“Atviri prisipažinimai” kaip įrodymai baudžiamajame procese. Byla Nr. 2K–350/2013

Esminiais BPK pažeidimais pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arkurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nuteistojo V. B. teisės iš esmės buvo suvaržytos 2009 m. sausio 6 d. iš jo gaunant „atviruosius pripažinimus“. Esminiu BPK pažeidimu laikytinas ir šių prisipažinimų pripažinimas leistinais V. B. kaltės įrodymais kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 21 d. nuosprendyje teisiškai neteisingai interpretavo 2009 m. sausio 6 d. pareigūnų bendravimo su V. B. metu padarytų pažeidimų reikšmę ir nepagrįstai „atviruosius pripažinimus“ pripažino leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė.

Iš byloje užfiksuotų liudytojų J. B., M. S., L. S., M. T. parodymų, pareigūnų tarnybinio patikrinimo medžiagos yra akivaizdu, kad 2009 m. sausio 6 d. į policijos įstaigą V. B. buvo pristatytas kaip įtariamas nusikaltimų padarymu asmuo, o policijoje vyko faktinė įtariamojo apklausa, tačiau, pažeidžiant BPK 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, V. B. nebuvo suteiktas įtariamojo statusas. Tai turėjo būti padaryta vadovaujantis bent dviem BPK 21 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais – pagal BPK 21 straipsnio 2 dalį įtariamuoju turi būti laikomas tiek asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, tiek asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas. V. B. 2009 m. sausio 6 d. buvo sulaikytas bei apklausiamas kaip įtariamasis, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant. Tokiais veiksmais buvo padaryti BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, pažeidimai. Laikantis BPK nuostatų 2009 m. sausio 6 d. V. B. privalėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos nepilnamečio įtariamojo teisės ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie, tikėtina, padarytas veikas. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstyti motyvai, jog su V. B. veiksmai nebuvo atliekami pagal BPK, todėl kad tuo metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra tinkamas teisinis argumentavimas pareigūnų elgesiui pateisinti. Ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ar pavėluotas pradėjimas turint informacijos, kad buvo padaryta nusikalstama veika, taip pat yra BPK pažeidimas. Asmeniui įstatymuose numatytų teisių garantavimas negali priklausyti nuo pareigūnų galių laisvai pasirinkti ikiteisminio tyrimo pradėjimo procesinio įforminimo laiką.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalies pažeidimas konstatuotas dėl panašaus pareigūnų elgesio kaip ir nagrinėjamoje byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad sulaikymo nefiksavimas laikytinas rimčiausiu pažeidimu, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimui. Pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo Europos Žmogaus Teisių Teismo vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą pateikti išaiškinimai dėl neteisėto laisvės suvaržymo ir siekio išgauti informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką taikytini ir nagrinėjamai bylai. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad V. B. „atviri prisipažinimai“ gauti pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas). Be to, vertinant 2009 m. sausio 6 d. pareigūnų veiksmus ypatingą reikšmę turi ir ta aplinkybė, kad V. B. buvo nepilnametis. Nepilnamečiams proceso dalyviams BPK ir kiti teisės aktai numato papildomas garantijas. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnams manant, kad yra pagrindas laikinai sulaikyti V. B., apie laikiną sulaikymą, laikantis BPK 53 straipsnyje, 140 straipsnio 7 dalyje numatytų reikalavimų, turėjo būti informuotas V. B. atstovas pagal įstatymą ir jam leista dalyvauti su V. B. atliekamuose veiksmuose. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnai V. B. de facto laikė įtariamuoju, todėl, kaip minėta, privalėjo jam suteikti įtariamojo statusą ir laikydamiesi BPK 10 straipsnio, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų nuspręsti, kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas.

Traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų rūšimi). Tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gauti gali atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka. Apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus.

Net ir darant teorinę, bylos duomenimis nepagrįstą prielaidą, kad 2009 m. sausio 6 d. pareigūnai nelaikė V. B. nusikaltimo padarymu įtariamu asmeniu, vis tiek turėtų būti daroma išvada, kad byloje padaryti pažeidimai, nes vėliausiai po V. B. surašytų prisipažinimų pareigūnai privalėjo tuoj pat atlikti su V. B. BPK numatytus veiksmus ir fiksuoti jo paaiškinimus BPK nustatyta tvarka, tačiau kaip įtariamasis V. B. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip trims savaitėms.

Argumentai, kad pareigūnai jokių (ar esminių) pažeidimų nepadarė, nes veikė vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymu, yra akivaizdžiai neteisingi. Pagal Policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK numatytus veiksmus. BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenumatytų priemonių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose minimo Policijos veiklos įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad policijos pareigūnai tame straipsnyje išvardytomis teisėmis naudojasi ne savo nuožiūra, o „teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais“.

Pripažinus, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis gauti „atviri prisipažinimai“ yra tinkami ir leistini įrodymai, būtų iškreipta BPK įtvirtinta įrodymų samprata, šiame kodekse įtvirtinti įrodinėjimo principai. Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus. Neužtikrinus jokių de facto įtariamo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti prisipažinimai negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame įtariamojo apklausos protokole.

Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai 2009 m. sausio 6 d. gautų V. B. prisipažinimų dėl jų neatitikimo BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo vertinti kaip įrodymų, nes prisipažinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas) ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas). Vertindami šiuos prisipažinimus kaip V. B. kaltės įrodymus pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimus.

Teismo sprendime, kuris bus priimtas iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, 2009 m. sausio 6 d. V. B. prisipažinimai negali būti vertinami kaip duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.