Ginamosios kalbos: apie bylos esmę ir nelabai apie ją

Šiandien mes susirinkę spręsti – gali ar negali pilietiškas žmogus teisinėje, demokratinėje valstybėje turėti savo poziciją kiekvienu jam rūpimu klausimu.

Šiandien mes sprendžiame, ar Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai gali pasibaigus išorės grėsmėms – konkrečiai, 1991 metų įvykiams, toliau ginti Tėvynę. Dalija Bulotienė yra tikra Lietuvos gynėja, patriotė, faktiškai krašto apsaugos savanorė, kad ir nedavusi priesaikos.

Ji kartu su savo vyru Kęstučiu Bulotu gynė Tėvynę.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio apdovanotas Sausio 13-osios atminimo ženkleliu kaip Krašto apsaugos savanoris, Kauno rinktinės narys – Kęstutis Bulotas užsibarikadavęs Parlamente, tuometinėje Aukščiausioje Taryboje, kartu su neseniai pedofilijos bylą numarinusiu prokuroru, tuometiniu Utenos rinktinės savanoriu Egidijumi Motiejūnu, o Dalija Bulotienė – lauke, prie laužų. Vieša paslaptis yra ta, jog Dalija Bulotienė aišku buvo ir Parlamento viduje, ir SISTEMAI žinoma, jog ji žino nemažai karinių paslapčių. Kaip kad kas kūrė gynybos planą, kas buvo viduje, kokios buvo laikomasi strategijos.

Mes sprendžiame, ar žmogus, atsiliepęs į Tėvynės pagalbos šauksmą – kaip kad atsiliepė Atgimimo laikotarpiu, pasiryžusi paaukoti gyvybę kartu su vyru vardan tos Lietuvos, jau iškovojus Laisvę, turi teisę atsiliepti į skriaudžiamo vaiko ir jo šeimos pagalbos šauksmą.

Nors viso proceso metu mums buvo draudžiama kalbėti apie Deimantę Kedytę, apie jos nukentėjimą vaiko išnaudojimo byloje – kuri Garliavos šturmo metu, įvedant Vidaus kariuomenę, bei elitinius policijos dalinius, kurie saugo ambasadas, apmoko Afganistano policiją veikti taikos metu, ir turi pasirašę pasižadėjimus Valstybės saugumo departamentui saugoti visas jiems patikėtas paslaptis – kuri šio baisaus brutalaus akto metu buvo oficiali nukentėjusioji rezonansinėje vaiko išnaudojimo byloje, mes baigiamojoje kalboje kalbėsime apie bylos esmę, taigi, ir apie vaiką, dėl kurio buvo surengtas tas brutalus spektaklis Garliavoje, daužant susirinkusius žmones, vėliau jiems keliant bylas.

Pirma, pasižiūrėkime, kaip buvo formuluojami įtarimai Krašto apsaugos savanorio, apdovanoto Sausio 13-osios ženkleliu, žmonai Dalijai Bulotienei – ji, iš anksto susitarusi su kitais įtariamaisiais, taigi, ir su savo sūnumi, Krašto apsaugos savanorio sūnumi – veikė bendrininkų grupėje, siekdama sutrukdyti antstolei, tai pačiai – kuri neseniai buvo paralyžiavusi viso Kauno gyvenimą, areštuodama visas 89 Kauno miesto savivaldybės sąskaitas – Sonatai Vaicekauskienei vykdyti teismo sprendimą dėl mažametės Deimantės Kedytės prievartinio perdavimo jos motinai Laimutei Stankūnaitei.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorui Ričardui Gailevičiui beveik po metų nuo įvykių apsižiūrėjus, jog Dalija Bulotienė netrukdė antstolei vykdyti teismo sprendimo, ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu nutrauktas.

Tačiau kadangi Lietuvos prokurorai sunkiai susigaudo tose teisės šakose, kuriose nepraktikuoja, tai prokuroras Ričardas Gailevičius sugalvojo, jog galima iškelti praėjus beveik metams administracinę bylą – pagal visai kitą straipsnį: ATPK 187 str. 2d. – neva Dalija Bulotienė, kuri antstolei netrukdė, trukdė policininkams padėti antstolei vykdyti teismo sprendimą. Esą ji nevykdė „teisėtų policijos reikalavimų“ – nors kadangi nieko neteisėto nedarė, tai ir reikalavimai jai jokie negalėjo būti išreiškiami.

Kaltinimo absurdiškumą girdi kiekvienas bent kada logikos pradmenis studijavęs žmogus.

O teisės specialiuosius mokslus baigusiems žmonėms – nebūtinai advokatams, kurie taip giriasi išmaną teisę, neva tik jie vieni tą teisę baigę ir tik jie vieni praktikuoja – kliūva tas, jog  jeigu žmogus nieko neteisėto nedaro, niekam nieko veikti netrukdo, tai ir jokio reikalavimo policija ar ne policija jam reikšti negali.

Viso administracinės teisės pažeidimo proceso metu kaltinančioji pusė nesugebėjo suindividualizuoti nei Dalijos Bulotienės, nei kitų mano atstovaujamųjų, kurie beveik metus buvo laikomi bendrininkais byloje, veiklos, jų vaidmens.

Būtent individualizuojant Dalijos Bulotienės veiksmus, tai būtent ji ramino susirinkusius žmones, ir kaip kadaise prie Parlamento, visus ragino nepasiduoti provokacijoms, nereaguoti į būsimus smurtinius veiksmus: nes kaip savanorio žmona, taip pat buvo praėjusi karinius apmokymus, kurie buvo skirti parlamento gynėjams.

Niekada nepasiduoti provokacijoms, į puolančius žiūrėti su meile – juk ir Garliavos šturmo metu, ir Sausio įvykių metu puolė savi: 1991 metais Omonui priklausė net penkiasdešimt procentų grynų lietuvių, kurių dalis iš karto perėjo į Lietuvos pusę, tačiau daugelis ir liko. SSRS kariuomenėje tuo metu tarnavo ir nemažai lietuvių. Ir vietinių rusų, kurie buvo Lietuvos, o ne užsienio rusai.

Garliavoje santykis buvo baisesnis – visa armija atėjusių ir neprisistačiusių asmenų buvo, spėjama, lietuviai – nors jie jokia kalba nekalbėjo, vėliavų bei himno nepagerbė: nors pagal Lietuvos Respublikos himno įstatymą privalo – juk net kavinėse krepšinio fanai žiūrėdami krepšinio rungtynes ir girdėdami giedant himną, atsistoja ir pagerbia ne tik Lietuvos, bet ir varžovės komandos himną – tuo metu gali kas nori ir ką nori sakyti. Eurolygai uždraudus Lietuvos fanams giedoti Lietuvos himną per Lietuvos komandų rungtynes, tai fanai atlieka „nelegaliai“.

Garliavos pilietiški žmonės, taip išeina, buvo tokie patys nelegalai savo Tėvynėje kaip krepšinio fanai – pasityčiodami Kriminalinės policijos biuro tyrėjos ir tyrėjai, sulaikantys policininkai, tą rytą žmonėms sakė, jog galite ir žudyti eiti su himnu lūpose, jūs, supraskite, nusikaltėliai – kai griebiamiems ir tempiamiems žmonėms, kurie reikalavo paaiškinti suėmimo pagrindą, ir kodėl negerbiami valstybės simboliai – nepaaiškino sulaikymo teisėtumo.

Net sovietiniais metais nebūdavo kratų be orderių ir suėmimų be pagrindo – nepriklausomoje Lietuvoje kažkas galingas ir didelis sau leido visišką bakchanaliją, siautulį – kur negaliojo jokie įstatymai – nei Lietuvos, nei tarptautiniai.

Neįvardyti iki šiol tos bakchanalijos kaltininkai, o Policijos departamento vadovo pavaduotojas Renatas Požėla per Pūko TV stengėsi paneigti, jog specialiai buvo pasirinkta gegužės 17 diena: ta diena, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė turėjo išvykti į komandiruotę į JAV, NATO viršūnių susitikimą, ir dekretu laikinai jos pareigas buvo paskirta eiti konservatorė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė – kuri prieš kelias dienas buvo pasisakiusi, jog reikėtų ieškoti „švelnesnių mergaitės paėmimo priemonių“ – ir daugelis iš gydytojos lūpų pasakytus žodžius suprato, jog gali būti naudojama chemija ir vaistai – šiuos metodus KGB laikais naudodavo „švelnieji“ gydytojai.

Tai buvo rytas, kai Seime turėjo būti balsuojama dėl Hitachi atominio reaktoriaus statybos. Ir tik dėl vieno „išdaviko“ – žaliąsias idėjas išpažįstančio konservatoriaus Jono Šimėno – nepavyko „prastumti“ to neteisėto projekto. Nepavyko dar ir dėl to, nes nemiegantys žurnalistai suvokė, jog Garliavos šturmas – puiki priedanga valstybės kenkimui vykdyti.

Buvo pasirinkta ir kalantinių diena – tai diena, kada laidojant slapta Romą Kalantą, jaunimas išėjo protestuodamas į gatves, ir milicija turėjo daug darbo, kol numalšino protestuotojus.

Buvo pasirinkta tarptautinė kovos su homofobija diena – ne paslaptis, jog pedofilus labai palaiko netradicinės orientacijos asmenys – juk „partnerius“ jie susiranda dar vaikų tarpe. Ir tai yra tikrų tikriausia pedofilija.

Nuo senų laikų elitinis KGB ir kitų tarnybų flangas buvo pedofilai. Tai labai gerai valdomi ir paklusnūs asmenys.

Gėjų elitinius dalinius turėjo irgi beveik visos pasaulio specialiosios tarnybos – tai lygiai taip pat paklusnūs ir „geručiai“ agentai. Seniau nebuvo madinga atskleisti savo polinkius – nes galėjai sulaukti Linčo teismo. Pasižiūrėkite, koks laisvas savo sprendimais yra savo orientaciją prisipažinęs Seimo narys Rokas Žilinskas – tik jis vienas ir dar Naglis Puteikis balsavo iš konservatorių prieš generalinio prokuroro Dariaus Valio ataskaitą. Kiti balsavo kaip reikia – neva nieko netirdamas, kas įvyko Garliavoje, kokie slapti valstybės resursai panaudoti, „generalinis bailys“ labai daug nusipelnė Lietuvai.

Žmonės, kurie rinkosi privačioje Laimutės Kedienės ir Vytauto Kedžio namų valdoje, ir ja laikinai naudojosi kaip savo – niekaip nesupranta, pagal kokį įstatymą ir teisę tą gegužės 17 -osios rytą valstybinės tarnybos tuo privačiu kiemu be savininkų sutikimo ir laikinųjų naudotojų pritarimo naudojosi kaip savo? Kauno apygardos prokuroras Ričardas Gailevičius viename rašte iš šitos krūvos bylų rašo, jog „privati vieta buvo tapusi vieša“ – tačiau nepaaiškina, kada ir kokiu įsakymu buvo įvesta karinė padėtis Garliavos apylinkių seniūnijoje? O kad ji buvo įvesta, rodo teritorijos padalijimas į sektorius, bei kelių, esančių net trys kilometrai nuo Kedžių namo, blokavimas.

Taip pat, kad buvo pasitelkta valstybės paslaptimi laikoma Vidaus kariuomenė, rodo instruktažą „vyrai, reikės naudoti jėgą“ pravedusio Žukausko raštas apie tai, jog Kauno VPK patvirtintas veiksmų planas yra „riboto naudojimo“. Juo yra slepiamos valstybės paslaptys. Mes, gynyba, su tuo planu nesame supažindinti – nors apie jį kalbėjo visi iš eilės liudijantys pareigūnai. Ir jie meiliai tarpusavyje apie tą planą, apie kurį mes neturime nė žalio supratimo, kalbasi kiekvieno posėdžio metu, klausinėja, apie perimetrus, sektorius, veiksmų planus. Teismas, deja, turbūt neturėdamas vadinamojo slaptumo leidimo, kurį išduoda patikrinusi visus ryšius VSD, net nesistengė reikalauti to plano. Teisėjas dirba dar visai neseniai teisme – būtent, teisėju, o ne padėjėju, ir matyt tas leidimas yra tiktai tvarkomas. Šiuo neveikimu ir neprisipažinimu gynybai buvo padaryta neatitaisoma žala – nes mes galime tik spėlioti, jog į Garliavą buvo įvesta slapta Vidaus kariuomenė, kuri daužė žmones.

Plačiau papasakosiu apie Vidaus kariuomenės istorines ištakas, ir kokias funkcijas ji atlieka.

Tarpukariu Vidaus kariuomenė buvo po organizacijos priedanga įregistruota tautininkų organizacija „Geležinis vilkas“. Nors tai buvo karinės kontržvalgybos ir Vidaus kariuomenės padalinys, ir visi jos nariai turėjo karinius laipsnius, ji buvo tokia slapta, jog net šeimos nariai nežinojo, kad jų giminaičiai yra karinės kontržvalgybos ir Vidaus kariuomenės pareigūnai.

Šitai teigiu drąsiai tyrinėjusi Ypatingojo Lietuvos archyvo KGB bylą, kurioje buvo aprašyta mano senelio brolio Juozo Opanavičiaus veikla tarpukariu. Ir dėl kurios jis atsidūrė Rešiotų lageryje – kartu su Prezidentu Stulginskiu ir elitiniais Lietuvos karo vadais. Mano tyrinėjimus neseniai papildė dienraščio „Lietuvos žinios“ bendradarbiai istorikai, rašydami apie voldemarininkų maištą, sukonkretinę, ką veikė „Geležinis vilkas“ – kad tai buvo Vidaus kariuomenė. Kaltinime KGB byloje aš radau, jog mano senelio brolis užsiėmė „raudonųjų revoliucionierių paieška ir jų pristatymu policijai“, buvo caro armijos seržantas prieš susikuriant Lietuvos kariuomenei. Giminėje mes jį laikėme mokytoju… Neseniai kalbėjausi su buvusiu šiuolaikinio „Geležinio vilko“ nariu, atsargos vyr. leitenantu – „Geležinis vilkas“ buvo atkurtas su žvalgybos skyriumi. Po Bražuolės įvykių prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, tiksliau jo ištikima aplinka,  žiauriai atkeršijo kariuomenei – žvalgybos skyrius buvo panaikintas, „Geležinis vilkas“ vadinamas „voldemarininkais“ –  nors voldemarininkų maištas net neįvyko. Kaip kad ir Bražuolės „maištas“…

Faktiškai, dėl žvalgybos skyriaus panaikinimo ir sustiprėjo VSD – tapęs vieninteliu ir pagrindiniu žvalgybos skyriumi visoje Lietuvoje. Visą laiką klausiama be atsakymų – nuo kada gi toks stiprus VSD – galima kelti hipotezę, jog nuo tada, kai iš „Geležinio vilko“ buvo atimta žvalgybos funkcija.

1993 metų galimai iki šiol neišaiškintų jėgų (galimai, vėlgi, savų jėgų, pagal provokacines schemas – išprovokuojame savanorius trauktis į mišką, paskui juos šturmuodami nušauname ir niekas nesužino, kas maišto organizatorius) organizuotas maištas, kuris turėjo galimai per a.a. Jurą Abromavičių atrodyti kaip tikras, neįvyko. Kalbama, jog Juras Abromavičius buvo aprūpinęs savanorius radijo ryšiu, kuris galimai veikė ir GRU dažnyje. Tai gali būti tik šmeižtas, siekiant parodyti Lietuvos patriotus kaip tarnavusius Rusijos specialiosioms tarnyboms. Iki šiol ir neišaiškinta Juro Abromavičiaus žmogžudystė – nežinome, kas nužudė – savi ar svetimi? Dėl to, kad užduoties neįvykdė, ar dėl to, jog kaip tik vykdė kažką didaus? Kad kažką Kauno VSD kompiuteriuose pamatė, ir po to iš karto žuvo – rašo profesorius Vytautas Landsbergis savo knygoje.

Vidaus kariuomenė tiek tarpukariu, tiek ir dabar turi funkciją malšinti masines riaušes – nes šito nesugeba viena pati policija. Todėl yra įvedama kariuomenė – tik ne ta, reguliari, skirta kovai su išorės priešais, bet vidinė. Tarpukariu Vidaus kariuomenė ir išorinę ir vidinę žvalgybą vykdė, buvo labai plataus spektro žvalgybinė organizacija. Tačiau tokia slapta, jog apie jos veiklą iki šios dienos yra mažai duomenų – juos terandame KGB bylose. SSRS vykdė skverbimosi veiklą į Lietuvą nuo 1933 metų – rinko duomenis, vėliau pagal tuos duomenis ir vykdė masinius vežimus – nes surinkti medžiagą reikalingi ne vieneri metai.

Klonio gatvės budėtojų atžvilgiu irgi buvo renkama informacija. Tai patvirtino ne viename posėdyje ne vienas policijos liudytojas. Kriminalinės policijos biuras iš esmės buvo sukurtas ne kaip nusikaltimų tyrimo, bet kaip jų užkardymo įstaiga, kaip kriminalinės žvalgybos institucija. Tačiau galimai ta institucija tiek išsigimė, jog pradėjo ne užkardyti nusikaltimus, o juos strateguoti ir žiūrėti, ką galima išpešti iš visuotinės suirutės ir masinio smegenų plovimo žiniasklaidoje. Taip buvo bandoma pritempti prie Klonio gatvės budėtojų netgi Vaido Milinio nužudymą. Trumpai buvau atstove toje byloje, ir puikiai atsimenu, kaip Kriminalinės policijos biurui tiesiog vadovavo mirusiojo kenčianti motina. Tai yra visiškai nenormalu. Tačiau kai kurie – ypač Kriminalinės policijos buvę agentai,  patys kurie dabar teisiami, ir kurie aktyviausiai ir padėjo kurpti “violetinių – Milinio žudikų” versiją – kalbu apie Kriminalinės policijos agentus Dariušą Sinkėvičių ir Vitalijų Vitkovskį – patys yra “pakišti” ir teisiami – Kauno žudynių byloje: neva jie neužkardė nusikaltimo. Kurio užsakovas – neaišku kas. Ir neaišku kokiu tikslu yra nušautas teisėjas. Už kelių valandų – ir vaiko teta.

Grįžkime prie Vidaus kariuomenės, valstybinių perversmų, ir konkrečiai – bandymo gretinti Bražuolės ir Garliavos įvykius.

Beveik visi Bražuolės įvykių dalyviai mirę – tai netyčia nusišovė, tai užsimušė, tai „savaime“ mirė. Deja, nežinome, ar Dalijos Bulotienės vyras, kuris „savaime“ mirė per Žalgirio mūšio metines 1994 metais, dalyvavo Bražuolės įvykiuose. Kadangi pažinojo Jurą Abromavičių, manau, kad dalyvavo ar bent jau žinojo visas įvykių subtilybes. Juk, prisimena Dalija Bulotienė, kai jis kur bėgdavo, aš jo neklausdavau – čia buvo jo reikalai. Juk pripažinkime, tik protinga moteris gali turėt vyrą – žvalgybininką. Ir protinga moteris nieko nežino, ką žino vyras, dirbantis žvalgyboje. Kęstutis Bulotas paslaptis nusinešė į kapus. Gali būti, jog jis kartu su Juru Abromavičiumi verbavosi į Valstybės saugumo departamentą – mes to nebesužinosime, nes mirusieji nekalba, o VSD informacijos jokios neteikia, ir su piliečiais nedirba.

Mirusieji nekalba – tačiau liko jo našlė, kuri iš pilietiškumo atskubėjo į Garliavą, stebėjo, kaip mergaitės motina Laimutė Stankūnaitė nevykdo teismo sprendimo – gerbiamas teisme, ten Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje, rezoliucinėje dalyje, aiškiai parašyta, jog motina privalėjo atstatyti ryšį su vaiku, pasiekti bendravimo iki 6 valandų trukmę. To Laimutė Stankūnaitė nevykdė.

Be to, vaikas buvo atiduotas „Kriminalinės policijos biurui“, o ne motinai – o tai buvo grubiausias vaiko gerovės pažeidimas, Vaiko teisių apsaugos nepaisymas. Mes iki šiol nežinome, ar vaikas turėjo ir turės elementarias gyvenimo sąlygas. Laimutės Stankūnaitės giminaičiai viešai dejuoja, jog ji labai vargsta, jog trūksta pinigų. Siūlo susimokėti žurnalistams už interviu – su Stankūnaitės tėvu – penki tūkstančiai, su Stankūnaite – lyg ir dešimt. Tai yra tolimesnis prekiavimas vaiku, jo kančios istorija.

Vaikas, atiduotas auginti į niekur, dar ir badą galimai kenčia. Visą šią situaciją suvokė ir stebėjo Dalija Bulotienė, kuri jautė pareigą stebėti, ar šitaip vaiko motinai nesilaikant, nevykdant teismo sprendimo, bus daromi tolimesni pažeidimai.

2012 m. kovo 1-ąją dieną Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Birutės Daugėlienės sprendimu tuometinei teisėjai Neringai Venckienei buvo pusei metų pratęsta laikinoji globa. Motyvas- motinos ir vaiko ryšys nutrūkęs, motinai reikalingi pozityvios motinystės kursai. Globėja netrukdo bendrauti su vaiku. Vaiko teisių skyrius negali į paklodę susukti ir atvežti vaiko bendravimui. Motina neturi teisės nustatyti savo bendravimo tvarkos, turi laikytis įstatymų ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus nurodymų.

Tačiau policijai ir visoms specialiosioms tarnyboms šis Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos sprendimas, bei jo motyvacija – nė motais. Žmonės seka įvykius. Dalija Bulotienė matė, kaip atrodė hipnotizuojama mergaitė dar gruodžio mėnesį.

Niekas netiki, jog gali būti naudojamas smurtas, tačiau mergaitę saugojanti Liudytojų ir nukentėjusiųjų nuo nusikalstamo poveikio apsaugos tarnyba prie Kriminalinės policijos biuro (ar esanti jo dalis) pati per savo tapatybę atskleidusį apsaugininką Vaidą užpuola mergaitę kovo 23 dieną, grubiausiai pažeidžia LT CPK 764 str. 2 d., kur numatyta, jog bylose dėl vaikų perdavimo tėvams, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybai, antstolei, Vaiko teisių apsaugos tarnybos tarnautojas paima ir perduoda vaiką išieškotojui. (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą pažeidusiam Vaidui – už tai kad atskleidė savo tapatybę ir veidą – jokia atsakomybė nekyla, yra siekiama nuteisti jo veidą nufotografavusius asmenis.)

Vaiko perdavime gali dalyvauti policijos pareigūnai. Slapti, kaukėti Kriminalinės policijos biuro Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnybos pareigūnai – ne policijos tarnautojai. Vaiko motina Laimutė Stankūnaitė, (kuri nedirba vaiko teisių apsaugoje) ir kuri nevykdo ne tik teismo sprendimo – pasiekti bendravimo su vaiku trukmę – bet nevykdo ir administracinio sprendimo priėmimo svarstymo protokolo nurodymų – lankyti pozityvios motinystės kursus, ir atstatyti ryšį su vaiku – plėšia jėga vaiką. Taip ji supranta dieną prieš priimtą sprendimą „leisti jėga įvykdyti teismo sprendimą“. Vaiko giminaičiai sužalojami, tačiau teisiami ne įstatymus pažeidę analfabetai, kurie nemoka skaityti labai aiškaus LR CPK 764 str.2d., tačiau vaiko giminaičiai.

Kadangi brutalus smurtas prieš mergaitę parodomas per TV, o tą patį vakarą dėl Deimantės sužalojimo pradedamas ikiteisminis tyrimas – ir kuris gegužės 17 dieną net nebuvo nutrauktas – suplaukia žmonės, ir jau nesitraukia. Nei dieną, nei naktį. Dalija Bulotienė ateina kaip ir anksčiau, kada gali. Atvyksta ir jos sūnus. Nuo mažumės jis auklėjamas tėvo atminimu – Kęstutis Bulotas ne tik buvo tikras valstybės patriotas. Jis Vytį buvo išsitatuiravęs ant nugaros, kalėjo dėl antitarybinės veiklos lageryje. Ginant Parlamentą vienas iš komunistų išperų, kurių buvo ne vienas ir ne du, ir kurie suvokę, jog atėjo nauji laikai, staigiai patapo „patriotais“, nors prieš kelias dienas dar buvo uolūs KGB‘istai – priėjo prie vado Gečo, ir pradėjo skųsti Bulotą – neva jis kriminalinis nusikaltėlis. Kęstutis nusiplėšė marškinius, ir sušuko – „Va, mano kriminalas – kadangi man širdyje nebetilpo Vytis, kurį nešiojau nuo gimimo, išsitatuiravau ant nugaros – kad visi komunistai ir KGB‘istai matytų, iš tolo pažintų, kad esu Lietuvos sūnus.“

Būtent Gečas, nuo Kęstučio Buloto priesaikos momento įsidėmėjęs šį bebaimį Lietuvos sūnų, ir teikė jį apdovanojimui. Kęstučio Buloto visa giminė buvo Lietuvos patriotai. Jo bendravardis ir bendrapavardis minimas kaip tarpukario Lietuvos savanoris ir sportininkas. Dalijos uošvis, vyro tėvas, buvo išvežtas į Sibirą – greičiausiai, dėl giminystės su Lietuvos kariškiais. Kęstutis Bulotas per daug nepasakodavo, buvo santūrus, tačiau užsidegę stovėjo Tėvynės sargyboje.

O štai ne paslaptis, jog garsusis išteisintojo pedofilo „advokatas“ būtent buvo iš raudonųjų flango, elitinio „raudonojo“ sūnus, į teisės mokslus priimtas su „raudonu“ diplomu, nors vokiškai nemokėjo nė žodžio. Tačiau diplome buvo parašyta „5”.

Jis taip pat apdovanotas Sausio 13-osios atminimo ženkleliu, tačiau pastaruoju metu įsitikinęs, jog jis privalo ginti garsųjį pedofilą net po mirties – garsiausia yra „triusikų“ byla. Dar viena garsi byla yra, kur šis galimai nusikaltėlių stogas gina Lukiškių kalėjimo darbuotojus, kai buvo pasmaugtas kalėjimo vienutėje vaikinas. Šis prokuroru man sunku jį pavadinti – asmuo, kuris kažkada su Kęstučiu Bulotu žiūrėjo mirčiai į akis toje pačioje pirmojoje užkardoje – dabar uoliai gina nusikaltėlius. Gerai dar, kad kai kurie teisėjai ne taip užmerktomis akimis (Lukiškių kameros vaikino nužudymo byloje teisėjas Pažarskis panaikino neteisėtus nutarimus nutraukti bylą), kaip pedofilijos byloje – kurioje teisėjas Cininas, matyt gelbėdamas šturmo dalyvius – kad būtų pateisinama jų veikla, kai pažeidžiant Lietuvos teisinį sutvarkymą, jog prieš baudžiamąsias bylas negali būti pirmiausia išnagrinėjama civilinė byla – nusprendė, jog ne tik įrodymų nepakanka, bet dar ir iš viso jokios pedofilijos nebuvo.

Mergaitė patirtį esą įgijo pasakodama, ką su ja darė „dėdės“. Kvailiau nesugalvosi – tačiau toks jau buvo teismo sprendimas. Iš teisėjo lūpų – teisėjo, kuris viešai gali pasakyti, jog yra nušalinto Generalinio prokuroro, Valantino draugas. Beje, Valantinas sakė, jog įrodymų pedofilijos byloje yra pakankamai, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Todėl byla ir buvo perduoda į teismą. Tos pačios nuostatos laikėsi ir bylą į teismą atidavęs ir kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras Šileikis. Pedofilijos bylą numarino galimai vien dėl Garliavos šturmo legalizavimo – atbuline vėlgi data. Nes šturmo metu pedofilijos byla buvo neišnagrinėta.

Žmonės, kadaise gynę mus visus, nesuklysiu sakydama, krašto apsaugos savanoriai, neklydo ir šį kartą, taikiai rinkdamiesi privačiame kaimo kieme, nepažeisdami jokių įstatymų. Rinkosi ir tikrieji, kadaise prisiekę, savanoriai, dabar jau esantys atsargoje. Aktyvaus rezervo karių, kurie buvo sujudę ir siekė ginti žmones, neleido buvusi Panevėžio rajono trečioji komjaunimo sekretorė, tuo metu turėjusi balsą ir galią vadovauti karinėms pajėgoms. Buvo pagrasinta visus atleisti iš tarnybos. Įsivaizduojate – ir vėl: dėl vieno mažo vaiko o gal dėl vienos didžios moters, kurią gina ir saugo tie, kurie negina ir nesaugo mūsų – buvo pagrasinta atleisti mūsų krašto apsaugos savanorius iš tarnybos? Kaip yra vertinama ta moteris su baltu paltuku ir raudona pinigine…

Jie, taikiai susirinkę privačioje valdoje, negalėjo niekam trukdyti, nes jie rinkosi mergaitės senelių kieme – o gretimas kiemas tai jos globėjos, kur ji gyveno. Mergaitė pati reiškė valią, kad žmonės ją saugotų, ji bijojo, kad ateis Laima ir ją išsiveš. Kad Laima pateks kalėjiman, o aš su ja – pasakojo ji savo sapnus. Dabartinis mergaitės gyvenimas, jeigu ji gyva – yra baisiau už kalėjimą. Nes ją saugo tie patys, kurie mušė jos gimines, kurie išnešė basą jos močiutę. Kurie išnešė dieduką. („Grąžinkit dieduką“ – šaukė mergaitė. Bet niekas jos neklausė.) Kurie laužė rankas jos globėjai Neringai Venckienei. Mergaitės akimis, ją supa smurtininkai.

O teisiami ne smurtininkai, o taikūs žmonės, atėję jos palaikyti ir paguosti, prieš siaubingą lemtį.

Paviešintos spaudoje – konkrečiai, kalėdinės nuotraukos su Petrašiūnų seneliais – nuotraukos rodo, jog mergaitės dešinė ranka sutraukta paralyžiaus, ji nėra sveika. Gandai medikų pasaulyje garsiai sako, jog mergaitę po garsiojo šturmo greitai ištiko koma. Ji buvo gaivinama Kauno klinikose. Atvežė tie kurie saugo, ir išvežė tie, kurie saugo – liudijo persigandę gydytojai, pasirašę niekam nepasakoti, jog Garliavos mergaitė buvo atvežta komos būsenos, sutinusiomis kojytėmis, be gyvybės ženklų. Kai tuo pačiu metu buvo rodomas melagingas su dublere susuktas filmukas „Mūsų vasara“- mergaitė gulėjo prie gyvybę palaikančių aparatų ir negalėjo pati kvėpuoti.

Toks buvo bandymo „ištrinti atmintį“ rezultatas.

Kadangi mergaitė padaryta valstybės paslaptimi, visi bijo kalbėti tiesą.

Tačiau būtent teisme ir reikia kalbėti tiesą ir nieko daugiau.

Visi žmonės, kurie kada nors buvo Garliavoje, kurie domėjosi šiomis istorijomis, yra persekiojami. Kodėl?

Ar nebuvo Andrius Ūsas elitinis Valstybės saugumo departamento agentas, infiltruotas į Darbo partiją? O ar neperbėgo jo kelio Drąsius Kedys, sužinojęs apie galimai jo pomėgius?

Iš kur Laimutė Stankūnaitė disponavo šitokiomis didelėmis sumomis? Nors atseit dirbo paprastus darbus?

Kas yra Laimutė Stankūnaitė, jog jai išplėšti dukters padėti atvyko policijos rinktinė „Vytis“, kuri saugo ambasadas? Ar Laimutė Stankūnaitė turėjo diplomatinę ar kitokią teisinę neliečiamybę? Ar ji buvo saugumo agentė, kuri gal priedanginiame bute šnipinėjo aukštus teisėsaugos pareigūnus ir padėjo rinkti apie juos kompromituojančią informaciją? Kodėl valstybė išleido beveik 100 000 litų, kad pamalonintų šią moterį, organizuodama šturmą, ir dar tiek pat, pasamdydama jai advokatą? Kodėl buvo pakelta minimum 240 pareigūnų jai ginti? Kiek jų dar stovėjo rezerve – su koviniais šunimis, ir dujų balionais? Kodėl rezerve stovėjo Policijos departamento Masinių renginių ir ekstremalių situacijų skyriaus vyriausiasis specialistas Saulius Kazlauskas, niekur nefigūruojantis šioje byloje – nors joks viešas renginys nevyko?

Į šitus klausimus mes negausime atsakymo.

Kaip ir kodėl geriausias Drąsiaus Kedžio draugas Raimundas Ivanauskas, dabar įtariamas Kauno žudynių organizavimu iš tiesų irgi, kaip ir Kęstutis Bulotas, kaip ir Egidijus Motiejūnas, iš kaltintojo virtęs Andriaus Ūso gynėju, buvo tuo pačiu metu, 1991 – aisiais, pirmojoje užkardoje Parlamente, kuris visas buvo užminuotas. Ir kokiomis aplinkybėmis žiauriai nužudytas Drąsius Kedys ir Raimundas Ivanauskas susipažino?

Kas buvo Drąsius Kedys – kad jo dukters šturmuoti pakeliama Vidaus kariuomenė bei elitinė policijos rinktinė „Vytis“? Kas jis toks, jeigu jo dukters išplėšti iš jaukių namų ir mylinčios aplinkos, nepasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, atvyksta į jo namų kiemą netgi pats policijos generalinio komisaro pavaduotojas? Ar jis irgi, kaip Vytautas Pociūnas, tyrė kažkokius VSD nusikaltimus, kaip didelių lėšų iššvaistymas – ir todėl buvo šitaip žiauriai nužudytas? Kodėl netgi Garliavos budėtojų tarpe bandoma pasėti mirtį, kodėl neaiškia mirtimi žuvo budėtojas Juozas Stankevičius (imituota savižudybė – pakartas, kojos rėmėsi į grindis), apie pedofiliją rašęs Vadimas Juška (pakartas), Stanislovas Stulpinas (ligoninėje įduota tabletė, kuri paskatino infarktą, namie prie kompiuterio sukniubo ir mirė)? Kodėl į didelį skaičių budėtojų buvo bandoma pasikėsinti? Kodėl mirė Andrių Ūsą radęs asmuo, bei lipdukus autobusiukui neva Kedžiui išdavęs firmos direktorius? Ar ta firma gamindavo lipdukus Valstybės saugumo departamentui, kuris vienintelis veikdamas pagal modelius, gali imituoti kokias tik nori įmones ir įstaigas, užsiklijuodami lipdukus, ir joks Kedys į tą firmą nebuvo kreipęsis?

Kodėl 2012 m. sausio 5 dieną Klonio gatvėje su Lietuvos Kariuomenės žymėtu išminavimo autobusiuku pasiklysta Juozo Vitkaus išminavimo bataliono tuometinis vadas pulkininkas leitenantas Vygantas Vilčiauskas – kuris prieš dešimt metų galimai gyveno Petrašiūnuose? Niekas negali į šiuos klausimus atsakyti, tyliai pakeičiamas bataliono vadas, pulkininkas išsiunčiamas į užsienį mokytis. Jis matote pasiklydo Klonio gatvėje būtent ties mergaitės kambario langu, nes manė, jog tai – VI fortas.

Taip jis aiškino netgi Karo policijai.

Tuo metu vienas iš Klonio infiltrantų per visus portalus plyšavo, jog „žmonės supras, kad jiems buvo meluojama, ir patys susprogdins tą melagių lizdą – Venckų namą“. Formuojama vieša nuomonė, o karininkas atvyksta su tikra mašina, kurioje galima vežti tikras bombas. Niekas tiesos nesako ir nesakys, ką tas karininkas ten veikė, ir kodėl nepasiklydo gretimoje gatvėje, jeigu jau su visomis navigacijomis, būdamas Žiemos pajėgų karinių pratybų specialistas, žvalgybos specialistas, sugeba pasiklysti?

Aš niekada gyvenime nemačiau ir turbūt nepamatysiu tokiais brutaliais būdais spręstos ir, aišku, neišspręstos bylos su visomis hibridinėmis bylelėmis. Ten, kur labai daug pasakų, ten pliekiasi saugumo ir kitokios tarnybos.

Netgi teisėjai šiose bylose paskiriami „savi“.

Vienas nenušalino šturmui vadovavusios anstolės. Kai ji plyšavo, jog aš antstolė, o ne žmogus. Kad ji žmogus be užuojautos, pamatėme tą rytą, kai ji areštavo visas 89 savivaldybės sąskaitas, nes paprastas žmogus būtų pamąstęs, iš kokių pinigų savivaldybė mokės vargstantiems socialines išmokas.

Kitas kadaise pats dirbo Kriminalinės policijos biure – todėl per pertraukėles liudijantiems policinkams netgi siūloma kavos atsigerti. Bylų nagrinėjimas virsta farsu, totaliu teisminiu fiasko.

Kodėl?

Dėl to, kad krašto apsaugos savanoriai, jų šeimos nariai, buvę kariškiai saugojo mažos mergaitės gyvybę, nenusaugojo. Policija ir Vidaus kariuomenė laimėjo. Dabar einama apginti gėjų demonstracijų, gali lipti Seimo nariui ant kaklo, laužyti slankstelį. Per TV transliuojamas melas, jog paprasti policininkai velkasi antiriaušines uniformas. Nes taip galima. Nes jų viršus. Ar tikrai?

Dalija Bulotienė nepadarė jokio teisės pažeidimo. Ji atvirkščiai – bandė raminti ir tramdyti agresyviai nusiteikusius policininkus ir galimai Vidaus kariuomenės narius, kurie viską vartė aplinkui, blaškė su skydais žmones. Už tai buvo nupurkšta dujomis, prieš ją panaudotas elektrošokas, ir ji nesankcionuotai suimta. Trumpai tariant, prieš jos asmenį atliktos bent kelios nusikalstamos veikos – tačiau kaltieji nebuvo traukiami atsakomybėn, liko nenubausti.

Aš jaučiuosi, tarsi būčiau valstybės kaltintoja, ir palaikyčiau kaltinimą byloje, kurioje teisiami prieš žmones nusikaltę tą rytą asmenys. Tačiau jų čia nėra. Slepiama ne tik jų tarnyba, bet ir jų tapatybės. Yra meluojama, jog specialią aprangą gavo Kauno mobilioji kuopa. Tai reikėjo atvesti bent vieną iš tos mobiliosios kuopos, tegul jis pasirašydamas patvirtina, jog gavo tik riaušių malšinimui naudojamą dujų balioną. Jog gavo visą aprangą, iki smulkmenų – iki tik Vidaus kariuomenei priklausančio ir tris tūkstančius litų kainuojančio šalmo. Nėra tokių dokumentų. Dujos buvo naudojamos – Kabašinskas teigia, jog neva netyčia. Dujoms nėra svarbu, ar tyčia, ar netyčia tu jas purški. Visi kiti irgi purškė „netyčia“ – matosi tai gausioje vaizdo medžiagoje. Renatas Požėla patvirtino liudydamas Raimundo Čiegio byloje, jog buvo veikiama pagal „tam tikrą informaciją“. Paminėjo Bražuolės įvykių dalyvius. Tačiau tiems įvykiams jau ir senatis suėjusi – ar turi teisę policija ir/ar specialiosios tarnybos dar kartą bausti įtariamuoju toje Bražuolės įvykių byloje buvusį lietuviško ginklo kūrėją Petrusevičių? Jis gavo tiesiai į veidą dujų, jam nuo galvos buvo numesta kepurė, kurią Violeta Milevičienė, kaip pat kaltinama, pakėlė ir uždėjo.

Ar turi Dalija Bulotienė kentėti ir būti baudžiama vien dėl to, jog jos vyras Kęstutis Bulotas pažinojo Jurą Abromavičių ir gal pats buvo pakaunės savanorių maište? Ne. Nes tik sovietai taikė kolektyvinę atsakomybę. Ir tik lietuviškas saugumas vykdo tautos genocidą, naikindamas žmones pagal geneologinį medį. Tai labai sena metodika. Todėl mes turime atpažinti, jog šioje byloje nebuvo apklaustas pats pagrindinis veikėjas – tiek paprastas, tiek ir nepaprastas saugumas, kurio atstovas sukinėjosi, neva pasiklydęs į VI fortą, Garliavoje.

Liudydamas Oželis vienoje iš bylų – konkrečiai pas Gracijų Lapinską, patvirtino, jog buvo infiltruotų asmenų, jog Kriminalinės policijos biuras vykdė neviešą veiklą. Jau ir dabar galima durti pirštu ir sakyti, jog nelabai savo kojomis į Garliavą atvyko galimai buvęs savanoris, kuris gyveno Garliavoje netgi žiemą, ir vėliau tapo neva pagrindiniu liudytoju Vaido Milinio nužudymo byloje. Ne savo kojomis ir valia buvo atvarytas ir kitas infiltrantas, „gaudęs velnius“, ir turėjęs sudaryti Klonyje budinčių žmonių kaip sektos įvaizdį. Saugumas siuntė netgi metalo renginiuose besilankančius agentus, kuriuos man buvo lengva atpažinti – nes jie tuose koncertuose labai išsiskiria iš minios. Gruodžio 12 dieną metalo koncerte Vilniuje su ne metalo subkultūros atributika buvęs dvimetrinis asmuo, jau gruodžio 29 d. buvo Garliavoje. Jis kurstė žmones pasipriešinti jėga. Buvo nufilmuotas ir identifikuotas. Gatvėje lankėsi ir buvę etatiniai KGB darbuotojai – dabar greičiausiai dirbantys mūsų VSD o gal netgi Ukrainos FSB. Jie irgi vykdė kažkokią veiklą.

Tačiau tie mano ginamieji yra tokie naivūs kaip vaikai, kad jie tikėjo ta pasaka, jog čia yra tik pedofilijos byla – bet nėra jokios saugumo temos. Deja, gerbiamas teisme, ten kas antras, kas trečias galimai buvo ir tebėra saugumo ar tų struktūrų, kurios šturmavo, bendradarbis. Jie stengėsi patarti, jie įpiršo mintis apie politinę partiją – kad tik lengviau būtų nušturmuoti, kad būtų galima paleisti negyvą garso įrašą apie susirinkimų įstatymo pažeidimus. Dabartinis Seimo narys A.Patackas irgi „metė kamuoliuką“ šturmuotojams – jis viešai pareiškė, jog Garliavoje gali pasikartoti kalantinės, ir tai pasakė susideginimo kontekste. Policijos pareigūnai tad ir skubėjo su nedegiais raudonais audeklais. Turbūt naiviai tikėdami šia dar viena saugumo pasaka.

Vaizdo įraše, kur režisierė Neris Karpuškaitė Akelaitienė sako, jog „čia gali ir susideginti – vis tiek sakys, kad nieko nebuvo, sakys, na, nenormalūs“ – nieko panašaus irgi nesakoma. Tai yra sparnuota frazė iš menininkės lūpų, kai ji stebėjosi valdžios ignorancija.

Net užsienio žurnalistas Jonas Ohmanas, kadaise padėjęs Lietuvos Atgimimo laiku lietuviams vaduotis iš sovietų, kadangi praeityje buvęs treniruotu desantininku – neištvėrė ir interviu „Atgimimui“ balandžio mėnesį pasakė, jog valdžia turi važiuoti į Garliavą ir kalbėtis. O ne apsimesti, kad ten nieko nevyksta. Matau ten pilietiškos visuomenės gimimą – pasakė viešai analitikas, ir partizaninio karo specialistas bei tyrinėtojas.

Pilietinės visuomenės gimimą matė ir Renatas Požėla, viešai pripažinęs, jog norėta šitokiomis pajėgomis šturmuojant, dar ir įbauginti žmones.

Tai, kad įvesti tvarkai palaikyti VRM pulkai, rašė tą rytą „Kauno diena“, transliavo ir „Lietuvos ryto TV“. Tą patį man sakė ir minėtas Ohmanas – jog šturmuos didelė jėga, ir bus panaudotas slaptas VRM pulkas, kuriame yra 800-900  narių. VRM pulkai, ar kariuomenė kokia ji bebūtų vidaus, ar ne vidaus – nėra laikoma policija. Todėl ir neaiškus kaltinimas – priešinimasis policijai, neklausymas jos. Nors dalyvavo visiškai ne policija. O ir ta, kuri dalyvavo, klausimas dar – ar pagal veiklos nuostatus turi teisę palikti ambasadas ir lėkti į kaimą vaiko atiminėti iš giminaičių motinai padėti, blaškant ir stumdant žmones, perdavinėjant juos neteisėtam sulaikymui? Vargu.

Jeigu ateina kažkoks banditas iki ausų ginkluotas, jis turi prisistatyti, jeigu jis yra ne banditas, o struktūros valstybinės darbuotojas. Juodomis kaukėmis aprengti asmenys neaišku iš viso, ar buvo valstybės tarnautojai. Aš spėju, jog ten Vidaus kariuomenė. Elgesys tai buvo baisus, žvėriškas, nežmoniškas. Jie su žmonėmis net nekalbėjo, jie galėjo būti net ne lietuviai. Vidaus kariuomenė pirma buvo sukurta kaip Vidaus tarnybos pulkas, ir vadovaujama visiškai ne lietuvio, o čečėno Madalovo. Vėliau pervadinta Viešojo saugumo tarnyba, ir saugo kalėjimus, ir vežioja kalinius. Nuo 2007 metų remiantis tam tikrų šaltinių duomenimis, pradėta kurti slapta Vidaus kariuomenė, kuri pirmą kartą galimai panaudota būtent prie Parlamento, kai buvo inscenizuotos riaušės per profsąjungų mitingą 2009 m. sausio 16. Kai kurių spaudos šaltinių duomenimis, ten neveikė Viešojo saugumo tarnyba: jos drabužiais ir lipdukais tik buvo aprėdyti šie Vidaus kariuomenės nariai. Dabar gi Garliavoje, kadangi tarpe budėtojų buvo stebėtojų iš Viešojo saugumo tarnybos – ar nebus kartojama ta pati provokacija – Vidaus kariuomenė buvo pažymėta ženklais „Policija“. Tik ar nuo to policijai, kuri galimai žino tiesą, geriau, jog su jos pavadinimu buvo aprėdyti iki ausų ginkluoti, ir pagal specnazo metodikas treniruoti riaušių malšintojai? Vargu.

Visa tai, apie ką kalbame, apgaubta valstybės ir tarnybos paslapties.

Todėl kalbėti apie atsakomybę byloje, kurioje yra slaptumo žyma, yra kol kas keista ir beprasmiška.

Aš nežinau, ką tame „riboto naudojimo“ plane rašė tarnybos. Ir žinybos. Mums bandoma pateikti, jog žinyba – tai atseit gaisrinė. Deja, ne. Gaisrinė yra tarnyba prie VRM. Kuri neturėjo teisės dalyvauti, perduodant vaiką, nes šios tarnybos dalyvavimas nėra numatytas LR CPK 764 str.2 d. Žinyboms priklauso – Valstybės saugumo departamentas, Vidaus kariuomenė, karinė žvalgyba, kitos slaptos ir mums nežinomos institucijos.

Šturmuotojai patys labai grubiai pažeidė įstatymus.

Vykdant teismo sprendimus dėl vaikų perdavimo, turi būti atsižvelgiama į vaiko valią. Negali būti naudojamas smurtas jo akivaizdoje. Tačiau garso įrašas, kad bus paleidžiami tarnybiniai šunys ir naudojamos guminės kulkos, persmelkė visą kiemą ir vaiko širdelę.  Kažkada, dar būdama mažesnė, ji yra verkdama pasakiusi: „Aš žinau, kad mano tėvelį sušaudė guminėmis kulkomis“. Drąsiaus Kedžio lavoną grąžino be kojos kaulo. Gal vaiko širdelė jautė tiesą. Todėl dar kartą gąsdinti vaiką kalbant apie gumines kulkas buvo nežmoniška, ir nusikalstama.

Šturmuotojai patys labai grubiai pažeidė ne tik Lietuvos įstatymus – nes prievarta prieš vaiką negalima – bet pažeidė ir tarptautinės humanitarinės teisės normas: prieš civilius gyventojus naudoti dujas griežtai draudžiama. Žmonės nieko nedarė, kad prieš juos reikėjo naudoti tokią jėgą. Tačiau dujų purškimas buvo vieningo plano – apsvaiginti mergaitę, kad nesipriešintų – dalis.

Kadangi namo langas buvo atidarytas, tai priemenėje Kabašinsko ir kitų „netyčia“ panaudotos dujos pateko ir į namą. Taigi, dujų gavo ir mergaitė, be to, dar bandyta ją uždusinti, užmigdyti  su chemine paklode – kažin kokios specialistės į kiemą atėjo apmautos su guminėmis pirštinėmis iki alkūnių, maiše slėpė raudoną skudurą, kuris buvo metamas mergaitei kaip pasiutusiam gyvuliui, o ne vaikui. Kad nebūtų matomas šis brutalus smurtas, namo viduje neteisėtai buvo nusuktos vaizdo kameros. Vaiko teisių apsaugininkės melavo vaikui, kad galės matyti savo artimuosius – po smurto mergaitė nieko iš šeimos ir giminės nebematė. Po cheminės atakos vežama vėliau autobusiuku mergaitė kalbėjosi su motina, tačiau jos rankos liko paralyžiuotos. Matyt, tai ir buvo Irenos Degutienės, faktinės tos dienos Prezidentės, minimas „švelnesnis metodas“ – negu draskymas nagais, ir vertimas ant žemės. Beje, išplėšus mergaitę iš namų ir atidavus remiantis Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi – Kriminalinės policijos biurui – iš džiaugsmo net verkė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, Irenos Degutienės pažįstama, kuri per pirmuosius Garliavos įvykius, kuriuose atvirkščiai, negu pernai, metais, žmones konsultavo ir ramino Kauno rajono policijos komisariato vadovas Oželis – pagarsėjo fraze, ištarta tiesioginiame „Lietuvos ryto“ televizijos eteryje: „Net ir blogiausia motina, net ir alkoholikė motina yra geriau už geriausią globėją“.

Nors bandoma visuotinai įteigti, jog pedofilijos prieš mergaitę nebuvo, tačiau pamirštama, jog pedofilija, prekyba vaikais yra tik prekybos žmonėmis, ginklais ir narkotikais, bei pinigų plovimo biznio dalis. Tai sudėtinė tarptautinio pedofilų- narkomanų- prekybos žmonėmis – tinklo mafiozų, kurių vadinamieji „stogai“ dažniausiai yra teisėsaugoje, kartais net ir kariuomenėje (prisiminkime JAV „amžiaus narkotikų bylą“, kai narkotikus iš „;karštų taškų“ varė JAV karininkai) dalis. Juodieji pinigai, kurie yra gaunami per šį nusikalstamą modelį, yra „plaunami“ per ofšorines ir dukterines įmones, juos „įlegalinant“. Taip bent jau mums dėstė Vytauto Didžiojo universitete paskaitose apie Juoduosius pinigus – kas juos sudaro. Nežinau, ar apie šias schemas buvo dėstoma Kapsuko vardo universitete – ar universitete, kuris pasigrobęs Lietuvos Konstitucijos tėvo – Mykolo Riomerio – vardą? Greičiausiai ne – nes nežinant šių schemų, ir įmanoma jau ketvirtus metus skleisti tą absoliutų melą, jog arba pedofilija su niekuo nesusijusi – arba kad pedofilijos iš viso kaip reiškinio nėra, ir vaikai ją išsigalvoja – nors pedofilijos atvejų pasitaiko ne tik vaikų namuose, kur nepilnametės globotinės tampa nėščios – nes jas savaitgaliais paslaugiai tiekia „globėjams“ – bet ir aukštų pareigūnų šeimose – prisiminkime vieną atvejį, kai namuose kariškis prievartavo savo žmonos vaiką. Ir joks teismas neaiškino, jog vaikas išsigalvojo – nes psichiatrai nustatė, jog vaiko elgesys pakitęs, ir jis nemeluoja.

Lygiai tą patį nustatė ir penkiomis neskundžiamomis, nenuginčytomis ekspertizėmis Deimantę tyrę psichologai, psichiatrai – jog vaikas nelinkęs fantazuoti, jog vaikas turi patirties, kuri nebūdinga tokio amžiaus vaikui. Vaikams tokiame amžiuje nebūdingas asociatyvinis mąstymas, kurio galima išmokti ar įteigti – būtent ši mergaitė ne kartą yra garsiai svarsčiusi apie prieš ją atliktą prievartą, įsivaizduodama, ar „Jonas su Andriumi negalėtų taip žaisti su katiniuku, kaip su manimi, juk katiniuko burnytė maža, ir dantukai aštrūs – nieko jiems neišeitų, katiniukas įkąstų“. Deja, liudytojai registruotis į bylą ir pasakoti apie asociatyvinį Deimantės mąstymo būdą, apsvarstant patirtą prievartą, nedrįso – juk Parlamento gynėjas, apdovanotas paties Vytauto Landsbergio, pasiūlė visiems pedofilijos bylos liudytojams baudžiamąsias bylas kelti. Šios bylos liaudyje vadinamos „triusikų bylomis“.

Taigi, grįškime prie „juodųjų pinigų“, ir to fakto, jog pedofilijos bylos teisėjas Audrius Cininas aiškintis, iš kur Laimutė Stankūnaitė ir jos globėjas Andrius Ūsas disponavo didelėmis sumomis pinigų – nedrįso.

Kiek gi priedanginių įmonių valdė Ūsas? Dėl ko jis važinėjo į Suomiją biznio reikalais? Kokie biznio reikalai jį siejo su italu Frančesku?

Kas buvo Deimantės minimas Frančeskas, kuris dingo iš Lietuvos, kai tik prasidėjo Kauno žudynių skandalas? Kodėl teisėjas Furmanavičius sušaudytas aštuoniomis kulkomis iš trijų skirtingų pusių, o rastos tik keturios, remiantis teismo medicinos ekspertize -nors jau po penkiolikos minučių prie jo kūno buvo Vilniaus apygardos prokuroras Jasaitis – kur tos kulkos išgaravo?

Kodėl nušautojo teisėjo mašina valstybinis numeris COH 900 yra važinėjamasi, o ta mašina stovi įmonės, kuriame dirba ir vienas išteisintojo pedofilijos byloje giminaitis, kieme? Kam iš tiesų priklauso ta įmonė, dėl kurios „vokelių“ Kauno Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba („vokeliais“ per metus išmokama apie milijoną litų), pradėjo tyrimą? Kodėl kaip teigiama pedofilijos byloje, Andrius Ūsas turėjo kabinetuką prie Vaiko teisių apsaugos tarnybos? Kodėl Kauno rajono savivaldybė skyrė net šimtą tūkstančių litų advokato paslaugoms apmokėti, ir advokatas neva dėl to apmokėjimo dalyvavo šturme, ir dargi remiantis Kabašinsko ir kitų policininkų liudijimais, nešė su Stankūnaite mergaitę? Labai daug klausimų, labai mažai atsakymų.

Žaidžia labai dideli „aktoriai“. Bet jie žaidžia kryptingai.

Jie nekenčia laisvės, meilės, pasiaukojimo, šeimos vertybių.

Jie nekenčia mūsų pirmųjų Lietuvos savanorių. Jų šeimų. Jų pakalikai ir šiandien rašo straipsnius, kur lygina Garliavos įvykius su Bražuolės – nors nei Garliavoje, nei Bražuolėje nebuvo jokio valstybinio perversmo. Tačiau valstybės griovėjams reikia taip matyti Lietuvą, nes ją geriau valdyti.

Dabar gi paskleista mitologema, jog per Garliavos sambrūzdį norėta išversti jos ekselenciją iš sosto. Neva, jeigi ji gins mergaitę – jai apkalta. Jeigu negins – ją nuvers „patvoriniai“. Kokiu reikia būti naiviu, kad patikėtum tokiomis nesąmonėmis.

Gegužės 17-osios  įvykiai yra baisesni už Bražuolę. Už Medininkus. Už Sausio tryliktą. Ir jie tapatūs Sausio 16-osios įvykiams prie Seimo.

Nes „aiškėja, jog savi šaudė į savus?“. Tiesa, už šį klausimą Lietuvoje gi baudžiama – netgi iki Aukščiausiojo teismo.

Tiesa, Garliavoje kažkokio stebuklo dėka, nei kovinės, nei guminės kulkos nebuvo panaudotos.

Gal kad Kabašinskas sau į akis prisipuškė dujų?

Gal kad kai kurie policininkai verkė, o žmonės maldavo baigti smurtinius veiksmus?

Gal sudrebėjo ranka iššaudyti taikiai protestuojančius – nors Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas leidžia netgi šaudyti į asmenis, kurie neva trukdo saugoti asmenis, neva kelia grėsmę. Po ginklo panaudojimo, rašo tas įstatymas, surašomas ginklo panaudojimo protokolas. Ir viskas.

Gal kad neatsirado tarpe piliečių saugumo siųstų provokatorių, kurie turėjo šauti į pareigūnus? Gal jie buvo dar naktį neutralizuoti? Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau spaudos paraštėse  – vadinamuosiuose komentaruose – visą mėnesį prieš tai mirgėjo, jog bus veikiama pagal „įkaito laisvinimo scenarijų“. Neva mergaitė paimta įkaite, ir ją reikia išvaduoti. Tačiau tokiam scenarijui nebuvo reikiamų trijų kompenentų – 1. Įkaitas turi būti neteisėtu pagrindu laikomas – o mergaitė buvo teisėtu valstybės institucijos kovo 1-os dienos sprendimu globojama 2. Įkaitui turi būti grasinama ginklu 3. Įkaitui turi grėsti pavojus gyvybei. Šių trijų sąlygų nebuvo, tačiau prisidengus tiek įkaito vadavimu, tiek valstybės saugomo asmens vadavimu neva iš nusikalstamos aplinkos – matote, policijos,  prokuratūros, saugumo ir netgi Seimo akimis, teisėja Neringa Venckienė buvo nusikaltėlė – šią mitologemą visi išvardytieji patvirtino susidorodami su ja, tik ją išrinkus Tautai į Seimą – buvo iškeltos šešios baudžiamosios bylos – buvo pagal neva „įkaito vadavimo scenarijų“ „vaduojama“ mergaitė.

Sistemai tarnaujantys žurnalistai ik šiol Garliavos šturmą vadina „vaiko išvadavimo operacija“.

Taigi, gresiant gyvybei pavojui, tada ir šaudyti galima. Tada ir Saladžius, stovintis ant laiptelių antrame aukšte, ir kuriam iškelta byla, maišo. Nes gali snaiperis šaudyti iš sraigtaspanio – o tam reikalingas matomumas.

Tamulis, matote, „teroristas“, diedukas su Kristaus vėliava – jį irgi, kaip menininką Saladžių, juodiems kaukėtiems reikia patraukti nuo antrojo aukšto laiptų. Nors teisėja nenustatė, jog jis smūgiavo su vėliava. Kaip jis smūgiuos, jeigu ją plėšydamas vartė būtent juodai aprengtas anonimas – robotas.

Mielieji, man graudu, nes čia ne byla. Čia kažkoks nesusipratimas. Taip išeina, jeigu ateini kažkur pastebėti kažko, kas vyksta, gali tapti baisiu nusikaltėliu. Sėdėkite namie – tarsi bando mus visus įbauginti policija su savo kolegėmis – specialiosiomis tarnybomis.

Tačiau Lietuva yra demokratinė ir laisva šalis. Čia yra gerbiama žodžio laisvė.

Gali turėti įsitikinimnus ir juos atvirai reikšti.

Žmonėms tokia teismo byla, kurioje Ūsas – ir dar po mirties – buvo išteisintas, nėra įrodymas. Žmogus ir dabar turi teisę turėti įsitikinimą ir jį reikšti – kad Garliavoje iš savo namų buvo prievarta išplėšta mergaitė į aplinką, kuri buvo atidavusi ją prievartauti. Juk jos motina bylos pradžioje buvo įtariamoji, kuri buvo netgi apklausta su vadinamuoju poligrafu – dėl kurio netgi tarnybos FNTT vadovai buvo netekę. Net ir dabar Prezidentei poligrafas yra Gailiaus ir Giržado negerumo įrodymas – tačiau kad Stankūnaitei ir Ūsui buvo fiksuotos reakcijos – tai ne įrodymas. Keista, jog poligrafu, kuriuo tiriami dažniausiai tik VSD atskaitomingi asmenys, buvo tiriami būtent Ūsas ir Stankūnaitė – ką tai reiškia? Ar tai reiškia, jog vis tik jie turėjo kažkokį ryšį su VSD?

Ir tokia yra žmogaus teisė – turėti įsitikinimus ir juos viešai reikšti pagarbos kitiems rėmuose ir savo laisvės ribose. O šiame teismo procese netgi apie mergaitę, ir net apie kitus šalia buvusius asmenis negalima kalbėti. Vis kone šaukiama – čia to ir ano administracinė byla, kalbėkite siaurai – liepiama gynybai. O jau kaltinančioji pusė gali kalbėtis apie ką nori – apie kažkokias minias ar marias, nors ten buvo susirinkę asmenybės, žmonės, herojai, valstybės saugotojai.

Tiek aš, tiek mano ginamieji buvo kuo grubiausiai tildomi – tačiau galėjau ir aš užduoti keletą klausimų teisėjui: ar jūs tikrai, kaip teigia mano šaltiniai, dirbote Kriminalinės policijos biure? Ir faktiškai negalite nagrinėti šios bylos – nes turite pasisakyti apie savo buvusių bendradarbių veiklą, ir galite būti neobjektyvus? Juk šiose Garliavos šturmo bylose yra tiek raštu, tiek žodžiu per liudijimus nustatyta, jog labai aktyviai Garliavoje veikė būtent Kriminalinės policijos biuras. Ko vien vertas Kauno rajono kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos Snieganienės, kuri dalyvavo suimant dalį įtariamųjų, ir buvusių įtariamųjų, buvimas Klonio gatvės prieigose?  Juk ji „nepastebėjo“, jog nėra surašomi jokie suėmimo protokolai – nors jos kompetencija leidžia jai tirti net nužudymo bylas – o ten jau reikalingas kruopštumas…

Teismas į tokį ir kitokius  klausimus būtų sureagavęs turbūt grasinimu. Tačiau dabar negali niekaip reaguoti, nes baigiamojoje kalboje kalbu tai, kas man atrodo svarbiausia, ir negali manęs nutraukti.

Tačiau mano klausimas telieka teisėjui. Tegul jis pasvarsto – jeigu ėmėsi šios bylos ir mano, kad gali būti objektyvus, tegul tad ir būna objektyvus.

Nes iki galo niekas nėra aišku.

Kodėl Drąsius Kedys pažinojo Vytauto Landsbergio asmeninį sargybinį Raimundą Ivanauską? Ir,beje, man labai rūpi sužinoti – o nuo kelintų metų choristas Ivanauskas saugojo muzikologą Landsbergį – ar nuo 1985 m. – nuo tada, kai KGB agentai saugojo jį – nes jis buvo numatytas SSRS suskaldymo planui vykdyti? Gal Ivanauskas yra dorojamas, nes jis žino labai daug buvusios valstybės paslapčių? Ar tik nevyksta „totalus valstybės nupedofilijimas“ – juk ne veltui šūviai Kaune nuaidėjo spalio 5 dieną – tą dieną visos šalies pedagogai šventė profesinę šventę…

Kodėl Žalimas atėjo į Policijos departamentą, neva pranešdaams apie žudynes kitą dieną po to, kai Drąsius Kedys apsilankė su saugumu siejamo laikraščio redakcijoje ir pačiame saugume Vilniuje? Kodėl apsilankius saugume ir pasakius, jog asmeniui gresia pavojus, saugumas įjungia sunaikinimo mechanizmą – o ne imasi to asmens apsaugos? Kuriai valstybei iš tiesų dirba lietuviškas saugumas? Kodėl jis leidžia naikinti žmones, nors tie žmonės prašo pagalbos, ir pasitiki?

Daug klausimų liks neatsakyta.

Vienas klausimas – ar padarė ką nors blogo Krašto apsaugos savanorio Kęstučio Buloto – tesiilsi ramybėje jo, Lietuvai save atidavusio sūnaus, siela – našlė, man aiškus – nieko ji nepadarė.

Nes už pilietiškumą nenumatyta nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė. Nei moralinė, nei materialinė atsakomybė.

Pilietiškumas yra nežemiška dovana, kurios per jokias propagandines programas niekaip neįteigsi. Tą puikiai žino Dalija Bulotienė. Net meilę savo būsimam vyrui ji pajutusi per meilę Tėvynei, per bendrą siekį ją apginti. Jai nebūdavo baisūs šalti žiemos vakarai, kai jis išbėgdavo tarnybon – nes juos siejo bendras – meilės Tėvynei, artimui, ir pilietiškumo jausmas.

Ne vienas iš Garliavos šturmo bylose teisiamų žmonių yra labai panašios pilietiškos natūros, panašūs į šią išsiskiriančią iš žmonių sambūrio moterį. Dainius Stonys stovėjo per sausio įvykius prie Telekomo, pamatęs atvežamus Vidaus dalinius, jis atsistojo pirmas eilėje ir laukė, kad į jį šautų. Jis krūtine gynė lietuvius. Pirmoje eilėje stovėjo Stonys ir tą šaltą žvarbų gegužės rytą. Susikabinęs su dabar Viešojo saugumo tarnyboje tarnaujančiu Artūru Zadorožnyj – nes nesijautė drąsiai. Mat pats buvo tarnavęs būtent Vidaus pulkuose, ir žinojo, kokias galias turi šie pulkai. Kai paklausiau, ar Dainius jautė, jog gali būti šaudoma, jis patvirtino, jog Vidaus kariuomenė su tokiu nusiteikimu į kiemą ir atėjo.

Manau, pamatę pirmoje eilėje stovinčius  Zadorožnyj – savivaliaujančių policininkų siaubą, Stonį – sausio įvykių dalyvį, Gracijų Lapinską – tarybinės armijos seržantą, puolantieji išsigando – jėgos buvo nelygios: į juos žvelgė patyrę kariai, patyrę kovotojai. O patirtis buvo jų žvilgsnyje sukoncentruota –  ne veltui elitinėse karinėse pajėgose tarnavo tie, kurie galėjo hipnotizuoti, žvilgsniu ir balsu valdyti smurtininkus. „Aš jų paklausiau – vyrai, už ką kovojate“, – liudija bylose Dainius Stonys. „Tačiau jie neatsakė. Pamaniau, jog čia netgi ne lietuviai. Tačiau kokios valstybės tai tarnyba buvo, tuo metu susimąsčiau.“ Piliečiai bandė kalbėtis, tartis, o Dalija Bulotienė būtent kaip komunikacijos priemonę ir išdalino vėliavas, pasakė, kur jos yra padėtos.

Nuo seno vėliava nėra vien karo simbolis. Vėliavoje pagal etimologiją, gyvena vėlės, dvasios – o anapusinis pasaulis, tikėjo baltai, yra gėrio, ramybės šaltinis.

Himnas ir vėliava turėjo sutramdyti puolančiųjų įniršį. Gali būti, pavyko. Nes pareigūnai puolė ant valstybinių vėliavų. Per Lietuvos himno, kurį taip sunkiai kadaise apgynė susirinkę dabar Garliavoje žmonės, giedojimą.

Bandoma sakyti, jog kažką kažkas kalbėjo per himno giedojimą – pasikartosiu: net baruose kai krepšinio sirgaliai gieda himną, barmenai neina prie žmonių ir nieko jiems nesako, nes žino – tikras lietuvis tuo metu susikaupęs mąsto tik apie Tėvynę, tik apie jos žaliąsias pievas, jos kupliuosius medžius, ir banguojančius javų laukus. Ne veltui garsiausi poetai rašė tokius eilėraščius, jog juos skaitantis lietuvis patriotas pamiršta viską pasaulyje:

„Ėjau, klupau iš pirkios į pirkelę,

Ar tu tenais, ar tu ten, Lietuva, ir tik šešėliai rodė tamsų kelią,

Ar tu gyva, ar negyva;

Iškėliau šaukdamas rankas į dangų juodą –

Kur tu tėvyne, kur tu, Lietuva,

O kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą, atsakė man – aš čia gyva.

Aš čia gyva – Dubysa subangavo; aš čia gyva, jai pritarė krantuos;

Aš čia gyva, kaip aidas sudejavo daina pagojuose aukštuos.

Aš čia gyva – po kojų tarė žemė

Aš čia gyva, sūnau, ar nematai, aš čia gyva, nurimę ir sutemę

Atsiliepė dangaus skliautai“.

Garliavon atvykę, į skriaudžiamos našlaitės verksmą atsiliepę žmonės, jautėsi kaip šis lyrinis herojus, kuris ieškojo Lietuvos.

Kad ją atrastum, turi pereiti šešėlius, abejones, parpulti į gruodą. Turi nušalti kojas, kaip budėtojai gruodžio mėnesį, turi budėti autobusiuke, šildytis prie bačkos – nes viskas kartojasi, istorijos ratas sukasi, ir tie patys žmonės, kurie rinkosi prie Parlamento, susirinko ir Klonio gatvėje,

Istorijos suklastoti nepavykusiems antiherojams reikėtų surengti viešą teismą, ir labai tikiuosi, jog jis bus. Ir tada nugalėtieji teis nugalėtojus.

Kiek žinau, Vilniaus policininkai iš savo kolegų, dalyvavusių Garliavos pogrome, tyčiojasi, dalis išėjo iš darbo.

Nes sveiki žmonės nepritaria nei homoseksualumo, nei pedofilijos dengimui ir propagavimui.

Ypač šturmuojant taikius žmones per kovos su homofobija dieną.

Tikiu, jog ateis laikas būti teisiamiems tiems, kurie iš tiesų pažeidė tiek tarnybos statutą, tiek ir Lietuvos Respublikos įstatymus bei tarptautinę humanitarinę teisę.

O štai policininkai, bei kitos nenustatytos tarnybos, nesilaikę Lietuvos Respublikos įstatymų, grubiai juos, ir tarptautinės teisės normas pažeidę, padarė teisės pažeidimus. Teismas turėtų pranešti pagal bylos medžiagą teisėsaugai, nes akivaizdus ir tarnybos pareigų neatlikimas – kai buvo suiminėjami žmonės be pagrindo, be suėmimo protokolų; kai buvo demonstruojami koviniai ginklai, bei koviniai veiksmai, prieš ką nors sakant; kai buvo pasitelkta priešgaisrinio gelbėjimo tarnyba prie VRM ir galimai Vidaus kariuomenė prie VRM. Teismas turėtų būti aktyvus ir aktyviai aiškintis, o ne kaip buvo viso proceso metu, kad blokavo kiekvieną klausimą, kuris veda link esmės.

Prašome administracinę teiseną nutraukti. Liudytojas Zenonas Langaitis labai aiškiai nurodė, jog Dalija Bulotienė ėjo ieškoti sūnaus. Našlei vaikai yra brangiausias turtas. Tie, kas nežino šeimos vertybių, nesupras to. Teismas turi suprasti, nes ieškoti sūnaus nėra nusikaltimas.

Policija tačiau laiko, jog esą Dalija Bulotienė veržėsi į žmones, tačiau net nesigilina, ko ji ten ieškojo. Be to, liudytojas Oželis kitoje byloje parodė, jog žmonėms nebuvo paaiškinta, kokiu atstumu ir per kurį laiką reikia atsitraukti. Iš vaizdo medžiagos matyti, jog buvo baisus triukšmas, ir nieko neįmanoma buvo girdėti.

Pabaigai pasakysiu, jog Garliavos pilietiški budėtojai nėra precedento neturintis atvejis Kauno ir Lietuvos pilietinio judėjimo ir taikaus pasipriešinimo neteisėtumui istorijoje. Gatvėje gyventi ir budėti – tai ne nusikaltimas. Tarpukariu valdžia nereagavo šitaip kone isteriškai, kaip pernai per gegužės 17 –ąją.

Vokietijai 1939 metais įsiveržus į Lenkiją, į Lietuvą pradėjo plūsti žydai, kurie rinkosi masiškai prie Japonijos ambasados Kaune ir reikalavo tranzitinių vizų. Jie budėjo ir nesitraukė per dienas ir naktis, veržėsi į ambasadą, reikalaudavo teisių, prašydami, maldaudami gelbėti. Nes jie žinojo, jog rengiamas masinis jų naikinimas. Lenkijoje prasidėjo pogromai.

Čiuni Sugihara ir žmona – Japonijos konsulų šeima – per naktis nemiegojo. Tačiau jie neskambino nei paprastai policijai, nei Vidaus kariuomenei, ir neprašė protestuotojus patraukti nuo namo – nors Sugihara turėjo tokią teisę ir netgi pareigą, nes Japonija buvo Vokietijos sąjungininkė. Be to, jis kaip ir Garliavos atveju – Neringa Venckienė – turėjo teisinę neliečiamybę. Tačiau kaip ir Venckienė, ja nepiktnaudžiavo, žmonių nei iš gatvės, nei iš konsulato, nevaikė.

Sugihara išrašė 2132 vizas, 6000 žydų tų vizų pagrindu pasiekė Japoniją, ir liko gyvi.

Vienas žmogus išgelbėjo šešis tūkstančius žmonių, o remiantis judaizmu, visą pasaulį ir visą visatą. Jam suteiktas Pasaulio teisuolio titulas.

Garliavoje dešimt tūkstančių žmonių, nuolat keisdamiesi, neišgelbėjo vienos mergaitės nuo sunaikinimo.

Nes kažkas labai jautrus Lietuvos valdžioje – o gal ją užvaldžiusiame saugume – nuspaudė sunaikinimo mechanizmą. Nes vienos mergaitės asmenyje – mergaitės, kurią šlykščiai galimai priedanginiame bute prievartavo, kišdami į burną savo organus, ir demonstruodami nuogumą – vyrai – pamatė nacionalinę grėsmę. Kuri turi būti sunaikinta. Užgniaužta. Sužlugdyta. Nes dėl tos mergaitės telkiasi Lietuva. Konservatorių – valdančiųjų partijoje – irgi isterinės nuotaikos: Landsbergis į „patvorio“ partiją perves pusę partijos, žlugsime, rėkavo valdantieji nemiegodami naktimis.

Anuo kartu japonas Lietuvoje gelbėjo žydus. Jų neskundė, jų nevaikė. Jie miegojo tiesiog gatvėje, prie konsulato.

1991 metais SSRS armija nepuolė taikiai budinčių žmonių prie parlamento. Medininkų žudynes gaubia žvalgybinė paslaptis, ir gali būti ji iš viso nesusijusi su SSRS veiksmais. Nes byloje nuteistas ne tas žmogus.

Netgi didžiausi mūsų priešai  – užsienio okupacinės jėgos – mūsų nepuolė.

Tačiau Garliavoje piliečius užpuolė tarnyba, kuri savo emblemoje įsirašiusi „Ginti, saugoti, padėti“.

Neduok Dieve tokios valstybės su tokia tarnyba, kalbėjo po šturmo piliečiai. Gal kaip nors apsiginsime patys. Arba vėl laikas stoti krašto gynybon, šluostydamiesi akis nuo pukštų dujų, svarstė žmonės.

Labai tikiu, jog neapsikentęs prokurorinio persekiojimo, bei Kriminalinės policijos siautėjimo, kai neseniai bandyta išlaužti veržiantis Bulotų namų duris, Žygimantas Bulotas eis tėvo keliu.

Ne, ne apie kalantines, lagerius, ar Bražuoles kalbu. Apie „vardan tos, Lietuvos, vienybė težydi“ šūkį, kuris įspaustas kiekvieno patrioto širdyje, kaip kad buvo Kęstučio Buloto sieloje ir nugaroje įspaustas Lietuviskas Vytis – Lietuvos karo žirgas su raiteliu, kuris gina ir saugoja Lietuvą ir visus Lietuvos gyventojus.

Manau, persekiojant jo motiną administracinėje byloje, o jį patį – baudžiamojoje, kurioje niekas nevyksta, o prokuroras nuolat prasitęsinėja terminą bylos vilkinimui – SISTEMA, kuri buvo sudaryta iš buvusių Omoninkų, KGB‘istų, norima keršyti už jo tėvo, šviesaus atminimo Kęstučio Buloto trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Manau, jog persekiojant šią šaunią moterį Daliją Bulotienę, bandomą įbauginti visas krašto apsaugos savanorių šeimas. Nemanau, jog tai yra tarnybos, kuri skelbia, jog gina saugo padeda, pagrindinė užduotis – deja, Kaune šios tarnybos veikla jau tapo klasika. Kad galima užsisakyti baudžiamąsias bylas ir sudoroti savo priešininką.

Pastaruoju metu Kauno policininkai žmones mėto iš jų butų į gatvę, bei suiminėja lietuvį – Amerikos pilietį, dėl ko Lietuva neseniai netgi gavo notą iš JAV ambasados. Arba veikiama dėl kvailumo, arba kai kurių policininkų toks žemas suvokimo ir moralės lygis, kad ne vieta jiems šioje tarnyboje. Kur reikia ginti žmones, o ne juos pulti, kur reikia padėti, o ne žlugdyti.

Manau, sistemai labai nepatiktų, jog nieko nepadarę žmonės būtų vienas po kito išteisinti. Kaip kad įvyko rugpjūčio pradžioje, kai buvo išteisinta Evelina Paltanavičiūtė – Matjošaitienė, beje, policininko žmona, pati teisininkė, ir Viešojo saugumo tarnyboje dirbantis Artur Zadorožnyj. Šiedu asmenys puikiai išmano Policijos veiklos įstatymą, todėl puikiai apsigynė bylose – tačiau SISTEMA turi laimėti, todėl mestos milžiniškos pajėgos, bylos atnaujintos, ir bus nagrinėjamos turbūt iki kitų metų. Iki absoliučios senaties. Kad taikūs budėtojai negalėtų sakyti – mes laimėjome. Sistema sakys – jūs nelaimėjote. Jums apkaltinti suėjo senatis.

Šioje konkrečioje byloje nėra jokių duomenų, kad Dalija Bulotienė, kuri vaikščiojo po kiemą, ir policinkams bei tiems, kur ne policininkai, kartojo :“Vaikeliai ką jūs darote?“, būtų padariusi ką nors neteisėto.

Sistema nepateikė nei vieno kaltę pagrindžiančių įrodymų. Protokolas neinformatyvus, neindividualizuotas.

Buvęs įtarimų tekstas – nesąmonių kratinys: tarsi galima bendrininkauti su savo sūnumi. Tačiau matyt sistema negali pamiršti to, jog Dalijos Bulotienės vyras pažinojo Jurą Abromavičių. O čia jau matyt yra nuosprendis. Vadinasi, visa šeima – praktiškai teroristai. Todėl juos reikia sudoroti.

Žinau, kad teisėjas žvelgs objektyviai, nešališkai, o jeigu jam nepavyks, telydi jį tiesos ir šviesos keliai: juk Lietuva pastatyta ne ant melo, o ant tiesos pamato.

Te teisėjas prisimena, jog Niurnbergo procese buvo nuteisti  visą Europą siaubinę prievartautojai. Jie teisinosi „teisėtu karo įsakymu“. Po Niurnbergo tribunolo pasikeitė pasaulio teisė. Buvo visiems laikams nustatyta, jog neteisėto įsakymo vykdymas yra nusikaltimas. Tuomet buvo nustatyta, jog ir dujų naudojimas prieš civilius yra karo nusikaltimas.

Deja, Garliavoje šitas karo nusikaltimas buvo padarytas.

Nors teisinamasi, jog netyčia, taip išeina, kitą kartą koks nors policininkas ir šaudyti gali „netyčia“, neva, nesuvokdamas. Nusikaltimas lieka nusikaltimu, o karo nusikaltimas arba nusikaltimas prieš žmoniškumą dar ir senaties termino remiantis LR BK 100 str. neturi…

Jeigu policininkams tą rytą buvo liepta purkšti dujas „netyčia“, mušti, stumdyti, suiminėti žmones – ne už kalnų ta diena, kai jie patys gali būti teisiami. Manau, jie tą suvokia. Todėl iš paskutiniųjų bando įrodyti, jog būti mušamam ir suiminėjamam – tai ne nusikaltimas iš jėgos struktūrų pusės. Tačiau net nebūnant teisininku, galima žvelgiant į daugumą protokolų pasakyti, jog kaltinami asmenys nėra veikiantys asmenys: jų atžvilgiu atlikti veiksmai – sulaikymas, ištraukimas iš žmonių minios. Todėl trūksta elementarios logikos kaltinimui: kaip galima pasyviai nieko neveikiant būti kaltu? Juk veikė – veiksnys – tai policininkai; tarinys – ką darė – vėlgi policininkai darė. Ir daroma nelogiška išvada – jog tas, kurio atžvilgiu veikiama – kaltas. Nors jis veikime net nedalyvavo – jo atžvilgiu vykdyti veiksmai.

Policijos ir jų tyrėjų kompetencija – atskiros paskaitos tema. Šią kalbą pabaigsiu Tado Ivanausko žodžiais, didžiojo gamtininko, kuris padovanojo Lietuvai unikalų Gamtos muziejų: “Įstatymai ir įsakymai yra niekas, jeigu nėra įspaudžiamas gėris jaunimo širdyse ir sąmonėje“.

Nemanau, jog įmanoma įspausti į „ginti, saugoti, padėti“ tarnybos tarnautojų širdis gėrį – jeigu niekas jo neįspaudė jaunystėje. Tačiau ar toliau žlugs Lietuva, ar kelsis ir eis – gali būti, lems ir šios vienos bylos baigtis. Tikiu, jog kad ir kokia ji bus, čia apsilankę policijos atstovai išėjo geresniais žmonėmis, nei buvo prieš tai. Taigi, tikslas, mažas tikslas, buvo pasiektas. Didesni tikslai – kaip pasiekti, kad policija gintų, o ne pultų žmones kaip priešus – turi būti pasiektas visos valstybės mastu. Tikiu, jog tai yra kiekvieno mūsų pareiga. Negi reikės, kaip kokiame Hondūre, įvesti planą „Skydas“ – negebančios, savivaliaujančios policijos pakeitimas kariuomene mieste? Beje, „Skydo“ elementai buvo panaudoti Garliavoje, įvedant panašią į karinę padėtį. Kam ir kokiu tikslu – šioje byloje buvo atsisakyta atskleisti. Manome, jog visą tiesą atskleis laikas – netolima ateitis.

Dalijos Bulotienės gynėja teisininkė Kristina Sulikienė

Tai yra autorės nuomonė, už kurią svetainės administratorius neatsako