionavimo laikui, dar nebuvo baigta, arba, nors ir surinkta pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, tačiau reikia išaiškinti organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų veiklą, išaiškinti grupių organizatorius, grupių ryšius su kitomis grupėmis ar pareigūnais tam, kad būtų atskleistas visas jų organizacinis tinklas.

Nagrinėjamos bylos esmė yra ta, kad po 2003 m. sausio 27 d., kai buvo pradėtas vykdyti NVIM, teisėsaugos pareigūnai bendravo tik su J. K. Savo ruožtu J. K. kiekvienam nusikaltimui savo kanalais susirasdavo vis naują įmonę ir jos vadovams siūlė nusikalstamas paslaugas, kurias jis organizuodavo per tas pačias policijos kontroliuojamas įmones UAB „Paladė ir Ko“, UAB „ Lagestus“. Nors per pusantrų NVIM ir NVIV naudojimo metų buvo išaiškinta dešimtys firmų bendravusių su J. K. ir per policijos įmones gaudavusių suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, kažkokio antstato, kuris vadovautų ir vienytų šių firmų nusikalstamas veikas, nustatyta nebuvo. Pagrindinis visų padarytų nusikalstamų veikų įkvėpėjas ir organizatorius buvo J. K., kuris laikui bėgant įtraukdavo vis naujas įmones į nusikaltimų padarymą.

Po pusės metų (2003 m. sausio 27 d.-2003 m. liepos 27 d.) J. K. veiksmų kontrolės aiškėjo, kad tęsiant nusikalstamą veiką imituojamus veiksmus, bus tęsiami J. K. nusikalstami ryšiai su jau teisėsaugai žinomomis įmonėmis, be to, J. K. į nusikalstamą veiklą galimai įtrauks naujas įmones, kurios NVIV sankcionavimo metu dar neplanavo nusikalstamų veiksmų nei su J. K., nei su kitais asmenimis. Tuo tarpu naujų organizatorių, priedangos ar kitokių firmų neatsiras. Taigi, pradėjus ikiteisminį tyrimą, turėjo prasidėti surinktų duomenų tyrimas, išaiškintų asmenų apklausa, kaip to reikalauja BPK 2 straipsnio nuostatos, o dėl NVIV į teismą kreipiamasi tik dėl pagal NVIM pradėtų nusikaltimų užbaigimo, o ne dėl naujų nusikaltimų „tiražavimo“.

Nors byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai, veikdami valstybės vardu pagal NVIM, neprovokavo J. K., o juo labiau kitų įmonių vadovus nusikalsti, tačiau laiku neužkirsdama kelio J. K. prašymams išrašinėti vis naujas PVM sąskaitas-faktūras, t. y. klastoti dokumentus, valstybė tam tikra prasme skatino J. K. ieškoti vis naujų įmonių jo nusikalstamai veiklai, kuri buvo jo pajamų šaltinis, plėtoti. Vėliau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir gavus leidimą toliau imituoti nusikalstamą veiką, pareigūnai ir toliau bendravo su J. K., sudarė jam sąlygas toliau gauti iš jų suklastotus dokumentus, todėl tai skatino J. K. ieškoti naujų įmonių ir žmonių, norinčių pasinaudoti jo „paslaugomis“. Būtent šiam tikslui ir buvo nutarta pratęsti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. 2003 m. liepos 28 d. L. K. tarnybiniame pranešime aiškiai nurodoma, kad J. K. siūlo policijos pareigūnams tęsti nusikalstamą veiką – išrašinėti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus įvairiems ūkio subjektams. Taigi tęsiant pareigūnų veiksmus, pradėtus pagal NVIM, nesant provokacijos, dėl ilgalaikio asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, net kai pati iniciatyva kyla ne iš pareigūnų, o iš asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, susidaro situacija, kai formaliai teisėti valstybės veiksmai supanašėja su provokacija ir tampa neteisėtais. Šiuo atveju su valstybės institucijų pagalba ir pritarimu J. K. į nusikalstamą veiklą įtraukė įmonę, kurios vadovai iki pažinties su juo net neketino daryti nusikaltimų, t. y. M. K. ir UAB „ Brasa“.

Byloje Ramanauskas prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad policijos kurstymas yra tada, kai pareigūnai, nepaisant to, ar jie būtų saugumo pajėgų atstovai, ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas, neapsiriboja iš esmės pasyviu dalyvavimu tiriamojoje nusikalstamoje veikoje, bet daro subjektui tokią įtaką, kad sukursto nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą, kad galėtų įrodyti nusikaltimą, t.y. pateikti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą (žr. taip pat Teixeira de Castro) (kasacinė byla Nr. 2A-P-6-2008).

Šiuo atveju policijos veiksmai, prasidėję teisėtai, dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius. Dėl to buvo padaryti nusikaltimai, kurių nebūtų, jei valstybė laiku užkirstų kelią naujų nusikaltimų padarymui, t.y. pradėjusi ikiteisminį tyrimą, imtųsi aktyviai tirti jau padarytus nusikaltimus. Kolegija laiko, kad teisėsaugos institucijų veiksmai, palaikantys J. K. nusikalstamas iniciatyvas, padaryti prieš M. K. ir UAB „ Brasa“ pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal teismo patvirtintą NVIV, negali būti pripažinti teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas.

Formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pažymėtina, kad ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą.

Kolegija laiko, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą, valstybės veiksmai turėjo koncentruotis ties jau žinomų pradėtų daryti nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolimesniu J. K. skatinimu daryti nusikalstamas veikas, įtraukiant kitas įmones, tame tarpe M. K. ir UAB „ Brasa“. Tačiau pareigūnai ir toliau bendravo su J. K., sudarė jam sąlygas gauti iš jų suklastotus dokumentus, todėl tai skatino J. K. ieškoti naujų įmonių ir žmonių, norinčių pasinaudoti jo „paslaugomis“.Tokia valstybės veikla neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties. Savo ruožtu tai reiškia, kad jos metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais. Šis BPK reikalavimų pažeidimas esmingai įtakoja J. K., M. K. ir UAB „ Brasa“ baudžiamąją atsakomybę. Todėl teismų sprendimų dalis dėl J. K., M. K. ir UAB „ Brasa“ nuteisimo už veikas, padarytas po 2003 m. liepos 30 d., naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų ir byla šioje dalyje nutrauktina.

 

Baudžiamoji byla Nr. 2K-54/2014

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 18 d.

 

1. Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas Nr. IX-965) taikymo
Esminiai nuteistųjų V. S. ir V. R. bei jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinių skundų teiginiai yra dėl bylos apeliacinio proceso metu neišnagrinėtų argumentų, liečiančių nusikalstamos veikos imitacijos modelio (NVIM) taikymą.

Būtinybė tiriant nusikalstamas veikas tam tikrais atvejais taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus (slaptą sekimą, savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus, NVIM ir kt.) pripažįstama ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmeniu. Tokiais tyrimo metodais paprastai suvaržomos asmens teisės į susižinojimo slaptumą, privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt., todėl jie pripažįstami teisėtais tik tada, jeigu galimybė taikyti šiuos metodus numatyta įstatyme ir jie taikomi griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir tvarkos. V. S. ir V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo Nr. IX-965, 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamosveikos imitacijos modelį sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Tokia NVIM patvirtinimo tvarka numatyta siekiant užtikrinti aukštus šio operatyvinio veiksmo teisėtumo kontrolės standartus. Operatyvinės veiklos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad Operatyvinės veiklos subjektų operatyvinius veiksmus koordinuoja ir jų teisėtumą kontroliuoja generalinis prokuroras ir jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas, apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai bei šių prokurorų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai,rengdami motyvuotus teikimus, numatytus šio Įstatymo 10 ir 11 straipsniuose, sankcionuodami ar atsisakydami sankcionuoti veiksmus, nustatytus šio Įstatymo 12 ir 13 straipsniuose, ir gaudami informaciją apie veiksmų, nustatytų šio Įstatymo 10, 11, 12 ir 13 straipsniuose, atlikimo eigą ir rezultatus bei tirdami asmenų skundus dėl operatyvinės veiklos subjektų veiksmų. Įstatyme nustatyta NVIM sankcionavimo tvarka įtvirtina, kad NVIM gali būti pripažįstamas teisėtu ir jo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų jį taikant. Viena tokių būtinųjų sąlygų – prokuratūros (pagal OVĮ) arba teismo (pagal BPK) sankcija. Jeigu dalis ar visa informacija byloje buvo surinkta taikant NVIM, teismas privalo patikrinti jo sankcionavimo ir įgyvendinimo teisėtumą. Modelio sankcionavimo teisėtumas nustatomas patikrinant, ar byloje yra duomenų, patvirtinančių leidimą veikti pagal pateiktą NVIM, teisinį ir faktinį (tais atvejais, kai sankcionavo prokuroras) jo taikymo pagrindą, o įgyvendinimo teisėtumas susijęs su draudimu provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Byloje (T. 72, b. l. 133) esantis 2003 m. balandžio 10 d. nusikalstamos veikos imitacijos modelio Nr. S2-33s išrašas patvirtina, jog NVIM Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje teikimas buvo įregistruotas 2003 m. balandžio 10 d., o sankcionuotas, pasirašant generaliniam prokurorui, 2003 m. spalio 10 d. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo keliamas klausimas dėl šių duomenų neatitikties, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, nurodė prieštaringus motyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuosprendyje vienu atveju teigiama, jog FNTT teikimas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio šioje byloje buvo pateiktas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui tvirtinti 2003 m. spalio 10 d. ir tą pačią dieną sankcionuotas. Toliau nuosprendyje jau konstatuojama kitaip, kad 2003 m. balandžio 10 d. patvirtintame NVIM nurodyta, jog L. K. ir kiti pareigūnai bendrauja su J. A. bei jo bendrininkais. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje remiasi dviem to paties NVIM sankcionavimo datomis – 2003 m. balandžio 10 d. ir 2003 m. spalio 10 d. Bylos duomenimis NVIM Nr. 2S-33s buvo sankcionuotas 2003 m. spalio 10 d., todėl apeliacinės instancijos teismas operatyvinės veiklos subjektų atliktų veiksmų metu gautus duomenis kaip įrodymus galėjo vertinti nuo NVIM sankcionavimo momento. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat neišnagrinėjo nuteistosios V. S. ir V. R. apeliacinio skundo argumentų dėl NVIM vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo apsvarstyti nuteistųjų V. S. ir V. R. skunduose išdėstytus argumentus, kad J. A. pagal byloje esančius duomenis suklastotas PVM sąskaitas faktūras kasos pajamų orderius ir kitus dokumentus gavo tik iš pareigūnų veikusių pagal NVIM ir tai, kad iki NVIM taikymo nebuvo nustatyti J. A. nusikalstamos veikos požymiai. Negali būti pripažįstamas teisiškai pagrįstu ir pakankamu argumentu apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad tuo atveju, jei FNTT pareigūnai nebūtų prisijungę prie J. A. organizuojamos veikos, jis vis tiek būtų ieškojęs asmenų, galinčių dalyvauti tokioje veikloje. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad tęsdami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, valstybės pareigūnai keliolika atvejų pateikė nuteistajam J. A. suklastotus dokumentus. Pažymėtina, kad tam, jog teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, svarbu ne tik tai, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009). Formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pažymėtina, kad ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. Kolegija laiko, kad nustačius nusikalstamas veikas valstybės vardu veikiančių pareigūnų veiksmai turėjo koncentruotis ties jau žinomų pradėtų daryti nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolimesniu J. A. skatinimu daryti nusikalstamas veikas, įtraukiant kitas įmones. Tačiau pareigūnai ir toliau bendravo su J. A., sudarė jam sąlygas gauti iš jų suklastotus dokumentus, todėl tai skatino J. A. ieškoti naujų įmonių ir žmonių, norinčių pasinaudoti jo „paslaugomis“. Tokia valstybės veikla neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties. Analogiškomis veikos aplinkybėmis šią bylą atitinka baudžiamoji byla, išnagrinėta kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teisme 2011 m. vasario 22 d. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86/2011). Pastarojoje byloje NVIM buvo sukonstruotas tuo pačiu principu kaip ir šioje byloje. Tie patys FNTT pareigūnai L. K. ir R. T., veikdami per priedangos tikslais įsteigtą tą pačią kaip ir šioje byloje įmonę UAB „P.“, pagal NVIM teikė suklastotas PVM sąskaitas faktūras bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus asmenims, kurie vėliau šiuos dokumentus panaudojo pateikdami Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijas, siekdami įgyti teisę gauti iš valstybės biudžeto PVM pagrindu suformuotas lėšas. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86/2011 suformuluotos bylos aplinkybių bei teisės normų aiškinimo taisyklės apeliacinės instancijos teismo turėjo būti taikomos nagrinėjant šią bylą. Dėl FNTT pareigūnų veiksmų, įgyvendinant NVIM, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos byloje pasisakyta, kad iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, jog NVIM ir NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Turint galvoje, tai, kad valstybės tikslas – ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jie turi būti nutraukiami surinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog prokuroras ar teismas, sankcionuodami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalomai nurodo jų vykdymo laiką, tai visai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos būtinai turi imituoti nusikalstamus veiksmus iki paskutinės NVIM ar NVIV galiojimo dienos.

Pirmiau nurodyti V. S. ir V. R. bei jo gynėjo kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nebuvo išnagrinėti apeliacine tvarka, jie yra reikšmingi sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą bei kvalifikuojant veiką, todėl šie bylos apeliacinio proceso pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Copyright © 2013-2019 Mindaugas Bilius All rights reserved.
This site is using the Desk Mess Mirrored theme, v2.5, from BuyNowShop.com.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex